2020-02-21

Pier Paolo Pasolini | Poezija

vienai dvasiai

Tik todėl, kad esi miręs, galiu kalbėt su tavim kaip žmogum:
antraip tavo įstatymai man būtų neleidę.
Dabar niekas tavęs negina: negyvas ir įsteigtas pasaulis,
kurio sūnus ir šeimininkas buvai, paliko tave vieną.
Apstulbusi senolio relikvija, mikčiojantis fantome,
jau pradėjai, toldamas, grimzti epochose;
pagaliau man esi brolis, neapykanta ir meilė mus jungia,
mano dar gyvas kūnas ir tavo negyvas
yra siejami ryšio, kuris mus paverčia dvasiomis.
Bet už vieną pasmerkimo žodį, ištartą prieš tave,
vargšą nusidėjėlį, mirties nurengtą ir nuvainikuotą,
jau nuogą ir maldaujantį lyg neapsiplunksnavusį,
kiek žodžių man tenka užgniaužti krūtinėje!
Palikai tuščią vietą, ir į šitą vietą
kitas neliečiamas, nes dar gyvas, stojasi viešpataut.
Bet „mirtis neviešpataus“! Tik šioj absurdiškoj valstybėj,
kur virš mūsų tebegyvuoja Bizantija ir Tridentas,
viešpatauja mirtis: bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu.SKAITYTI DAUGIAU

2020-01-21

Aleksas Andriuškevičius | Poezija

Magiški septyni

1
Gyvenimo liepsnoj labai ankstyvi
Life flame
Kardeliai stambiažiedžiai
Tamsiai raudoni
Perštintys

2
Silver wedding
Medicininiai
Bielyj gofrit
Aps numeris
Šeši septyni

3
Keturi šimtai septyni
Dixieland
Geltoni
Oskar 7 vnt.
Tūbomis

4
Balerina
Rožinė gofruota
Akto numeris nežinomas
Vidutinio amžiaus
Beveik už dyka ilgi plojimai

5
Hyp style
Alyviniai ir vidutiniai
Hi-Fi
Jurginai
Jau sidabriniai

6
Aprobak
Purpuriniai
Šiaurės prospektai septyni
Fly
Gyvenimo liepsnoj labai vėlyvi

7
Turgus nufilmuotas
Už daugkart
Septynis
Santykius
ŠypsotisSKAITYTI DAUGIAU

2020-01-21

Melita Vilkevičiūtė | Poezija

***

Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
Vienas neasfaltuotas kelias link namų
Kur tėvas pirmą kartą primušė motiną
Vienas drugys, kuris nutūpia ant bato
Tave krečia drugys, drauge
Vienas aktas
Nuo drobės ant lovos peršokęs
Namuose
Kur tu pirmą kartą primušei tėvą
Vienas prasigėręs poetas
Besikalatojančiais pirštais rašantis žodį
Ir iškart jį nubraukiantis
Dar labiau besikalatojančiais
Tave krečia žodis, poete
Nemirk, poete
Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
SKAITYTI DAUGIAU

2019-12-20

Arsenijus Rovinskis | Poezija

Linksmi karininkai

1.
 
Greitai greitai sprunka
negeras žmogus.
Bet gerasis žmogus greičiau už jį bėga –
tai mūsų linksmi karininkai
paryčiui ketvirtadienį, nuo keturių
lig šešių, per pratybas, 
kol vietiniai miega dar
ir ne taip pavojinga.
 
2.
 
Parke yra tiras, ir tai, 
be abejonių, geriausia vieta mieste.
Galima visai nesitaikius
vis tiek pataikyti.
Mačiau, kaip kažkoks kresnas
debilas patarinėja būrėjai,
ką jinai privalėtų išburti.
 
3.
 
Kažkas ne taip su tiekėjais,
ir makaronai vėl lenda į pirmąjį planą.
Tolydžio tolsta nuo mūsų
dalykai, paliečiantys širdį,
smulkmenos tikros ir mielos.
 
4.
 
Sokolovas ir broliai Reznickiai:
gerai pasiruošę,
tačiau disciplina šlubuoja.
Voskresenskis ir visi likę  –
ne, per anksti dar.
 
5.
 
Kiekviename kare svarbiausia –
saugumas. Todėl neišeinam į gatvę,
nė su kuo čia nesikalbam,
radijo neįsijungiam –
juk tiesa neregėtai baisi,
šlykšti kaip žlėgtainis.
 
6.
 
Apie Igorį, Gošą rašyti negalima,
o tai įsižeis dar.
Laiškų rašyti negalima, 
iš laiškų priešas užuos
paminėtųjų dislokaciją.
Lieka tik nardai ir
šachmatai.
 
7.
 
Naktį į ketvirtadienį girdėti dainuojant,
regis, guodžias kažkas apie karą,
apie meilę. Ir dar apie tai, kad
niekas nieko nelaukia. Ir kad gydytojais tikėti neverta,
nes visi, kurie sirgo, iš tikrųjų nemirę.
Arčiau ryto dainelė nutrūksta,
arba jos jau tiesiog tolumoj nesigirdi.SKAITYTI DAUGIAU

2019-12-20

John M. Bennett: „Rašyti taip, tarsi nebūtų rytojaus“

Apie šį rašytoją-eksperimentatorių kritikai sako, kad jis per penkiasdešimt metų nė karto nebuvo nuobodus. Johnas M. Bennettas paskelbė apie 400 knygų, buvo įkūręs specialią avangardo literatūrai skirtą leidyklą „Luna Bisconte Prods“, garsius eksperimentinės literatūros žurnalus „Vagabond“ ir „Lost & Found Times“. Jis yra Lotynų Amerikos literatūros mokslų daktaras, Ohajo valstybiniame universitete kuruoja avangardo literatūros rinkinį (Avant Writing Collection). Johnas buvo rašytojo Charleso Bukowskio rankų lenkimo varžybų partneris, ir už jį daugiau alaus galėdavo išgerti tik kita JAV avangardo legenda Curtas Johnsonas, trumpų apsakymų kūrėjas.SKAITYTI DAUGIAU

2019-11-19

Susprogdintas rašymas

Nico’as Vassilakis – amerikiečių poetas, kuriam rašmenys ir vizualieji šriftų kontūrai yra pirminė medžiaga kūrybai. Kaip sako pats autorius, jo vizualiosios poemos – tai džiazuojanti abėcėlės anatomija, tipografinių landšaftų kartografavimas, žaidžiant sunkiai apibrėžta riba tarp linijos ir ženklo. N. Vassilakis taip pat yra aktyvus vizualiosios poezijos judėjimo „Vispo“ kuratorius ir sistemintojas. Jis buvo vizualiosios poezijos redaktorius literatūros kritikos žurnale „Coldfront Magazine“, kartu su poetu Craigu Hillu sudarė garsiąją antologiją „THE LAST VISPO: A Visual Poetry Anthology 1998–2008“. N. Vassilakis šiuolaikinę vizualiąją poeziją apibrėžia kaip „teksto neklaužadų pomėgį ištraukti rašmenis iš žodžio ir paversti juos – net pavienes raides – išraiškos priemonėmis“. Daugiau informacijos apie poetą galima rasti jo tinklalapyje https://staringpoetics.weebly.com. Šioje publikacijoje menininkas specialiai „Nemuno“ skaitytojams pristato savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

2019-11-19

DAINIUS DIRGĖLA | Poezija

johanneso gutenbergo
pamąstymai nuo debesies

 jie skaito poeziją
iš telefonų
 
akivaizdu
kažkas jiems paskambina
 
tą poeziją padiktuoja
arba atsiunčia
 
kur jų poezijos rankraščiai
kurie nedega nebent ima ir perdega
 
ką jie skaitys
kai išsikraus tų išmaniųjų baterijos
 
ką jie skaitys
kai išjungs tą velnio elektrą
 
ką jie skaitys
kai išnyks visi nematomi icloud’iniai debesys
 
ką jie skaitys
kai žus visi džedajai wifi’iai
 
ką jie skaitys
kai baigs galioti operacinės sistemos
 
ką jie skaitys
jei visos jų atmintys išorinėse laikmenose
 
——————————-
 
ką galvoja pati poezija:
 
iki manęs be manęs
su manimi per mane
po manęs per mane
po manęs be manęs
 
SKAITYTI DAUGIAU

2019-10-22

Tonino Guerra | Poezija

Piktumas

Esu labai nusiminęs,
nes man trūksta piktumo.
Man reikėtų mesti lauk
tą saldžialiežuvavimą,
kuris dengia mano žodžius.
Noriu kalbėti blogai apie viską.
Net apie gyvenimą? Apie gyvenimą –
ne, jis nuostabus,
net kai verkiu.
SKAITYTI DAUGIAU

2019-09-21

Vytautas Rubavičius | Poezija

akimirkos properšoj

apsvaigę iš laisvės šviesos
kuri vasarą dosniai nuliedavo
palangon sugužėjusius kūnus siautulio šventėn
paryčiais žolynuose blėsdavo kimūs nakties šnibždesiai
aistringi atodūsiai užmirštų gyvenimų draiskanos
kol apvalanti saulės šviesa užliedavo miestą ir parkus

bendravome atviro kodo jausmais
nereikšmingais šypsniais nuojautų geiduliais
susitikdavom ir išsiskirdavom atsiduodami jūros bangų malonei
skaityklėlės vėsa inostrannaja literatura kelios poetinės ištarmės
kurių nepaliauji kartoti svaigus puodelis kavos
susitikimai „ant akmenų“ prie kurių susiburdavo
visi „ilgaplaukiai“ – kas kaip ir pas ką – valkatavimo žinios
pliažo smėlis futbolas leidžiantis saulei
kai lengvas vakaro vėjas vis nekantriau glosto kūną
vėstančių kopų palaima nepažįstamų lūpų lapeliams plevenant
ir laikui tekant pro šalį

niekaip negalėjome įsižiūrėti vienas į kitą jaučiau
šalimais tavo didelį kūną ir kartkartėm veriantį žvilgsnį
tamsų ir tiesų be jokios užslėptos minties
tarsi būtum kažkam pasiryžus ko man nelemta suprasti
skydo balsų šurmulys žiebėsi pirmosios žvaigždės
ilgėjo pirštų šešėliai vis aistringiau
ėmė ulbauti butelio fleita ir nutilo
kopų vėsos prislėgta – neįžiūrėjom veidų
lūpos ir pirštai tikriau pažinojo pasaulį
sušnibždėjai – ne čia
pasivaikščiokim – ir vyno aitra atvėsino

ėjome mėnesio glostomi
alėjų šviesų paliūliuojami
ėjom ir ėjom kol kritom į žolę –
prisišaukėm lietų galingą
nuogi sidabriniai
gal kaip tik tą akimirką
vieną vienintelį mirksnį ir buvome
nuplauti kad išliktume atmintyje
baltesni net už sniegą beveidžiai
neįrašyti į jokią gyvenimo kroniką
anei likimą

paveikslas:
pakylėjimas
skradžiai

1
saukia
iš pačios kūno ertmės
iš juodosios
iš čiulpiančios laiką skylės
blizgiais vočių votais
nudabintos

2
eina kẽliais
pilvais keliauja krūtinėmis
šliaužia liežuviais ir ryja
pirštais ir kūno ertmėm
nusimesdami išnaras
vočių votams mėsingiems
paskimbčiojant

3
sukas kelias ir kyla
prie atnašavimo sosto
ir minios drausmingai – kẽliais
smaigstydamos žvilgsniais
nuogybėj mėsos išmirkytais
kad pagarbintum
ir atsiduotum
bedvasis

4
spalvingoje
sosto aukštybės tamsoj
veidas praamžis – kasdienis
vypteli
vadinasi –
              mūsų
5
saukia
iš visų vidurių
pliekia vytintu sielų bizūnų
kad neužmirštumei paaukot
prakeiksmo šventės ekstazėj
net slapčiausios
tau skirtos
angelo sargo plunksnelės

Pirkti žurnalą
Rodyti daugiau