fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2020-04-20

Krzysztofo Pendereckio muzika: sodas ir jo sodininkas

Eglė Petreikienė

Kovo pabaigoje išėjus vienam garsiausių pasaulio kompozitorių ir dirigentų Krzysztofui Pendereckiui (1933 11 23–2020 03 29), nereikėjo šio muziko prikelti iš užmaršties. Net ir būdamas brandaus amžiaus jis diriguodavo apie šešiasdešimt koncertų per metus, nenuilstamai keliavo, sodino medžius, rašė muziką. Apibendrinti K. Pendereckio kūrybą, įvertinti jos reikšmę visai Europos XX a. kultūros istorijai sunku. Vis tiek kažkas liks nepasakyta, nepaminėta, neapžvelgta. Kaip pastebėjo publicistas, muzikantas Domantas Razauskas, tai lyg foto­objektyvas, kuris neįstengia aprėpti viso pastato, tačiau gali užfiksuoti nedidelę architektūros dalelę. Kaip ir kiti panašūs XX a. menininkai, pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius ar Yehudis Menuhinas, K. Pendereckis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, didžiąją gyvenimo dalį dirigavęs savo kūrinius visame pasaulyje, humanitaras, inteligentas, intelektualas, didelis krumpliaratis, priverčiantis suktis kultūros vyksmą, arba dar kitaip, sąvoka ir reiškinys, savo įtaka ir žinomumu pakilęs virš sienų, politikos, režimų. Pačiam kurti taisykles, siekti neįmanomo ir skinti uždraustą vaisių, nepaisyti „negalima“ sampratos ir griežtai laikytis savos logikos buvo K. Pendereckio devizas.Daugiau

2020-03-21

Džiazo akibrokštai, klaidinantys mitai ir kita painiava

Alfredas Kukaitis

Dažnas atvirai deklaruoja nemėgstąs džiazo. Nes juk tai įmantru, sudėtinga, keblu… Ir didžiai nustemba sužinojęs, kad jam artima bei dažniausiai klausoma muzika lengvai gali būti priskirta… šiuolaikiniam džiazui. O jei kas nors manęs paklaustų, ar jaučiu prielankumą džiazui (tokią situaciją vargiai beįsivaizduoju, bet…), privalėčiau pasitikslinti – kokiam? Daugiau

2020-02-21

Svajonės prie Nevėžio

DOROTĖJA UŽDAVINYTĖ

KOMPOZITORIAUS JUOZO NAUJALIO (1869–1934) JUBILIEJINIŲ METŲ DOVANOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ PILYJE

Iki šiol nematyti J. Naujalio daiktai

Žmogaus įvaizdį formuoja maži dalykai – kostiumas, vizitai pas kirpėją, išradingai panaudojamas kosmetinės turinys. Specialistų nuomone, joks stilius negali atspindėti visko, kuo esame, todėl gerai, kad dauguma mūsų turime gebėjimą transformuoti šį fenomeną į konkrečiomis aplinkybėmis parankiausią variantą. Laimingieji, perpratę įvaizdžio kūrimo paslaptis, keičia jį lyg kojines, su džiaugsmu atmindami, jog skylės jose ar netesėti pažadai tikrai ne visuomet geram įspūdžiui kenkia. Tai suteikia įdomumo – tinka ir tuo atveju, jei intelektualas nori įkūnyti vakarėlių liūtą arba imtis bohemiško menininko vaidmens.Daugiau

2020-01-21

Saulius Petreikis: Kultūra – ne vien akademinė tradicija

Kalbino Domantas Razauskas

Netoli Sauliaus Petreikio esu jau 13 metų. Per tą laiką kartu sugrojome begalę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, o lėktuvuose bei Sauliaus automobilyje prakalbėjome nesuskaičiuojamą daugybę valandų. Tad kai manęs paprašė padaryti interviu su šiuo muzikantu, sutrikau. Ko aš dar galiu paklausti? Kas man pačiam įdomu? Tad, jei atleisite, tai nebus surežisuotas tradicinių „ką jums reiškia muzika?“ ar „kada išmokote groti?“ rinkinys. Tai paprastas, plaukiantis dviejų draugų pokalbis prie arbatos, blaškantis nuo temos prie temos. Vienu galiu patikinti – jis gimęs iš meilės muzikai.Daugiau

2020-01-21

Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Julijus Grickevičius

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.Daugiau

2019-11-19

Roko muzika… ar tu girdi mane?

Jonas Oškinis

Besibaigiant antrajam XXI a. dešimtmečiui, retas muzikos apžvalgininkas ar kritikas abejoja – tai repas tapo naujuoju maišto skambesiu ir, tuo pačiu, „naujuoju roku“. Kiti sako, kad hiphopas jau yra „naujasis folkas“ – šių laikų folkloras, dabartinės liaudies muzika. O kaip 2020-ųjų išvakarėse laikosi pats rokas?

Neseniai internete pasirodė linksmas vienų žymiausių gitarų gamintojų „Fender“ sukurtas ar bent juos šlovinantis memas. Jame parodyta, kaip smarkiai nuo 1960-ųjų pasikeitė telefonas, radijas, o štai „Fender Stratocaster“ – vis ta pati. Toks pat modelis, kaip ir Monterėjaus muzikos festivalyje sudegintas Jimio Hendrixo „fenderis“. Beje, šia elektrine gitara pastebėti grojantys ir kai kurie mūsų straipsnio herojai.Daugiau

2019-10-21

Latvių rokas, sukūręs atgimimą

Janis Petersons

Be jokios abejonės – rokas tokia muzika, kurią kūrė ir klausė einantys prieš srovę: jauni žmonės, priešinęsi dogmoms, nešę taikos vėliavą, kategoriškai atmetę karo būtinybę, galiausiai, idealistai ir maksimalistai, tikėję galintys išgelbėti pasaulį, sušukę „Love and peace!“ („Meilė ir taika!“). Šis žanras praeito amžiaus 5-ajame dešimtmetyje visų pirma radosi Amerikoje – natūraliai „išsirito“ iš rokenrolo, o bliuzas, ritmenbliuzas ir kantri muzika pridėjo savų niuansų.Daugiau

2019-09-21

Apie ką Boriso dainos

Artiom Fando

Religijotyra

Borisas Grebenščikovas kopė į budistų vienuolynus, lankė krikščionių šventyklas ir varstė musulmonų mečečių duris. Jis mokėsi pas Tibeto vienuolius ir bendravo su pravoslavų dvasininkais, perskaitė tiek skirtingų religijų šventraščių, kad lengvai galėtų dėstyti universitete. 1994 m. netgi ėmėsi iš sanskrito versti vieną svarbiausių induizmo knygų – „Bhagavatgytą“ (verčia iki šiol). Daugiau

2019-09-21

Paspringę ateitimi

Jonas Oškinis

Dresdenui tada nesisekė. Šio Vokietijos Demokratinės Respublikos (toliau – VDR) miesto, esančio netoli sienos su Čekoslovakija, tiesiog nepasiekdavo televizijos signalas iš Vakarų. Beveik visa likusi Rytų Vokietija 9-ojo dešimtmečio vakarais panirdavo į transą, žydruosiuose ekranuose stebėdama paslaptingąją Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – VFR). Serialus, sporto transliacijas, žinias, reklamą ir muzikos grupių pasirodymus. Daugiau

2019-08-26

RAMINTA LAMPSATYTĖ: NESU „LIETUVIŲ KILMĖS“, ESU LIETUVĖ

Kalbino Eglė Petreikienė

Neįtikėtinos vertės dovanas kartais įteikia gyvenimo režisierius Atsitiktinumas“, – mąstau apie naują pažintį su išskirtine asmenybe, įspūdingais laiptais kopdama į secesijos laikus menančio namo trečiąjį aukštą. Besižvalgydama į čerpinius Berlyno Mitės stogus, pasijuntu lyg skruzdė, netyčia pakliuvusi į Pergamono muziejų. Tą „menko priešais didį“ pojūtį dar labiau sustiprina profesorės Ramintos Lampsatytės butas-studija, veikiau primenanti kolekcininko šventovę nei šeimos namus: šimtai knygų, daugybė šiuolaikinio meno kūrinių, natūraliai radusių vietą tarp antikvarinių baldų ir daiktų, afrikietiškų kaukių ir svarbiausio dėmens skoningame interjere – muzikos instrumentų: seno klavesino, dar senesnio klavikordo bei dviejų fortepijonų. Juodu laku tviskantis klasikinis gražuolis draugiškai dalinasi erdve su iš kažkokio Kauno garažo išgelbėtu meistrystės stebuklu, dekoruotu žvakidėmis bei įspūdingais raižiniais. Jautrūs talentingos pianistės pirštai smalsiems svečiams mielai demonstruoja kiekvieno jų unikalų skambesį. Netrukus vokalo pamokų čia užsuks jauna solistė iš Niujorko, rytoj – užsiėmimai kitai dainininkei iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Intensyvioje R. Lampsatytės dienotvarkėje teturime valandą pokalbiui, kuris, kaip paaiškėja, bus toks pat tirštas spalvų bei emocijų, kaip ir šių namų siela.Daugiau

2019-08-26

„ŽIEDO“ VIDUJE

Julijus Grickevičius

Mes per mažai žinome apie Richardą Wagnerį, per mažai jo kompozicijų skamba Lietuvos scenose, per mažai kalbame apie jo kūrybą. Regis, mūsų kultūroje tokio kompozitoriaus nėra. Taip netenkame tos operos meno dalies, kuri kartu su Albanu Bergu ir Richardu Straussu laisvinosi iš melodramiškumo, brendo ir augo pamatinių psichologijos, filosofijos idėjų aušroje. Jos skynėsi kelią į gyvenimą ne tik per kruvinus karus, revoliucijas, bet ir meną, ieškojusį naujų išraiškos formų, negailestingai griovusį sienas ir taisykles.Daugiau

2019-06-22

ALEKSANDRA STAŠKEVIČIŪTĖ. OPEROS PRIMADONOS SAULĖLYDIS

Giedrė Kaukaitė

Prieš 120 metų Kaune gimė operos dainininkė Aleksandra Staškevičiūtė (1899–1984). Vokalą studijavo Prahoje, grįžusi dainavo pagrindines partijas Valstybės teatre, gastroliavo Čekijoje, Švedijoje, Maskvoje. Fiodoras Šaliapinas, atvykęs į Kauną dainuoti Mefistofelį operoje „Faustas“, ją pasirinko partnere.Daugiau

2019-01-25

Mozartas prieš Bernsteiną ir klasikos reitingų kovos

Julijus Grickevičius

Britų klasikinės muzikos portalas ir internetinis renginių katalogas Bachtrack.com tradiciškai skelbia metų statistikos suvestinę: kas dažniausiai skambėjo koncertų salėse, operos teatruose, kokių šiuolaikinių kompozitorių kūriniai buvo atliekami daugiausia. Statistika reprezentuoja ir atlikėjus: aktyviausius orkestrus, pianistus, smuikininkus ir violončelininkus. Bachtrack.com išskleidžia kintantį klasikos žemėlapį ir įrodo, kad dešimtukai ar dvidešimtukai yra svarbūs ne tik populiariajai muzikai, o prieš kelis šimtus metų mirę kūrėjai iki šiol konkuruoja tarpusavyje.Daugiau

2018-12-20

Rokenrolinės Kalėdos

Jonas Oškinis

„Aš svajoju įrašyti kalėdinį albumą“, – neseniai interviu pareiškė vienos iš žymiausių Amerikos dešimtojo dešimtmečio grupių „The Smashing Pumpkins“ lyderis Billy’is Corgainas. Beje, ji neseniai atsikūrė (tiksliau, po ilgos pertraukos drauge vėl groja pirmosios sudėties nariai gitaristas Jamesas Iha ir būgnininkas Jimmy’is Chamberlinas), o kitą vasarą su nostalgiškai XX a. pabaigą primenančia programa ketina viešėti Europoje.Daugiau

2018-11-23

Atgal į 201998-uosius

Jonas Oškinis

METŲ MUZIKINĖ APŽVALGA, ARBA KAIP VĖL PRASIDĖJO DEŠIMTASIS DEŠIMTMETIS

Manieji sapnai iki tol buvo ramūs, paskendę rūke, kiek melancholiški. Juose jauni muzikantai grodavo akustines indie stiliaus balades. Bet prieš kelerius metus ėmiau sapnuoti kažkokį vaiką, važiuojantį triratuku. Visai kaip filme „Švytėjimas“. Jis vis važiavo ilga liepų ir guobų alėja, turėjo seną ausinuką.Daugiau

2018-10-24

Kas užsako muziką, arba Vėl apie klišes

Julijus Grickevičius

Baigiamąjį festivalio „Aura 28“ vakarą Roy’aus Assafo dviejų dalių spektaklyje „Merginos – Vaikinai“ paliesti jautrūs lyties stereotipų ir standartų klausimai. Įsiminė ne tik diptiko turinys, bet ir muzikos pasirinkimas. „Merginas“ geriausiai apibrėžia Cyndi Lauper „Girls Just Want To Have Fun“, o štai „Vaikinai“ prasideda gedulingu trimitu iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, tiesa, groteskiškai pergrotos džiazo maniera, bet ne mažiau mąslios ir tirštos. Vėliau – Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ įžanga.Daugiau

2018-09-20

Dirigentas – žmogaus jausmų operatorius

Vilmantą Kaliūną kalbina Julijus Grickevičius

Apie dirigentą Vilmantą Kaliūną žinome, kad jis gyvena Vokietijoje, kad yra obojininkas, o diriguoti pradėjo palyginus vėlai. Kaune dirba nuo šių metų pradžios, jėgas yra išbandęs ir su Lietuvos kameriniu orkestru, bet niekas publikos su juo artimiau taip ir nesupažindino. Atrodo, jis ir jo idėjos kantriai smelkiasi į čionykštį muzikinį gyvenimą, o Vilmantas tam negaili jėgų ir laiko. Dar jis yra kalbantis dirigentas, nes vienas iš nedaugelio atsisuka į publiką ir pasakoja apie tai, ką netrukus ji išgirs pati. Daugiau

2018-08-21

Transliuoti ar netransliuoti arba klasikinės muzikos odisėja internete

Julijus Grickevičius

Klasikinė muzika ir interneto amžius mažai Lietuvoje liečiama tema. Atrodo, kad ši meno forma nespėja paskui inovacijas – gyva patirtis išlieka svarbiausiu koncertų salių bei orkestrų tikslu. Tačiau klasikinė muzika tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susiduria su tomis pačiomis problemomis. Publika sensta, jaunąjį klausytoją privilioti sunku, įrašų pramonė išgyvena nuosmukį. Būtent leidyboje ryškios kelios tendencijos: iš vienos pusės, tokios klausymo platformos kaip „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“ yra sklidinos naujausių įrašų, viliojančios pasiūlos įvairove, iš kitos pusės, vinilinių plokštelių atgimimas vėl kuria kiek primirštą, elitiniu tapusį „prabangaus“ klausymo fenomeną. Daugiau

2018-07-24

FORTEPIJONŲ DAKTARAS

Alfredas Kukaitis

Frazė antraštėje net keliomis prasmėmis tinka Motiejaus Bazaro kūrybinei veiklai apibūdinti. Neseniai jis apgynė disertaciją „Neakademinės muzikos atlikimo praktikų taikymas pianisto lavinime“ ir įgijo meno daktaro laipsnį. Motiejus ne tik derina fortepijonus bei pianinus, bet ir juos remontuoja, restauruoja. Glaustai tariant, gydo… Be to, tai pripažintas, itin savitas pianistas, skambinantis tiek solo, tiek su broliais. Ne vien akademinę muziką, bet ir džiazą.Daugiau

2018-05-25

Scenoje dūkstantis Batutos romantikas Ričardas Šumila

Saulius Keturakis

Šį kartą pradėkime senu geru anekdotu. Vienas toks lankėsi koncerte. Muzika jam labai patiko, tik žmogus, stovėjęs nugara į publiką, įnirtingai mosavo rankomis ir trukdė klausytis… Taip, ne kiekvienas gali deramai įvertinti dirigento svarbą. Būtent jo profesiniai ir žmogiškieji gebėjimai lemia, kad skaitlingas orkestras, neretai papildytas dar ir choru bei solistais, tampa tarsi vienu darniu instrumentu. Dirigentui tenka ir didžioji dalis atsakomybės už interpretacijos visumą.Daugiau