Edita Puskunigytė | Poezija

Naktį aš nemiegu –

nagu krapštau
kambario grindų širdį,
beldžiuos
kaip sušlapęs šuva
į durų gomurį,
slankioju aplink palangės liežuvį,
braižau sienų šonkaulius,
manęs kita nedomina,
manęs niekas nebeišjudina –
aš daiktažmogis
žodžiais užsiklojęs galvą.

Paveiksle gėlės sušnara,
ant laipto raitos prietema,
čia tik aš ir kambarys –
dvigubas vienatvės gaubto stiklas.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Umbrasas | Poezija

***

slibino dantys
įsivaizduoju save vaikystėje
barškinant juos
lyg metalofoną
tie
kur visokių karžygių
prilindę
skamba geriausiai
kiti , kaip duslūs
būgneliai

tarkšt tarkšt
puf puf
išvadavo neišvadavo
myli nemyli

kiek gyvenimo suėsta
SKAITYTI DAUGIAU

Algimantas MIKUTA | Poezija

argonautai

Mes bridome upeliais,
klampojome miškais,
apėjome voratinkliais,
aplipome sakais.

Galvojom, kad negrįšim,
bet ėmėm ir sugrįžom.
Išėjome su kerzais,
sugrįžome su vyžom.

Aplipome voratinkliais,
apskretome dumblais.
Išėjom argonautais,
sugrįžom vabalais.

Septyni vabalai
ir trisdešimt dvi blakės,
išpurtusios raudonos
ir ligi klyno šlapios!

SKAITYTI DAUGIAU

Robert Meskhi| Poezija

kardiograma

Per Kaukazo viršūnes
vingiuoja mano kardiograma.
Keletas smuktelėjimų –
Ušba,
Tetnuldis,
Mkinvarcveris;
išemijos požymiai –
Rokis ir Sakenis,
Elbrusas – infarktas, patirtas gerokai anksčiau.

Esu laukinis irisas,
myliu tave,
tačiau išgirdus tavuosius žingsnius
man padažnėja pulsas.
Nenuskink manęs,
pati matai:
tavo vazai
mano kotelis per storas.

SKAITYTI DAUGIAU

Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija

Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją,
namą, kurį tėvas pastatė,
kur sienos jo paties rankom iškeltos,
lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta.
Ir grindys jo klotos tvirtesnės,
kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo),
įrengė vonią, virtuvę…
Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary.
Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus,
savo rankomis pastatytus,
kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai.
Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja,
kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:SKAITYTI DAUGIAU

Pier Paolo Pasolini | Poezija

vienai dvasiai

Tik todėl, kad esi miręs, galiu kalbėt su tavim kaip žmogum:
antraip tavo įstatymai man būtų neleidę.
Dabar niekas tavęs negina: negyvas ir įsteigtas pasaulis,
kurio sūnus ir šeimininkas buvai, paliko tave vieną.
Apstulbusi senolio relikvija, mikčiojantis fantome,
jau pradėjai, toldamas, grimzti epochose;
pagaliau man esi brolis, neapykanta ir meilė mus jungia,
mano dar gyvas kūnas ir tavo negyvas
yra siejami ryšio, kuris mus paverčia dvasiomis.
Bet už vieną pasmerkimo žodį, ištartą prieš tave,
vargšą nusidėjėlį, mirties nurengtą ir nuvainikuotą,
jau nuogą ir maldaujantį lyg neapsiplunksnavusį,
kiek žodžių man tenka užgniaužti krūtinėje!
Palikai tuščią vietą, ir į šitą vietą
kitas neliečiamas, nes dar gyvas, stojasi viešpataut.
Bet „mirtis neviešpataus“! Tik šioj absurdiškoj valstybėj,
kur virš mūsų tebegyvuoja Bizantija ir Tridentas,
viešpatauja mirtis: bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu.SKAITYTI DAUGIAU

Aleksas Andriuškevičius | Poezija

Magiški septyni

1
Gyvenimo liepsnoj labai ankstyvi
Life flame
Kardeliai stambiažiedžiai
Tamsiai raudoni
Perštintys

2
Silver wedding
Medicininiai
Bielyj gofrit
Aps numeris
Šeši septyni

3
Keturi šimtai septyni
Dixieland
Geltoni
Oskar 7 vnt.
Tūbomis

4
Balerina
Rožinė gofruota
Akto numeris nežinomas
Vidutinio amžiaus
Beveik už dyka ilgi plojimai

5
Hyp style
Alyviniai ir vidutiniai
Hi-Fi
Jurginai
Jau sidabriniai

6
Aprobak
Purpuriniai
Šiaurės prospektai septyni
Fly
Gyvenimo liepsnoj labai vėlyvi

7
Turgus nufilmuotas
Už daugkart
Septynis
Santykius
ŠypsotisSKAITYTI DAUGIAU

Melita Vilkevičiūtė | Poezija

***

Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
Vienas neasfaltuotas kelias link namų
Kur tėvas pirmą kartą primušė motiną
Vienas drugys, kuris nutūpia ant bato
Tave krečia drugys, drauge
Vienas aktas
Nuo drobės ant lovos peršokęs
Namuose
Kur tu pirmą kartą primušei tėvą
Vienas prasigėręs poetas
Besikalatojančiais pirštais rašantis žodį
Ir iškart jį nubraukiantis
Dar labiau besikalatojančiais
Tave krečia žodis, poete
Nemirk, poete
Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
SKAITYTI DAUGIAU

Arsenijus Rovinskis | Poezija

Linksmi karininkai

1.
 
Greitai greitai sprunka
negeras žmogus.
Bet gerasis žmogus greičiau už jį bėga –
tai mūsų linksmi karininkai
paryčiui ketvirtadienį, nuo keturių
lig šešių, per pratybas, 
kol vietiniai miega dar
ir ne taip pavojinga.
 
2.
 
Parke yra tiras, ir tai, 
be abejonių, geriausia vieta mieste.
Galima visai nesitaikius
vis tiek pataikyti.
Mačiau, kaip kažkoks kresnas
debilas patarinėja būrėjai,
ką jinai privalėtų išburti.
 
3.
 
Kažkas ne taip su tiekėjais,
ir makaronai vėl lenda į pirmąjį planą.
Tolydžio tolsta nuo mūsų
dalykai, paliečiantys širdį,
smulkmenos tikros ir mielos.
 
4.
 
Sokolovas ir broliai Reznickiai:
gerai pasiruošę,
tačiau disciplina šlubuoja.
Voskresenskis ir visi likę  –
ne, per anksti dar.
 
5.
 
Kiekviename kare svarbiausia –
saugumas. Todėl neišeinam į gatvę,
nė su kuo čia nesikalbam,
radijo neįsijungiam –
juk tiesa neregėtai baisi,
šlykšti kaip žlėgtainis.
 
6.
 
Apie Igorį, Gošą rašyti negalima,
o tai įsižeis dar.
Laiškų rašyti negalima, 
iš laiškų priešas užuos
paminėtųjų dislokaciją.
Lieka tik nardai ir
šachmatai.
 
7.
 
Naktį į ketvirtadienį girdėti dainuojant,
regis, guodžias kažkas apie karą,
apie meilę. Ir dar apie tai, kad
niekas nieko nelaukia. Ir kad gydytojais tikėti neverta,
nes visi, kurie sirgo, iš tikrųjų nemirę.
Arčiau ryto dainelė nutrūksta,
arba jos jau tiesiog tolumoj nesigirdi.SKAITYTI DAUGIAU