Skrodimas vaidmeniu

Lapkričio 3 diena, penktadienis, 18.30 val. Dar prieš susirenkant į salę žiūrovams, Vilniaus mažojo teatro orą įelektrina specifinis laikrodžio tiksėjimas. Regis, tokio įkyriai mechaninio, širdies dūžius atliepiančio gyvenime nesi girdėjęs. Jau čia, ant teatro slenksčio, pradeda kirbėti nuojauta, kad laukia neeilinė akistata su Viktorija Egerman, kurią scenoje įkūnija aktorė Gintarė Latvėnaitė.SKAITYTI DAUGIAU

Juodoji teatro dėžutė. Kodėl neatidarius?

Šiuolaikinės kultūros diskursas yra labai platus ir nuolat kintantis – tai ne tik skirtingų kartų, stilių ir vertybių dialogas, nesiliaujanti polemika. Vis dažniau didžiuliame plūste plūstančios informacijos, kuri vieną sekundę sensta, o kitą – jau atnaujinama, sraute ir kultūros kūrėją, ir vartotoją ištinka paralyžius. Vieni klausia ir piktinasi, kiti kritikuoja ir neigia, treti įrodinėja ir laužo… Lyg ir vaikiška nesuprasti, kas yra menas, tačiau šių dienų kontekste tai tampa rimta problema, nes menas nebeteko klasikinių pamatų, išlietų iš aiškių apibrėžimų. Subkultūros įsipina į bendrą kūrybos audinį, menininku vadinamas ne profesionalo diplomą turintis, o saviraiškos originalumu nustebinęs, pribloškęs žmogus, vis daugiau kūrinių „išeina į gatves”, apleisdami menui skirtas erdves. Įvairiomis kultūros temomis diskutuoti ne tik įdomu, bet ir verta. Pati diskusija yra mūsų indėlis į šią sritį. „Nemunas“ – atviras visiems ir skirtingiausioms temoms. Rugpjūčio numeryje publikuotas interviu „Giedriaus Kuprevičiaus koncertas“ tapo akstinu rastis replikai. Tai džiugina. Tikime, kad panašių pokalbių bei polemikų bus ne viena.

Žurnalo redakcijaSKAITYTI DAUGIAU

Trys seserys – 1995, 2005, 2017

Šis tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovičiui Čechovui – teatro Šventajam, nemirtingo, universalaus žmogiškojo mikrokosmoso kūrėjui. Tai labai intymus tekstas – esu įkvėpta Čechovo, savotiškai gal net apsėsta jo kūrybos ir ypač biografijos. Atskleisiu dar daugiau – į savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA jaučiuosi pastūmėta Čechovo tvirtos rankos, net stojamajame rašinyje nepavyko išvengti naivios 1995 metų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Trys seserys“ analizės.SKAITYTI DAUGIAU

Keletas štrichų amžininko portretui

Prieš pradėdama rašyti apie režisierių Artūrą Areimą, noriu paatvirauti. Ar Jums dažnai tenka išgyventi akistatą su labai gero teatro, kino, literatūros reiškiniais? Man – pastoviai. Bent kartą per mėnesį. O paskutinis susidūrimas su geru teatru įvyko 2017-ųjų vasarį, Vilniaus teatro „Lėlė“ rūsyje, Mažojoje salėje. Čia, kartu su savo pradinukėmis mergaitėmis, žiūrėjau dramaturgės, režisierės Nijolės Indriūnaitės premjerinį spektaklį „Gėlių istorijos“.SKAITYTI DAUGIAU

Godo, teatro dienos ir scenos uždangos belaukiant

Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Šiandien, priklausomai nuo sezono – taip. Tačiau pirmosios teatrinės apraiškos Edeno soduose žiūrovui rūbinės nereikėjo. Jis buvo nuogas kaip, beje, ir aktorius. Adomo akims atiteko tobulas Ievos mono spektaklis, su savotišku katarsiu pabaigoje. Teatro ievų ir adomų santykiai, kaip ir visi namai – ne be dūmų. Tik ar tų dūmų ne pernelyg daug susikaupė XXI a., mat žiūrovų ir teatro skyrybų skaičius sulig kiekvienu saulėlydžiu tik didėja.SKAITYTI DAUGIAU