Saulius Petreikis: Kultūra – ne vien akademinė tradicija

Netoli Sauliaus Petreikio esu jau 13 metų. Per tą laiką kartu sugrojome begalę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, o lėktuvuose bei Sauliaus automobilyje prakalbėjome nesuskaičiuojamą daugybę valandų. Tad kai manęs paprašė padaryti interviu su šiuo muzikantu, sutrikau. Ko aš dar galiu paklausti? Kas man pačiam įdomu? Tad, jei atleisite, tai nebus surežisuotas tradicinių „ką jums reiškia muzika?“ ar „kada išmokote groti?“ rinkinys. Tai paprastas, plaukiantis dviejų draugų pokalbis prie arbatos, blaškantis nuo temos prie temos. Vienu galiu patikinti – jis gimęs iš meilės muzikai.SKAITYTI DAUGIAU

Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.SKAITYTI DAUGIAU

Roko muzika… ar tu girdi mane?

Besibaigiant antrajam XXI a. dešimtmečiui, retas muzikos apžvalgininkas ar kritikas abejoja – tai repas tapo naujuoju maišto skambesiu ir, tuo pačiu, „naujuoju roku“. Kiti sako, kad hiphopas jau yra „naujasis folkas“ – šių laikų folkloras, dabartinės liaudies muzika. O kaip 2020-ųjų išvakarėse laikosi pats rokas?

Neseniai internete pasirodė linksmas vienų žymiausių gitarų gamintojų „Fender“ sukurtas ar bent juos šlovinantis memas. Jame parodyta, kaip smarkiai nuo 1960-ųjų pasikeitė telefonas, radijas, o štai „Fender Stratocaster“ – vis ta pati. Toks pat modelis, kaip ir Monterėjaus muzikos festivalyje sudegintas Jimio Hendrixo „fenderis“. Beje, šia elektrine gitara pastebėti grojantys ir kai kurie mūsų straipsnio herojai.SKAITYTI DAUGIAU

Latvių rokas, sukūręs atgimimą

Be jokios abejonės – rokas tokia muzika, kurią kūrė ir klausė einantys prieš srovę: jauni žmonės, priešinęsi dogmoms, nešę taikos vėliavą, kategoriškai atmetę karo būtinybę, galiausiai, idealistai ir maksimalistai, tikėję galintys išgelbėti pasaulį, sušukę „Love and peace!“ („Meilė ir taika!“). Šis žanras praeito amžiaus 5-ajame dešimtmetyje visų pirma radosi Amerikoje – natūraliai „išsirito“ iš rokenrolo, o bliuzas, ritmenbliuzas ir kantri muzika pridėjo savų niuansų.SKAITYTI DAUGIAU

Apie ką Boriso dainos

Religijotyra

Borisas Grebenščikovas kopė į budistų vienuolynus, lankė krikščionių šventyklas ir varstė musulmonų mečečių duris. Jis mokėsi pas Tibeto vienuolius ir bendravo su pravoslavų dvasininkais, perskaitė tiek skirtingų religijų šventraščių, kad lengvai galėtų dėstyti universitete. 1994 m. netgi ėmėsi iš sanskrito versti vieną svarbiausių induizmo knygų – „Bhagavatgytą“ (verčia iki šiol). SKAITYTI DAUGIAU

Paspringę ateitimi

Dresdenui tada nesisekė. Šio Vokietijos Demokratinės Respublikos (toliau – VDR) miesto, esančio netoli sienos su Čekoslovakija, tiesiog nepasiekdavo televizijos signalas iš Vakarų. Beveik visa likusi Rytų Vokietija 9-ojo dešimtmečio vakarais panirdavo į transą, žydruosiuose ekranuose stebėdama paslaptingąją Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – VFR). Serialus, sporto transliacijas, žinias, reklamą ir muzikos grupių pasirodymus. SKAITYTI DAUGIAU

RAMINTA LAMPSATYTĖ: NESU „LIETUVIŲ KILMĖS“, ESU LIETUVĖ

Neįtikėtinos vertės dovanas kartais įteikia gyvenimo režisierius Atsitiktinumas“, – mąstau apie naują pažintį su išskirtine asmenybe, įspūdingais laiptais kopdama į secesijos laikus menančio namo trečiąjį aukštą. Besižvalgydama į čerpinius Berlyno Mitės stogus, pasijuntu lyg skruzdė, netyčia pakliuvusi į Pergamono muziejų. Tą „menko priešais didį“ pojūtį dar labiau sustiprina profesorės Ramintos Lampsatytės butas-studija, veikiau primenanti kolekcininko šventovę nei šeimos namus: šimtai knygų, daugybė šiuolaikinio meno kūrinių, natūraliai radusių vietą tarp antikvarinių baldų ir daiktų, afrikietiškų kaukių ir svarbiausio dėmens skoningame interjere – muzikos instrumentų: seno klavesino, dar senesnio klavikordo bei dviejų fortepijonų. Juodu laku tviskantis klasikinis gražuolis draugiškai dalinasi erdve su iš kažkokio Kauno garažo išgelbėtu meistrystės stebuklu, dekoruotu žvakidėmis bei įspūdingais raižiniais. Jautrūs talentingos pianistės pirštai smalsiems svečiams mielai demonstruoja kiekvieno jų unikalų skambesį. Netrukus vokalo pamokų čia užsuks jauna solistė iš Niujorko, rytoj – užsiėmimai kitai dainininkei iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Intensyvioje R. Lampsatytės dienotvarkėje teturime valandą pokalbiui, kuris, kaip paaiškėja, bus toks pat tirštas spalvų bei emocijų, kaip ir šių namų siela.SKAITYTI DAUGIAU

„ŽIEDO“ VIDUJE

Mes per mažai žinome apie Richardą Wagnerį, per mažai jo kompozicijų skamba Lietuvos scenose, per mažai kalbame apie jo kūrybą. Regis, mūsų kultūroje tokio kompozitoriaus nėra. Taip netenkame tos operos meno dalies, kuri kartu su Albanu Bergu ir Richardu Straussu laisvinosi iš melodramiškumo, brendo ir augo pamatinių psichologijos, filosofijos idėjų aušroje. Jos skynėsi kelią į gyvenimą ne tik per kruvinus karus, revoliucijas, bet ir meną, ieškojusį naujų išraiškos formų, negailestingai griovusį sienas ir taisykles.SKAITYTI DAUGIAU

ALEKSANDRA STAŠKEVIČIŪTĖ. OPEROS PRIMADONOS SAULĖLYDIS

Prieš 120 metų Kaune gimė operos dainininkė Aleksandra Staškevičiūtė (1899–1984). Vokalą studijavo Prahoje, grįžusi dainavo pagrindines partijas Valstybės teatre, gastroliavo Čekijoje, Švedijoje, Maskvoje. Fiodoras Šaliapinas, atvykęs į Kauną dainuoti Mefistofelį operoje „Faustas“, ją pasirinko partnere.SKAITYTI DAUGIAU

Mozartas prieš Bernsteiną ir klasikos reitingų kovos

Britų klasikinės muzikos portalas ir internetinis renginių katalogas Bachtrack.com tradiciškai skelbia metų statistikos suvestinę: kas dažniausiai skambėjo koncertų salėse, operos teatruose, kokių šiuolaikinių kompozitorių kūriniai buvo atliekami daugiausia. Statistika reprezentuoja ir atlikėjus: aktyviausius orkestrus, pianistus, smuikininkus ir violončelininkus. Bachtrack.com išskleidžia kintantį klasikos žemėlapį ir įrodo, kad dešimtukai ar dvidešimtukai yra svarbūs ne tik populiariajai muzikai, o prieš kelis šimtus metų mirę kūrėjai iki šiol konkuruoja tarpusavyje.SKAITYTI DAUGIAU