2019-12-20

Arsenijus Rovinskis | Poezija

Linksmi karininkai

1.
 
Greitai greitai sprunka
negeras žmogus.
Bet gerasis žmogus greičiau už jį bėga –
tai mūsų linksmi karininkai
paryčiui ketvirtadienį, nuo keturių
lig šešių, per pratybas, 
kol vietiniai miega dar
ir ne taip pavojinga.
 
2.
 
Parke yra tiras, ir tai, 
be abejonių, geriausia vieta mieste.
Galima visai nesitaikius
vis tiek pataikyti.
Mačiau, kaip kažkoks kresnas
debilas patarinėja būrėjai,
ką jinai privalėtų išburti.
 
3.
 
Kažkas ne taip su tiekėjais,
ir makaronai vėl lenda į pirmąjį planą.
Tolydžio tolsta nuo mūsų
dalykai, paliečiantys širdį,
smulkmenos tikros ir mielos.
 
4.
 
Sokolovas ir broliai Reznickiai:
gerai pasiruošę,
tačiau disciplina šlubuoja.
Voskresenskis ir visi likę  –
ne, per anksti dar.
 
5.
 
Kiekviename kare svarbiausia –
saugumas. Todėl neišeinam į gatvę,
nė su kuo čia nesikalbam,
radijo neįsijungiam –
juk tiesa neregėtai baisi,
šlykšti kaip žlėgtainis.
 
6.
 
Apie Igorį, Gošą rašyti negalima,
o tai įsižeis dar.
Laiškų rašyti negalima, 
iš laiškų priešas užuos
paminėtųjų dislokaciją.
Lieka tik nardai ir
šachmatai.
 
7.
 
Naktį į ketvirtadienį girdėti dainuojant,
regis, guodžias kažkas apie karą,
apie meilę. Ir dar apie tai, kad
niekas nieko nelaukia. Ir kad gydytojais tikėti neverta,
nes visi, kurie sirgo, iš tikrųjų nemirę.
Arčiau ryto dainelė nutrūksta,
arba jos jau tiesiog tolumoj nesigirdi.SKAITYTI DAUGIAU

2019-12-20

John M. Bennett: „Rašyti taip, tarsi nebūtų rytojaus“

Apie šį rašytoją-eksperimentatorių kritikai sako, kad jis per penkiasdešimt metų nė karto nebuvo nuobodus. Johnas M. Bennettas paskelbė apie 400 knygų, buvo įkūręs specialią avangardo literatūrai skirtą leidyklą „Luna Bisconte Prods“, garsius eksperimentinės literatūros žurnalus „Vagabond“ ir „Lost & Found Times“. Jis yra Lotynų Amerikos literatūros mokslų daktaras, Ohajo valstybiniame universitete kuruoja avangardo literatūros rinkinį (Avant Writing Collection). Johnas buvo rašytojo Charleso Bukowskio rankų lenkimo varžybų partneris, ir už jį daugiau alaus galėdavo išgerti tik kita JAV avangardo legenda Curtas Johnsonas, trumpų apsakymų kūrėjas.SKAITYTI DAUGIAU

2019-11-19

Susprogdintas rašymas

Nico’as Vassilakis – amerikiečių poetas, kuriam rašmenys ir vizualieji šriftų kontūrai yra pirminė medžiaga kūrybai. Kaip sako pats autorius, jo vizualiosios poemos – tai džiazuojanti abėcėlės anatomija, tipografinių landšaftų kartografavimas, žaidžiant sunkiai apibrėžta riba tarp linijos ir ženklo. N. Vassilakis taip pat yra aktyvus vizualiosios poezijos judėjimo „Vispo“ kuratorius ir sistemintojas. Jis buvo vizualiosios poezijos redaktorius literatūros kritikos žurnale „Coldfront Magazine“, kartu su poetu Craigu Hillu sudarė garsiąją antologiją „THE LAST VISPO: A Visual Poetry Anthology 1998–2008“. N. Vassilakis šiuolaikinę vizualiąją poeziją apibrėžia kaip „teksto neklaužadų pomėgį ištraukti rašmenis iš žodžio ir paversti juos – net pavienes raides – išraiškos priemonėmis“. Daugiau informacijos apie poetą galima rasti jo tinklalapyje https://staringpoetics.weebly.com. Šioje publikacijoje menininkas specialiai „Nemuno“ skaitytojams pristato savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

2019-11-19

DAINIUS DIRGĖLA | Poezija

johanneso gutenbergo
pamąstymai nuo debesies

 jie skaito poeziją
iš telefonų
 
akivaizdu
kažkas jiems paskambina
 
tą poeziją padiktuoja
arba atsiunčia
 
kur jų poezijos rankraščiai
kurie nedega nebent ima ir perdega
 
ką jie skaitys
kai išsikraus tų išmaniųjų baterijos
 
ką jie skaitys
kai išjungs tą velnio elektrą
 
ką jie skaitys
kai išnyks visi nematomi icloud’iniai debesys
 
ką jie skaitys
kai žus visi džedajai wifi’iai
 
ką jie skaitys
kai baigs galioti operacinės sistemos
 
ką jie skaitys
jei visos jų atmintys išorinėse laikmenose
 
——————————-
 
ką galvoja pati poezija:
 
iki manęs be manęs
su manimi per mane
po manęs per mane
po manęs be manęs
 
SKAITYTI DAUGIAU

2019-10-22

Tonino Guerra | Poezija

Piktumas

Esu labai nusiminęs,
nes man trūksta piktumo.
Man reikėtų mesti lauk
tą saldžialiežuvavimą,
kuris dengia mano žodžius.
Noriu kalbėti blogai apie viską.
Net apie gyvenimą? Apie gyvenimą –
ne, jis nuostabus,
net kai verkiu.
SKAITYTI DAUGIAU

2019-09-21

Vytautas Rubavičius | Poezija

akimirkos properšoj

apsvaigę iš laisvės šviesos
kuri vasarą dosniai nuliedavo
palangon sugužėjusius kūnus siautulio šventėn
paryčiais žolynuose blėsdavo kimūs nakties šnibždesiai
aistringi atodūsiai užmirštų gyvenimų draiskanos
kol apvalanti saulės šviesa užliedavo miestą ir parkus

bendravome atviro kodo jausmais
nereikšmingais šypsniais nuojautų geiduliais
susitikdavom ir išsiskirdavom atsiduodami jūros bangų malonei
skaityklėlės vėsa inostrannaja literatura kelios poetinės ištarmės
kurių nepaliauji kartoti svaigus puodelis kavos
susitikimai „ant akmenų“ prie kurių susiburdavo
visi „ilgaplaukiai“ – kas kaip ir pas ką – valkatavimo žinios
pliažo smėlis futbolas leidžiantis saulei
kai lengvas vakaro vėjas vis nekantriau glosto kūną
vėstančių kopų palaima nepažįstamų lūpų lapeliams plevenant
ir laikui tekant pro šalį

niekaip negalėjome įsižiūrėti vienas į kitą jaučiau
šalimais tavo didelį kūną ir kartkartėm veriantį žvilgsnį
tamsų ir tiesų be jokios užslėptos minties
tarsi būtum kažkam pasiryžus ko man nelemta suprasti
skydo balsų šurmulys žiebėsi pirmosios žvaigždės
ilgėjo pirštų šešėliai vis aistringiau
ėmė ulbauti butelio fleita ir nutilo
kopų vėsos prislėgta – neįžiūrėjom veidų
lūpos ir pirštai tikriau pažinojo pasaulį
sušnibždėjai – ne čia
pasivaikščiokim – ir vyno aitra atvėsino

ėjome mėnesio glostomi
alėjų šviesų paliūliuojami
ėjom ir ėjom kol kritom į žolę –
prisišaukėm lietų galingą
nuogi sidabriniai
gal kaip tik tą akimirką
vieną vienintelį mirksnį ir buvome
nuplauti kad išliktume atmintyje
baltesni net už sniegą beveidžiai
neįrašyti į jokią gyvenimo kroniką
anei likimą

paveikslas:
pakylėjimas
skradžiai

1
saukia
iš pačios kūno ertmės
iš juodosios
iš čiulpiančios laiką skylės
blizgiais vočių votais
nudabintos

2
eina kẽliais
pilvais keliauja krūtinėmis
šliaužia liežuviais ir ryja
pirštais ir kūno ertmėm
nusimesdami išnaras
vočių votams mėsingiems
paskimbčiojant

3
sukas kelias ir kyla
prie atnašavimo sosto
ir minios drausmingai – kẽliais
smaigstydamos žvilgsniais
nuogybėj mėsos išmirkytais
kad pagarbintum
ir atsiduotum
bedvasis

4
spalvingoje
sosto aukštybės tamsoj
veidas praamžis – kasdienis
vypteli
vadinasi –
              mūsų
5
saukia
iš visų vidurių
pliekia vytintu sielų bizūnų
kad neužmirštumei paaukot
prakeiksmo šventės ekstazėj
net slapčiausios
tau skirtos
angelo sargo plunksnelės

Pirkti žurnalą
2019-08-26

Marius Povilas Elijas Martynenko | Poezija

***

didelis jau esu.
dar gražesnis išaugsiu!
būsiu būsiu – visų.
reikalingas kaip šaukštas.
– s. geda

nereikalingiausias žodis naktį
atsikelia iš sąmonės, eina virtuvėn
su vaikišku pavydu žiūri į šaukštą,

nusikeikia, susigriebia,
apsidairo ar niekas nemato,
atidaro šaldytuvą, suryja tai, kas skanu,
pamurma, beveik šypsosi, nes
jam patiko zefyrai.
tada bando pakisti.

aš kartais jį ištariu.
nežinau kam ar kodėl.
bijau, kad jis neišnyktų.
aš net nesu tikras
ar žinau, ką jis reiškia.

ir bijau jam pasakyt, kad išties,
jis man reikalingas, nes
tai reikštų, kad aš esu
nereikalingiausias žmogus.

ir taip, išties tai aš surijau zefyrus.
SKAITYTI DAUGIAU

2019-07-23

Egidija Šeputytė | Poezija

***

rytinis miškas
čiulba stuksena dūzgia
ir jokio triukšmo

***

rūko benamis
prie neveikiančio fontano
pelenų diena

***

žvaigždėtas dangus
glostau vaiko nugarą
aštuoniukėmis

***

diplomų teikimas
anapus darželio tvoros
žydi narcizai

Pirkti žurnalą
2019-06-22

ENRIKA STRIOGAITĖ | Poezija

Adelė

jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje
mažytėje mėsinėje
už prekystalio
pamačiau jį

keletą metų klasiokai
perdavinėdavo jo raštelius
kvapnius džiovintus žolynus
keistai išpieštus akmenėlius
[svajojo tapti dailininku]
įtikinėdavo kaip stipriai
mane įsimylėjęs
alpsta vien nuo mano balso
Cha! jis man negražus

– Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo
– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne
prašyčiau kiaulės širdies.
Oi, kokia didelė
malonėkite ketvirtį

po šitiek metų jis manęs nepažino –
gerokai susenusios apibrizgusios
susibuvusios
su nutrintu maximos maišeliu

aš pirmą kartą regėjau
kaip suvirpėjo oras
prie jo ausies

– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę
daugiau nesmulkiname.
Imsite?
– Ne. Pusės man per daugSKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau