Skrodimas vaidmeniu

Lapkričio 3 diena, penktadienis, 18.30 val. Dar prieš susirenkant į salę žiūrovams, Vilniaus mažojo teatro orą įelektrina specifinis laikrodžio tiksėjimas. Regis, tokio įkyriai mechaninio, širdies dūžius atliepiančio gyvenime nesi girdėjęs. Jau čia, ant teatro slenksčio, pradeda kirbėti nuojauta, kad laukia neeilinė akistata su Viktorija Egerman, kurią scenoje įkūnija aktorė Gintarė Latvėnaitė.SKAITYTI DAUGIAU

Trys seserys – 1995, 2005, 2017

Šis tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovičiui Čechovui – teatro Šventajam, nemirtingo, universalaus žmogiškojo mikrokosmoso kūrėjui. Tai labai intymus tekstas – esu įkvėpta Čechovo, savotiškai gal net apsėsta jo kūrybos ir ypač biografijos. Atskleisiu dar daugiau – į savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA jaučiuosi pastūmėta Čechovo tvirtos rankos, net stojamajame rašinyje nepavyko išvengti naivios 1995 metų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Trys seserys“ analizės.SKAITYTI DAUGIAU

Keletas štrichų amžininko portretui

Prieš pradėdama rašyti apie režisierių Artūrą Areimą, noriu paatvirauti. Ar Jums dažnai tenka išgyventi akistatą su labai gero teatro, kino, literatūros reiškiniais? Man – pastoviai. Bent kartą per mėnesį. O paskutinis susidūrimas su geru teatru įvyko 2017-ųjų vasarį, Vilniaus teatro „Lėlė“ rūsyje, Mažojoje salėje. Čia, kartu su savo pradinukėmis mergaitėmis, žiūrėjau dramaturgės, režisierės Nijolės Indriūnaitės premjerinį spektaklį „Gėlių istorijos“.SKAITYTI DAUGIAU

Godo, teatro dienos ir scenos uždangos belaukiant

Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Šiandien, priklausomai nuo sezono – taip. Tačiau pirmosios teatrinės apraiškos Edeno soduose žiūrovui rūbinės nereikėjo. Jis buvo nuogas kaip, beje, ir aktorius. Adomo akims atiteko tobulas Ievos mono spektaklis, su savotišku katarsiu pabaigoje. Teatro ievų ir adomų santykiai, kaip ir visi namai – ne be dūmų. Tik ar tų dūmų ne pernelyg daug susikaupė XXI a., mat žiūrovų ir teatro skyrybų skaičius sulig kiekvienu saulėlydžiu tik didėja.SKAITYTI DAUGIAU