TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ | Poezija
ARGONAUTŲ SENATVĖ
Nusikabini iš spintos šypseną
pragraužusią skylę
lubose nes radioaktyvi: ir nežyra
pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus
jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta
kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime:
bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame
pačiame
tai rojuj: tuomkart tu išeini
lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum
laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje:
šaukti ji nori šaukti bet balso balastas
velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos
tapusios aukso vilnos išplaukusio
ir nuskendusio Argo argumentais
toli nuo lūpų
Daugiau