Tomas Taškauskas | Eilėraščiai

beveik niekas esame
ir mūsų kūnai, kupini gyvybės –
beveik niekas

tik šviesa ir dulkės,
šviesa ir dulkės,
šviesos ištroškusios dulkės

gyvenimas
primena strateginį žaidimą,
tik nepasirenki pasaulio,
kuriame gimsi,
vardo ir laikmečio

visa kita – beveik taip pat

ypač lengva prarasti gyvybę

ir brangiai
brangiai tenka mokėti
už norą
pratęsti žaidimą

Nerijus Cibulskas | Eilėraščiai

pradžios

Pagaliu apverčia rainą geldelę.
Atidžiai glosto dumblius – plaukus įkalintų požemio
žmonių. Bangos šešėliui kerta apskaičiuotą antausį.
Sustoja, surinka išgalvota naro kalba. Juokiasi.
Atrodo, kad visos smiltys ir yra ta senelės apsakyta begalybė.
Pirštais ją gali išsemti, o kopoms nuslinkus – juk atveš dar.
Vyras pakyla nuo kryžiažodžio, ieško
įkaitusios skardinės. Motorinės valtys ištrūksta
iš balzgano horizonto, garsas ir šviesa sprogsta vienu metu.
Baltuma. Jos kvepianti kaklaskarė. Susižvalgom, akimis
sutinkame, kad irgi – vis dar – norėtume tokie būti. „Geriau
negu aš supranti, kad rašom vis tą patį pabodusį eilėraštį.“
Tiktai nirtus esamasis laikas, kurį tramdome vietiniuose
vakarų saliūnuose. Gal arterijos ir venos iš tikrųjų užsidaro
mūsų kūne? To kartais ir užtenka. Smulkaus
druskos ruožo ant peties. Galbūt naujos nuospaudos.
Ir miego nepatogioj palėpėj. Namuose – basomis nubraižyto
paplūdimio žemėlapio. Rugsėjį visi vėl dalinsis įspūdžiais.
Jis rodys butelį smėlio, bet taip ir neįtikins mokytojos,
kad iš to galėjo prasidėti naujas pasaulis.SKAITYTI DAUGIAU

Vainius Bakas | Eilėraščiai

Tuman

Tiltelis. Rūkas. Ežeras. Pašiūrė.
Dangaus velėna slenkanti, puri.
Vanduo apčiupinėja – vis dar tùri
salelę žalią savo vidury,

kur ganosi lyg debesys apšiurę
eilėraščiai, kol tu naujus kuri.SKAITYTI DAUGIAU

Dovilė Zelčiūtė | Eilėraščiai

tėvo molis

Apie tą molį
iš kurio buvome nulipdyti
apie tas dulkes
Jo galybę ir planą
ar žaismę – nulipdyti būtent tave
tėvas anksti pažadina einate molio
tuo gražiausiu nepaliestu draustinio šlaitu
blykčioja saulė žemai
teka Liekė mes liekame čia visam laikui
nors ir nieko neliks tėvo balsas
vaikeli, štai koks gražus molis pasikasime
jau krauna nedideliu kastuvu į karučius
aplipdysime krosnį
tėvas kasa o aplinkui žibutės kaip akys
žybsi įsauly sidabrinė šaltinio nugara
gyvatėlė
nušliaužia iki visam laikui pradingsta
kaip ir mes visą laiką prisimenam
Tėvo giminėj buvo puodžių
štai iš kur šitas molis
Mamą kai baigėsi metai į dužią molio dėžutę supylėme
ir tėtį? Bet ar gali būt, seserie, gal jį padėjome
į medinę? į ąžuolo? Bet sesuo atsitraukė
ji tyli ji per daug pasiilgusi
rankos – kaip Tėvo
nagų forma – mamos o akys tai žalios tai rudos
man baisiausia kad sudegė akys bet žinau
Jisai nulipdys visa iš naujo prikels iš tų dviejų dėžučių
pakastų ties pušimis sumaišys pelenus
su seilėmis moliu aprengs gražiai kad net verksime
mes liekame čia visam laikui
trečia valanda dienos
ir blykčioja saulė

mano tėvo namuose daug buveinių

***
Ir dar apie tas dėžutes
kai mes rinkomės urną
ginčijomės kuri gražesnė tvaresnė
kuri greičiau sutrupės susimaišys su žeme
kai verkėm ir pykom jau tada
galvojau apie savo vaikišką kiemą
tas nuskintas gėles nuo daugiabučio darželių
pakasiau už čiuožyklos arčiau fontano
dar pridėjau kažkokį lapą ir užspaudžiau šuke
mamai parodyt
žiūrėk tai mano sekretas atkasiau atkapsčiau
tuos žiedlapius paseilinau šukę
kad geriau matytųsi šitoks stebuklas kai rinkomės
kur amžiams laikinai mamą padėsime
supratau ji bus mano kosmėja užkasta toli nuo visų
išsaugojus grožį baltoje degto molio dėžutėje
su violetine karališka aksomo kepuraite
po chemoterapijų nepraradusi išdidumo
sidabro šaliu ant pečių
bet aš taip rėkiau tuose skersvėjuos
kad dabar neprisimenu: o suknelė?
kokios spalvos, kokių žiedlapių?

Nieko nieko, pasitikiu –
vieną dieną manau tai bus vasarą
mano Viešpats
nuvalys nuo šukių žemes
ir prikels
ir tada jau gyvensim

Guillaume Apollinaire | Eilėraščiai

zona

Pagaliau pavargai nuo šio seno pasaulio

Piemenie o Eifelio bokšte tiltų kaimenė šįryt baubia ir bliauna

Įkyrėjo tau Antikos Graikijos Romos griaučiai ir liekanos

Čia netgi automobiliai atrodo kaip tikros senienos
Tik religija vienintelė lieka nauja nepasenus religija
Paprasta kaip aerodromų angarų linija

Europoje tu viena nepasenusi o Krikščionybe
Šiuolaikiškiausia Europa tai Jo Šventybė
Popiežius Pijus X ir tu priešais langus ėdamas gėdos
Nedrįsti užeiti į bažnyčią išpažinties šįryt skubėdamas
Skaitai lankstinukus katalogus reklamas giedančias garsiai
Tokia šio ryto poezija o proza tebus laikraščių priebalsiai balsiai
Detektyvai nuotykių romanai garsenybių biografijos
Tūkstančiai skaitalų kiekvienas už keletą grašių

Mačiau šįryt dailią gatvę pavadinimo neatsiminsiu
Nauja ir švari saulės šviesoj tikras muzikos instrumentas
Direktoriai darbininkai gražuolės stenografistės
Nuo pirmadienio ryto iki šeštadienio vakaro kasdien keturissyk
Ją pereina o trissyk kas rytą ten kaukia sirenos
Per pietus ten piktas varpas dundena
Užrašai ant sienų ir reklaminių skydų
Iškabos ir plakatai tarytum papūgos pragydę
Mane žavi šios pramoninės gatvės gracija
Paryžiuje tarp Ternes alėjos ir Aumont-Thiéville gatvės

Štai jauna gatvė ir tu dar visai mažas vaikas
Tavo motina rengia tave tik mėlynai ir baltai tik
Tu dar toks pamaldus ir su Rene Dalizu savo draugu pirmuoju
Jums įdomiausia litanijos ir Mišių aukojimas
Devinta vakaro dujų žibintai melsvai rusena jūs tyliai paliekat bendrabutį
Ir slapčia meldžiatės mokyklos koplyčioje visą naktį
O ametisto gelmė amžina ir pasigėrėjimą kelianti
Nenustojamai Kristaus žaižaruojančią šlovę skelbia ir
Štai daili lelija kurią visi mes linkstame garbinti
Štai raudonplaukis deglas joks vėjas jam negali grasinti
Štai sopulingosios motinos sūnus išblyškęs ir skaisčiai raudonas
Štai medis visada maldomis lapojantis
Štai dvigubos garbės ir amžinybės kartuvės
Štai šešiakampė žvaigždė
Štai Dievas kurs miršta penktadienį ir sekmadienį keliasi vėl
Štai Kristus kylantis į dangų geriau nei lakūnai
Pasaulinis aukščio rekordas priklauso jo kūnui

Akies vyzdys Kristus
Iš dvidešimties amžių pavyzdžio šis viską išmoko
Ir virtęs paukščiu jis kaip Jėzus į orą pašoko
Velniai pragaruose galvas aukštyn iškėlę
Kartoja šis amžius mėgdžioja Simoną Magą iš Judėjos
Šaukia vagie kepurė dega ir dega batai
Angelai sukasi aplink šį dailų akrobatą

Prancūzų modernizmo klasiko Guillaume’o Apollinaire’o poema „Zona“ yra centrinis ir raktinis autoriaus knygos „Spiritai“ (Alcools, 1913) tekstas. Chronologiškai šis eilėraštis parašytas ir įdėtas į rinkinį paskutinis. Simboliška, kad autorius būtent jį pasirenka pateikti kaip pirmąjį, kadangi „Zona“ kuria savo metui neįprastą naują ir laisvą poetinį pasaulį – tiek formos, tiek turinio prasme. Poema liejasi skaitytojui tarytum fontanas – be skyrybos ženklų, be reguliaraus ritmo ar rimo. Pasakodamas pasivaikščiojimą Paryžiuje nuo aušros iki saulėlydžio, poetas ne tik šlovina futuristams patrauklias naujoves (Eifelio bokštas, lėktuvai, traukinių stotis), bet ir išreiškia nostalgiją praeičiai, netikėtai perkuria religinius simbolius ir motyvus, dinamiškai konstruoja vaizdus kinematografiniu principu.


Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

Benediktas Januševičius | Eilėraščiai

Kulturarbeider jobber på en bringebæråker*

saulei tekant skina uogas
atrenka gražiausias
atskirai padeda prastesnes
pagedusias išmeta

rankos šąla, pirštai stingsta
permirkęs, peršlapęs, vargiai suprantąs, lyja ar jau nebe

tėvynėje išvadintas priešiškos šalies agentu
anarchistės joberiu
neįvykusiu vyru
obsceniškos poezijos autoriumi
įstrigusiu XX a. pradžioje
aprašytas lietuvių eilėraščiuos, paminėtas romanuose
ir beveik pamiršęs savo vardą žmogus svarsto
kad tai ko gero geriausias darbas, kokį kada nors teko dirbti

mintyse dėkoja bičiuliams, pasiėmusiems jį drauge į šią turtingą šalį
tarp aviečių jaučiasi saugus
niekas čia jo nemulkina, niekas nereikalauja dirbti pusvelčiui, niekas
neketina nesumokėti
čia taip nesielgiama

kultūros darbuotojas
šimtus kartų per dieną pasistiebdamas, pritūpdamas
pranykdamas aviečių krūmuose ir vėl išnirdamas
budina kamanes
stebi kaip prie kalno mušasi debesėliai
purto nuo uogų sunkius lašus
renka po vieną
po dvi
po tris, keturias, kartais – po penkias
renka dideles raudonas uogas į juodas dėžutes
šias pripildęs atsineša tuščių

debesų skraistė įplyšta ir pro ją sprūsta saulės spindulys
įkalnioje laukymėje pasirodo elniai
po kokio mėnesio norvegai veikiausiai juos sumedžios
na, o kol kas šiauriečiai mėgaujasi
stangriomis, sultingomis, kvapniomis
gundančiai raudonomis avietėmis
norske kvalitetsbær**, – skelbia užrašai
ant kartoninių dėžių, apipieštų vikingų laivais

netolies, braškių lauke, bučiuojasi lenkų porelė
šaunuoliai, – šypteli kultūros darbuotojas, – gyventi reikia dabar,
kiekvieną akimirką
ne paskui, ne kada nors po darbų
braškės baigiasi, avietės dar tik prasideda, bučiniai pasilieka

galop parsivilkęs namo
kultūros darbuotojas jau nepajėgs užrašyti šio teksto
bet prieš užmigdamas spės atšilti ir suvalgys ledų
galbūt – žalių, su pistacijomis…

 


* Kultūros darbuotojas dirba aviečių lauke
** Norvegiškos kokybiškos uogos

Beveik Alfonso Andriuškevičiaus eilėraštis*

ak… … … … …
… … … … … … …

ak… … … … … …
… …

 


* vietoje daugtaškių reikėtų įrašyti banalių žodžių

Jānis Tomašs | Eilėraščiai

***

kartais
pabundu vidury nakties
laikrodžio tiksėjimas laša tiesiai į ausį
stalo kampas lyg nematomas ledkalnis atsitrenkia į mane

esu gyvūnas
kuris jau metų metus slapta eina medžioklėn
tais pačiais pramintais takais
šaldytuvo link ieškodamas maisto

kartais
nubundu svetimose vietose
neatsimenu galbūt juoko banga
mane išskalavo iš kambario stačiųjų komforto zonos krantų

o galbūt tai buvo apsišaukėliai pažįstami
švyturėliai žaltvykslės
penkių žvaigždučių dangus

nežinau
bet dabar visi šie objektai suka ratus
aplink sulenktą mano stoto ašį

kartais
negaliu užmerkti akių
mano širdis dirba lyg statybininko kūjis
ant kaktos iškrenta šilta rasa
bet šviesios tavo plaukų sruogos
iš visų jėgų manyje
leidžia šaknis

***

aš jau nebesustosiu
prie tavo lūpų dažų raudono STOP signalo
nes esu jūreivis užlipęs ant kamščio
laikausi pietų kurso
arčiau šiltų senojo miesto šonų
kur paskutinių smulkiųjų ašakas iš kišenių ekečių
barmenai žvejoja
tavo vokų vėliavos nuleistos
ir duobučių apkasuose paliaubos
iš tiesų nežinau kurią akimirką
žodžiai pavirs į sprogmenis
todėl šiąnakt nebūsiu namie

Kaip rašo latvių literatūros žinovai – Janis Tomašas yra poetas iš pašaukimo. Jis poezijos bendruomenę nustebino daugybe dalykų: niekam negirdėtas ir nematytas žmogus, kurio profesija – policininkas, o mėgstamiausias užsiėmimas – dviračių sportas, nukrito lyg iš dangaus ir pasiūlė pluoštą eilėraščių, kurie be jokių dvejonių 2016 m. buvo sudėti į pirmąją knygą „Juodos darbo pirštinės“, kuri „Metų knygos apdovanojimuose“ 2017 m. nuskynė laurus už geriausią debiutą. Janiui dabar 34-eri, jis gyvena Rygoje.

Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė

Jurgita Jasponytė | Eilėraščiai

Ašarų pakalnės. Sudėtiniai sakiniai

1.
Darželyje „Lakštingala“
ant sienų –
vilkas
raudonkepuraitė
raštus požemiuos rašantis Leninas
aš – ašarų pakalnėm pravardžiuojama mergaitė
nesaugi
įsikibusi į žodžius – būsima filologė
nes pradžioje
man buvo žodis
ir jis tapo mano kūnu

mane laikančiu kūnu.SKAITYTI DAUGIAU

Laura Švedaitė | Eilėraščiai

Persų patarlė

Lotoso pėdos,
ilgieji Karenų kaklai,
randai,
tatuiruotės,
Labret lūpų lėkštės,
chna,
plunksnų karūnos,
liūto ilčių pakabukai,
kaukės,
korsetai,
šinjonai,
auskarai,
perlų karoliai,
auksinės apyrankės,
smaragdiniai žiedai,
kvepalai,
smilkalai,
aliejai,
rožių kvapnieji vandenys,
krūtų implantai,
užmuškite
mane,
bet
padarykite
gražią.SKAITYTI DAUGIAU

Tautvyda Marcinkevičiūtė | Eilėraščiai

99 Nepriklausomybės metai

Nepriklausome niekam,
tik patys sau, priversti suktis
kaip išmanom;

įsiklausau, ką lemia sapnų griūtis
šios šventės išvakarėse:

narplioju problemą su mirusiu draugu
dėl nesutvarkytos buhalterijos
viename iš krašto savaitraščių –
sapne pramokus jos pradmenų
iš garsių žmonių,
apmokau draugą ir jo žmoną,
realybėje gyvenančią su kitu;
SKAITYTI DAUGIAU