Trumpas priminimas apie galimą literatūros paskirtį

Kuo daugiau vaizdų mane atakuoja, reikalauja mano dėmesio, neleidžia man užsimerkti, siekdami šokiruoti, sukrėsti, versdami mane įsijausti, tuo labiau vertinu skaitymą.

Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.SKAITYTI DAUGIAU

Pu Songlingas ir keistenybių literatūra Kinijoje

Žmogų nuolat kankina klausimas – o kas slypi anapus mūsų pažinimo ribos? Kiek smalsių ir įžvalgių protų yra svarstę, kas driekiasi už geografinio, patirties ar netgi vaizduotės horizonto? Tokia mūsų intencionalios sąmonės prigimtis. Sąmonės, nenustygstančios čia ir dabar, kad ir kaip mus to norėtų išmokyti senovės išminčiai ar šiandienos coacheriai.SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

2016 m. sausio 25 d. BBC antraštė: „Ar popierinės knygos tikrai nyksta?“ 2019 m. vasario 7 d. „Time“ antraštė: „Knygos nemirusios. Jos svarbesnės nei bet kada“. 2016 m. rugsėjo 8 d. „The Washington Post“ antraštė: „Ar spausdintos knygos (pagaliau) mirė?“ 2011 m. gegužės 4 d. „The Atlantic“ antraštė: „Knyga mirė?“ SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

Umberto Eco pabrėžė neskaitytų knygų svarbą asmeninėje biblio­tekoje. Logika paprasta ir, kaip būdinga šiam eruditui, su lengva ironija: skaitytosios tavęs jau nebepraturtins – juk visos naujos žinios slypi leidiniuose, dar tebelaukiančiuose savo dienos. Būtent todėl, anot Eco, reikėtų turėti tiek neskaitytų knygų, kiek tik leidžia finansinės galimybės.SKAITYTI DAUGIAU

Verpėjas

Šilkverpis – vienintelis prijaukintas vabzdys. Laukinėje gamtoje jo nėra.

Enciklopedija

 

– Prisikėlusieji. Paskutinio teismo darbininkai, – puikiai supratau, ką jis turi galvoje, tačiau apsimečiau, kad nesuvokiu, nes norėjau išgirsti, kas toliau. – Tai žmonės, vagiantys iš mirusiųjų kapaviečių. Arba įsilaužiantys į rūsius, kad iš ten pagrobtų savo auką. Darbelis ne baltarankiams, misteri Frankenšteinai.

– Tačiau jis būtinas, sere. Nė kiek tuo neabejoju.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip išmokti neskaityti knygų?

Nedaug humanitarinių mokslų atstovų yra tapę naujienų laidų žvaigždėmis ar žvelgę iš pirmųjų žinomiausių dienraščių puslapių. Toks buvo kanadietis medijų teoretikas Marshallas McLuhanas, patekęs į Woody’io Alleno filmą, davęs interviu „Playboy“, prieš televizijos kameras diskutavęs su Johnu Lennonu ir Yoko Ono. Tačiau po jo mirties 1980 m. ilgą laiką humanitarinių mokslų atstovai masinei žiniasklaidai nebuvo įdomūs. SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

Turėjau įprotį savo feisbuko paskyroje kartą per mėnesį parašyti apie knygą, kurios nesu skaitęs: atrodė visai įdomu remiantis vien pavadinimu ir tuo, ką žinau apie autorių, pasvajoti, apie ką ji galėtų būti, kokios problemos ten sprendžiamos, kokie klausimai keliami. Tai kiek primena mėginimus artikuliuoti savo įsivaizdavimą ir lūkesčius apie šalį, kurioje dar nesi buvęs.SKAITYTI DAUGIAU

Aidas Marčėnas: „Net aš esu“

Taip, jokių abejonių – Aidas Marčėnas yra lietuvių poezijos svarbiausiųjų bendruomenės vienas ryškiausių vardų, šviečiantis šiame sietyne kartu su savo mokytojais ir mokiniais. Jam patogu ir greta K. Donelaičio, S. Gedos, V. P. Bložės, ir drauge su D. Kajoku, S. Parulskiu, R. Stankevičiumi. Gal ir per drąsu, bet Aidas nekuria poezijos – jis mėgaujasi kalba, kuri jam suteikia visas galimybes kažką pasakyti taip, ką mes vadiname poezija; jis semia iš jau pripildytų šulinių, žavėdamasis mažais šaltiniais, sutekančiais į gelmę, ir stebėdamasis, kaip iš jos ataidi, jei šūkteli pasveikindamas. SKAITYTI DAUGIAU

Salingerio, nepilnametės Oonos ir Beigbederio meilės trikampis

„Ši knyga yra tikra fakcija, faction, arba faktų ir fikcijos junginys. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (arba egzistavo), faktai – autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose arba vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas, todėl savo herojų vaikų, vaikaičių bei provaikaičių prašau atleisti už šią profanaciją bei įsilaužimą“, – „Oona & Salinger“ įžangoje rašo Frédéricas Beigbederis.SKAITYTI DAUGIAU

Orwello nuotykiai su šnipais ir leidėjais

1945 m. rugpjūtį Londono leidykloje „Secker & Warburg“ pasirodė viena garsiausių praėjusio amžiaus knygų.

Nedidelė apysaka, pagal žanrą – alegorinė pasakėlė, tęsė tulžingą, satyrinę Swifto pradėtą anglų literatūros tradiciją. Juk pamename, kad chirurgas Lemuelis Guliveris paskutiniame knygos skyriuje patenka pas ygagus, puikius dorus žirgus, kurie valdo šlykščius, į žmones panašius jahus, nors, ką čia slėpti, iš tiesų jie ir yra žmonės. O „Gyvulių ūkyje“ fermos gyventojai sukyla prieš girtuoklį šeimininką ir paima valdžią. Iš tiesų pasaka apie tai, kas iš to išėjo.SKAITYTI DAUGIAU