Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. SKAITYTI DAUGIAU

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. SKAITYTI DAUGIAU

ŠIUOLAIKINIS MENAS – PATS PAČIAM SAU

Meno rinka, nepriklausomybė, laisvė, kaina, credo, motto ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas, būti ir atrodyti, reklama, prestižas, alternatyva ir reitingai, statusas, mainstreamas, marginalijos ir autsaideriai, nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį, ir, be abejo, tie, kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam, kas išvardyta konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Robertas Antinis: kūriniai yra kabliai

Gyventi ir bręsti Sąjūdiniame Kaune, bet nežinoti, nesusidurti su tuo, ką darė „Post Ars“ grupės nariai, buvo beveik neįmanoma. Nebent būtum laaabai toli nuo kultūros ir meno, visiškas suplėkėlis ar stagnatorius. Artimiau teko bendrauti su Česlovu Lukensku, Aleksu Andriuškevičium ir Robertu Antiniu, nuo kurių „rovė stogą“. SKAITYTI DAUGIAU