22 kovo, 2020

Ar pavyktų užpatentuoti literatūrinį siužetą?

Amerikietis romanų ir pjesių autorius Leonas Ardenas nėra garsus rašytojas. Piktesni kritikai nerinkdami žodžių jo romanus vertina kaip nuobodybę su antrarūšės pornografijos priemaišomis, o geros širdies literatūros apžvalgininkai stengiasi paprasčiausiai apsimesti, kad tokio literato nėra. Tačiau 1995-aisiais šiam rašytojui nutiko istorija, visam laikui L. Ardeno vardą įrašiusi jei ne į literatūros, tai į teisės vadovėlių puslapius.SKAITYTI DAUGIAU

21 vasario, 2020

Jáchym Topol: „Aš esu Vidurio Europos žmogus“

(Interviu su rašytoju Vilenicos literatūros festivalio apdovanojimo įteikimo proga)

Ką jums reiškia toks pripažinimas?

Esu labai patenkintas, bet drauge ir šiek tiek sutrikęs. Nežinau, ką pasakyti. Nesitikėjau. Tačiau premiją gavau pačiu laiku, nes jau buvau pradėjęs baimintis, kad nepajėgsiu užbaigti knygos, kurią kaip tik rašau. Tris mėnesius kūriau kaime, o dabar teko tą ramią aplinką palikti ir atvykti atsiimti prizo. Viliuosi, kad šis įvertinimas, ši finansinė injekcija ir žiuri man parodytas pasitikėjimas bus paspirtis užbaigti darbą. Šiuo metu viskas rutuliojasi puikiai.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2020

Dvidešimt idėjų siaubo istorijai (su pavyzdžiais)

Sako, kad siaubo literatūra yra sudėtingas žanras, kad žmonių tokie pasakojimai nebegąsdina, nes, būkime atviri, tam, jog mums sukeltų košmarus, jau turime naujienų laidas. Bet tu, kaip ir aš, užsigeidei rašyti apie dalykus, keliančius baimę. Be to, kaip ir man, tau jau nusibodo beprasmis žiaurumas, be jokio pateisinimo pralietas kraujas ir mintinai žinai motyvus tų, kurie žudo vien dėl malonumo, pavyzdžiui, Hanibalo Lekterio. Tu nori sukurti tokį šiurpą keliantį pasakojimą, kaip Dievas (ar kas kitas) liepia. Todėl siaubo istorijai ieškai neįprastų idėjų.SKAITYTI DAUGIAU

21 sausio, 2020

Vieno laiško pėdsakais

1938–1940 m. rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) išgyveno didžiulę dramą. Šiandien bandau atskleisti tik vieną jos veiksmą: 1938 m. balandžio 3 d. bičiuliui Pauliui Galaunei rašytą laišką.

Truputis konteksto: 1937 m. sausio 26 d. J. Savickis laiške Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui nusiskundė sveikata: „Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus (išsiskyrė su žmona Ida Trakiner-Savickiene – J. B) ir kitokius procesus. Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi.“ J. Savickio kraujo spaudimas buvo kaip septyniasdešimtmečio senio, tad jis gavo du mėnesius papildomų atostogų pasirūpinti savo sveikata; gydėsi ar poilsiavo netoli Pietų Prancūzijoje pirkto sklypo.SKAITYTI DAUGIAU

20 sausio, 2020

Milžinai guliverių šalyje

Jonathano Swifto „Kelionę į Brobdinjagą“ kitaip galima būtų pavadinti „Pažeminimų knyga“. Atsidūręs tarp milžinų, vargšas Lemiuelis Guliveris patiria begalę įvairiausių kančių, susijusių su nepadoriu jo ir jį supančio pasaulio dydžių skirtumu. Mes atsimename, kad Guliveris pakliūva pas milžinus; viskas, absoliučiai viskas aplink taip bauginančiai gigantiška, griozdiška, kad jam tuojau pat panyžta pabėgti – net ne gimtojon Anglijon (kurioje, iš praeitos kelionės sugrįžęs, tesugebėjo išsėdėti vos porą mėnesių), o, žinoma, pas liliputus. „Nusikamavęs ir nusiminęs, aš atsiguliau skersvagėj, iš visos širdies trokšdamas čia numirti. <…> SKAITYTI DAUGIAU

20 gruodžio, 2019

Apie kalbų mokėjimą

Skaitydamas tik viena kalba, tampi priklausomas nuo terpės, kuri tą lektūrą sugeneruoja ir perleidžia per filtrą, savotišką cenzūrą. Gali įsivaizduoti, kad esi pasaulio pilietis, tau ranka pasiekiami bet kurios kultūros vaisiai, tačiau išties tave maitina saujelė vertėjų, turinčių tiesioginį priėjimą prie originalų. Tie žmonės interpretuoja autorių pajautas ir refleksijas. Kitaip neįmanoma.

Užsienio kalbos išlaisvina nuo kultūrinio provincialumo. Įžengimas į svetimos kalbos erdvę ir jos pajautimas – be galo stiprūs dalykai. Vertėjas negali visko perteikti, dingsta daug niuansų ir lingvistinių žaidimų, pasitaiko klaidų ir nesusipratimų.SKAITYTI DAUGIAU

20 gruodžio, 2019

Daktaro rekomendacija: skaityti romanus

Visada maniau, jog tos pačios knygos skirtingiems žmonėms byloja skirtingus dalykus. Ir net tiems patiems žmonėms laikui bėgant jos ima reikšti ne tą patį. Studijų laikais buvo kažkaip nesmagu skaityti Žemaitę ir negalėčiau pasakyti, kodėl. O po poros dešimčių metų jos tekstus „prarijau“ su malonumu. Tad į standartizuotą konkrečių knygų poveikį ir įspūdį visuomet žiūrėjau labai įtariai. „Paskaityk štai tą, – kartais degančiomis iš susijaudinimo akimis lįsdavo kolega, – stogą raunantis dalykas.“ Pažadėdavau, tačiau pažadą retai kada tesėdavau, nes žinodavau – labai didelė tikimybė, jog mano stogą ji paliks vietoje.SKAITYTI DAUGIAU

20 gruodžio, 2019

Pasaka apie rojų ir pasiskolintą teatrą

Kartą gyveno Aktorius, kuris nutarė įkurti teatrą. Žinoma, pinigų tam neturėjo, tad pradėjo dirbti komercijos srityje, kad jų sukauptų pakankamai pradėti statyboms. Jis vaidino kalėdiniuose spektakliuose vaikams ir žemo lygio vesternuose, tačiau Aktoriaus savivertė krito greičiau, nei augo sąskaita, todėl galiausiai jis nutarė pinigų ieškoti kitur. Pas mecenatus.

Atvykęs pas vieną jų, papasakojo apie savo svajonę, ir šis sutiko padėti finansiškai. „Tačiau, – pasakė, – kai žmonės atvyks į tavo teatrą žiūrėti spektaklių, turės kažkur palikti automobilius. Todėl pirmiausiai būtina įrengti mašinų stovėjimo aikštelę.“ Aktorius neprieštaravo, gavęs lėšų, ėmėsi organizuoti aikštelės statybą. Tačiau juk reikėjo ir teatro! Nuvyko pas kitą mecenatą. „Žinoma! – sutiko antrasis, – Tik į teatrą atėję žiūrovai pertraukos metu norės pavalgyti, tad reikia kavinės.“ Pasirūpino Aktorius ir kavine, tačiau teatro vis dar nebuvo. Besilankydamas pas abu mecenatus, jis ilgainiui suorganizavo vaikų žaidimų aikštelės, baro, rūbinės ir kitų reikalingų vietų įrengimą.SKAITYTI DAUGIAU

20 gruodžio, 2019

Arsenijus, epas, bitkoinai ir lietuvio ID

Man vis tik atrodo: ta mano lietuvio ID kortelė, kuri parodyta kaip indėnas pradeda šaukti „Tapatu! Tapatu!“, išskrido ant vėjuoto pakeliamo tilto, kai Arsenijus Rovinskis ėmė rodyti mums Naująją Kopenhagą. O gal ji iškrito Norebro metro stotyje, netoli Neringos Abrutytės „Sankt Peders“ kavinės, į kurią buvome begrįžtą, nusilenkę kukliausiems pasaulyje H. K. Anderseno ir S. Kierkegaardo kapams. Žodžiu, pirmadienį skambinu jam – „Ką daryti?“ – ir važiuoju į stoties policiją likus trim valandom iki skrydžio. Situacija primena Arsenijaus eilutes „o aplinkui tik sėdi / nepažįstamos pusgirtės tetos / ir skrist šeštą ryto“, tik vietoj tetų – danų policininkai sumaniais veidais, lyg iš kriminalinių serialų. SKAITYTI DAUGIAU

19 lapkričio, 2019

Ketvirtis amžiaus prieš „Rožės vardą“, arba Broliai Strugackiai – rusų postmodernizmo pranašai

Arkadijus ir Borisas Strugackiai postmodernius metodus ėmė taikyti beveik tuo pat metu, kai prasidėjo pirmieji eksperimentai Vakaruose, ir numatė daugelį devintojo bei dešimtojo dešimtmečių rusų literatūros pokyčių.

Broliams Strugackiams – kaip ir Ray’ui Bradbury’iui – teko abejotina garbė pakliūti tarp nedaugelio „kietosios MF1“ autorių, kuriuos pripažino socialinė grupė, vadinama „šiaip jau fantastikos aš neskaitau“. Kai nagrinėjamos priežastys, kodėl Strugackius taip mėgsta skaitytojai, pirmiausiai aptariama jų kūrybos socialinė filosofija. Kur kas mažesnis dėmesys skiriamas meninės kalbos novatoriškumui. Esama netgi tokios nuomonės, jog jie jokiu savo indėliu prie šios literatūros srities neprisidėjo apskritai.SKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau