rugsėjo 21, 2018
Miestų pradžia
Ją pirmąkart pamato šokančią. Tai ne menas
ir ne malda, ne geismo sužadinimas,
bet veiksmas dėl veiksmo: vario juosta ant krūtinės,
karūna nelyginant miesto sienos.
Nors ji mus traukia, tuo pat gaistu
atstumia kaip prieplauka ar upės žiotys.
Platybių ženklas. Ir seni, aptingę patricijai
pažeria pinigų nuotykiams,
įsivaizduodami neregėtus pelnus, sudaro sandorius į priekį,
o jų vergai malasi uoste, šniukštinėdami laivų naujienas.
Įsisvajoję jaunieji palieka kaimus.
Juos traukia valdžia ir malonumai. Įdarbinti
tvarkyti apskaitas, jie labai išgudrėja,
išmoksta mintyse dauginti skaičius, naudotis raštu.
Kai užeina nuobodis, užrašinėja senas dainas iš kaimų,
o gudriausi pagal seną pavyzdį kuria naujas dainas,
šlovindami miesto malonumus, savo meilužes,
senuosius kerdžius ir paprastesnius laikus. Šventyklą,
kurioje meldėsi žemę dirbę didžiųjų pirklių protėviai,
blausią šventyklą kitame turgaus aikštės krašte,
kadaise tik akmeninį altorių miško laukymėj
(mėnulio šviesoje ant jos kolonos šlapinasi panaktinis),
jie laiko šventa; kviečių motina – jų prakaituotos buhalterijos deivė,
deivė to, kas lieka ore, kai grožis šmėstelėjęs
pranyksta už kampo, bausmės už meilę ir geismo
duženų deivė. Apie tai jie kuria dainas. Pasakoja
istorijas apie herojus ir įstabias dievų aistras.
Tokios tat pramogos. Ji šoka, laivai plaukia jūron,
vergai ir valstiečiai triūsia laukuose, luoši kareiviai
prie vyninių už varioką vaidina beždžiones,
meistrai apdirba bronzą ir auksą, sąskaitos
rūpestingai prižiūrimos, kiek išleista, kiek gauta.SKAITYTI DAUGIAU
