Benediktas Januševičius | Poezija

iš nesvarbaus poeto gyvenimo

penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje

penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis

metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo

pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos

per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų

vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado
narkotikų – būčiau pamėgęs!“

gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą

tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose

mėgsta vaikščioti pėsčias

rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia…

rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti

pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi

kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių

kalba ramiai, nesistengia įžeisti

nemėgsta namų ruošos

vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją

jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos

daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas

tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli

nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė

kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito

kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas

leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų

spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta…

poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius

leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti

beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai

jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės.
grafomanų nekenčia iš visos širdies

pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai
rašo tik š

mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia

jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios

dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi

kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka

gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti

savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų
anksčiau nei degtinė

trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs

gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus

gyvena

sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili

palaikiau jį išpuikusiu

dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie…

ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas

gal tas pats. o gal kuris kitas
SKAITYTI DAUGIAU

TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ | Poezija

ARGONAUTŲ SENATVĖ

Nusikabini iš spintos šypseną
pragraužusią skylę
lubose nes radioaktyvi: ir nežyra
pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus
jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta
kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime:
bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame
pačiame
tai rojuj: tuomkart tu išeini
lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum
laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje:
šaukti ji nori šaukti bet balso balastas
velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos
tapusios aukso vilnos išplaukusio
ir nuskendusio Argo argumentais
toli nuo lūpų
SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Cibulskas | Poezija

arbata

kol pasaulis matuojasi
jam netinkančią karūną,
grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų
garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio
puodelyje, vėjas visrakčiu
bando atsirakint atvėsusį kaminą

jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės,
brinksta šviesos vandeny

mano arbatmedi, geliantis
pavasario cukrau, širdis gali gyvent
nepasaldinta, neprisirišusi

kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj
arba gerklų krūmas su įstrigusiu
balso paukščiuSKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Elmiškis | Poezija

Aukso puodo dugne

Nusiperku loterijos bilietą.
Nusiperku ir netikrinu.
Po lošimo numetu kieme,
stebiu pro langą, kas paims,
o paskui seku, ar kaimynai
neįsigijo naujos mašinos,
ar neišsikraustė į nuosavą namą.

Rizikinga. Panašu į mirties strėlę, kuri
zvimbia pro ausis, pažastis, tarpukojį.
Nesimato, kieno rankose įtemptas lankas,
tačiau tvirtai, nevirpa – šaulys
pataiko į dešimtuką. Žaibiškai.

Ponia iš gretimos laiptinės pasilenkia.
Pastenėdama, pagirgždėdama, pūkšdama…
Ar stipri jos širdis? Ar atlaikys laimėjimo naštą?
O mano sąžinė? Ar neužsigrauš?

Baimė rujoja po kiemą,
baimė prisidaro vaikelių
ir abu nežinom, ką pagimdys – – –SKAITYTI DAUGIAU

Edita Puskunigytė | Poezija

Naktį aš nemiegu –

nagu krapštau
kambario grindų širdį,
beldžiuos
kaip sušlapęs šuva
į durų gomurį,
slankioju aplink palangės liežuvį,
braižau sienų šonkaulius,
manęs kita nedomina,
manęs niekas nebeišjudina –
aš daiktažmogis
žodžiais užsiklojęs galvą.

Paveiksle gėlės sušnara,
ant laipto raitos prietema,
čia tik aš ir kambarys –
dvigubas vienatvės gaubto stiklas.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Umbrasas | Poezija

***

slibino dantys
įsivaizduoju save vaikystėje
barškinant juos
lyg metalofoną
tie
kur visokių karžygių
prilindę
skamba geriausiai
kiti , kaip duslūs
būgneliai

tarkšt tarkšt
puf puf
išvadavo neišvadavo
myli nemyli

kiek gyvenimo suėsta
SKAITYTI DAUGIAU

Algimantas MIKUTA | Poezija

argonautai

Mes bridome upeliais,
klampojome miškais,
apėjome voratinkliais,
aplipome sakais.

Galvojom, kad negrįšim,
bet ėmėm ir sugrįžom.
Išėjome su kerzais,
sugrįžome su vyžom.

Aplipome voratinkliais,
apskretome dumblais.
Išėjom argonautais,
sugrįžom vabalais.

Septyni vabalai
ir trisdešimt dvi blakės,
išpurtusios raudonos
ir ligi klyno šlapios!

SKAITYTI DAUGIAU

Robert Meskhi| Poezija

kardiograma

Per Kaukazo viršūnes
vingiuoja mano kardiograma.
Keletas smuktelėjimų –
Ušba,
Tetnuldis,
Mkinvarcveris;
išemijos požymiai –
Rokis ir Sakenis,
Elbrusas – infarktas, patirtas gerokai anksčiau.

Esu laukinis irisas,
myliu tave,
tačiau išgirdus tavuosius žingsnius
man padažnėja pulsas.
Nenuskink manęs,
pati matai:
tavo vazai
mano kotelis per storas.

SKAITYTI DAUGIAU

Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija

Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją,
namą, kurį tėvas pastatė,
kur sienos jo paties rankom iškeltos,
lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta.
Ir grindys jo klotos tvirtesnės,
kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo),
įrengė vonią, virtuvę…
Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary.
Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus,
savo rankomis pastatytus,
kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai.
Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja,
kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:SKAITYTI DAUGIAU

Pier Paolo Pasolini | Poezija

vienai dvasiai

Tik todėl, kad esi miręs, galiu kalbėt su tavim kaip žmogum:
antraip tavo įstatymai man būtų neleidę.
Dabar niekas tavęs negina: negyvas ir įsteigtas pasaulis,
kurio sūnus ir šeimininkas buvai, paliko tave vieną.
Apstulbusi senolio relikvija, mikčiojantis fantome,
jau pradėjai, toldamas, grimzti epochose;
pagaliau man esi brolis, neapykanta ir meilė mus jungia,
mano dar gyvas kūnas ir tavo negyvas
yra siejami ryšio, kuris mus paverčia dvasiomis.
Bet už vieną pasmerkimo žodį, ištartą prieš tave,
vargšą nusidėjėlį, mirties nurengtą ir nuvainikuotą,
jau nuogą ir maldaujantį lyg neapsiplunksnavusį,
kiek žodžių man tenka užgniaužti krūtinėje!
Palikai tuščią vietą, ir į šitą vietą
kitas neliečiamas, nes dar gyvas, stojasi viešpataut.
Bet „mirtis neviešpataus“! Tik šioj absurdiškoj valstybėj,
kur virš mūsų tebegyvuoja Bizantija ir Tridentas,
viešpatauja mirtis: bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu.SKAITYTI DAUGIAU