Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. SKAITYTI DAUGIAU

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. SKAITYTI DAUGIAU

ŠIUOLAIKINIS MENAS – PATS PAČIAM SAU

Meno rinka, nepriklausomybė, laisvė, kaina, credo, motto ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas, būti ir atrodyti, reklama, prestižas, alternatyva ir reitingai, statusas, mainstreamas, marginalijos ir autsaideriai, nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį, ir, be abejo, tie, kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam, kas išvardyta konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Robertas Antinis: kūriniai yra kabliai

Gyventi ir bręsti Sąjūdiniame Kaune, bet nežinoti, nesusidurti su tuo, ką darė „Post Ars“ grupės nariai, buvo beveik neįmanoma. Nebent būtum laaabai toli nuo kultūros ir meno, visiškas suplėkėlis ar stagnatorius. Artimiau teko bendrauti su Česlovu Lukensku, Aleksu Andriuškevičium ir Robertu Antiniu, nuo kurių „rovė stogą“. SKAITYTI DAUGIAU

KĘSTUČIO POKALBIS SU GRIGALIŪNU, arba keletas žodžių apie pagrindinius šio menininko kūrybos aspektus

Dar nuo Sokrato majeutinio metodo laikų, kuomet esminiai būties ir gyvenimo klausimai svarstomi dvinario ar trinario disputo metu (vienam iš protingesnių prelegentų sąmoningai apsimetant naivesniu, tokiu būdu kvailesniems ar ne tokiems patyrusiems leidžiant patiems suvokti savo argumentų klaidingumą), turbūt nėra sugalvota geresnio būdo save pažinti.SKAITYTI DAUGIAU

Paminklinės lentos Kauno bienalėje

Vėl ruduo, vėl Kauno bienalė.

Nereikia tikėtis, kad mintyse nebus lyginamos prieš porą metų įvykusi bienalė, pavadinta „SUJUNGTI“, ir šioji, skirta paminklų (ne)galimybės klausimui. 2015 metais kuratoriumi buvo pasaulinė įžymybė Nicolas Bourriaud (Prancūzija), skelbęs „Gijas: fantasmagoriją apie atstumą“ ir išnaudojęs tam itin tinkantį Kauno centrinio pašto pastatą. SKAITYTI DAUGIAU

Profesionalumui nereikia prezidentų globos

Lietuvos kultūros sostinės viziją Kaunas kuria ant tų pamatų, kuriuos pastatė miesto kultūros žmonės, visada puoselėję progresyvias, drąsias idėjas, niekada nebijoję savo noru stotis ant galvos, kad tik įrodytų, jog ne nuo pozos, bet drąsos, profesionalumo, tikėjimo, atvirumo pasauliui ir siekio būti nors žingsniu priekyje, o ne stagnatoriškame „žygyje“ pagal monotoniškai nekintantį maršą, priklauso gyvenimo kokybė.SKAITYTI DAUGIAU