Vytautas Rubavičius | Poezija

akimirkos properšoj

apsvaigę iš laisvės šviesos
kuri vasarą dosniai nuliedavo
palangon sugužėjusius kūnus siautulio šventėn
paryčiais žolynuose blėsdavo kimūs nakties šnibždesiai
aistringi atodūsiai užmirštų gyvenimų draiskanos
kol apvalanti saulės šviesa užliedavo miestą ir parkus

bendravome atviro kodo jausmais
nereikšmingais šypsniais nuojautų geiduliais
susitikdavom ir išsiskirdavom atsiduodami jūros bangų malonei
skaityklėlės vėsa inostrannaja literatura kelios poetinės ištarmės
kurių nepaliauji kartoti svaigus puodelis kavos
susitikimai „ant akmenų“ prie kurių susiburdavo
visi „ilgaplaukiai“ – kas kaip ir pas ką – valkatavimo žinios
pliažo smėlis futbolas leidžiantis saulei
kai lengvas vakaro vėjas vis nekantriau glosto kūną
vėstančių kopų palaima nepažįstamų lūpų lapeliams plevenant
ir laikui tekant pro šalį

niekaip negalėjome įsižiūrėti vienas į kitą jaučiau
šalimais tavo didelį kūną ir kartkartėm veriantį žvilgsnį
tamsų ir tiesų be jokios užslėptos minties
tarsi būtum kažkam pasiryžus ko man nelemta suprasti
skydo balsų šurmulys žiebėsi pirmosios žvaigždės
ilgėjo pirštų šešėliai vis aistringiau
ėmė ulbauti butelio fleita ir nutilo
kopų vėsos prislėgta – neįžiūrėjom veidų
lūpos ir pirštai tikriau pažinojo pasaulį
sušnibždėjai – ne čia
pasivaikščiokim – ir vyno aitra atvėsino

ėjome mėnesio glostomi
alėjų šviesų paliūliuojami
ėjom ir ėjom kol kritom į žolę –
prisišaukėm lietų galingą
nuogi sidabriniai
gal kaip tik tą akimirką
vieną vienintelį mirksnį ir buvome
nuplauti kad išliktume atmintyje
baltesni net už sniegą beveidžiai
neįrašyti į jokią gyvenimo kroniką
anei likimą

paveikslas:
pakylėjimas
skradžiai

1
saukia
iš pačios kūno ertmės
iš juodosios
iš čiulpiančios laiką skylės
blizgiais vočių votais
nudabintos

2
eina kẽliais
pilvais keliauja krūtinėmis
šliaužia liežuviais ir ryja
pirštais ir kūno ertmėm
nusimesdami išnaras
vočių votams mėsingiems
paskimbčiojant

3
sukas kelias ir kyla
prie atnašavimo sosto
ir minios drausmingai – kẽliais
smaigstydamos žvilgsniais
nuogybėj mėsos išmirkytais
kad pagarbintum
ir atsiduotum
bedvasis

4
spalvingoje
sosto aukštybės tamsoj
veidas praamžis – kasdienis
vypteli
vadinasi –
              mūsų
5
saukia
iš visų vidurių
pliekia vytintu sielų bizūnų
kad neužmirštumei paaukot
prakeiksmo šventės ekstazėj
net slapčiausios
tau skirtos
angelo sargo plunksnelės

Marius Povilas Elijas Martynenko | Poezija

***

didelis jau esu.
dar gražesnis išaugsiu!
būsiu būsiu – visų.
reikalingas kaip šaukštas.
– s. geda

nereikalingiausias žodis naktį
atsikelia iš sąmonės, eina virtuvėn
su vaikišku pavydu žiūri į šaukštą,

nusikeikia, susigriebia,
apsidairo ar niekas nemato,
atidaro šaldytuvą, suryja tai, kas skanu,
pamurma, beveik šypsosi, nes
jam patiko zefyrai.
tada bando pakisti.

aš kartais jį ištariu.
nežinau kam ar kodėl.
bijau, kad jis neišnyktų.
aš net nesu tikras
ar žinau, ką jis reiškia.

ir bijau jam pasakyt, kad išties,
jis man reikalingas, nes
tai reikštų, kad aš esu
nereikalingiausias žmogus.

ir taip, išties tai aš surijau zefyrus.
SKAITYTI DAUGIAU

Egidija Šeputytė | Poezija

***

rytinis miškas
čiulba stuksena dūzgia
ir jokio triukšmo

***

rūko benamis
prie neveikiančio fontano
pelenų diena

***

žvaigždėtas dangus
glostau vaiko nugarą
aštuoniukėmis

***

diplomų teikimas
anapus darželio tvoros
žydi narcizai

ENRIKA STRIOGAITĖ | Poezija

Adelė

jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje
mažytėje mėsinėje
už prekystalio
pamačiau jį

keletą metų klasiokai
perdavinėdavo jo raštelius
kvapnius džiovintus žolynus
keistai išpieštus akmenėlius
[svajojo tapti dailininku]
įtikinėdavo kaip stipriai
mane įsimylėjęs
alpsta vien nuo mano balso
Cha! jis man negražus

– Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo
– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne
prašyčiau kiaulės širdies.
Oi, kokia didelė
malonėkite ketvirtį

po šitiek metų jis manęs nepažino –
gerokai susenusios apibrizgusios
susibuvusios
su nutrintu maximos maišeliu

aš pirmą kartą regėjau
kaip suvirpėjo oras
prie jo ausies

– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę
daugiau nesmulkiname.
Imsite?
– Ne. Pusės man per daugSKAITYTI DAUGIAU

Chuliganas-riteris, arba Gintaro Patacko mitas

Dabar labai sunku papasakoti jauniems žmonėms, kuo ypatinga lietuvių poezija, nes, pradedant privalomąja programa mokyklose, baigiant įvairiomis masinėmis šventėmis, vis dar žavimasi lyriškai romantiškais, kaimo peizažais apaugusiais lietuvių poezijos posmais, neturinčiais jokio ryšio nei su atpažįstamais vaizdiniais, nei su šiuolaikinio žmogaus patirtimis.SKAITYTI DAUGIAU

GINTARAS PATACKAS | Poezija

Laisvės alėjos šimtmečiui

Baigias mano lempelėj aliejus,
Akys niaukias ir daros tamsu.
Pasivaikščiot einu į Alėją,
Paklausyti tenykščių balsų,

Pakvėpuot tyru oru Soboro,
Pasidžiaugti reklamų ugnim.
Jau seniai trūksta man šviežio oro
Dovanos, patikėkit manim.

Laisvėj pilna garbių miestelėnų,
Pasivaikščioti veda šunis,
Aiškiai šviečia mėnulio melionas
Tol, kol saulė rytinė nušvis.

Taip nuščiuvo gamta, ir nešalta
Nuo žmonių. Aš jaunystę menu.
Atlapoju plačiai juodą paltą
Ir išpūtęs krūtinę einu

Prospektu Nikolajaus. Likimas.
Šimtas metų sukako dabar,
Kai ji Laisvės alėja vadinas.
Kaizerštrasė… Ji – Laisvė, arba

Tai, ko trokštam visi mes be galo.
Nuo minčių ima suktis galva.
Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,
Ja didžiuojas visa Lietuva.

Sako: einame Laisvę šlifuoti
Tol, kol deimantu ji suspindės.
Kas galėjo anksčiau pagalvoti,
Kad atspės ji plakimą širdies.

„55° samanės“, 2018 01 26SKAITYTI DAUGIAU

Tautvyda Marcinkevičiūtė | Poezija

Vieninteliai

Temperamentas prasiveržia
kuomet gamta atsukus veržlę
mus ima puošti sidabru
ką tik padovanojus auksą
kaip sportininkė šauks ji
kad daug atrodė netikrų

medalių laiko baus mus baus mus
atvežusių mašinų gausmas
baisia aklaviete mirties
kai tartum paaugles prie sienos
užspaus mus ligos ir ne vienas
kaip lapas krentantis tirtės

tačiau pabūkim optimistais
nors gėlės kada nors nuvysta
net laistomos vazonuos jų
vieninteliai juk mes nors buvom
tiktai trąša kuri supuvo
po šaknimis kartų naujų

2018 12 15SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***

Širšių lizdas, pavogta jaunystė ir kamanė
Bruzdanti medaus koryje
Elektros skydinėj per klaidą
Atsitūpusi ant žaibo
Nupiešto ant durų
Skonio saldaus pavogto
Jaunystėj senolio balsu už akių
Žvairų mėlynų, aptrauktų šilku švelniu
Atmenančiu giminystės ryšius
Seno bitino iškėlusio vėliavą baltą
Lyg sniegas vidury žiemos
Plazdančią virš smėlio vežimo
Vandenyno bangų ošimo
Iš po skverno pasaulio mėlyno
SKAITYTI DAUGIAU

Ramūnas Jaras | Poezija

***

moteris su kūdikiu
mintančiu jos švilpalais
žadu ateitį
kūdiki
eisi mano
sijonais

paralyžiuosi platų pasaulį
išbrisi į purvą ir nieką
tavo varpučio kauksmas
aidės
aidės

nesustodamas

niekada nepirksiu kaladėlių tau

štai tėvas
gražus
diedas susirietęs ant lovos
prie tokio nelįsk
nesiūlyk ledų nei svarbos
nusmeigs
staltiese užklos pašauks mostu prie šeimos stalo
verslininkas

o toliau – vėl kūdikio nuotraukos
kokios gražios
it ratilai po akimis veltėdžio vyro
atsikėlusio iš lovos maukiančio degtinę einančio į darbą
tu jau supratai kad gyvenimas tavo bus pavyzdys tauSKAITYTI DAUGIAU

Aidas Marčėnas | Poezija

Ars poetica nunc

in C

eilėraštis nėra tekstas, nėra

audinys,
ženklų sistema semiotikams

poezija
trenkia it žaibas, eilėraštis

yra tai,
kas lieka iš audinio ir audėjo

anglis
visais jos pavidalais

grafitas,
bet nutinka ir deimantų

mums,
iškasenoms nenaudingosioms

17 12 15

SKAITYTI DAUGIAU