Remontas

Ištrauka iš romano

„Maaaa-maaa!“, – rėkdavau žiūrėdama į kambario duris, pro kurių plyšelį sunkėsi šviesos ruožas. „Tėėėė-tiii!“, – laikydavau tvirtai sugniaužusi lovos turėklus, kurie saugojo pataluose lyg kalėjimo grotos. Vaikystėje eidavau miegoti, kai prasidėdavo „Panorama“ – mama paguldydavo mane į lovelę ir užtrenkdavo duris, nes norėjo, kad išmokčiau užmigti savarankiškai. SKAITYTI DAUGIAU

Apie kulinariją, madą ir ligas

– Tai blogai, kad tu netikinti.
– Kodėl?
– Nes o kas tikės? Niekas netiki, netiki… Anksčiau visi tikėjo dėl mados, dabar visi dėl mados netiki. Kažkam tikėti juk reikia?SKAITYTI DAUGIAU

Vėsus oras

Gimęs devynioliktojo amžiaus gale, ekscentriškasis amerikietis Howardas Phillipsas Lovecraftas atrodė priklausąs pasauliui, kuris nepažįsta nei laiko, nei eiliniam žmogui įprastų gyvenimo normų. Panašus į ateivį ar regėtoją, nubrėžusį didžiausių žmonijos baimių ribas ir sutvėrusį savo fantastinį kosmosą, šis savo laiku šlovės taip ir nesulaukęs rašytojas padarė milžinišką įtaką ne tik dabarties literatūrai (ypač siaubo žanrui), bet ir muzikos, kino, netgi architektūros kūrėjams. Netrukus mūsų knygynuose pagaliau pasirodys pirmasis H. P. Lovecrafto kūrinių rinkinys lietuvių kalba.SKAITYTI DAUGIAU

Kraujas

Iš rusų kalbos vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Trumpai kirptas berniūkštis, nunarinta galva stovintis po liepa ir laikantis rankoje ant šakelės suvertus gružlius, žvelgė į basas, purvu aplipusias savo pėdas ir mąstė: „Kaip tas senolis panašus į mano tėvą! Žili plaukai… Juodi antakiai… Plati nosis… Gražios akys… O balsas – žemas, malonus… Užsimerkęs tikrai galėčiau įsivaizduoti, kad jis – mano tėvas!“SKAITYTI DAUGIAU

Aukštielninka(s)

Guliu aukštielninka ant pernykščių lapų krūvos pačioje kalno viršūnėje ir žiūriu į dangum plaukiančius debesis. Balandis, o jie jau kaip vasarą: drambliai ir atvirtus baltoji meška, ir ją ryjantis išsižiojęs banginis. Dar paukštis, grifonas, išdidus, kad jį kur, su kiekvienu vėjo gūsiu vis laibėjančiu kakleliu. Jaučiuosi ir mirusi, ir kartu keistai laisva, lengva, kaip tie debesys. Užkasusi kraujuojančią širdį po lapais, giliai sekrete, po stiklo šuke apkaišytą kefyro dangteliais ir pienėm. Betrūksta tiktai devynių kalavijų.SKAITYTI DAUGIAU

Sąlygos

Prenclauerbergas; 14 m2 kambarys, 450 eurų mėnesinis mokestis, 150 eurų užstatas.

Tamsi ir apleista laiptinė. Ketvirtas aukštas.

– Labas, mano vardas Danielsas. Okei, tai pradėsiu nuo buto aprodymo. Aš susikūriau tokį pasakojimą, kurį visiems čia pasakoju, jau burna išdžiūvo. Štai čia koridorius, juo mes, tepu tepu tepu tepu tepu, einam į savo kambarius. Čia tavo kambarys. Va toks va jis yra.SKAITYTI DAUGIAU

Drugelis

Algis nėra alkoholikas. Išgerti jam labiausiai norisi tada, kai būna patenkintas savimi. Kadangi taip būna nedažnai, be to, kitą dieną jaučia sunkias pagirias, pavojaus nusigerti jam nėra. Gal ir gerai, kad gyvenime mažiau džiaugsmo, – kartais pagalvoja. Džiaugsmas Algiui yra šventė. Tai yra pergalė. Kad ją pasiektum, turi kovoti, kažką nugalėti. Kovai reikalingi priešai, bet Algis jų vengia, todėl visi priešai yra jo viduje.SKAITYTI DAUGIAU

Tos keistos mano mintys

Orhanas Pamukas (gimė 1952 m. Stambule) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas, savo kūryboje gebantis supinti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 60 kalbų.

Romanas „Tos keistos mano mintys“ – tai nuolat kintančio Stambulo istorija paprasto žmogaus akimis. Šis žmogus – tradicinio turkų gėrimo bozos pardavėjas Mevliutas, vaikystėje atkeliavęs į miestą drauge su tėvu. Vakarais jis vaikšto po Stambulo gatves apniktas keistų minčių ir, kaip jo tėvas kadaise, prekiauja boza. Atrodo, kad laimė tyliam, kukliam ir mąsliam pardavėjui nesišypso. O meilė? Jaunystėje išvydęs nepaprasto grožio merginą, jis trejus metus rašo jai meilės laiškus ir galiausiai ryžtasi mylimąją pagrobti, tačiau paaiškėja, kad nuo įniršusio tėvo sprunka ne su ja… Ar galima vesti per klaidą ir vis tiek būti laimingam? Ar galima visą amžių būti ištikimam tradicijai, kuriai vis mažiau lieka vietos besikeičiančiame metropolyje? Ar galima gyventi mieste, kurio nesupranti, ir vis tiek jį mylėti?SKAITYTI DAUGIAU

Privatus gyvulėlių gyvenimas

Ištrauka iš rašomo romano

Antras skyrius

– Na, bet ir sunki, – pasakė Tomas, – sunki kaip kokia Monomacho kepurė, kaip Mahometo kalnas.
– Tu tik tempk ir nezyzk, – pasakė Džeris, – vis tiek mums ją reikia užkasti.
– O tu dar ją į kilimą suvyniojai, – vėl pasakė Tomas, – tai kam čia tas kilimas?
– Tai kad visada, prieš užkasant, reikia į kilimą suvynioti. Tu ką, niekad nuaro filmų nežiūrėjai?
Buvo naktis, įsivaizduokime kažkur ūbaujant pablūdusią pelėdikę, kamera dabar priartėtų prie veidų, sumanūs apšvietėjai juos sumaniai apšviestų ir žiūrovui išsyk taptų aišku, kad Tomas ir Džeris tikrai įvykdys ką sumanę.SKAITYTI DAUGIAU

Šiluma

ji buvo šiluma. tokia kone radioaktyvi, aštri šiluma – mano Geigeris prie jos būnant tikrai traškėjo. tokia kepinanti šiluma, kaitra, juntama, kai nudegama per lėtai nerangiais pirštais mėginant užgesinti žvakę. šiluma, kuri su laiku pradeda svilinti, tačiau be jos netrukus pajauti, kaip šalta; be kurios pajauti basomis vaikštąs per Sibiro įšalą, iš tikrųjų, pirmą sykį iš tikrųjų pajauti, kaip šaltis gali gelti.

SKAITYTI DAUGIAU