Poezija, dainuojamoji, bet…

Dainuojamoji poezija… Bardai… Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų kultūros reiškinį, o antrasis… stebina.SKAITYTI DAUGIAU

Antanas Jasenka: Gėris ir blogis – jau ne šio amžiaus sąvokos

Išskirtiniai veido bruožai, malonus balso tembras, regis, niekad neišsenkančios energijos ir pozityvumo pripildyta, nesustojanti kalbėjimo srovė, nuspalvinta savitu akcentu ir emocinga kūno kalba, trumpos įkritimo į save sekundės, ir vėl vientiso siūlo vyniojimas į didžiulį kamuolį, kuriame žinių, patirčių, išmanymo, jausmų, aiškios pasaulėžiūros ir troškimo dar ir dar imti, tyrinėti, pažinti bei noro dalintis, suprasti, palaikyti bet kurį sutiktąjį gijos. Toks galėtų būti įspūdžio aprašymas, jei reiktų kažką pasakyti apie kavą drauge su manimi geriantį ir kalbantį žmogų, vardu Antanas Jasenka.

SKAITYTI DAUGIAU

Kas bijo Arno Mikalkėno, arba kelionė į savo muziką

„Who’s Afraid of Virginia Woolf?“ yra Edwardo Albee’io pjesė. Jos pavadinimą pakoregavo rusų džiazo kritikas Efimas Barbanas, Virginią Woolf pakeitęs kompozitoriaus ir instrumentalisto Anthony’o Braxtono pavarde, ir taip tapęs Ganelino trio kūrinio „Who’s Afraid of Anthony Braxton“ krikštatėviu. Šiandien šio šmaikštaus pavadinimo estafetę perduodame kitam improvizatoriui – Arnui Mikalkėnui.SKAITYTI DAUGIAU

Simona Minns

Simona Minns – JAV gyvenanti džiazo dainininkė, aranžuotoja, kompozitorė, prodiuserė ir pedagogė. Nuo mažens kūrybinga mergina rašė poeziją, mėgavosi knygomis, grojo kanklėmis… Jos vaikystė prabėgo Kunigiškių kaime, Jonavoje, Ignalinoje. Džiazas į Simonos gyvenimą atėjo ne iš karto. Augdama mažame Ignalinos miestelyje ji retai girdėdavo įvairesnės muzikos – kitokios, nei klasikiniai rečitaliai muzikos mokykloje, kaimo kapelos arba svirduliuojantys pop muzikantai, dainuojantys miesto estradoje. Periferijos atskirtis išties buvo nemaža ir, deja, daranti didelę įtaką gyventojų kultūriniam lavinimuisi. Realybė, kurią šiandien, vos po dvylikos metų, jau sunku įsivaizduoti. Tačiau šešiolikmetei Simonai į rankas pateko Billie Holiday kompaktinė plokštelė, aukštyn kojomis apvertusi visą muzikinį merginos pasaulį. Taip prasidėjo tolimesnis domėjimasis džiazu, jo istorija. Atsivėrė visiškai naujas, iš pradžių – bauginantis, tačiau ilgainiui savu ir jaukiu tapęs pasaulis, kuriame – naujos taisyklės, nauji žmonės, naujas skambesys.SKAITYTI DAUGIAU

In memoriam Kęstučiui Lušui

Gintaras PATACKAS

sakyki, drauge

Sakyki drauge ką dabar jauti
kai niekas su žeme šia nebesieja
kada į pilką debesį virsti
atsiminimų aušrą jūrą vėją
kada patapęs želiančia veja
stadione tu maigai pianiną
kada garsus užčiuopęs srovele
tylos teki į užkerėtą kiną
kai baltą paverti juodu švarku
ir diriguoji dieviškam orkestrui
kur kiekviena nata tai gyvas tu
fortissimo andante rausvas scherzo
atleisk žodynas tampa nebylus
pabūki su mumis dar mirksnį vieną
kada pavergęs muzikos garsus
skrendi lengvai į baltą mėnesienąSKAITYTI DAUGIAU

Liudas Mockūnas. Skrydis virš muzikos

Apie gyvybingus menininkus norisi kalbėti daug ir dažnai. Liudas Mockūnas – vienas įdomiausių savo srityje, o per pastaruosius devynerius metus teko matyti ir girdėti ne vieną jo etapinį projektą: nuo solo pasirodymų, trio „NuClear“, įvairių projektų su skandinavų menininkais, iki dueto su gitaristu Marcu Ducretu ar ant noise ribos balansuojančio trio „Angel“. Būtų galima vardinti dešimtis projektų, L. Mockūno sugeneruotų tiek festivaliuose, prestižinėse užsienio scenose ir greta, visiškai pogrindžio sąlygomis.SKAITYTI DAUGIAU

Vytauto Barkausko nutolusio laiko muzika

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio praėjo pakankamai laiko, kad tuometinius įvykius (šiuo atveju – muzikinius) vertintume iš nuotolio. Sakoma, kad žvilgsnis iš beveik pusės amžiaus perspektyvos jau gali naujai sužadinti klausos, emocinių įspūdžių receptorius, lyginant su tuo, ką išgirdome neseniai. Todėl šiuose puslapiuose norėjosi įrašyti vieną iš vyresnės kartos autorių – akademinės muzikos kompozitorių, senjorą Vytautą Barkauską (g. 1931).SKAITYTI DAUGIAU

Vabzdžių žingsniais paskui Ramūną Motiekaitį

Kartais prie knygos, paveikslo ar nudilusio namo kampo mus priveda atsitiktinumas, o kartais idėjų pamėtėja ir pasirinkimų link nukreipia aplinka. Pasirinkimai mus lydi visą gyvenimą, o kūrybos pradžioje jie autoriui nejučia tampa įkvėpimo šaltiniu. Tokie apmąstymai privedė prie kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio muzikos ir jo estetinio pasaulio. Antai kūrinyje „Light on Light“ (2004) trombonui ir styginių kvartetui, trumpai anonsavęs muzikinės kompozicijos „įrankius“ (aktualesnius muzikos profesionalams ar tyrėjams nei klausytojams), jis ieško gilesnių kūrybinės gijos užuomazgų, klausdamas: „… Kokie dar būtų inspiracijos šaltiniai ir potekstės? Arabiškų rašmenų tatuiruotė ant vieno atsitiktinai sutikto žmogaus peties, pašnabždėjusi šį pavadinimą? Pirmapradis šaltinis, šviesa, virstanti daugiaplaniu, fragmentišku mirgėjimu? Ar noras virtuoziškesnės, aktyvesnės ir tokiu būdu atlikėjus bei publiką maloninančios muzikos?” Ką byloja minėtų klausimų tirados? Tai, kad atsakymai visada slypi kažkur „aplink tiesą“. Supranti, kad nė vienas jų, vos tik įgarsinamas žodžiais, nėra tikslus ar baigtinis, o tik bandantis įsirėminti labiau apčiuopiamais prasmių ženklais.SKAITYTI DAUGIAU

Apie muziką ir tapybą viename asmenyje

Apie muziką ir dailę viename asmenyje pradėti kalbėti (o gal atvirkščiai – nekalbėti?) galima nuo garsiojo mūsų tautiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikų – nuo tada, kai jis muzikoje (simfoninėse poemose) pabandė prabilti vaizdais, o tapyboje (prisiminkime sonatas) – garsais. Regis, būtent toks probleminis-diskusinis laukas yra kur kas derlingesnis, duodantis daugiau naudos, nei marškinių plėšymas ant savųjų krūtinių giriantis, kad MKČ dėka esame pirmieji abstrakcionistai tapyboje, „apdėję“ net patį Vasilijų Kandinskį. Iš tiesų – prisiminus, kad dar XVI a. pradžioje, kai Albrechtas Düreris nupiešė savo sapną – absoliučiai abstrahuotą kompoziciją, ar XIX a., Gustavui Moreau virpančiais potėpiukais „išaudus“ ne vieną ne-figūratyvinį peizažą ar mitologinę sceną, ginčytis dėl abstrakcionizmo pirmystės yra tuščias laiko gaišimas…SKAITYTI DAUGIAU