LITVAKAI, CLARA ROCKMORE IR TERMENVOKSAS PASAULIO MUZIKOJE

Žinia, nemažai žydų tautos atstovų tampa itin gabiais muzikais. Ne išimtis ir litvakai. Daugelį pasaulinio garso įvairių muzikos žanrų kūrėjų bei atlikėjų su Lietuva sieja glaudūs saitai. Ne kiekvienas jų gimė ir augo Lietuvoje, tačiau tėvų bei protėvių šaknys glūdi būtent čia. Daugumą jų paminėsime šioje publikacijoje, bet pagrindinė rašinio herojė bus unikalų instrumentą išgarsinusi Clara Rockmore. Tiesa, pradėsime ne nuo jos…SKAITYTI DAUGIAU

Vinilo mirtis ir gyvenimas

„Išmokykite savo vaikus kolekcionuoti plokšteles, ir jie niekada neturės pinigų narkotikams“, – teigia vinilo liaudies išmintis. „Hmm, kokių tik priklausomybių nebūna“, – sakysite, nė nenujausdami, kad vinilizmas plinta it kokia liga (na gerai, sušvelninkim – mada), o plokštelių įrašų aistruolių (vinyl junkies arba vinilo narkomanų) amžius vis jaunėja. Kas atsitiko, kad šis formatas, dar neseniai laikytas merdinčiu, per pastarąjį dešimtmetį atsigavo taip, jog kasmet atsiriekia vis didesnę muzikos leidybos pyrago dalį? Tai atima amą ne tik skaitmeninių įrašų gamintojams, rinkos analitikams, bet ir apžvalgininkams, kuriantiems vis skambesnes straipsnių antraštes: „Vinilo pardavimai nemirė: „naujas“ milijardo dolerių muzikos verslas“ („Forbes“) arba „Vinilas – tai vintažas ir ateitis: naująją kartą šildo sena muzikos forma“ (CNBC).SKAITYTI DAUGIAU

Zita Bružaitė: „Esu žaismingo gyvenimo šalininkė“

Kompozitorė Zita Bružaitė – neprilygstama kamerinės ir chorinės muzikos autorė, rašanti ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai. Kiekvienas menininkės kūrinys yra autonomiškas, tarsi atsietas nuo ankstesniųjų. Vis dėlto svarbiausia, kad tai džiaugsminga, šviesi, spalvinga, energinga muzika.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Rimša: „Man svarbiausia – pats kūrybos procesas“

Tikriausiai daugeliui Lino Rimšos „vizitinė kortelė“ iki šiol tebėra „Strazdas“ – puiki daina pagal Sigito Gedos tekstą, kurią 1999 metais Izraelyje vykusiame Eurovizijos konkurse žemaičių tarme įtaigiai atliko Aistė Smilgevičiūtė. Deja, tąkart Europa nesukluso ir šio kūrinio deramai neįvertino. Tačiau tarptautinio pripažinimo L. Rimšai ilgai laukti neteko.SKAITYTI DAUGIAU

Sėkmės, brandos ir pastovumo etalonas

Lietuvos džiazo elite ir net Olimpe Dainius Pulauskas ir jo grupė įsitvirtino jau seniai. Daugybę ištikimų, dėmesingų gerbėjų šie lietuviai turi ne tik Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui juos vadina „Lietuvos džiazo ambasadoriais“, „konvertuojama džiazo valiuta“. Tad šį kartą Dainius Pulauskas ir jo D.P.G. – iš arti.SKAITYTI DAUGIAU

Domantas Razauskas: „Svarbu pasižiūrėti į kompasą“

Bent keliose veiklos srityse su Domantu Razausku esame kolegos. Keista, tačiau iki šiol scenoje nesusitikome nė karto, nors tokių progų būta ne vienos. Tai – pirmasis viešas mūsų pokalbis. Numaniau, kad Domantas – gyvas, šmaikštus, išmintingas pašnekovas. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu…SKAITYTI DAUGIAU

Poezija, dainuojamoji, bet…

Dainuojamoji poezija… Bardai… Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų kultūros reiškinį, o antrasis… stebina.SKAITYTI DAUGIAU

Antanas Jasenka: Gėris ir blogis – jau ne šio amžiaus sąvokos

Išskirtiniai veido bruožai, malonus balso tembras, regis, niekad neišsenkančios energijos ir pozityvumo pripildyta, nesustojanti kalbėjimo srovė, nuspalvinta savitu akcentu ir emocinga kūno kalba, trumpos įkritimo į save sekundės, ir vėl vientiso siūlo vyniojimas į didžiulį kamuolį, kuriame žinių, patirčių, išmanymo, jausmų, aiškios pasaulėžiūros ir troškimo dar ir dar imti, tyrinėti, pažinti bei noro dalintis, suprasti, palaikyti bet kurį sutiktąjį gijos. Toks galėtų būti įspūdžio aprašymas, jei reiktų kažką pasakyti apie kavą drauge su manimi geriantį ir kalbantį žmogų, vardu Antanas Jasenka.

SKAITYTI DAUGIAU

Kas bijo Arno Mikalkėno, arba kelionė į savo muziką

„Who’s Afraid of Virginia Woolf?“ yra Edwardo Albee’io pjesė. Jos pavadinimą pakoregavo rusų džiazo kritikas Efimas Barbanas, Virginią Woolf pakeitęs kompozitoriaus ir instrumentalisto Anthony’o Braxtono pavarde, ir taip tapęs Ganelino trio kūrinio „Who’s Afraid of Anthony Braxton“ krikštatėviu. Šiandien šio šmaikštaus pavadinimo estafetę perduodame kitam improvizatoriui – Arnui Mikalkėnui.SKAITYTI DAUGIAU