Kolektyvinė karma, transgeneracinė trauma ir raudonų pelyčių sapnai

Jutta Noak (čia kūrybinis slapyvardis, tikrasis vardas Juta Polzunovaitė-Vaitkienė) nėra naujokė lietuvių literatūroje, bet dėl visa ko pateikiu trumpą informaciją apie autorę: J. Noak gimė Kaune, dirbo gydytoja, nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Rašytoja jau išleidusi tris novelių knygas, du romanus, eseistikos bei tris poezijos rinkinius. Dargi Jutta yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Hamburgo autorių susivienijimo ir Hamburgo rusų literatų draugijos narė, vadovauja lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „LiT.art“.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra kaip vyrų žaidimas

Kur daugelis šiuolaikinių rašytojų refleksyviai pasirinktų ironiją, Knausgaardas išlieka gilus ir visiškai nuoširdus, nebijantis išsakyti universalų nerimą, nebijantis atrodyti naivus ir keistas.
James WoodSKAITYTI DAUGIAU

Naujos kartos cenzūra

„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“SKAITYTI DAUGIAU

Išgydyti poetą

Kurti eilėraščius – paslaptingas užsiėmimas. Vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe kartą pasakojęs sekretoriui Johannui Peteriui Eckermannui apie apsilankymą pas savo draugą Friedrichą Schillerį. Pastarojo neradęs namuose, J. W. Goethe nusprendė luktelėti, šį tą parašyti, ir todėl prisėdo prie F. Schillerio rašomojo stalo. Po kurio laiko poetas pajuto, jog tuoj nualps – tokia smarvė tvyrojo kambaryje. Iš pradžių J. W. Goethe puolė prie lango įkvėpti gryno oro, o paskui ėmė ieškoti, iš kur gi tas baisus dvokas sklinda. Dairydamasis jis pamatė didžiulius dėklus, pilnus supuvusių obuolių. Tuo metu į kambarį įėjusi F. Schillerio žmona paaiškino, jog supuvusių obuolių dėklai yra tam, jog jos vyras galėtų kurti – be šio kvapo jis nejautė jokio įkvėpimo.SKAITYTI DAUGIAU

Nuogi rašytojai ir gražuolių novelės

Būtent taip amžinatilsį Hughas Hefneris įsivaizdavo idealų „Playboy“. Jame turėjo būti skelbiamos nuogų garsių rašytojų fotografijos bei kiškučių literatūrinė kūryba. Bet didžiausia H. Hefnerio svajonė buvo toks žurnalas, kuriame rašytojas ir erotinių fotografijų modelis būtų tas pats asmuo. Per visą „Playboy“ istoriją taip atsitiko tik kartą – 1956 metais Alice Denham redakcijai pasiūlė savo apsakymą „The Deal“. Ir save kaip modelį. H. Hefneris, kaip pasakojama, buvo apimtas ekstazės – rašytoja tapo 1956 m. liepos mėnesio „Playboy“ mergina, o šalia buvo išspausdintas jos tekstas.SKAITYTI DAUGIAU

Seksas ir tekstas

Prieš sėsdama rašyti šį gedulingą straipsnį, išgėriau kavos, įsijungiau patefoną ir užsidėjau džiazo plokštelę. Dabar ore skraidžioja Tsyochio Yamamoto trio garsai. Džiazas gražiai dera prie temos apie Hughą Hefnerį. Gal ne visi žino, bet Hefneris savo laiku labai prisidėjo prie džiazo populiarinimo ar, galima sakyti, legalizavimo tarp baltųjų. Tai vyko Niujorke septintajame dešimtmetyje. Dabar sunku įsivaizduoti Niujorką be džiazo, o dar sunkiau – be sekso. Juk serialas „Seksas ir miestas“ iš ten. Kai prieš dešimtmetį vaikščiojau Manheteno gatvėmis, apėmė jausmas, kad matau gyvus personažus iš šio serialo. Tuomet dar nebuvau laikiusi rankose žurnalo „Playboy“, todėl ryšio tarp jų nepastebėjau.SKAITYTI DAUGIAU

Rašymas iš tamsos

Susipažinimą su brazilų rašytoja Clarice’a Lispector pradėjau nuo jos paskutinės, priešmirtinės knygos „Žvaigždės valanda“ („A Hora da Estrella“, 1977). Tikėjausi, jog tai keista proza. Taip ir buvo. Geriausiai ją apibūdinantis žodis – keista. Ar dažnai galima apie prozą sakyti, kad ji podraug ir gera? Nes gera. Ir keistai gera.SKAITYTI DAUGIAU

Žaidžiame literatūrą

Šių metų gegužės mėnesį Bostono koledžo informatikos studentai pagal Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“ („Ulysses“) sukūrė kompiuterinį žaidimą „Joycestick“ (http://joycestick.com). Šis virtualios realybės sistemoms skirtas žaidimas atkuria didžiąją dalį romane nupasakoto (šiandien jau gerokai pasikeitusio) Dublino ir suteikia galimybę pasižvalgyti pagal aprašymus atkurtuose interjeruose. Čia nerenkami taškai, niekas nieko nesivaiko, tiesiog, anot kūrėjų, yra pasiūloma galimybė paklaidžioti materializuotame vieno garsiausių modernizmo prozos tekstų pasaulyje, „pačiupinėti“ tai, kas iki šiol tebuvo žodžiai.SKAITYTI DAUGIAU

Ta ir ana moteris

Kai kūrinys geras, skaitant ne itin rūpi jo priklausymas vienam ar kitam žanrui, srovei ar krypčiai. Kurti linijinį pasakojimą šiais laikais yra pats tikriausias maištas. Tomo Vaisetos romane pasakojama iš pagrindinio veikėjo perspektyvos (su viena aptartina išimtimi), išlaikomas visai ne ironiškas (!) atstumas tarp autoriaus ir pasakotojo. Jau nuo pirmųjų puslapių gali justi tvirtą naratyvo struktūrą, autorius pasitiki savo pasakotoju, nors pats pasakotojas (bevardis vyras, suprask, Orfėjas) nėra patikimas. Jei kūrinio struktūra tvirta, skaitytojas turi galimybę po fiktyvų pasaulį vaikštinėti, žiūrinėti, išgyventi jo patirtis ir kurti savo interpretacijas, ką viename iš savo interviu ir siūlo Vaiseta: ieškoti savojo mito.SKAITYTI DAUGIAU

Pabaigų eros galas

Paprastai postmodernizmas traktuojamas kaip judėjimas, atnešęs keletą pabaigų: metanaratyvų kaip kolektyvinių idealizmų pabaigą; istorijos kaip totalitarinių režimų griuvimo pabaigą; tikrovės kaip simuliacijos pabaigą; rimtumo kaip nostalgijos pabaigą; įkvėpimo kaip literatūros sakralumo pabaigą; magijos kaip autoriaus maginių triukų pabaigą; kūrybos kaip originalumo ir romano kaip grynojo žanro pabaigą. Visgi 1990 m. imta kalbėti apie dar vieną pabaigą – postmodernizmo.SKAITYTI DAUGIAU