Olita Dautartaitė: „Įgyta ir prarasta – viskas mano“

Aktorė Olita Dautartaitė iš gyvenimo ima viską, ką tik šis begali pasiūlyti: daugybė teatro ir kino vaidmenų, skaityta tiek poetų, jog daugelio eilėraščiai nebeįsivaizduojami be jos balso. O kur dar radijas ir gausybė renginių, formalių bei spontaniškų. Ir nesvarbu, čia, Lietuvoje, ar tolimajame Los Andžele, visur O. Dautartaitė, dosniai dalindama savo talentą, sugeba nuvyti nuobodulį ir patraukti dėmesį.SKAITYTI DAUGIAU

Opera / (Ne)opera. Identiteto ir gyvybės paieškos

Dar 1970 m. buvo išleista knyga pavadinimu „Opera. Gyva ar mirusi“, kurią parašė dramaturgas, režisierius ir kritikas Ronaldas E. Mitchellas, bet diskusija veikiausiai prasidėjo dar anksčiau. Mūsų dienomis šis klausimas skamba vis garsiau. Ar dar gali gyvuoti žanras, atsiradęs prieš daugiau nei 400 metų? Ar tokia opera, kokią rašė Mozartas, Rossinis, Verdis ar net Wagneris dar gali būti aktuali moderniam, racionaliam, visko greitai ir iškart trokštančiam šiandienos žmogui, kurio kasdienybėje laiko arijoms ir ištęstoms meilės ir keršto dramoms tėra labai ribotai? Galų gale, ar senieji didieji operos teatrai nėra tapę tik muziejais, nebeturinčiais ką pasakyti šiandienos auditorijoms?

Tas pats klausimas skatina dar vieną pokalbį – apie ribas. Apie operos žanro pradžią ir pabaigą bei tai, kas jas apibrėžia, mat mūsų dienomis po operos terminu glaudžiasi ir visiškai naujus pavidalus bei turinius suponuojančios scenos meno formos. XX a. įsibėgėjusi modernybė, o vėliau ir kiti ją pralenkę reiškiniai XXI a. jau yra nubėgę nemenkus nuotolius nuo tradicinės operos sampratos, terminija vis dar bando juos pasivyti. Ne vien operos žanre tai pastebėtina, bet jos laukas, kaip skirtingų sričių sandūros ir koegzistavimo erdvė, šiems pokyčiams ir svarstymams ypatingai jautrus ir problemiškas.

Net operos autorystės klausimas šiandien pasidarė keblus. Tradicijoje įsišakniję operą „atiduoti“ jos kompozitoriui, tačiau, kintant jos radimosi procesams ir galutiniams rezultatams, savąją dalį atsiimti vis dažniau nori ir kiti. Ir išties, kas yra tikrasis operos „šeimininkas“? Ar kompozitorius, kurio partitūra įgalina operą išsilaikyti istorijos bėgsme? Galbūt libreto autorius, tampantis siužeto, be kurio operos taip pat nebūtų, vadeles? O gal režisierius, kuris kompozitoriaus ir libretininko idėjas įveiksmina ir medijuoja žiūrovui? Pasaulio scenoms braškant nuo šviežiausių ir neįtikėtiniausių operos terminu apibūdinamų sceninių „produktų“, šie klausimai tiesiog tvyro ore, nebegalėdami būti nutylėti ir skleisdamiesi tiek knygomis, tiek netikėčiausiu metu socialiniuose tinkluose įsižiebiančiomis diskusijomis, tiek… kūriniais.

Lietuvoje praktiškai operos aktualumą, ribas ir bendradarbiavimo jos kontekste formas prieš dešimtmetį tyrinėti ėmėsi kūrybingų žmonių sumanymu gimęs NOA (Naujosios operos akcijos) festivalis, davęs pradžią „Operomanijai“ – organizacijai, sambūriui, kuris inicijuoja naujų eksperimentinių scenos meno projektų gimimą. Trumpametražės ar nanooperos, operos tamsoje, operos-instaliacijos, audiovaidinimai – tai tik dalis formų, kurios pasirodė Lietuvos scenose su „Operomanijos“ palaiminimu: per 40 naujų kūrinių, per 100 skirtingų sričių menininkų, daugybė tarptautinių gastrolių ir apdovanojimų (o kaipgi be jų?).

Visgi operos termino nepaleidžiantys „Operomanijos“ ir NOA festivalio projektai ne visų suvokiami kaip šio šimtus metų skaičiuojančio žanro sekėjai. Muzikantai ir teatralai, rašytojai, režisieriai, fotografai – visų nuomonės skirtingos ir skatinančios plėtoti diskusiją. Bet galbūt kaltas ne pats terminas, o tai, kaip skirtingai visų jis suvokiamas? Tad trumpai apie operą ir operomaną – ištikimiausią operos / (nebe)operos gerbėją – pasvarstyti buvo pakviesti patys praktikai – kūrėjai, per dešimt metų kelionės operos laukais ir paribiais, buvę šiuolaikinės operos identiteto kūrimo iniciatoriais, naujų formų ir šviežių idėjų generatoriais.

Skrodimas vaidmeniu

Lapkričio 3 diena, penktadienis, 18.30 val. Dar prieš susirenkant į salę žiūrovams, Vilniaus mažojo teatro orą įelektrina specifinis laikrodžio tiksėjimas. Regis, tokio įkyriai mechaninio, širdies dūžius atliepiančio gyvenime nesi girdėjęs. Jau čia, ant teatro slenksčio, pradeda kirbėti nuojauta, kad laukia neeilinė akistata su Viktorija Egerman, kurią scenoje įkūnija aktorė Gintarė Latvėnaitė.SKAITYTI DAUGIAU

Trys seserys – 1995, 2005, 2017

Šis tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovičiui Čechovui – teatro Šventajam, nemirtingo, universalaus žmogiškojo mikrokosmoso kūrėjui. Tai labai intymus tekstas – esu įkvėpta Čechovo, savotiškai gal net apsėsta jo kūrybos ir ypač biografijos. Atskleisiu dar daugiau – į savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA jaučiuosi pastūmėta Čechovo tvirtos rankos, net stojamajame rašinyje nepavyko išvengti naivios 1995 metų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Trys seserys“ analizės.SKAITYTI DAUGIAU

Keletas štrichų amžininko portretui

Prieš pradėdama rašyti apie režisierių Artūrą Areimą, noriu paatvirauti. Ar Jums dažnai tenka išgyventi akistatą su labai gero teatro, kino, literatūros reiškiniais? Man – pastoviai. Bent kartą per mėnesį. O paskutinis susidūrimas su geru teatru įvyko 2017-ųjų vasarį, Vilniaus teatro „Lėlė“ rūsyje, Mažojoje salėje. Čia, kartu su savo pradinukėmis mergaitėmis, žiūrėjau dramaturgės, režisierės Nijolės Indriūnaitės premjerinį spektaklį „Gėlių istorijos“.SKAITYTI DAUGIAU

Godo, teatro dienos ir scenos uždangos belaukiant

Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Šiandien, priklausomai nuo sezono – taip. Tačiau pirmosios teatrinės apraiškos Edeno soduose žiūrovui rūbinės nereikėjo. Jis buvo nuogas kaip, beje, ir aktorius. Adomo akims atiteko tobulas Ievos mono spektaklis, su savotišku katarsiu pabaigoje. Teatro ievų ir adomų santykiai, kaip ir visi namai – ne be dūmų. Tik ar tų dūmų ne pernelyg daug susikaupė XXI a., mat žiūrovų ir teatro skyrybų skaičius sulig kiekvienu saulėlydžiu tik didėja.SKAITYTI DAUGIAU