Didysis Philo Vono sprogimas

Jis įkando man į batą. Iltiniai dantys perėjo kiaurai avalynę, rodos, net užkliudė kojinę, įsitempusias sausgysles… Stovėjo prieš mane keturpėsčias, o žiūrėdama į prakaitu rasotą jo kaktą jaučiau, kaip oda nuėjo pagaugais. Visa laimė, kad mes jau buvome pažįstami, nes kitomis aplinkybėmis tokia ekspresija ir įsijautimas galėjo nupiešti labai makabrišką šio charizmatiško vyro portretą. SKAITYTI DAUGIAU

Ką šoka tie, kurie nešoka?

Johnas Cage’as 1952-aisiais atlikdamas savo kompoziciją „4’33“ 4 minutes ir 33 sekundes praleido prie fortepijono imituodamas pasiruošimą groti, tačiau taip ir neprisilietė prie klavišų. Ilgainiui „4’33“ buvo įvertintas kaip revoliucingai muzikos sampratą kvestionavęs kūrinys ir sėkmingas eksperimentas, kurio metu atlikėjas „grojo“ ne instrumentu, o natūraliais aplinkos garsais, nepatogiai besijaučiančių žmonių reakcijomis. SKAITYTI DAUGIAU

Clara Giambino – Frida Kahlo iš Daukšos gatvės

„Ką daryčiau, jei šiandien sutikčiau Fridą Kahlo Kaune? Tikriausiai pakviesčiau puodelio kavos! Būtų nuostabu susipažinti iš arti. Gal medicinos progreso amžiuje ją mažiau kankintų skausmai, jaustųsi stipresnė, būtų laimingesnė…“ – su rūpesčio gaidele balse svarsto Clara Giambino, šokio teatro „Aura“ šokėja iš Prancūzijos. Tokią betarpiškai rūpestingą ir geraširdę ją ir pažįstu: gyvenime švelni, empatiška ir išmintinga, scenoje – plastiška, jausminga ir fatališka jauna moteris. Tačiau tiek realybėje, tiek teatre Clara stebėtinai primena žymiąją F. Kahlo: veidą juosiantys žvilgantys tamsūs plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, išraiškingas antakių linkis, raudonos prisirpusios lūpos. Kol fotografė Svetlana Batura ieškojo Claros ir Fridos panašumų Kauno tarpukario modernizmo interjeruose, mudvi su straipsnio heroje palietėme ir gilesnes temas. Monologas, tiesiantis tiltus tarp Provanso, Meksiko miesto ir Kauno: apie skausmo prigimtį, meilės anatomiją, šokį, Fridą ir… kates.SKAITYTI DAUGIAU

Mažasis Izraelis Kaune

Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

Ps 127 (1:2)

Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.

Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?

Pašnekesys kūno kalba (vietoj interviu)

„Gaudau žvaigždę“, – parašiau žinutėje. Kada jai geriau skambinti – ryte ar vakare? Būna, kad menininkai yra ankstyvi, vyturiai, o būna, kad atbunda tik popietėmis ir gyvi iki paryčių. Kokia yra „Auros“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė? „Gerai, kad paklausei, ji gyvena naktimis“, – man atsakė.SKAITYTI DAUGIAU

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: saugus žaidimas

Rašyti apie šiuolaikinį Lietuvos šokį sudėtinga. Viena vertus, jo kūrėjai vis dažniau neria į nepatogias erdves ir stengiasi sudominti kuo įvairesnę publiką. Galime džiaugtis, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra tarsi atskiri šokio centrai, kuriuose kuriami pasirodymai ne tik garsina Lietuvos vardą užsienyje, bet ir plečia šiuolaikinio šokio suvokimą. Mūsų menininkai studijų arba gastrolių metu semiasi įkvėpimo iš eklektiškų užsienio eksperimentų ir juos subtiliai įkomponuoja į savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU