Valdas Daškevičius | Poezija

Monta Kroma | Poezija

***

Kur esi, mano juodoji sese, tolimoji mano?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.
Karolius užsisegu, penkiolika,
Vienus ant kitų,
Vienus ant kitų –
Aš myliu.
Į ausis veriuosi auskarus, šimtą kiekvienon,
Šimtą kiekvienon –
Aš myliu.
Tatuiruoju savo kaktą,
Noriu būt ryški –
Aš myliu.
Kur tu, mano tolimoji sese, kur esi, juodoji?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.SKAITYTI DAUGIAU

Robert Hass | Poezija

Miestų pradžia

Ją pirmąkart pamato šokančią. Tai ne menas
ir ne malda, ne geismo sužadinimas,
bet veiksmas dėl veiksmo: vario juosta ant krūtinės,
karūna nelyginant miesto sienos.
Nors ji mus traukia, tuo pat gaistu
atstumia kaip prieplauka ar upės žiotys.
Platybių ženklas. Ir seni, aptingę patricijai
pažeria pinigų nuotykiams,
įsivaizduodami neregėtus pelnus, sudaro sandorius į priekį,
o jų vergai malasi uoste, šniukštinėdami laivų naujienas.
Įsisvajoję jaunieji palieka kaimus.
Juos traukia valdžia ir malonumai. Įdarbinti
tvarkyti apskaitas, jie labai išgudrėja,
išmoksta mintyse dauginti skaičius, naudotis raštu.
Kai užeina nuobodis, užrašinėja senas dainas iš kaimų,
o gudriausi pagal seną pavyzdį kuria naujas dainas,
šlovindami miesto malonumus, savo meilužes,
senuosius kerdžius ir paprastesnius laikus. Šventyklą,
kurioje meldėsi žemę dirbę didžiųjų pirklių protėviai,
blausią šventyklą kitame turgaus aikštės krašte,
kadaise tik akmeninį altorių miško laukymėj
(mėnulio šviesoje ant jos kolonos šlapinasi panaktinis),
jie laiko šventa; kviečių motina – jų prakaituotos buhalterijos deivė,
deivė to, kas lieka ore, kai grožis šmėstelėjęs
pranyksta už kampo, bausmės už meilę ir geismo
duženų deivė. Apie tai jie kuria dainas. Pasakoja
istorijas apie herojus ir įstabias dievų aistras.
Tokios tat pramogos. Ji šoka, laivai plaukia jūron,
vergai ir valstiečiai triūsia laukuose, luoši kareiviai
prie vyninių už varioką vaidina beždžiones,
meistrai apdirba bronzą ir auksą, sąskaitos
rūpestingai prižiūrimos, kiek išleista, kiek gauta.SKAITYTI DAUGIAU

Edvinas Valikonis | Poezija

kūdikiai

kažkur barška puodai
barška dubenys ir dubens kaulai
barška kaulai dubenyse
kažkur žvanga šaukštai
jais fechtuojasi mėgėjai aktoriai
mėgstantys vaidinti smurtą
kažkur skimbčioja buteliai
pokši šaunami kaiščiai
tyli neplaunamos taurės
būriuojasi kriauklėse miniomis
kažkur dūla langai
nes viduje per daug kvėpuojama
per daug gailių atodūsių
per daug įkaitusių aimanų
nes viduje per daug gyvenimo
kažkur virtuvėse sūkuriuoja miltai
ir į miltus malami kūdikiai
iš dulkių į dulkes iš miltų į miltus
kažkur virtuvėse kūdikiai auga
iš mažų žmonių į didelius – –
į didelius žmones
virtuviniais peiliais išpakuosiančius
juos pagaminusių mažų žmonių
laiškusSKAITYTI DAUGIAU

Craig Czury | Poezija

Saulius Vasiliauskas | Eilėraščiai

apie literatūros paskirtį

1.

o jeigu lėktuvai
kuriuos kasdien lydi
besileidžiančius už lango
staiga atsisuktų tau į akis
imtų erzinti nelyginant musės
suktų aplink galvą ratus
zvimbtų galingi turbo varikliai

ar pritrėkštum lėktuvą knyga?

2.

būna visokių knygų
pasitaiko geros ir blogos
grožinės ir negrožinės
ryškiais viršeliais rožiniais
skirtos masėms ar siauram
literatūros gurmanų rateliui

būna pritrėškiančios

SKAITYTI DAUGIAU

Anna Halberstadt | Eilėraščiai

* * *

Kaip aklasis
amžinam
savo
sambrėšky
atsitrenkiu
į skardines
sieneles,
pertvaras tamsoje,
petimi kliudau
kampą,
didžiuoju kojos pirštu
vinį,
kyšantį iš grindlentės,
stengiuosi vaikščioti atsargiai,
šonu, neprisiliesti prie daiktų
rankomis,
tačiau jie mane užpuola patys.
Neseniai užsigavau net į pagalvę,
šaukštas įžūliai trenkė man per ausį,
antausį gavau ir nuo rankšluosčio.
Reikia sugalvoti
išsigelbėjimą nuo išprotėjusių buities rakandų.
Apsimesti miegančia.
Įlipti į tuščią dėžę.
Arba nubėgti iki paplūdimio
ir nerti į vandenį.
Išplaukti lelijų spalvos saulėtekio link.SKAITYTI DAUGIAU

Tomas Taškauskas | Eilėraščiai

Nerijus Cibulskas | Eilėraščiai

pradžios

Pagaliu apverčia rainą geldelę.
Atidžiai glosto dumblius – plaukus įkalintų požemio
žmonių. Bangos šešėliui kerta apskaičiuotą antausį.
Sustoja, surinka išgalvota naro kalba. Juokiasi.
Atrodo, kad visos smiltys ir yra ta senelės apsakyta begalybė.
Pirštais ją gali išsemti, o kopoms nuslinkus – juk atveš dar.
Vyras pakyla nuo kryžiažodžio, ieško
įkaitusios skardinės. Motorinės valtys ištrūksta
iš balzgano horizonto, garsas ir šviesa sprogsta vienu metu.
Baltuma. Jos kvepianti kaklaskarė. Susižvalgom, akimis
sutinkame, kad irgi – vis dar – norėtume tokie būti. „Geriau
negu aš supranti, kad rašom vis tą patį pabodusį eilėraštį.“
Tiktai nirtus esamasis laikas, kurį tramdome vietiniuose
vakarų saliūnuose. Gal arterijos ir venos iš tikrųjų užsidaro
mūsų kūne? To kartais ir užtenka. Smulkaus
druskos ruožo ant peties. Galbūt naujos nuospaudos.
Ir miego nepatogioj palėpėj. Namuose – basomis nubraižyto
paplūdimio žemėlapio. Rugsėjį visi vėl dalinsis įspūdžiais.
Jis rodys butelį smėlio, bet taip ir neįtikins mokytojos,
kad iš to galėjo prasidėti naujas pasaulis.SKAITYTI DAUGIAU

Vainius Bakas | Eilėraščiai

Tuman

Tiltelis. Rūkas. Ežeras. Pašiūrė.
Dangaus velėna slenkanti, puri.
Vanduo apčiupinėja – vis dar tùri
salelę žalią savo vidury,

kur ganosi lyg debesys apšiurę
eilėraščiai, kol tu naujus kuri.SKAITYTI DAUGIAU