Mirtis ir poezija

Kitados, kai man buvo keturiolika ir ūmai netekau tėvo, pamenu, vis eidavau naktį tikrinti miegančios mamos, ar ji dar kvėpuoja. Slinkdavau tyliai kaip driežas tamsoje, sustingęs iš siaubo, kad tik neprižadinčiau, nes po dviejų darbų vakare ji grįždavo kraupiai pavargusi. Dešimtmetis brolis, kurio irgi neteksiu po bemaž keturių dešimtmečių, miegodavo kone nekrutėdamas, ant tuo metu madingo ir nepatogaus (miegant išsivažinėdavo) „Jotulės“ kampo. Mažiesiems net ir kraupiausių revoliucijų, ryjančių savo vaikus, laikais visada gerai miegasi, jei jie neserga ar nesapnuoja košmarų.SKAITYTI DAUGIAU

Intymus žodynas

(Ištraukos būsimos knygos)

AKYS

Vadinamoji vaizdų civilizacija – tikra pragaištis. Akys atakuojamos, tvirkinamos, kankinamos. Mums parodyta viskas, visa vaizduojamojo meno istorija, visi įmanomi vaizdai. Tas pragariškas srautas išsprogdino akis, jos nebepajėgia įžvelgti ir įvertinti kinematografininko siūlomo vaizdo. Šis prarado savo giliąją – magišką, sap­nišką, slėpiningąją – prasmę; nebeteko slapto žavesio, padėjusio palaikyti tą neregimą žmogaus ryšį su pasąmone, nepažįstama ir nepaaiškinama jo paties dalimi.SKAITYTI DAUGIAU

Juk mes esame draugai

– Jūsų kalytė? – paklausė apvali blondinė, už trumpo pavadėlio vedžiojanti kernterjerą.
– Taip, – atsiliepė apysenis takso šeimininkas.
– Mano taip pat. – Blondinė čiupo po pažastimi savo šunį, kuris patylomis inkštė, iššiepęs smulkius dantukus. – Kad nesusipeštų!
– Manoji rami. Jau sena mano balandėlė, protinga. – Vyriškis su greta paklusniai tipenančiu taksu kirto saulės įkaitintą grindinį, ir blondinė padėjo kernterjerą atgal ant siauro perdžiūvusios žolės ruoželio.
– Iš jų galima sulaukti visko. – Evija pasitraukė truputį toliau nuo medinės tvorelės, kuri skyrė ryškiai žaliu audeklu dengtą kavinės terasą nuo lėto praeivių srauto.SKAITYTI DAUGIAU

Nematyti

Dviaukščio daugiabučio antro aukšto dešiniausiojo buto gyventojui labiau už viską patikdavo miegoti. O kai nemiegodavo, laimingiausias jis būdavo tą akimirką, kai griuvęs į lovą jausdavo, kaip apima miegas ir gęsta sąmonė. Dvi jo netvarkingo kambario sienas dengė lubas siekiančios knygų lentynos, o jose – knygos, kurių jis lig šiol nė vienos nebuvo išmetęs ir kurių tik daugėjo. Gyventojui patiko istorijos, kurių veikėjams po daug metų trukusio miego ar slampinėjimo be darbo netikėtai pasisekė, ir tokias knygas jis laikė sudėjęs į vieną lentyną. Buvo ir tokių istorijų, kurių personažai prabudę sužinodavo, kad jie tapo stipriais milžinais, ir kaimo žmonės jiems dėkingi už nuveiktus darbus, arba kad joms prieš akis – princas, o visi jų priešininkai mirę. Jis netroško, kad jam pačiam kada nors taip nutiktų, bet pagalvojus, kad visur ir visada yra progų veiklai, nors ji ir nebūtų naudinga, jam palengvėdavo.SKAITYTI DAUGIAU

V.

Steve’as Sem-Sandbergas (gim. 1958) – švedų publicistas, vertėjas, vienas svarbiausių šiuolaikinių Europos rašytojų, intelektualiosios prozos atstovas. Kaip rašytojas, debiutavo 1976 m., tačiau tikroji jo literatūrinė karjera prasidėjo 1997 m., kai buvo išleistas romanas „Teresė“, kurio pagrindinė herojė – prieš visą Vokietijos valstybę kovojanti teroristinės organizacijos RAF narė Ulrikė Mainhof, pravarde Teresė. Tarptautinio pripažinimo rašytojas sulaukė 2009-aisiais, išleidęs romaną „Melo imperatorius“, pasakojantį apie Lodzė žydų geto įkūrėją Chaimą Rumkovskį. Už šią knygą autorius buvo apdovanotas pagrindiniu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. Knyga buvo išleista dvidešimt aštuoniuose šalyse (lietuviškai pasirodė 2015 m.). Už literatūrinį meistriškumą, intelektinį užmojį, istorinį dabarties pojūtį ir empatišką veikėjų vaizdavimą S. Sem-Sandbergas apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, už kūrybinius nuopelnus nominuotas Šiaurės šalių tarybos literatūros premijai, „Independent Foreign Fiction Prize“ Didžiojoje Britanijoje, Jano Michalskio premijai Šveicarijoje. 2016 m. už romaną „Išrinktieji“ gavo prestižinę „Prix Médicis“ premiją Prancūzijoje.SKAITYTI DAUGIAU

Donatas Stankevičius

„Tai po to“

Dabar žmonės vis skurdžiau kalba. Galimybė išreikšti savo pojūtį vieninteliu klavišo paspaudimu daro mus labiau ribotus. Kad bent tas klavišas būtų fortepijono, o ne nešiojamojo kompiuterio.SKAITYTI DAUGIAU

Šiltnamis

…Kai sugrįžau į Algarvės šiltnamius po metų, viskas atrodė nepakitę, tik moterų plaukai kitaip nudažyti.

Tuose šiltnamiuose dirbo daug gražuolių. Pas savo gėles jos ateidavo ryškiai nulakuotais nagais ir neišlįsdavo iš aptemptų džinsų net afrikietiškoms kaitroms prasidėjus.

Tačiau minėtųjų gražuolių nebūtumei galėjęs pavadinti šiltnamio gėlėmis. Bent posakyje flor de estufa – „šiltnamio gėlė“ – slypinčia prasme. Lepioms moterims čia buvo ne vieta, skirtingai nei gėlėms, įnoringosioms bugenvilijoms.SKAITYTI DAUGIAU

Bormanas ir Miuleris

Vadim Mesiac – rusų poetas, prozininkas, leidėjas – gimė 1964 m. Tomske. 1994–2004 m. vadovavo rusų-amerikiečių kultūrinei programai Stevenso technologijos institute, išleido prestižinę rusų poezijos antologiją anglų kalba „Crossing Centuries“. 2006 m. įsteigė leidybinį projektą „Russkij Guliver“ („Rusiškasis Guliveris“). Daugybės premijų laureatas. Jo kūrybą vertino J. Brodskis, M. Kasparovas, A. Zinovjevas, V. Ivanovas. Šio autoriaus proza, pasak Kolorado universiteto profesoriaus Marko Lipovecky’io, patenka į erdvę tarp „S. Dovlatovo ir H. Millerio“.SKAITYTI DAUGIAU

Birželio knyga

Ištraukos

Laviza Čen

Praėjo žeme baisūs metai. Nusinešė didžiulės pasaulinės reikšmės įvykius.
Pajuodo, pažliugo žemė nuo kraujo ir dūmų.
Bet jei atsiplėštume nuo jos, nuo mūsų žemės, pakiltume iki Marso, iki Urano, iki planetoidų, dar toliau, dar aukščiau į Nežinomybę – ar nepasirodys iš ten visas mūsų karų ir revoliucijų nevilties chaosas, visas siaubas tik kažkuo panašiu į pakriką nesėkmingos gamybinės kampanijos marmalynę?..SKAITYTI DAUGIAU