Mūsų Silvija danguje

INGA GAILĖ (1976) – latvių poetė, prozininkė, dramaturgė, režisierė. Aktyvi moterų teisių gynėja. Kūryboje atvirai pasakoja ir savo vaikystės išgyvenimus dėl prievartos. Pjesėje, kurią pristatome „Nemuno“ skaitytojams, autorė pateikia asmeninį suvokimą apie Sylvios Plath (1932–1963) gyvenimą, santykius su vyru, norą kurti, kurį dažnai užgoždavo būtinybė rūpintis buitimi ir vaikais.SKAITYTI DAUGIAU

Emigrantai

(Trijų veiksmų pjesės ištrauka)

Veikėjai:
RIČARDAS ROUENAS, rašytojas, 30 m.
BERTA, jo žmona, 28 m.
ARČIS, jų sūnus, 8 m.
ROBERTAS HENDAS, žurnalistas, 30–40 m.
BEATRIČĖ DŽASTIS, jo pusseserė, muzikos mokytoja, 27 m.
BRIGIDA, sena Rouenų giminės tarnaitė
ŽUVININKĖ
Veiksmo vieta – Merjenas (Merrion) ir Ranile (Ranelagh), Dublino priemiesčiai.
Laikas – 1912 metų vasara.

Pirmas veiksmas

[Svetainė Ričardo Roueno namuose Merjene, Dublino priemiestyje. Dešinėje pusėje, priekyje, židinys, prieš kurį stovi žemas ekranas. Virš židinio atbrailos kabo paauksuotarėmis veidrodis. Toliau gilumoje, dešinėje sienoje, suvertinės durys, vedančios į svetainę ir virtuvę.

Galinėje sienoje, dešinėje, nedidelės durys į kabinetą. Į kairę nuo jų bufetas. Ant sienos virš bufeto – įrėmintas jaunuolio piešinys spalvotais pieštukais. Labiau į kairę dvigubos durys su stiklinėmis panelėmis, jos veda į sodą.

Sienoje kairėje – langas, išeinantis į gatvę. Tos pačios sienos priekyje – durys, vedančios į koridorių ir viršutinę namo dalį. Tarp lango ir durų prie sienos stovi moters rašomasis stalelis. Netoli jo – pinta kėdė. Kambario centre – apvalus stalas. Kėdės, apmuštos žaliu išblukusiu pliušu, stovi aplink stalą. Į dešinę, priekyje, mažesnis stalas su rūkymo komplektu ant jo. Netoliese apmuštas medžiaga krėslas ir kušetė. Prieš židinį, šalia kušetės ir prie durų guli kokoso riešutų patiesalai. Grindys – dažytų lentų. Ant dvigubų durų gilumoje ir suvertinių durų dešinėje kabo nertos užuolaidos, pusiau užtrauktos. Apatinis lango rėmas pakeltas, ant lango kabo storos žalio pliušo užuolaidos. Žaliuzės nuleistos iki pakelto apatinio rėmo krašto.

Šilta birželio popietė, kambarys užlietas švelnia saulės šviesa, kuri pamažu silpnėja]

[Brigida ir Beatričė Džastis įeina pro duris kairėje. Brigida yra senyva moteris, nedidelio ūgio, plieno spalvos plaukais. Beatričė Džastis – liekna tamsiaplaukė jauna moteris, dvidešimt septynerių. Ji vilki gerai pasiūtą tamsiai mėlyną kostiumėlį ir dailią paprastai papuoštą juodą šiaudinę skrybėlaitę, nešasi nedidelę aplanko dokumentams formos rankinę]

BRIGIDA. Šeimininkė ir ponaitis Arčis maudykloj. Jie nesitikėjo jūsų. Ar jūs atsiuntėt žinią, kad grįžot, panele Džastis?
BEATRIČĖ. Ne. Aš ką tik parvažiavau.
BRIGIDA (parodo į krėslą). Prisėskite, o aš pasakysiu šeimininkui, kad jūs – pas mus. Ar ilgai važiavote traukiniu?
BEATRIČĖ (sėsdamasi). Nuo ryto.
BRIGIDA. Ponaitis Arčis gavo jūsų atviruką su Jolo vaizdais. Pavargote, esu tikra.
BEATRIČĖ. O, ne. (Pakosčioja, gana nervingai) Ar jis lavinosi skambinti pianinu, kai aš buvau išvykusi?
BRIGIDA (nuoširdžiai juokiasi). Lavinosi – gerai jūs manot! Ar mūs ponaitis Arčis? Dabar jis pamišęs dėl pienvežio arklio. Ar ten buvo geras oras, panele Džastis?
BEATRIČĖ. Toks drėgnokas, prisimenu.
BRIGIDA (užjaučiamai). Žiūrėkit – koks dabar čia. Ir dar kaupias lietus. (Pasukdama kabineto link) Pasakysiu jam, kad jūs čia.
BEATRIČĖ. Ar misteris Rouenas namuose?
BRIGIDA (parodo). Jis – kabinete. Labiausiai save vargina tuo, ką dabar rašo. Iki pusės nakties dirba. (Eidama) Pranešiu jam.
BEATRIČĖ. Netrukdykit jo, Brigida. Aš galiu čia palaukt, kol jie pareis, jei nelabai ilgai…
BRIGIDA. Ir aš mačiau – kažkas laiškų dėžutėj, kai jums atidariau. (Prieina prie kabineto durų, truputį praveria iš šaukia) Pone Ričardai, atėjo panelė Džastis – ponaičiui Arčiui pamoka.
[Ričardas Rouenas išeina iš kabineto ir žengia Beatričės pusėn, ištiesdamas jai ranką. Aukštas, atletiškas jaunas vyras, eisena gana tingi. Šviesiai rudi plaukai ir ūsai, nešioja akinius. Vilki palaidą šviesiai pilką tvido kostiumą]
RIČARDAS. Sveika atvykus.
BEATRIČĖ (pakyla ir paspaudžia jo ranką truputį parausdama). Laba diena, pone Rouenai. Nenorėjau, kad Brigida jus trukdytų.
RIČARDAS. Trukdytų mane! Viešpatie!
BRIGIDA. Pone… kažkas laiškų dėžutėj…
RIČARDAS (išsiima iš kišenės nedidelį ryšelį raktų ir paduoda jai). Prašau.
[Brigida išeina pro duris kairėje; girdėti, kaip ji atidaro ir uždaro dėžutę. Trumpa pauzė. Ji grįžta, nešdama du laikraščius]
RIČARDAS. Laiškai?
BRIGIDA. Ne, pone. Tik tie itališki laikraščiai.
RIČARDAS. Palikite juos ant mano stalo, gerai?
[Brigida grąžina jam raktus, nuneša laikraščius į kabinetą, grįžta į svetainę ir išeina pro suvertines duris dešinėje]
RIČARDAS. Prašom sėstis. Berta grįš bet kuriuo momentu.
[Beatričė vėl atsisėda į krėslą. Ričardas sėdasi prie stalo]
RIČARDAS. Aš jau pradėjau galvoti, kad jūs niekad negrįšit. Praėjo dvylika dienų nuo tada, kai buvot čia.
BEATRIČĖ. Aš irgi apie tai galvojau. Bet atėjau.
RIČARDAS. Ar galvojote apie tai, ką aš pasakiau jums, kai čia buvote paskutinį kartą?
BEATRIČĖ. Labai daug.
RIČARDAS. Jūs turėjote ir anksčiau tai žinoti. Ar žinojote? (Ji neatsako.) Ar jūs kaltinat mane?
BEATRIČĖ. Ne.
RIČARDAS. Ar jūs manote, kad su jumis elgiuosi… blogai? Ne? Arba su kuo nors?
BEATRIČĖ (žiūri į jį, veide – liūdna sugluminta išraiška). Aš ir pati sau uždaviau tą klausimą.
RIČARDAS. Ir atsakymas…?
BEATRIČĖ. Aš negalėjau atsakyti į jį.
RIČARDAS. Jeigu aš būčiau dailininkas ir pasakyčiau tau, kad turiu aplanką tavo škicų, negalvotum, jog tai neįprasta, ar ne?
BEATRIČĖ. Tai ne visiškai toks pat atvejis – juk taip?
RIČARDAS (truputį šypteli). Ne visiškai. Aš taip pat pasakiau, kad nerodysiu tau, ką parašiau, nebent paprašytum. Gerai?
BEATRIČĖ. Aš neprašysiu tavęs.
RIČARDAS (palinksta į priekį pasirėmęs alkūnėmis į kelius, pirštai sunerti). Ar norėtumei pamatyti tai?
BEATRIČĖ. Labai.
RIČARDAS. Kadangi parašyta apie tave pačią?
BEATRIČĖ. Taip. Bet ne tik dėl to.
RIČARDAS. Dėl to, kad parašiau aš? Taip? Net jeigu tai, ką rastum, yra kartais žiauru?
BEATRIČĖ (droviai). Tai irgi tavo proto dalis…
RIČARDAS. Tada mano protas – tai, kas tave traukia? Ar jis?
BEATRIČĖ (dvejoja, minutėlę žiūri į jį). Kodėl tu manai aš čia atėjau?
RIČARDAS. Kodėl? Daug priežasčių. Mokyti Artį. Mes pažįstame vienas kitą tiek daug metų – Robertas, tu ir aš – nuo vaikystės, ar ne? Tu visada domėjais manim. Prieš man išvažiuojant ir tuomet, kai buvau išvykęs. Tada – mūsų laiškai vienas kitam. Apie mano knygą. Dabar ji išleista. Aš vėl čia. Galbūt tu jauti, kad mano galvoj kaupiasi naujas kūrinys. Galimas dalykas, jauti, kad turėtumei žinoti jį. Ar ta priežastis?
BEATRIČĖ. Ne.
RIČARDAS. Tada kodėl?
BEATRIČĖ. Kitaip aš negalėčiau pamatyti tavęs.
[Minutėlę žiūri į jį, paskui greitai pasisuka į šalį]
RIČARDAS (palaukęs, neužtikrintai pakartoja). Kitaip tu negalėtum pamatyti manęs.
BEATRIČĖ (staiga sutrikusi). Aš geriau eisiu. Jiedu negrįš. (Pakildama) Pone Rouenai, aš turiu eiti.
RIČARDAS (ištiesdamas rankas). Betgi tu bėgi! Pasilik. Paaiškink man, ką tavo žodžiai reiškia. Ar tu bijai manęs?
BEATRIČĖ (susmunka atgal į krėslą). Bijau? Ne.
RIČARDAS. Ar tu pasitiki manimi? Kaip jauti – kad pažįsti mane?
BEATRIČĖ (vėl droviai). Sunku pažint kitą – užtenka savęs…
RIČARDAS. Sunku pažinti mane? Aš siunčiau tau iš Romos savo knygos skyrius – tik parašytus – ir laiškus. Ilgus devynerius metus. Gerai… aštuonerius metus.
BEATRIČĖ. Taip, praėjo beveik metai, kol atėjo tavo pirmas laiškas.
RIČARDAS. Tu iškart atsakei. Ir nuo tada toliau sekei mane mano kovoje. Pasakykit man, panele Džastis, ar tu jautei, jog tai, ką skaitai, parašyta buvo tavo akims? Arba – jog tu įkvėpei mane?
BEATRIČĖ (purto galvą). Man nereikia atsakyti į tą klausimą.
RIČARDAS. Kokį tada?
BEATRIČĖ (minutėlę patyli). Negaliu ištarti jo. Jūs pats turite paklausti manęs, pone Rouenai.
RIČARDAS (karštokai). Tada… kad… aš išreiškiau tuose skyriuose ir laiškuose, – o taip pat savo asmenyje ir gyvenime, – kažką, kas yra tavo sieloje, kuo tu negalėjai – didžiuotis ar niekinti?
BEATRIČĖ. Negalėjau?
RIČARDAS (palinksta į ją). Negalėjai, kadangi tu neišdrįsai. Ar todėl?
BEATRIČĖ (pasuka galvą). Taip.
RIČARDAS. Dėl kitų ar drąsos trūkumo – ko?
BEATRIČĖ (tyliai). Drąsos.
RIČARDAS (lėtai). Ir todėl tu stebėjai mane didžiuodamasi, be to, su panieka savo širdyje?
BEATRIČĖ. Ir vienatve.
[Palenkia galvą ant rankos, kartu nusigręždama. Ričardas pakyla ir lėtai nueina prie lango kairėje. Žiūri į lauką kelias minutėles ir tada grįžta jos link, prieina prie fotelio ir atsisėda netoli jos]
RIČARDAS. Ar tu vis dar myli jį?

PO MANĘS NORS IR TVANAS

Išgirdę Giedriaus Zubavičiaus vardą, dauguma tik gūžteli pečiais – ne, nesame tokio girdėję. Ką jis daro? Rašo? Ne, nežinau tokio rašytojo. Scenaristas? Kokio filmo? Tiesa – tai mažai Lietuvos meno pasaulyje minimas žmogus. Prieš pat Atgimimą jis dar „spėjo“ atitarnauti Sovietų armijoje, grįžęs jau žinojo, kad savo gyvenimą nori sieti su kinu.SKAITYTI DAUGIAU