„Artists With Belarus“: Nemunu prieš srovę plukdom šiaudelį

Bijau visokių formų agresijos – pakelto balso ar rankos, muštynių mieste ir vaikėzų apsistumdymų. Net filmus su tikrovišku smurtu man sunku žiūrėti („Rembo“ ir kiti panašūs nesiskaito). Žinoma, pastebėjusi tai, susimąsčiau, kodėl, nes tiesioginio smurto lyg ir nesu patyrusi. Netrukau visko suvesti į tuomet 4-metės Urtės patirtis 1991-ųjų sausio įvykių metu. Maža, bet ypač imliai pasaulį siurbianti galvelė tada viską, ką girdėjo ar matė per šnypščiantį „Tauro“ televizorių, saugojo atmintin. Turėjau ir aiškų planą – jei reikės bėgti, lėlės jau buvo paruoštos evakuacijai. Bėgti neteko, bet sapnuose ir reakcijose į agresija persunktus įvykius tos emocijos sugrįžta mano gyveniman iki dabar.SKAITYTI DAUGIAU

Atsikratymo menas

Birželio pabaigoje, kai atrodė, kad drausmingiausiose Europos šalyse epidemija buvo jei ne visiškai įveikta, tai tikrai suvaldyta, Prahoje nuspręsta atšvęsti pergalę prieš koronavirusą. Ne visai aišku, kieno iniciatyva – vietos valdžios ar miestiečių, tačiau sumanymas smagus. Karolio tiltą, pagrindinę Prahos turizmo vietą, uždarė promenadai ir per visą ilgį sumeistravo stalą. Sako, didžiausią žemyne, bet kas gi patikrins? Į šventę pakvietė visus: ateik, atsinešk gėrimų ir maisto, sėskis, įsipilk, užkandžiauk, linksminkis – tostai, pokštai, muzika ir visa kita. Sako, atšventė galingai. Praėjus porai savaičių, Čekiją klastingai užliejo antroji banga; liepos pabaigoje ji jau smogė keliomis kryptimis, bet labiausiai Prahai. Aš visada viena akimi seku naujienas tuose kraštuose, – vis tik juose praleidau 12 savo gyvenimo metų (ir kokių!), – todėl daugiau ar mažiau žinau, kas ten vyksta. Naujasis protrūkis sostinėje prasidėjo nuo vieno vakarėlio naktiniame klube dalyvaujant būriui profesionalių futbolininkų. Pasitūsinę ir pasišokę, kitą dieną kai kurie pasklido švęsti kuklių šeimos švenčių – kas į miestą, kas tolėliau, na, ir užnešė užkratą. Ir t. t., vadovaujantis gerai žinoma praėjusių aštuonių mėnesių koronaviruso logika.SKAITYTI DAUGIAU

Atominės sienos, PURVO besmegeniai ir kitos A. Serapino istorijos

Jei gebėjimą stebėtis ir stebinti galėtume paversti valiuta, šiais laikais ji, ko gero, būtų vienintelė, už kurią galima įpirkti visuomenės dėmesį bemaž visose veiklos srityse, o ypač meno lauke. „Šis jaunas žmogus turi tokio turto su kaupu“, – pamaniau, pabaigusi nuotolinį interviu su menininku Augustu Serapinu. Pokalbio metu supratau padariusi didžiulę klaidą: nei kokybiškiausias internetinis vaizdas, nei garsas niekada neatstos gyvo susitikimo, pavyzdžiui, Augusto nuotekų vamzdyje, kur ant legendinio hamako suposi ne viena garsenybė. Apie jas bus šiek tiek vėliau, o dabar – jauno kūrėjo pelnytos sėkmės istorija, prasidėjusi vos tik jam baigus mokslus.SKAITYTI DAUGIAU

Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.SKAITYTI DAUGIAU

ŽINOMAS, BET KITOKS JEAN COCTEAU

Prancūzų menininkas Jean Maurice Eugene Clement Cocteau (1889–1963) – garsus romanistas, dramaturgas, kritikas, kompozitorius, scenografas, grafikas, tapytojas, keramikos dirbinių meistras ir netgi bokso vadybininkas, tačiau save visada vadindavo poetu. Poeziją jis rašė visą gyvenimą ir išleido daugiau kaip 20 eilėraščių knygų. Lietuvoje menininkas labiau žinomas kaip rašytojas, pjesių autorius ir kino režisierius. Jeano Cocteau gyvenimas paženklintas daugybe pakilimų ir nuopuolių. Poetas dažnai nesugebėdavo atskirti realybės nuo fantazijos. Sutelkęs dėmesį į svajingą gyvenimą, jis visas liūdesio formas atmetė kaip gynybos mechanizmą, pasinerdamas į Paryžiaus bohemą. Menininko darbai buvo paveikti siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikybės ir opiumo. J. Cocteau buvo vos devyneri, kai nusižudė jo tėvas. Šis įvykis paskatino domėtis mirties tematika, kuri lydėjo jį visą kūrybinį kelią. Būdamas devyniolikos, išleidęs savo pirmąjį poezijos rinkinį „Aladino lempa” (La lampe d’Aladin), J. Cocteau greitai išgarsėjo. Dvidešimties jis jau pažinojo to meto įžymybes: Marcelį Proustą, André Gide’ą, Auguste’ą-Maurice’ą Barrès ir kt.SKAITYTI DAUGIAU

TOMAS DAUKŠA: „LINKĖJIMAI, MAMA IR TETI!“

„Atliksiu eksperimentą – vietoj įžangos parašysiu išvadas“, – pagalvojau baigusi šį interviu, nes pokalbis sujaukė galvą ir išprovokavo keletą klausimų. Pavyzdžiui: ar visuomet galima pasikliauti tyrimų rezultatais, ypač kai juos atlieka sistema? Ar visi tyrimai svarbūs, o jų išvados mums naudingos? Kai „Google“ paieškoje įvedusi užklausą „Tomas Daukša“ per 0.42 s gaunu 33 900 rezultatų, žinau, kad iš tokio kiekio menka nauda, nes didžioji jų dalis ne apie tą Tomą (labai populiarus vardas) ir ne apie tą Daukšą (nes pavardė taip pat dažna). Tikiu, kad pateiktame nuorodų indekse apie mano pašnekovą, palangiškį jaunosios kartos menininką, būtų šiek tiek straipsnių, parodų apžvalgų ir recenzijų, bet tikrai ne jūra.SKAITYTI DAUGIAU

LIZDAI

Meno projekto „Iš pusiausvyros išvesta sistema su grįžtamuoju ryšiu“ tiriamosios dalies ištrauka, Vilniaus dailės akademija, 2019

Pamenu, dar vaikystėje negalėdavau atsispirti mistinėms istorijoms. Nesvarbu, ar tai būdavo ateiviai, vaiduokliai, sniego žmonės, zombiai, iš dangaus lyjančios varlės, ar koks į laisvę ištrūkęs ir iki šiol po Europos miškus klajojantis nacių eksperimentas. Šios istorijos prikaustydavo mano dėmesį ir žadindavo vaizduotę. Po bemiegių naktų baiminantis, kad už užuolaidos gali slėptis vilkolakis, o po lova guli negyvėlis, tik ir laukiantis, kada užsimerksiu, jog prisikeltų, prisiekdavau daugiau niekada nebežiūrėti tokių laidų ir nebesiklausyti baisių pasakojimų. SKAITYTI DAUGIAU

Alfonsas MuchÀ ir čekiškos Art Nouveau šaknys

Jeigu esate tokie pat kaip aš mielų giminės reliktų kaupikai, tikriausiai ir jūs tarp savųjų rastumėte secesijos laikus menančių daiktų. Mūsų namuose šventai saugomos nuotraukos, ypač senovinės, atspaustos ant standaus kartono, vis dar kvepiančios dulkėtais brokatais ir galantiškais santykiais. Dvi iš jų man visad atrodė ypatingos, nes jų reversas daug įdomesnis už aversą – nugarėlės piešiny šilkais ir garbanomis besiplaikstanti Muchos stiliaus dama, reklamuojanti P. A. Kozlovo fotoateljė Tiflisyje (dabartinis Tbilisis), kaitino mano smalsumą. Betyrinėjant paaiškėjo, kad tokia nuotraukų puošyba būdinga modernui, arba secesijai, – Jugendstil, Liberty, Arte nuova, Tiffany, kurie yra prancūziškojo Art Nouveau („Naujojo meno“) sinonimai skirtingose šalyse. Kas tas Alfonsas Muchà išsiaiškinsim jau netrukus, bet iš pradžių…SKAITYTI DAUGIAU