Algimantas Mikuta

po nulaužtu medžiu

Jie nuėjo tolyn
fantazijų kloniais,
mus palikę kieme
po nulaužta vyšnia.
Ribuliavo vanduo,
dangų mušė raudonis,
skliautą klojo slogi
alkana nežinia.

Vakarop šnaresys
iš tolimo klonio
akmenuotais takais
jau pasiekė ausis –
lyg suklupusio slėny
iškankinta dejonė,
lyg išvydusio grožį
nerišlus kliedesys.

Po nulaužtu medžiu
nebežinome nieko,
kas viliojo išeit
nežinion pro duris.
Nakčiai grimstant gilyn,
iš fantazijų lieka
vien tik nuojauta baimės,
kad jie nebegrįš.SKAITYTI DAUGIAU

Antanas Drilinga – „Nemuno“ gimdytojas, pribuvėjas ir krikštatėvis

Poetas, prozininkas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, leidėjas Antanas Drilinga gimė 1935 m. Anykščių rajone, Plikiškių kaime. Dirbo įvairių žurnalų ir laikraščių – „Švyturio“, „Moksleivio“, „Komjaunimo tiesos“ – literatūrinės dalies vadovu. 1967 m. paskirtas sukurti žurnalą jaunimui ir leisti jį Kaune. Kaip bebūtų keista, didelį pasitikėjimą tuometinėje Lietuvos komunistų partijoje pelnęs A. Drilinga ėmėsi pačių novatoriškiausių ir drąsiausių žygių, kad „Nemunas“ iš tiesų būtų išskirtinis – ir forma, ir turiniu. Per gerą penkmetį drauge su jaunu kūrybingu redakcijos kolektyvu jis pasiekė, ko norėjo, – „Nemunas“ tapo reiškiniu, žinomu ne tik visoje Tarybų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse. Vos ne kas mėnesį LKP CK (Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto) „tarkuojamas“ dėl įvairiausių „nusižengimų“ tarybinei moralei ir ideologijai, jauniausias iš visų tuometės Tarybų Sąjungos vyriausiųjų redaktorių A. Drilinga vis glostė šunį prieš plauką. Tačiau 1972 metais, po R. Kalantos susideginimo ir pirmųjų visuotinių protestų, o taip pat dėl išspausdinto V. Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės“, kuriame suabejota socialistiniu realizmu literatūroje, redaktorius buvo atleistas. Ne kas kitas, o „Nemunas“ apkaltintas užauginęs tokius žmones, kurie sukėlė neramumus Kaune. Vėliau, 1985–1989 m., A. Drilinga vadovavo ir kitam Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniui – „Literatūrai ir menui“.SKAITYTI DAUGIAU

Mes kitų akimis

Bibliotekininkas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas Laimonas Inis gimė 1938 m. Mažeikių rajone, Kentaučių kaime. Ilgą laiką dirbo laikraščio redaktoriumi Skuodo rajone, o nuo 1970-ųjų ėjo „Komjaunimo tiesos“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1972 m. spalio mėnesį paskirtas „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi, juo dirbo 18 metų. Po kalantinių Kaune buvo nelengva, tad „Nemunas“ taip pat pritilo, griežčiau laikėsi partijos nurodytos linijos, drąsiau kalbėti nedrįso ir patys rašytojai. Bet kad ir kaip stengėsi įtikti, žurnalo redaktorius nuo LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio ne kartą gavo pylos – už moterų aktus, už „praleistus“ be cenzūros žodžius ar faktus (pavyzdžiui, už žodį „ruseliai“ M. Karčiausko kūrinyje), už R. Rakausko padarytą Gyčio Padegimo portretą, kuriame režisierius – išsidraikiusiais ilgais plaukais, o tarybinis menininkas juk negali taip atrodyti, už dainininko Liutauro Čepracko nuotrauką su Amerikos vėliava ant marškinėlių… Laimonas Inis iš pareigų pasitraukė po Nepriklausomybės atgavimo, 1990-ųjų pabaigoje.SKAITYTI DAUGIAU

Romualdas Rakauskas

Fotožurnalistas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Studijavo žurnalistiką, bet į rankas paėmęs fotoaparatą nebegalėjo sustoti. Nors Vilniuje blaškėsi nuo „Literatūros ir meno“ iki žurnalo „Mūsų gamta“, bet išsipildymo nepatyrė. 1967 m. „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius A. Drilinga jaunam fotografui pasiūlė keltis į Kauną ir vadovauti Iliustracijų skyriui. Mėnraštyje R. Rakauskas dirbo iki 2004 m., o vėliau tapo savaitraščio bendradarbiu. SKAITYTI DAUGIAU

Būtų gerai, jeigu kas pasakytų, kad aš tėvynei reikalingas

Taip kažkada kalbėjo, – ne, ne Zaratustra, – o dailininkas Algirdas Pakeliūnas.

Jaučiu, kad dabar laikas šio dailininko kūrybą ir nuopelnus prisiminti, palankios tam sąlygos, nes atsinaujinimo energija veikia kaip grandininė reakcija; sausio mėnesį kultūros leidinys „Nemunas“ sugrįžo prie 1967 metų žurnalo formato ir principinio maketo. Leidėjai užsiminė, jog gaila, kad jie nežino, kas buvo senosios žurnalo stilistikos kūrėjas. Tada pagalvojau – žinau!SKAITYTI DAUGIAU

Golas į ateitį

Pokalbis su rašytoju Robertu Keturakiu, 1967–1991 metais vadovavusiu „Nemuno“ žurnalo Literatūros skyriui.

Ar redakcija turėjo pavyzdį, kuriuo „Nemunas“ sekė? Kas nors iš tarpukario žurnalų ar Vakarų?

Jokio pavyzdžio neturėjome, tačiau iš pasitarimų redakcijoje buvo aišku, jog „Nemunas“ turėtų būti kūrybinio jaunimo žurnalas. Šituose mūsų pokalbiuose dažnai dalyvaudavo lietuvių literatūros klasikai: svarbiausias autoritetas buvo Juozas Grušas, ateidavo Viktoras Katilius, Jonas Šukys, Valys Drazdauskas. Nors patys rašytojai turėjo labai įvairias pažiūras, tačiau šiandien manau, jog jie „Nemune“ matė tarpukario Kauno – menų, literatūros kupino miesto – tąsą. Tad bendravo su mumis, kvietė į namus, galima sakyti, formavo tam tikras kultūros vertybes. Labiausiai juos žeidė, jog, vietoje tarpukario menų šurmulio, sovietmečiu Kaune teliko „techninė“ inteligentija. „Nemunas“ turėjęs tai ištaisyti.SKAITYTI DAUGIAU

Rimantas Dichavičius

Fotomenininkas, grafikas Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. Kelmės rajone, Grimzelių kaime. Visą gyvenimą bendradarbiavo su kultūros ir meno leidiniais, grožinės literatūros leidyklomis, galerijomis. 1967 m., kai buvo paskelbta apie naujo žurnalo jaunimui kūrimą, sudalyvavo šrifto konkurse ir jį laimėjo. Taigi pirmasis užrašas „Nemunas“ – Rimanto Dichavičiaus darbas. SKAITYTI DAUGIAU

Erdvė, svetinga džoisams

Prieš kelerius metus Kauno apskrities viešosios bibliotekos lentynoje „Dovanoju“ mačiau pundus senų kvadratinių „Nemuno“ žurnalų. Prie jų prisiartinti nebuvo lengva – lentyną apgulę vyresnio amžiaus žmonės glėbiais, pasišnopuodami rinkosi numerius. Kai kitą dieną užėjau pažiūrėti likučių, „Nemuno“ nebuvo nė padujų. Įdomu, ar šiandieninius kultūros leidinius šitaip godžiai išnešiotų? Jei taip, kas skatintų taip elgtis?SKAITYTI DAUGIAU

Viktoras Rudžianskas

 

ta
kurią pažįstu daugiau negu iš matymo
bet mažiau negu galėčiau sakyti pažįstu
smelkiasi į vaizduotę

ir man pritrūksta vaizduotės
pamatyti ją giedančią
puolusių angelų chore

ji
plaukia per katedros aikštę
nuo smilkalų kvapo – tolyn –
nuo klasikų nutapytų moterų
pakylėtais veidais
su tuo pačiu kūdikiu ant rankų –

jos
akyse galiu išskaityti rudenėjantį šulinį
su išskridusia gerve

– – – skilinėja kaštonaiSKAITYTI DAUGIAU