BEBAIMIS IR MYLINTIS GIEDRIUS NAKAS

Kasmet išleidžiama ne daugiau 4–5 Lietuvos džiazo albumų, gi 2017-ieji buvo bemaž dukart dosnesni. Viltingai prasidėjo ir 2018-ieji – sausio pabaigoje „Jazz Cellar 11“ (tai bene vienintelis Lietuvoje TIKRAS džiazo klubas) pristatytas Giedriaus Nako autorinis albumas „No Fear, Full Of Love“ (jo pavadinimas pasufleravo šios publikacijos antraštę). Albumas įgrotas 2017 m. spalį su niujorkiečiais džiazmenais, kurių kiekvienam jau teko bendradarbiauti su pasaulinio masto garsenybėmis. Belieka pritarti teiginiui, kad per visą Lietuvos džiazo istoriją įrašams dar niekam nebuvo pasisekę suburti tokio lygio komandos. Giedriui pavyko, o tai – derama proga pasikalbėti. Bet pirma – jo glaustas dosjė.SKAITYTI DAUGIAU

MUZIKOS PROFAS IŠ MELOMANŲ LYGOS

Julijų Grickevičių džiazu bei akademine muzika kiek aktyviau besidomintieji pažįsta ne iš nuogirdų. Tai žinomas ir vertinamas festivalių bei koncertų rengėjas, vedėjas, muzikos kritikas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus viršininkas bei Lietuvos džiazo federacijos prezidentas. Tai, kad jaunas žmogus daug nuveikė, nestebina. Labiau nebūdinga kas kita – Julijus niekada nesimokė muzikos, nesugrojo nė vienos natos. Kitaip sakant, į didžiąją muziką jis įžengė „pro kitus vartus“.

Jūsų erudicija akademinės muzikos srityje, švelniai tariant, stulbina (tuo įsitikins kiekvienas, nepatingėjęs susirasti šen bei ten skelbtas jūsų publikacijas ar prisiminęs kalbas vedant koncertus, festivalius). Juolab kad rimčiau muzikos niekada nesimokėte. Iš kur visa tai? Ir dar: sunku patikėti, kad televizoriaus ekrane pamatytas trijų tenorų (Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carreraso) pasirodymas jauną žmogų gali rimtai sudominti akademine muzika. Ar tikrai taip buvo, o gal tai tėra graži legendėlė žiniasklaidai?

Jūsų klausimas labiau primena komplimentą, dėkoju. Man visai įdomu, kad gebu atsekti pirmąjį matytą klasikinės muzikos koncertą. Vasarodavau kaime, kur buvo senas televizorius „Tauras“. Tą 1998 metų vasarą Prancūzijoje kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas ir atidarymo iškilmių proga gala koncertą surengė trys garsieji tenorai, dirigavo Jamesas Levine’as. Vėliau, ketvirtoje klasėje, turėjau šio koncerto kasetę. Manau, kad tai padarė įtaką – man įstrigo operinis balsas, melodingumas, orkestro masė, juodi frakai ir, matyt, visas šis vaizdas kaip bacila pateko į sąmonę ir augo kartu su manimi.

Kalbant apie muzikinį išsilavinimą, deja, nekopiau tradiciniais laipteliais: muzikos mokykla – konservatorija – muzikos akademija. Esu balta varna tarp savo kolegų Filharmonijoje.

Iš mėgstamiausių kompozitorių ištikimai išskiriate Richardą Wagnerį. Kodėl? Juk jo kūryba nėra lengvai „įkandama“.

Ne tik Wagnerį. Daugybę kitų taip pat, nebūtinai panašių į jį. Neturiu nemėgstamos ar neįdomios operos. Yra tik neįdomūs pastatymai. Tačiau Wagneris man – atskira sala muzikos istorijoje, pasaulis, kuriame galioja savos taisyklės, dimensijos. Tuo šis kompozitorius yra genialus. Ypač „Nybelungo žiedas“, kuriam galima suteikti bet kurio laikmečio krūvį, ir istorija suskambės naujai bei aktualiai. Tuo pačiu Wagneris – viena kontraversiškiausių asmenybių Vakarų muzikoje. Pasak Viktoro Gerulaičio, tai itin šlykštus tipas, sudėtinga, konfliktiška asmenybė, dariusi viską dėl savo beprotiškiausių idėjų įgyvendinimo. Štai pavyzdys – Wagneris bodisi F. Mendelssohnu-Bartholdy, sėkmingu žydų kilmės kompozitoriumi, tačiau iš jo vagia temas. Iš penktosios simfonijos antrosios dalies trumpučio motyvo gimsta visas beveik penkių valandų trukmės „Parsifalis“, uvertiūroje „Apie gražiąją Meliuziną“ vilnija „Reino aukso“ bangos. Buvau abstulbintas, kai, klausydamasis penktosios simfonijos, atradau „Parsifalį“. Šiais laikais jis būtų nubaustas už autorių teisių pažeidimus ir plagijavimą.

Taip pat Wagneris paneigė istoriškai susiklosčiusią Vakarų operos tradiciją – ložių sistemą teatre, socialinio gyvenimo centrą, kuriame scenos turiniui tenka antraeilis vaidmuo, o dominuoja intrigos ir aukštuomenės apžiūros. Šis snobizmas erzino kompozitorių. Deja, tokia tradicija išliko iki mūsų laikų. Wagnerio teatras – gana asketiškas amfiteatras, Antikos graikų teatro atitikmuo. Buvusieji Bairoite skundžiasi itin nepatogiomis kėdėmis. Be to, jame nesimato orkestro, dirigento, muzika skamba iš ženkliai gilesnės negu įprasta duobės. Visas dėmesys į sceną. Tam tikra prasme, tai kino muzikos užuomazga. Jo teatras – muzikinė drama. Opera, ypač „Nybelungo žiedo“ tetralogijos, autorius savo kūrinių nevadino. Religija, mistika, mitologija yra įrankiai, meninės priemonės, bet ne jo asmeninio pasišventimo objektai. Tad atsakymas į klausimą „kodėl“ man paprastas – jeigu įkritai į Wagnerį, tai greitai išlipti nepavyks. Todėl ir naujausi Wagnerio pastatymai intriguoja labiausiai, tai tam tikras ženklas, kad bus kažkas ypatingo, režisieriaus brandos požymis. Pavyzdžiui, Romeo Castellucio statytas „Parsifalis“ ar „Tanhoizeris“ – plati dimensija į turinio gylį, kodus, scenografinį užmojį, muzikos tobulumą. Tikriausias trileris, drama. Be to, Wagnerio operų solistų nėra daug, nedaugelis „prieina“, sąmoningai pasirenka „vagnerinę“ kryptį. Tai beprotiškai sunkūs vaidmenys. Juokaujama, kad po „Tanhoizerio“ tenoro šalia teatro durų jau laukia greitoji.

R. Wagneris ženkliai paveikė daugelį vėliau kūrusiųjų…

XIX a. pabaigoje, pirmosiomis XX a. dekadomis, Arthuro Schopenhauerio, Sigmundo Freudo filosofijos idėjos skverbėsi į teatrą, operą. Užtenka paminėti Richardo Strausso „Elektrą“, „Salomėją“, vėliau – Albano Bergo kūrinius. To labai mažai mūsų krašto operoje, susidaro įspūdis, kad jos pagrindas yra vien tik melodrama. Tačiau, ačiū Dievui, nei Kauno muzikiniu, nei Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru pasaulis nesibaigia, juose ir neprasideda. Bilietas už pusšimtį eurų, ir po kelių valandų esi Bavarijos valstybinėje operoje ar Wagnerio festivalyje Budapešte. Keli paspaudimai, ir žiūri naujausią „Parsifalį“ iš Zalcburgo festivalio ant savo sofos.

Vis dėlto, akademinis garsynas jums nesutrukdė susidraugauti su džiazu.

Taip, vienas kitam netrukdo, bet pradžioje buvo džiazas. Vėliau šie pomėgiai virto darbu ir atvirkščiai.

Na taip. Cituoju fragmentą iš jūsų pasisakymo: „Džiazas yra daugiau nei specialybė“. VDU studijavote istoriją, nors teigiate jau tada žinojęs, kad istoriku netapsite. Visą ligšiolinę aktyvią bei įvairiabriaunę jūsų profesinę veiklą turbūt galima įvardinti kaip „muzikos ir kitų meno formų administravimą“. Nesate praktikuojantis muzikas ar diplomuotas vadybininkas…

„Džiazas – daugiau nei specialybė“ frazė gimė gana dirbtinai, ji adaptuota tuometiniam VDU rinkodaros šūkiui. Tai nėra mano mintis. Džiazas (ir muzika apskritai) turi pašaukimo prigimtį, būtų per maža apibrėžti jį kaip specialybę. O kur dar istorinis kontekstas, sudėtingos džiazo ištakos. Ši muzika nuėjo ilgą ir nelengvą kelią, kol tapo visaverte akademinio pasaulio dalimi. Kitaip tariant, kol tokią specialybę buvo galima įgyti aukštojoje mokykloje. Europoje tai įvyko po Antrojo pasaulinio karo, JAV – dar vėliau. Dar ir dabar sutinkame savamokslių džiazo genijų, kurie neprisilietė prie akademinio išsilavinimo. Pašaukimas – tai aukščiausia muzikavimo forma. Rinkdamasis studijas, galvojau būtent apie pašaukimą ir tai buvo istorijos mokslai. Labiausiai gilinausi į karybos istoriją, Napoleono karus, uniformologiją, fortifikaciją, iki šiol dalyvauju istorijos rekonstrukcijose. Tačiau šios studijos VDU nebuvo vieta, kur mano pašaukimas gavo daugiau peno ir buvo įveiklintas, smalsumas labai natūraliai nuvedė kita linkme, į kitą sritį, kurią jūs pavadinote meno administravimu.

Pirmiausiai – krikštas Kauno šokio teatre „Aura“ ir Tarptautiniame šokio festivalyje, vėliau pradėjau festivalį „VDU Jazz Jungtys“, kurį savarankiškai rengiau šešerius metus ir kuris galiausiai pranoko mane patį. Septyneri metai Kauno miesto simfoniniame orkestre, keleri Kauno bigbende, šūsnis kitų projektų. Tad esu laimingas, kad dėl daugelio atsitiktinumų patekau į visas šias organizacijas, tapusias mano meno vadybos universitetu. Dar daugiau – kiekvienas sutiktas menininkas, muzikantas, dirigentas, vadybininkas yra savotiškas mokytojas; tai aukščiau už bet kokią mokslo instituciją. Ir, žinoma, klaidos. Juolab kad mokymasis tęsiasi visą gyvenimą ir su laiku tampa nebe taip svarbu, kokį diplomą įgijai prieš kelis dešimtmečius. Svarbu, kokio pločio ir gylio akiratis stumia pirmyn. Gana drąsiai pasisakau apie muzikos reiškinius, jos istoriją. Seniau muzikologai mane pašiepdavo – kur tavo diplomas? Dabar jau turiu didesnį jų pasitikėjimą. Esu stipresnis akademinės muzikos taikomojoje srityje, mano kolegos – teorinėje. Be didžiulės motyvacijos ir meilės, žinant dabartinę aukštojo mokslo situaciją, specialybė „meno vadybininkas“ nieko nebereiškia. Esu įsitikinęs, kad universiteto diplomas yra pernelyg sureikšmintas, per mažai „svorio“ turi patirtis. Žinoma, ją sudėtingiau objektyviai pamatuoti. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima sukišti į ketverius metus, į sistemą nuolat besikeičiančią festivalių organizavimo praktiką, viešųjų ryšių aktualijas ir madas arba finansavimo subtilybes.

LIETUVIO BALSAS NORVEGŲ DŽIAZE

„Tarsi SPA šventė ausims“… Ši skambi frazė išsprūdo, kai norvegų džiazo kritikas Thoras Egilis Leirtrø pasiklausė saksofonininko Luko Zabulionio albumo „Changing Tides“ (2016). O kritiko kolega Toras Hammerø tarė dar radikaliau: „Atsirado nauja saksofono žvaigždė“ (Tor de jazz, 2016). Ir nusistebėjo, kad būtent „čia, milžinišką potencialą turinčioje šalyje“.SKAITYTI DAUGIAU

VINILO KULTŪRA: meno kūriniai ir akustiniai rolsroisai

Anot „Taschen“ leidyklos autoriaus ir leidinių redaktoriaus Juliuso Wiedemanno, šiandieniniame meno pasaulyje tokia įvairovė, kad mums net sunku įsivaizduoti, kokie gilūs ryšiai sieja muziką ir dailę. Nesiimdami analizuoti visų įmanomų sąsajų, apsiribokim iš pažiūros siaura grafikos bei fotografijos sritimi – vinilinių plokštelių dizainu, kurį, kaip ir knygos meną, galėtume vadinti vinilo menu.SKAITYTI DAUGIAU

LITVAKAI, CLARA ROCKMORE IR TERMENVOKSAS PASAULIO MUZIKOJE

Žinia, nemažai žydų tautos atstovų tampa itin gabiais muzikais. Ne išimtis ir litvakai. Daugelį pasaulinio garso įvairių muzikos žanrų kūrėjų bei atlikėjų su Lietuva sieja glaudūs saitai. Ne kiekvienas jų gimė ir augo Lietuvoje, tačiau tėvų bei protėvių šaknys glūdi būtent čia. Daugumą jų paminėsime šioje publikacijoje, bet pagrindinė rašinio herojė bus unikalų instrumentą išgarsinusi Clara Rockmore. Tiesa, pradėsime ne nuo jos…SKAITYTI DAUGIAU

Vinilo mirtis ir gyvenimas

„Išmokykite savo vaikus kolekcionuoti plokšteles, ir jie niekada neturės pinigų narkotikams“, – teigia vinilo liaudies išmintis. „Hmm, kokių tik priklausomybių nebūna“, – sakysite, nė nenujausdami, kad vinilizmas plinta it kokia liga (na gerai, sušvelninkim – mada), o plokštelių įrašų aistruolių (vinyl junkies arba vinilo narkomanų) amžius vis jaunėja. Kas atsitiko, kad šis formatas, dar neseniai laikytas merdinčiu, per pastarąjį dešimtmetį atsigavo taip, jog kasmet atsiriekia vis didesnę muzikos leidybos pyrago dalį? Tai atima amą ne tik skaitmeninių įrašų gamintojams, rinkos analitikams, bet ir apžvalgininkams, kuriantiems vis skambesnes straipsnių antraštes: „Vinilo pardavimai nemirė: „naujas“ milijardo dolerių muzikos verslas“ („Forbes“) arba „Vinilas – tai vintažas ir ateitis: naująją kartą šildo sena muzikos forma“ (CNBC).SKAITYTI DAUGIAU

Zita Bružaitė: „Esu žaismingo gyvenimo šalininkė“

Kompozitorė Zita Bružaitė – neprilygstama kamerinės ir chorinės muzikos autorė, rašanti ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai. Kiekvienas menininkės kūrinys yra autonomiškas, tarsi atsietas nuo ankstesniųjų. Vis dėlto svarbiausia, kad tai džiaugsminga, šviesi, spalvinga, energinga muzika.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Rimša: „Man svarbiausia – pats kūrybos procesas“

Tikriausiai daugeliui Lino Rimšos „vizitinė kortelė“ iki šiol tebėra „Strazdas“ – puiki daina pagal Sigito Gedos tekstą, kurią 1999 metais Izraelyje vykusiame Eurovizijos konkurse žemaičių tarme įtaigiai atliko Aistė Smilgevičiūtė. Deja, tąkart Europa nesukluso ir šio kūrinio deramai neįvertino. Tačiau tarptautinio pripažinimo L. Rimšai ilgai laukti neteko.SKAITYTI DAUGIAU

Sėkmės, brandos ir pastovumo etalonas

Lietuvos džiazo elite ir net Olimpe Dainius Pulauskas ir jo grupė įsitvirtino jau seniai. Daugybę ištikimų, dėmesingų gerbėjų šie lietuviai turi ne tik Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui juos vadina „Lietuvos džiazo ambasadoriais“, „konvertuojama džiazo valiuta“. Tad šį kartą Dainius Pulauskas ir jo D.P.G. – iš arti.SKAITYTI DAUGIAU

Domantas Razauskas: „Svarbu pasižiūrėti į kompasą“

Bent keliose veiklos srityse su Domantu Razausku esame kolegos. Keista, tačiau iki šiol scenoje nesusitikome nė karto, nors tokių progų būta ne vienos. Tai – pirmasis viešas mūsų pokalbis. Numaniau, kad Domantas – gyvas, šmaikštus, išmintingas pašnekovas. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu…SKAITYTI DAUGIAU