Kalambūrai – reikšmės kūrėjai

1

Paskutinis airių rašytojo JAMESO JOYCE’O (1882–1941) kūrinys, romanas „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), buvo išleistas 1939 m. Jį kurti JOYCE’AS pradėjo praėjus beveik metams po ULISO (1922) išleidimo, dirbo daugiau nei 14 metų. Autorius iškart paskelbė, kad kuria šedevrą, todėl susibūrė net dvylikos autorių kolektyvas, kuris tuo pat metu rašė „FW“ komentuojančią knygą „Our Exagmination Round His Factification for Incamination of Work in Progress“ (1938).SKAITYTI DAUGIAU

KOMENTARAI

Komentarai rašomi tam, kad „padėtų išryškinti pobūdį tų veiksmų, kuriais autorius santykiauja su kalba“. Ir kad papildytų skaitymo procesą, pagelbėtų kai kuriuos dalykus atrasti ir patiems skaitytojams. Taigi: Let’s rejoice after discovering Joyce! – Džiūgaukime atradę Džoisą!
Labiausiai (šį kartą) pasitarnavo šie autoriai ir jų mintys. SKAITYTI DAUGIAU

SUGYVENIMAI

Iš gurinių

Garsiai dainininkei skirtame vakare perskaičiau du savo rašinėlius, pasakęs, kad tokius trumpus tekstus dzūkiškai vadinu guriniais ir kad užsirašęs dedu juos į plastikinę dėžutę, kokioje paprastai pardavėjai vežioja vaisius.SKAITYTI DAUGIAU

Rekolekcija

Kas tai? Ką aš čia parašiau?
Witoldas Gombrowiczius „Dienoraščiai“

Sausis

Visa, kas nepasakyta, yra nesugadinta. Menas užmiršti – kaip ir menas rašyti – prasideda nuo to, kad pamiršti dalykus, leidi sau negalvoti, nekaltinti, nesižavėti, leidi savo atminčiai atsirinkti. Atmintis – tai devyniasdešimt devyni procentai užmaršties. Atminties net nebūtų be užmaršties. Rašau, nes noriu atsiminti? Ne. Rašau, nes noriu pamiršti. Noriu pasveikti. Noriu išgyventi dukart, triskart, keturiskart – ne todėl, kad rašydama atsimenu viską, o todėl, kad rašydama – – – pamirštu.SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

„Facebooke“ vienas bičiulis pasidalijo informacija, kad, pasirodo, Lietuvoje iš valstybės biudžeto išlaikomos bibliotekos nurašytas knygas privalo sunaikinti. Jų negalima nei parduoti, nei dovanoti. Iš pradžių net nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, tačiau bičiulis pats dirba įstatymų leidėju, tad paprastai tokius dalykus išmano.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpas priminimas apie galimą literatūros paskirtį

Kuo daugiau vaizdų mane atakuoja, reikalauja mano dėmesio, neleidžia man užsimerkti, siekdami šokiruoti, sukrėsti, versdami mane įsijausti, tuo labiau vertinu skaitymą.

Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.SKAITYTI DAUGIAU

Pu Songlingas ir keistenybių literatūra Kinijoje

Žmogų nuolat kankina klausimas – o kas slypi anapus mūsų pažinimo ribos? Kiek smalsių ir įžvalgių protų yra svarstę, kas driekiasi už geografinio, patirties ar netgi vaizduotės horizonto? Tokia mūsų intencionalios sąmonės prigimtis. Sąmonės, nenustygstančios čia ir dabar, kad ir kaip mus to norėtų išmokyti senovės išminčiai ar šiandienos coacheriai.SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

2016 m. sausio 25 d. BBC antraštė: „Ar popierinės knygos tikrai nyksta?“ 2019 m. vasario 7 d. „Time“ antraštė: „Knygos nemirusios. Jos svarbesnės nei bet kada“. 2016 m. rugsėjo 8 d. „The Washington Post“ antraštė: „Ar spausdintos knygos (pagaliau) mirė?“ 2011 m. gegužės 4 d. „The Atlantic“ antraštė: „Knyga mirė?“ SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

Umberto Eco pabrėžė neskaitytų knygų svarbą asmeninėje biblio­tekoje. Logika paprasta ir, kaip būdinga šiam eruditui, su lengva ironija: skaitytosios tavęs jau nebepraturtins – juk visos naujos žinios slypi leidiniuose, dar tebelaukiančiuose savo dienos. Būtent todėl, anot Eco, reikėtų turėti tiek neskaitytų knygų, kiek tik leidžia finansinės galimybės.SKAITYTI DAUGIAU

Verpėjas

Šilkverpis – vienintelis prijaukintas vabzdys. Laukinėje gamtoje jo nėra.

Enciklopedija

 

– Prisikėlusieji. Paskutinio teismo darbininkai, – puikiai supratau, ką jis turi galvoje, tačiau apsimečiau, kad nesuvokiu, nes norėjau išgirsti, kas toliau. – Tai žmonės, vagiantys iš mirusiųjų kapaviečių. Arba įsilaužiantys į rūsius, kad iš ten pagrobtų savo auką. Darbelis ne baltarankiams, misteri Frankenšteinai.

– Tačiau jis būtinas, sere. Nė kiek tuo neabejoju.SKAITYTI DAUGIAU