Juokinga – tai komplimentas

Aktorė Rimantė Valiukaitė nėra žinoma kaip išskirtinai komiškų vaidmenų atlikėja. Vis dėlto šalyje, kurios tautosaka stipriau remiasi raudomis nei juokais, jos kūrybinė biografija atrodo įspūdingai. Nuo pat studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios Rimantė vaidino istoriniais tapusiuose komiškuose spektakliuose (nors ne kiekvienas jų oficialiai vadintas komedija) ir profesionaliose televizijos laidose „Pagauk kampą“ bei „Dar pažiūrėsim“, daugybei žmonių virtusiose retais gero lietuviško humoro pavyzdžiais (net nekalbant apie dar retesnį reiškinį – kokybiškas televizijos laidas).SKAITYTI DAUGIAU

Roberto Wilsono avangardas ir įpročiai

Šiuo metu Robertui Wilsonui 77-eri, tačiau jo dienotvarkė prieštarauja biologiniams skaičiams: amerikiečių režisierius neketina keisti įpročių ir dirbti trumpiau nei 20 valandų per parą, vykdyti mažiau nei 5 projektus vienu metu ar nustoti visur vėluoti. Studijavęs teisę, vėliau baigęs architektūrą Wilsonas pasuko į scenos menus, kuriuose nuo pat pradžių ypatingą reikšmę skyrė ne žmonių, bet šviesų vaidmenims – didelė dalis jo režisūrinių reikalavimų skirti šviesų žaismo sąlygoms kurti. SKAITYTI DAUGIAU

Mūsų miško pasakos

Vasario vidury Jaunimo teatre Vilniuje įvyks spektaklio „Vienos miško pasakos“ pagal Ödöno von Horváth’o 1931-ųjų metų pjesę premjera (dramaturgas Mindaugas Nastaravičius). Ta proga norisi ne tik pristatyti būsimąjį spektaklį, bet ir iš arčiau susipažinti su pačia Yana Ross – vienu stipriausių ir įdomiausių šiandienos teatro balsų Lietuvoje. SKAITYTI DAUGIAU

Marius Ivaškevičius. Menininkas kaip ir kiti žmonės

Marius Ivaškevičius Lietuvos viešojoje erdvėje ne kartą vadintas provokatoriumi. Pirmąkart toks požiūris į jį išryškėjo turbūt 2002-aisiais, pasirodžius romanui „Žali“, kuriame rašytojas pasakojo apie Lietuvos partizanų kasdienybę, žemiškus jų poreikius, amžinos įtampos, kovų ir išdavysčių pasekmes žmogaus elgesiui.SKAITYTI DAUGIAU

JONAS ARČIKAUSKAS. IMPROVIZUODAMAS ESU LAISVAS…

Jonas Arčikauskas – teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.SKAITYTI DAUGIAU

RENATA VALČIK. NENUTRŪKSTANTIS RYŠYS

Su scenografe Renata Valčik susitikome dar šiltą rudens vakarą. Paklausta, ar vaikystėje lankydavosi teatre, kūrėja nustebina: „Pati neatmenu, man pasakojo tėvai, bet pirmas susidūrimas su „Lėlės“ teatru buvo pro ašaras. Užgesus šviesoms, pakilus uždangai aš pravirkau ir jie turėjo išvesti mane iš salės. Atsisakiau žiūrėti ir dar ilgai nėjau į teatrą. Sugrįžau jau būdama sąmoninga, šešiolikos metų.“ Teatrą atradusi paauglystėje, Renata jo nebepaleido – dar besimokydama dailės mokykloje nusprendė studijuoti scenografiją: sritį, kurioje susipina įvairūs menai. SKAITYTI DAUGIAU

Cirko evoliucija: kodėl svarbu suprasti

Liepos mėnesio pradžioje pirmą kartą iš tiesų patikėjau, jog šiuolaikinis cirkas lietuviams nebėra nežinoma žemė – užsiminus apie šį žanrą, anksčiau už mane jį aiškinti puolė kitas žmogus, kuriam šiuolaikinės meno apraiškos šiaip jau ne itin artimos. Tačiau, nepraėjus nė mėnesiui, „Laisvės TV“ socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino ištrauka iš savo rengiamos laidos „Vyriausioji Lietuvos Komisija“, kurioje kalbėjo ir apie „VIP cirko“ skandalą – meškutės kankinimą cirko arenoje. Nuostabu matyti, kad lietuviai tampa vis mažiau pakantūs smurtui prieš gyvūnus. Tačiau tai, kaip laidoje buvo pristatyta problema, iš pradžių vertė kilstelėti antakius.SKAITYTI DAUGIAU

Teatras technologijų amžiuje. Quo vadis?

Skaitmeninių technologijų įtakos didėjimas visose gyvenimo srityse bei su tuo susijusi problematika tampa vis aktualesnė ir teatrinio meno kontekste.

Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Europoje pastebimai išaugo skaitmeninių ir vaizdo technologijų reikšmė pamatinėms gyvenimo sritims – ekonomikai ir kultūrai. SKAITYTI DAUGIAU

Olita Dautartaitė: „Įgyta ir prarasta – viskas mano“

Aktorė Olita Dautartaitė iš gyvenimo ima viską, ką tik šis begali pasiūlyti: daugybė teatro ir kino vaidmenų, skaityta tiek poetų, jog daugelio eilėraščiai nebeįsivaizduojami be jos balso. O kur dar radijas ir gausybė renginių, formalių bei spontaniškų. Ir nesvarbu, čia, Lietuvoje, ar tolimajame Los Andžele, visur O. Dautartaitė, dosniai dalindama savo talentą, sugeba nuvyti nuobodulį ir patraukti dėmesį.SKAITYTI DAUGIAU

Opera / (Ne)opera. Identiteto ir gyvybės paieškos

Dar 1970 m. buvo išleista knyga pavadinimu „Opera. Gyva ar mirusi“, kurią parašė dramaturgas, režisierius ir kritikas Ronaldas E. Mitchellas, bet diskusija veikiausiai prasidėjo dar anksčiau. Mūsų dienomis šis klausimas skamba vis garsiau. Ar dar gali gyvuoti žanras, atsiradęs prieš daugiau nei 400 metų? Ar tokia opera, kokią rašė Mozartas, Rossinis, Verdis ar net Wagneris dar gali būti aktuali moderniam, racionaliam, visko greitai ir iškart trokštančiam šiandienos žmogui, kurio kasdienybėje laiko arijoms ir ištęstoms meilės ir keršto dramoms tėra labai ribotai? Galų gale, ar senieji didieji operos teatrai nėra tapę tik muziejais, nebeturinčiais ką pasakyti šiandienos auditorijoms?

Tas pats klausimas skatina dar vieną pokalbį – apie ribas. Apie operos žanro pradžią ir pabaigą bei tai, kas jas apibrėžia, mat mūsų dienomis po operos terminu glaudžiasi ir visiškai naujus pavidalus bei turinius suponuojančios scenos meno formos. XX a. įsibėgėjusi modernybė, o vėliau ir kiti ją pralenkę reiškiniai XXI a. jau yra nubėgę nemenkus nuotolius nuo tradicinės operos sampratos, terminija vis dar bando juos pasivyti. Ne vien operos žanre tai pastebėtina, bet jos laukas, kaip skirtingų sričių sandūros ir koegzistavimo erdvė, šiems pokyčiams ir svarstymams ypatingai jautrus ir problemiškas.

Net operos autorystės klausimas šiandien pasidarė keblus. Tradicijoje įsišakniję operą „atiduoti“ jos kompozitoriui, tačiau, kintant jos radimosi procesams ir galutiniams rezultatams, savąją dalį atsiimti vis dažniau nori ir kiti. Ir išties, kas yra tikrasis operos „šeimininkas“? Ar kompozitorius, kurio partitūra įgalina operą išsilaikyti istorijos bėgsme? Galbūt libreto autorius, tampantis siužeto, be kurio operos taip pat nebūtų, vadeles? O gal režisierius, kuris kompozitoriaus ir libretininko idėjas įveiksmina ir medijuoja žiūrovui? Pasaulio scenoms braškant nuo šviežiausių ir neįtikėtiniausių operos terminu apibūdinamų sceninių „produktų“, šie klausimai tiesiog tvyro ore, nebegalėdami būti nutylėti ir skleisdamiesi tiek knygomis, tiek netikėčiausiu metu socialiniuose tinkluose įsižiebiančiomis diskusijomis, tiek… kūriniais.

Lietuvoje praktiškai operos aktualumą, ribas ir bendradarbiavimo jos kontekste formas prieš dešimtmetį tyrinėti ėmėsi kūrybingų žmonių sumanymu gimęs NOA (Naujosios operos akcijos) festivalis, davęs pradžią „Operomanijai“ – organizacijai, sambūriui, kuris inicijuoja naujų eksperimentinių scenos meno projektų gimimą. Trumpametražės ar nanooperos, operos tamsoje, operos-instaliacijos, audiovaidinimai – tai tik dalis formų, kurios pasirodė Lietuvos scenose su „Operomanijos“ palaiminimu: per 40 naujų kūrinių, per 100 skirtingų sričių menininkų, daugybė tarptautinių gastrolių ir apdovanojimų (o kaipgi be jų?).

Visgi operos termino nepaleidžiantys „Operomanijos“ ir NOA festivalio projektai ne visų suvokiami kaip šio šimtus metų skaičiuojančio žanro sekėjai. Muzikantai ir teatralai, rašytojai, režisieriai, fotografai – visų nuomonės skirtingos ir skatinančios plėtoti diskusiją. Bet galbūt kaltas ne pats terminas, o tai, kaip skirtingai visų jis suvokiamas? Tad trumpai apie operą ir operomaną – ištikimiausią operos / (nebe)operos gerbėją – pasvarstyti buvo pakviesti patys praktikai – kūrėjai, per dešimt metų kelionės operos laukais ir paribiais, buvę šiuolaikinės operos identiteto kūrimo iniciatoriais, naujų formų ir šviežių idėjų generatoriais.