Jono Rustemo paveikslo „Veneros gimimas“ naujasis gimimas

Užsienio spaudoje skaitant neįtikėtinas dingusių meno kūrinių atsiradimo istorijas užima kvapą, o dažna iš jų siužeto vingiais primena gerai supinkliotą nuotykių romaną. Štai 2013 m. Niujorko modernaus meno muziejaus restauratoriai atsitiktinai pastebėjo, kad vieno žymiausių pasaulyje siurrealistų, dailininko René Magritte’o paveikslo „Portretas“, sukurto 1935 m., kraštai nutapyti šiek tiek neįprastai.SKAITYTI DAUGIAU

NE ĮTEISINIMAS, O IMITACIJA. Šiuolaikinis baltarusių menas vietinio „mainstream’o“ pinklėse

Pastaraisiais metais Baltarusijos kultūriniame gyvenime pastebima akivaizdžių pokyčių: atsiranda naujų veiklų ir bendradarbiavimo formų, didėja konkurencija, o tai teigiamai veikia visą kultūrą. Tačiau prieš metus, ekspertų teigimu, pagrindinis vaidmuo šiame procese teko nepriklausomoms iniciatyvoms, o 2014-ieji tapo išskirtiniai dėl valstybinių institucijų veiklos.SKAITYTI DAUGIAU

Benas Šarka: „Koks skirtumas, kokiame kūne būti“

„Teatro trupai „Gliukai“ paįvairina įvairaus amžiaus, įvairiausių lyčių, įvairių tautų žmonių laisvalaikį. Padeda nemokamai kremuotis menininkams, pina amžinus vainikus, trupina kultūros lemputes, kad būtų tamsiau“, – taip Benas Šarka pristato savo Klaipėdoje įkurtą teatrą, kurio pagrindinis režisierius, scenografas, kompozitorius ir aktorius yra jis pats.SKAITYTI DAUGIAU

Urvinis žmogus ir dirbtinis intelektas

Gruodį prestižiniame Niujorko „Christie’s“ aukcione už stulbinamą sumą parduotas dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas. Šį įvykį interpretuoju kaip neišvengiamą pokyčių mene pradžią. Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad paslaptingasis pirkėjas įsigijo ne tik išskirtinį darbą, bet ir žiupsnelį istorijos. Galbūt po daugelio metų, kai kompiuterinių sistemų kuriamas menas jau bus nesuvokiamai pažengęs ir užsiėmęs plotelį po saule, smalsuoliai pamatyti „Egmond de Belamy“ portreto plūs taip pat, kaip dabar plūstame, pavyzdžiui, pasižiūrėti į priešistorinių žmonių išmargintus urvus: Šovė Prancūzijoje ar Kueva de las Manos Argentinoje.SKAITYTI DAUGIAU

Miestas, menas ir atšipę dantys

Dviejų valandų skrydis (Kaunas–Stavangeris) turi privalumų: atsijungus nuo įprastų trikdžių – skambučių ir socialinio tinklo „F“, iš viršaus žvelgiant į monotoniškus debesų apklotus, vienodai jaukiai pridengusius ir didmiesčius, ir bažnytkaimius, atsiranda gražaus laiko apmąstymams. Pavyzdžiui, apie vienos (bet kurios) šalies miestus kaip šeimą – broliškuose jų santykiuose įžvelgiu atpažįstamų bruožų ir šeimyninio elgesio modelių. SKAITYTI DAUGIAU

Gatvės menas kaip paveldas: Teisė į miestą?

Visuomenės geografė ir miesto planuotoja Laima Nomeikaitė dirba Norvegijos kultūrinio paveldo tyrimų institute Osle, analizuoja gatvės meną kaip nematerialų paveldą. Jos tyrinėjimų centre – paveldo, menų, miesto ir erdvės / vietos sąveika. Bergene kartu su draugais L. Nomeikaitė organizavo festivalį „Matgilde mot Hungersnød“ („Maisto gildija prieš badą“). Šio projekto metu ji artimai bendradarbiavo su gatvės menininkų grupe „Bart“.
SKAITYTI DAUGIAU

Menininkai vandalai – naujojo meno kūrėjai

Vandalizmas, nukreiptas prieš meno kūrinius, arba jų niekinimas tam, jog būtų sukurti kiti meno kūriniai, kelia daug klausimų. Kaip aiškinti tokią elgseną? Kodėl tai darantiems menininkams pavyksta išsisukti nuo bausmės? Galų gale, ar vandalizmas gali būti priimtinas kaip kūrybinė praktika? Nors tradiciškai manoma, kad meno niekinimas yra spontaniškas siautėjančio individo veiksmas, pasak britų kūrėjo Damieno Hirsto, kūrėjai jo gali imtis sąmoningai, kaip „tikslingos, metodiškos ar sistemiškos praktikos, kurioje subjekto pasirinkimas toli gražu nėra atsitiktinis“.SKAITYTI DAUGIAU

Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKA ANIMACIJA „Kas tai yra?“ arba jos definicijų beieškant

Regis, kalbėti apie lietuvišką animaciją tiek pat prasminga, kaip ir postringauti apie lietuvišką: 1) kiną; 2) madą; 3) dizainą. Tie dalykai (galbūt juos galima vadinti fenomenais visomis prasmėmis – ir tiesiogine, ir netiesiogine?) tartum yra, lyg ir egzistuoja kaip neginčijami faktai, tačiau tuo pačiu (ir kita vertus) dėl jų autonomijos, suvereniteto visuomet kyla pagrįstai nepagrįstų abejonių. SKAITYTI DAUGIAU

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. SKAITYTI DAUGIAU