Miestas, menas ir atšipę dantys

Dviejų valandų skrydis (Kaunas–Stavangeris) turi privalumų: atsijungus nuo įprastų trikdžių – skambučių ir socialinio tinklo „F“, iš viršaus žvelgiant į monotoniškus debesų apklotus, vienodai jaukiai pridengusius ir didmiesčius, ir bažnytkaimius, atsiranda gražaus laiko apmąstymams. Pavyzdžiui, apie vienos (bet kurios) šalies miestus kaip šeimą – broliškuose jų santykiuose įžvelgiu atpažįstamų bruožų ir šeimyninio elgesio modelių. SKAITYTI DAUGIAU

Gatvės menas kaip paveldas: Teisė į miestą?

Visuomenės geografė ir miesto planuotoja Laima Nomeikaitė dirba Norvegijos kultūrinio paveldo tyrimų institute Osle, analizuoja gatvės meną kaip nematerialų paveldą. Jos tyrinėjimų centre – paveldo, menų, miesto ir erdvės / vietos sąveika. Bergene kartu su draugais L. Nomeikaitė organizavo festivalį „Matgilde mot Hungersnød“ („Maisto gildija prieš badą“). Šio projekto metu ji artimai bendradarbiavo su gatvės menininkų grupe „Bart“.
SKAITYTI DAUGIAU

Menininkai vandalai – naujojo meno kūrėjai

Vandalizmas, nukreiptas prieš meno kūrinius, arba jų niekinimas tam, jog būtų sukurti kiti meno kūriniai, kelia daug klausimų. Kaip aiškinti tokią elgseną? Kodėl tai darantiems menininkams pavyksta išsisukti nuo bausmės? Galų gale, ar vandalizmas gali būti priimtinas kaip kūrybinė praktika? Nors tradiciškai manoma, kad meno niekinimas yra spontaniškas siautėjančio individo veiksmas, pasak britų kūrėjo Damieno Hirsto, kūrėjai jo gali imtis sąmoningai, kaip „tikslingos, metodiškos ar sistemiškos praktikos, kurioje subjekto pasirinkimas toli gražu nėra atsitiktinis“.SKAITYTI DAUGIAU

Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKA ANIMACIJA „Kas tai yra?“ arba jos definicijų beieškant

Regis, kalbėti apie lietuvišką animaciją tiek pat prasminga, kaip ir postringauti apie lietuvišką: 1) kiną; 2) madą; 3) dizainą. Tie dalykai (galbūt juos galima vadinti fenomenais visomis prasmėmis – ir tiesiogine, ir netiesiogine?) tartum yra, lyg ir egzistuoja kaip neginčijami faktai, tačiau tuo pačiu (ir kita vertus) dėl jų autonomijos, suvereniteto visuomet kyla pagrįstai nepagrįstų abejonių. SKAITYTI DAUGIAU

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. SKAITYTI DAUGIAU

ŠIUOLAIKINIS MENAS – PATS PAČIAM SAU

Meno rinka, nepriklausomybė, laisvė, kaina, credo, motto ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas, būti ir atrodyti, reklama, prestižas, alternatyva ir reitingai, statusas, mainstreamas, marginalijos ir autsaideriai, nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį, ir, be abejo, tie, kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam, kas išvardyta konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Robertas Antinis: kūriniai yra kabliai

Gyventi ir bręsti Sąjūdiniame Kaune, bet nežinoti, nesusidurti su tuo, ką darė „Post Ars“ grupės nariai, buvo beveik neįmanoma. Nebent būtum laaabai toli nuo kultūros ir meno, visiškas suplėkėlis ar stagnatorius. Artimiau teko bendrauti su Česlovu Lukensku, Aleksu Andriuškevičium ir Robertu Antiniu, nuo kurių „rovė stogą“. SKAITYTI DAUGIAU