Zita Bružaitė: „Esu žaismingo gyvenimo šalininkė“

Kompozitorė Zita Bružaitė – neprilygstama kamerinės ir chorinės muzikos autorė, rašanti ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai. Kiekvienas menininkės kūrinys yra autonomiškas, tarsi atsietas nuo ankstesniųjų. Vis dėlto svarbiausia, kad tai džiaugsminga, šviesi, spalvinga, energinga muzika.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Rimša: „Man svarbiausia – pats kūrybos procesas“

Tikriausiai daugeliui Lino Rimšos „vizitinė kortelė“ iki šiol tebėra „Strazdas“ – puiki daina pagal Sigito Gedos tekstą, kurią 1999 metais Izraelyje vykusiame Eurovizijos konkurse žemaičių tarme įtaigiai atliko Aistė Smilgevičiūtė. Deja, tąkart Europa nesukluso ir šio kūrinio deramai neįvertino. Tačiau tarptautinio pripažinimo L. Rimšai ilgai laukti neteko.SKAITYTI DAUGIAU

Sėkmės, brandos ir pastovumo etalonas

Lietuvos džiazo elite ir net Olimpe Dainius Pulauskas ir jo grupė įsitvirtino jau seniai. Daugybę ištikimų, dėmesingų gerbėjų šie lietuviai turi ne tik Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui juos vadina „Lietuvos džiazo ambasadoriais“, „konvertuojama džiazo valiuta“. Tad šį kartą Dainius Pulauskas ir jo D.P.G. – iš arti.SKAITYTI DAUGIAU

Domantas Razauskas: „Svarbu pasižiūrėti į kompasą“

Bent keliose veiklos srityse su Domantu Razausku esame kolegos. Keista, tačiau iki šiol scenoje nesusitikome nė karto, nors tokių progų būta ne vienos. Tai – pirmasis viešas mūsų pokalbis. Numaniau, kad Domantas – gyvas, šmaikštus, išmintingas pašnekovas. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu…SKAITYTI DAUGIAU

Poezija, dainuojamoji, bet…

Dainuojamoji poezija… Bardai… Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų kultūros reiškinį, o antrasis… stebina.SKAITYTI DAUGIAU

Antanas Jasenka: Gėris ir blogis – jau ne šio amžiaus sąvokos

Išskirtiniai veido bruožai, malonus balso tembras, regis, niekad neišsenkančios energijos ir pozityvumo pripildyta, nesustojanti kalbėjimo srovė, nuspalvinta savitu akcentu ir emocinga kūno kalba, trumpos įkritimo į save sekundės, ir vėl vientiso siūlo vyniojimas į didžiulį kamuolį, kuriame žinių, patirčių, išmanymo, jausmų, aiškios pasaulėžiūros ir troškimo dar ir dar imti, tyrinėti, pažinti bei noro dalintis, suprasti, palaikyti bet kurį sutiktąjį gijos. Toks galėtų būti įspūdžio aprašymas, jei reiktų kažką pasakyti apie kavą drauge su manimi geriantį ir kalbantį žmogų, vardu Antanas Jasenka.

SKAITYTI DAUGIAU

Kas bijo Arno Mikalkėno, arba kelionė į savo muziką

„Who’s Afraid of Virginia Woolf?“ yra Edwardo Albee’io pjesė. Jos pavadinimą pakoregavo rusų džiazo kritikas Efimas Barbanas, Virginią Woolf pakeitęs kompozitoriaus ir instrumentalisto Anthony’o Braxtono pavarde, ir taip tapęs Ganelino trio kūrinio „Who’s Afraid of Anthony Braxton“ krikštatėviu. Šiandien šio šmaikštaus pavadinimo estafetę perduodame kitam improvizatoriui – Arnui Mikalkėnui.SKAITYTI DAUGIAU

Simona Minns

Simona Minns – JAV gyvenanti džiazo dainininkė, aranžuotoja, kompozitorė, prodiuserė ir pedagogė. Nuo mažens kūrybinga mergina rašė poeziją, mėgavosi knygomis, grojo kanklėmis… Jos vaikystė prabėgo Kunigiškių kaime, Jonavoje, Ignalinoje. Džiazas į Simonos gyvenimą atėjo ne iš karto. Augdama mažame Ignalinos miestelyje ji retai girdėdavo įvairesnės muzikos – kitokios, nei klasikiniai rečitaliai muzikos mokykloje, kaimo kapelos arba svirduliuojantys pop muzikantai, dainuojantys miesto estradoje. Periferijos atskirtis išties buvo nemaža ir, deja, daranti didelę įtaką gyventojų kultūriniam lavinimuisi. Realybė, kurią šiandien, vos po dvylikos metų, jau sunku įsivaizduoti. Tačiau šešiolikmetei Simonai į rankas pateko Billie Holiday kompaktinė plokštelė, aukštyn kojomis apvertusi visą muzikinį merginos pasaulį. Taip prasidėjo tolimesnis domėjimasis džiazu, jo istorija. Atsivėrė visiškai naujas, iš pradžių – bauginantis, tačiau ilgainiui savu ir jaukiu tapęs pasaulis, kuriame – naujos taisyklės, nauji žmonės, naujas skambesys.SKAITYTI DAUGIAU

In memoriam Kęstučiui Lušui

Gintaras PATACKAS

sakyki, drauge

Sakyki drauge ką dabar jauti
kai niekas su žeme šia nebesieja
kada į pilką debesį virsti
atsiminimų aušrą jūrą vėją
kada patapęs želiančia veja
stadione tu maigai pianiną
kada garsus užčiuopęs srovele
tylos teki į užkerėtą kiną
kai baltą paverti juodu švarku
ir diriguoji dieviškam orkestrui
kur kiekviena nata tai gyvas tu
fortissimo andante rausvas scherzo
atleisk žodynas tampa nebylus
pabūki su mumis dar mirksnį vieną
kada pavergęs muzikos garsus
skrendi lengvai į baltą mėnesienąSKAITYTI DAUGIAU