Derekas

(Fragmentai iš rašomo romano)

Kęstučiui Žilioniui

Tegu tiltai, kuriuos aš sudeginu, apšviečia man kelią.SKAITYTI DAUGIAU

Ką lordas Byronas veikia kompiuteriniuose žaidimuose

Vienas mėgstamiausių šiandienos literatų užsiėmimų – svarstyti, kur link toliau progresuos literatūra. Pagūglinus galima rasti apie pusę milijardo šaltinių šia tema: straipsnių, interviu, seminarų ir konferencijų. Čia dažnai skamba tokios sąvokos kaip hipertekstualus naratyvas, kolektyvinis autorius, kinetinė poezija ar chronomozaikinis romanas. Jei, malonus skaitytojau, tau visa tai negirdėta, tai tik reiškia, jog dar neteko dalyvauti pokalbiuose apie literatūros ateitį. Bet tai pataisoma.SKAITYTI DAUGIAU

Parašyti rašytoją

2017 metais amerikietis ne poetas, bet naujųjų naratyvinių tikrovės formų kūrėjas (kaip prisistato pats) Rossas Goodwinas paskelbė apie savo projektą – parašyti ilgiausią visų laikų literatūros kūrinį. Jis ketino išsinuomoti automobilį, į jį įmontuoti fotokamerą, mikrofoną, GPS navigacijos įrenginį ir viską sujungti su kompiuteriu, kuriame veikia iš amerikiečių kelio literatūros klasikos rašymo manieros „pasimokiusi“ dirbtinio intelekto programinė įranga. Iš tiesų pats R. Goodwinas tik vairuotų, literatūros kūrimu būtų užsiėmęs būtent dirbtinis intelektas, naratyvizuojantis užfiksuotus atvaizdus, garsus bei vietoves.SKAITYTI DAUGIAU

Britų knygos. Kaip mirė Londono rūkas

Į Holmsą buvo baisu pažiūrėti. Blyškioje migloto lapkričio šviesoje jo miegamasis atrodė niūrus, tačiau labiausiai mane graudino sulysęs, išsekęs veidas pagalvių fone.

Šerlokas Holmsas merdi mieste, skendinčiame garsiajame rūke*, nuo gydytojams nežinomo tropinio užkrato. Taip prasideda Arthuro Conano Doyle’io apsakymas „Šerlokas Holmsas miršta“.SKAITYTI DAUGIAU

Aštuoni garsūs rašytojai apie nerašymą Pasirodo, šiuo metu niekas nerašo

Ei, ar šiuo metu rašai? Jei ne (o aš tai žinau, nes skaitai šį sakinį), – viskas gerai. Gali atrodyti, kad rašytojų, nuolat besikankinančių dėl negalėjimo rašyti, fenomenas yra modernus (vienas ironiškiausių dalykų tviteryje – akimirką, kai pridedi saitagyrą #rašau (#amwriting), neišvengiamai pameluoji (nors, būkim atviri, greičiausiai tai buvo melas jau gerokai anksčiau), bet iš tikrųjų jis siekia mažiausiai šimtmetį ar du. Daugelis kanoninių autorių, kurių kūriniai šiandien mėgstami milijonų skaitytojų, rašė ir slegiančius ar sielvartingus dienoraščio įrašus bei laiškus apie savo nesėkmingus bandymus išdėstyti mintis popieriaus lape. Pasirodo, rašytojo blokas gali ištikti (ir ištinka) bet kurį. Kad tai įrodyčiau, išrinkau keletą ištraukų iš kai kurių puikių rašytojų dienoraščių bei laiškų, tikiuosi, padėsiančių pajusti solidarumą ir paskatinti, jei dabar delsiate ar kurį laiką išvis nerašote. Juk Kafka taip pat nerašė dienų dienomis, bet šiandien beveik visi yra bent ką iš jo kūrinių skaitę.

Franzas Kafka
(iš „The Diaries of Franz Kafka, 1910–1923“)

Sausio 20 d. Rašymui galas. Kada vėl mane pagaus įkvėpimas? Kokios prastos būsenos susitiksiu su F.! Nerangus mąstymas, užplūstantis tuojau, kai tik liaujuosi rašyti, nesugebėjimas pasiruošti susitikimui; o dar praeitą savaitę vargiai galėjau nusikratyti visų kylančių idėjų. Galbūt pasimėgausiu vienintele iš to įmanoma nauda – geresniu miegu.

Juodos vėliavos. Aš net skaitau sunkiai. Ir su kokia pagieža bei bejėgiškumu stebiu save. Regis, nepajėgiu įsibrauti pasaulin, tik būnu tyliai, priimu, paskleidžiu savyje tai, ką priėmiau, o tada ramiai žengiu pirmyn.

<…>

Sausio 29 d. Vėl bandžiau rašyti. Faktiškai beprasmiška. Pastarąsias dvi dienas anksti ėjau miegoti, apie dešimtą, – to nebuvau daręs jau ilgą laiką. Dieną jaučiuosi laisvai, iš dalies patenkintas, esu naudingesnis biure, galiu kalbėtis su žmonėmis – dabar smarkiai skauda kelį.

Sausio 30 d. Įsisenėjusi negalia. Vos dešimt dienų pertraukė mano rašymą ir aš jau nebesugebu dirbti. Manęs vėl laukia didžiulės pastangos. Turi nerti gilyn ir grimzti greičiau nei tai, kas skęsta pirmiau tavęs.

Vasario 7 d. Visiška aklavietė. Nesibaigiančios kančios.

<…>

Kovo 11 d. Kaip bėga laikas – jau kitos dešimt dienų, o aš nieko nenuveikiau. Tai nepraeina. Kartais pavyksta parašyti puslapį, bet neįstengiu tęsti – kitą dieną būnu bejėgis.

<…>

Kovo 13 d. Vakaras. Šeštą valandą gulėjau ant sofos. Miegojau maždaug iki aštuonių. Negalėjau išsibudinti, laukiau, kol muš laikrodis, bet per miegus jo neišgirdau. Atsikėliau devintą valandą. Nėjau vakarienės nei namo, nei pas Maksą, kur šįvakar visi rinkosi. Priežastys: apetito stoka, baimė grįžti vėlai vakare, bet svarbiausia – mintis, kad vakar nieko neparašiau, kad vis tolstu nuo to ir kad kyla pavojus prarasti viską, ką sunkiai pasiekiau per pastaruosius šešis mėnesius. To įrodymas – niekam tikę pusantro lapo naujos istorijos, kuriuos jau nusprendžiau išmesti… Kartais jaučiu liūdesį, kuris mane beveik palaužia, ir tuo pačiu metu esu įsitikinęs jo bei tikslo, kurio link einama iškenčiant visų rūšių liūdesį, būtinybe.

<…>

Kovo 23 d. Negaliu parašyti nė eilutės.

SYLVIA PLATH
(iš „The Unabridged Journals of Sylvia Plath“)

Pirmadienis, liepos 7 d. (1958). Neabejotinai esu rašymo pradžios stadijoje, kuri panaši į mano du mėnesius trukusią isteriją praėjusį rudenį ėmus mokyti. Šleikštulys, nepasitenkinimo jausmas dėl visko, bet labiausiai – savęs. Naktį guliu budri, pabundu išsekusi, tarsi atvirais nervais. Privalau būti savo pačios gydytoja. Turiu įveikti šį destruktyvų paralyžių, pražūtingą susimąstymą, fantaziją. Jei noriu rašyti, vargu, ar taip reiktų elgtis – baisėtis, sustingti. Dar negimusio romano šmėkla – lyg Medūzos galva. Mane aplanko sąmojingi ar tiesiog atidūs personažai. Bet net nenumanau, kaip pradėti. Galbūt tiesiog pradėsiu. Giliai savyje tikiu, kad turėčiau parašyti gerą „eilėraštį į knygą“ per dieną – bet tai nesąmonė: įsiuntu, kai ją praleidžiu parašydama dvylika prastų eilučių – kaip kad vakar. Manau, kažkuria prasme man pavojinga tapti pernelyg priklausoma nuo Tedo… Mėgaujuosi, kai Tedo kurį laiką nėra. Galiu kurti savo vidinį gyvenimą, savo pačios mintis, be jo nuolatinių „ką galvoji?“, „ką dabar darysi?“, verčiančių mane skubiai ir ryžtingai liautis mąsčius bei darius. Mes nuostabiai derame. Bet aš turiu būti savimi – kurti save ir neleisti sau būti sukurtai jo… Nesuplanuosiu savo rašymo – tai turi ateiti iš vidaus. Trumpam atsitrauksiu nuo eilėraščių – pabaigsiu knygas, kurias esu įpusėjusi (mažiausiai penkias!) skaityti vokiškai (aš tai galiu), parašysiu buitinio žanro straipsnį („Atlantic“ Gyvenimo būdo akcentui?), straipsnį „Harper“ Kembridžo studento gyvenimui – istoriją „Sugrįžimas“ (The Return) ir tuomet griebsiuos romano vidurio. O, siužete.

Trečiadienis, liepos 9 d. Prozos rašymas man tapo fobija: protas išsijungia ir aš užsisklendžiu. Negaliu ar nenoriu išsiaiškinti siužeto. Turiu atidėti poeziją ir ryt pradėti romaną – šiandiena buvo bergždžia, šuniui ant uodegos. Nuolatiniai pasiteisinimai… Privalau nusibrėžti siužeto kontūrus: akivaizdu, kad tai užtruks – beveik tikiuosi pulti prie rašomosios mašinėlės ir pradėti. Centrinis konfliktas – to mano gyvenime pilna. Pradėkim nuo jo. Santuoka: meilikavimas. Pavydas. Pažįstama aplinka: bandykime Velslį – priemiestį. Kembridžo apartamentai: Lou Healy, Sat Eve Post stilius. Pavydas: jaunavedžio sesuo. Vargšas poetas. Pora, nesutarianti dėl kūdikio: ko bijoti? Ne toks, kaip kiti vyrai. Priemiesčio kaimynystė. Turiu fragmentus. Literatūrines miniatiūras. Ponia Spaulding pati savaime yra istorija. Privalau numatyti antraplanius darbus, kuriems mano žmonės gali nepritarti. Plagiatas koledže. Jaunas mokytojas. Sprendimas veikti. Pradėti nuo to: 15–20 puslapių per savaitę. Kodėl ne? Prieštaringa pozicija. Įpinti romantikos. Koledžo miestelio aplinka. Aš žinau tai. Parašyti puslapį istorijos siužetų bei temų rytoj. Štai kas – paragrafas kiekvienam – stiliui ir rūšiai. Taip pat keletas „Sugrįžimui“. Naudoti Baskiną. Oho. Visi čia. Arono kokteilių vakarėlis. S–, Džeimso ir Joanos trikampis. Iš kieno perspektyvos? Mąstyk, mąstyk. Tyrinėk simpatijas – emocinį centrą –

Patenkinti realybės troškulį

Kurti meninę išmonę tas pats, kaip sėsti prie automobilio vairo klouno kostiumu: prieš aštuonerius metus amerikietis Davidas Shieldsas paskelbė knygą-manifestą „Realybės troškulys“, kurioje pareiškė, jog meninė proza galutinai paseno. Ją turinčios pakeisti knygos, pilnos tikros, nesumeluotos, nenušlifuotos realybės. Marija Ciruleva pasakoja apie šį manifestą ir apie garsiausius jo pasekėjus.SKAITYTI DAUGIAU

Fantomas, masinės literatūros genijus

Vietoje varpo šerdies žemyn galva pakabintas žmogus, varpas siūbuoja, skamba, ant praeivių ima lyti kraujo lietus, sumišęs su iš kišenių byrančiais briliantais. Arba: po miestą be tikslo juda karieta, vežikas sustingusiomis akimis abejingai stebi gatvės šurmulį – jis negyvas. Arba dar: keistais vardais pasivadinusių plėšikų gauja (Gražuoliukas, Buivolo akis ir Dujų vamzdis) autobusu taranuoja banką, pramuša sieną, visur pažyra pinigai, vėjas juos sūkuriais nešioja po miestą.SKAITYTI DAUGIAU

Teksto tikrovė, kurios nėra (nuo J. L. Borgeso iki G. Norvilo)

Peržvelgus literatūros istoriją, nesunku pastebėti jos nuolatines pastangas įvairiais būdais peržengti kalbos, rašytinio teksto ar knygos puslapio ribas. Ir nenumalšinamą norą įtikinti, jog fikcija ir fantazija – tiesiog dar vienas tikrovės aspektas. Išties smalsu, kas gi trukdo mums pripažinti, jog tekstas yra kasdienybės dalis, veikianti visiškai pagal tuos pačius dėsnius?SKAITYTI DAUGIAU

Mechanizmas, rašytojo mūza

Čekų kilmės medijų teoretikas Vilémas Flusseris yra sakęs, jog fotografas laisvas tik tose ribose, kurias jam nustato fotokamera: židinio nuotolio, diafragmos bei išlaikymo trukmės ir kitų mechanizmo veikimo parametrų jis negali peržengti, tik pasirinkti kažką iš siūlomų variacijų ir paspausti mygtuką. Todėl V. Flusseris teigė, jog mechanizmas reglamentuoja galimybes patirti pasaulį, ir kartais taip intensyviai, jog kūrėjas telieka tik pagalbine įrenginio funkcija – panešti ar nublizginti.SKAITYTI DAUGIAU