KINIJOS LITERATŪRA: REVOLIUCIJOS RANDAI IR IŠEITIES PAIEŠKOS

Kinijos literatūros specialistai Vakaruose paprastai dalina ją iki ir po Mao Zedongo valdymo (jis mirė 1976 metais). Mao gerai suprato literatūros reikšmę ir visą gyvenimą griežtai ją prižiūrėjo. Po jo mirties iš valstybės gniaužtų besilaisvinantys rašytojai ėmė permąstyti skausmingą kultūrinės revoliucijos (1966–1976) patirtį.SKAITYTI DAUGIAU

M.P.E. teksto instrukcija su P.V.M.

Trys žodžiai. Trijuose žodžiuose trys vardai. Trijuose varduose trys kodai. Trijuose koduose trys galimybės. Trijose galimybėse trys galybės klaidų. Trijose galybėse klaidų trys bandymai išlikti. Trijuose bandymuose išlikti trys susitikimai su skirtingais pavidalais. Trijuose pavidaluose vanduo ir dar kai kas.SKAITYTI DAUGIAU

Poezija, instagramas ir Leninas

Sakoma, jog 1991 metais pasirodžiusiame romane „Amerikos psichopatas“ („American Psycho“) rašytojui Bretui Eastonui Ellisui penkiais žodžiais pavyko nusakyti tobulą vėlyvojo kapitalizmo prekės grožį. Knygoje yra scena, kurioje grupelė bankininkų lygina savo vizitines korteles. Internete galima rasti tinklaraščių, skirtų tik šiai scenai ir pagal rašytojo pateiktus duomenis atkūrusių galimą vizitinių kortelių išvaizdą. Pasižiūrėjus į tas rekonstrukcijas, akivaizdesnis B. E. Elliso sumanymas. Šios scenos ironija, jog aprašomos kortelės beveik nesiskiria – visos baltos, stačiakampės. Tačiau egzistuojantys labai subtilūs jų nevienodumai tampa vieninteliu scenoje dalyvaujančiųjų skirtumu, mat visi jų savininkai – bankininkai, visi viceprezidentai, net atrodo visi labai panašiai. Ir štai tokiame kontekste pagrindinis romano veikėjas Patrickas Batemanas išvysta tai, apie ką B. E. Ellisas pasako tuos penkis žodžius: „Raised lettering, pale nimbus white…“ Iškili spauda, „Pale Nimbus“ šriftas, balta. Tai pamatęs, P. Batemanas beveik praranda sąmonę. Skaitytojui aišku, jog tai epifanijos – aukštesniųjų jėgų apsireiškimo – akimirka.

Ėmęsi eksperimento atkurti romano scenoje aprašytas vizitines korteles greitai aptiko, jog šrifto „Pale Nimbus“ niekada nėra buvę. Kaip ir dar kai kurių scenoje įvardytų teksto šriftų. Todėl visiškai rekonstruoti tobulosios vizitinės kortelės, greičiausiai, taip niekada ir nepavyks, turime tik literatūrinę jos patirties iliuziją, kai keli vienodai nepriekaištingai atrodantys verslininkai apžiūrinėja vienodai nuostabias savo vizitines korteles ir sustingsta išvydę… deja, nežinia ką.

Paradoksalu, bet būtent ši scena iš „Amerikos psichopato“ labai primena instagramo veikimo modelį. Pasakojama, jog vieno instagramo kūrėjų, Kevino Systromo, draugė jam patarė iš pradžių tik dalinimosi paveikslėliais mediją papildyti filtrais, kurie padėtų skelbiamas nuotraukas paversti gražiomis. Su pasiūlymu sutikus, instagrame nedidelių pastangų dėka dabar visi gali atrodyti beveik vienodai dailūs. Dar daugiau, iš pradžių neigiamus komentarus trynusi rankiniu būdu, instagramo komanda dabar naudoja feisbuko sukurtą komentarų analizės filtrą „DeepText“, kuris negatyvias pastabas arba pašalina, arba transformuoja į pozityvias. Ir štai rezultatas – terpė, kurioje, tarsi įžymiojoje „Amerikos psichopato“ vizitinių kortelių scenoje, beveik vienodai atrodantys, beveik vienodai apsirengę bei tuos pačius darbus dirbantys apžiūrinėja beveik vienodus savo publikuojamus paveikslėlius. Ir labai panašiai vieni kitus giria. Praėjus trims metams po instagramo įkūrimo, „The New York Times“ paskelbė tokį palyginimą: jei „Twitter“ yra gatvės srautas, o „Facebook“ – išsikerojęs priemiesčio prekybos centras, jei „Pinterest“ primena prekių paštu katalogą, tai „Instagram“ yra tarsi tviskanti prabangos prekių parduotuvė „Bergdorf Goodman“ Niujorko Penktojoje aveniu. Jokios kasdienybės pilkumos, jokio purvo, tik spindesys ir prabanga.

Kaip instagramas susijęs su literatūra? „The Guardian“ 2017 metais paskelbė paradoksalią išvadą, jog tų metų poezijos knygų pardavimai pasiekė rekordines visų laikų aukštumas būtent todėl, jog maždaug 2015 metais instagrame pasirodė nepaprastai išgarsėjusių poetų grupė. Ir būtent jų kūryba lėmė tokį poezijos bumą. Apie kokius poetus čia kalbama bei kaip jiems pavyko tapti tokiais paklausiais ir neįtikėtinai išpopuliarinti literatūros sritį, kuri XX a. niekada nepasižymėjo dideliu pasisekimu?

Šiuo metu žymiausia instagramo poetė Rupi Kaur (rupikaur) turi 2,3 milijono sekėjų. Ji gimė Indijoje, užaugo Kanadoje, universitete studijavo retoriką ir kūrybinį rašymą. Instagrame R. Kaur pasirodė 2015 metais su nuotrauka, kurioje matyti nugara į žiūrovą atsisukusi gulinti mergina. Iš atvaizdo galima suprasti, jog ji nuo nugaros ką tik persivertė ant šono – merginai menstruacijos, matyti kraujo dėmė ant jos kelnių ir ant lovos. Kol socialinio tinklo prižiūrėtojai spėjo nuotrauką paslėpti, ji jau buvo sulaukusi 100 000 like, o R. Kaur tapo viena populiariausių autorių feminisčių. Vėliau instagramas instapoetės atsiprašė ir nuotrauką sugrąžino.

Poezija be kelio ženklų

Praėjusiais metais pasirodė jau penktoji Gintaro Patacko „Mažosios Dieviškosios“ poetinio ciklo knyga „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ (pirmoji – 2013). Negaišinant jūsų laiko, iškart reikia pasakyti, kodėl ji įeis į lietuvių literatūros istoriją. O gal ir į pasaulinę. Mat tai, manau, kol kas vienintelis leidinys, kuriame daugiau kaip šimte puslapių tėra vienui vienas skyrybos ženklas – taškas, baigiantis pirmąjį eilėraštį „Perkūno namas“. Žinia, Samuelis Beckettas savo 147 puslapių monologą „How It Is“ („Kaip tai yra“, 1961) parašė visai be skyrybos ženklų. Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ paskutiniajame skyriuje 24 048 žodžių Moli Blium sąmonės sraute galima rasti du taškus ir vieną kablelį. O štai G. Patacko poezijos rinkinyje yra vienas taškas.SKAITYTI DAUGIAU

Joy’suoti drauge su Jaru

Tais laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, o laiko kaip tik – į marias, pagrindinė kūrybingų kauniečių vieta, kurioje vienu ar kitu metu visada sutiksi tuos, su kuriais malonu pasėdėti ir pasikalbėti, buvo miestas. Paskambini laidiniu ir sakai: „Tai varom į miestą.“ Ir visiems aišku, kad į Laisvės alėją. Svarbiausių įvykių epicentras – po kokį šimtą metrų nuo fontano į abi puses, bet atkarpa senamiesčio link galėjo tęstis neapibrėžtą atstumą. Štai ten, mieste, mes visi ir „gyvenom“.SKAITYTI DAUGIAU

TIKSLUS ULISO VEIKSMO LAIKAS

(beletristinis tyrimas)

Savo žmonai VITALIJAI
PIRMAJAM Ulysses’o ŠIMTMEČIUI 2022 metais
Mano draugui Airijoje DECLANUI KIBERDUI

Love loves to love love – Meilė myli mylėti meilę

JAMES JOYCESKAITYTI DAUGIAU

Literatūra ir greitis

Vėluoju parašyti tai, ką pasižadėjau. Neišsimiegota. Nuovargis jaukia sumanymą rišliai išdėstyti galvoje besisukančias mintis. Tad prisipažįstu, jog, kol sukūriau šį tekstą, išgėriau tris puodelius kavos. Paskutiniajame buvo dvigubai didesnė nei įprasta kofeino dozė. Ir aš nė kiek nesijaučiau nusikaltęs dėl to, jog šiek tiek paskatinau savo sąmonę greičiau veikti. Priešingai, jaučiausi labiau susikaupęs, aiškiau mąstantis, geriau atsimenantis. Trumpai tariant, geresnis. Ir, svarbiausia, spėjęs viską laiku.SKAITYTI DAUGIAU

Kolektyvinė karma, transgeneracinė trauma ir raudonų pelyčių sapnai

Jutta Noak (čia kūrybinis slapyvardis, tikrasis vardas Juta Polzunovaitė-Vaitkienė) nėra naujokė lietuvių literatūroje, bet dėl visa ko pateikiu trumpą informaciją apie autorę: J. Noak gimė Kaune, dirbo gydytoja, nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Rašytoja jau išleidusi tris novelių knygas, du romanus, eseistikos bei tris poezijos rinkinius. Dargi Jutta yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Hamburgo autorių susivienijimo ir Hamburgo rusų literatų draugijos narė, vadovauja lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „LiT.art“.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra kaip vyrų žaidimas

Kur daugelis šiuolaikinių rašytojų refleksyviai pasirinktų ironiją, Knausgaardas išlieka gilus ir visiškai nuoširdus, nebijantis išsakyti universalų nerimą, nebijantis atrodyti naivus ir keistas.
James WoodSKAITYTI DAUGIAU

Naujos kartos cenzūra

„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“SKAITYTI DAUGIAU