Aidas Marčėnas: „Net aš esu“

Taip, jokių abejonių – Aidas Marčėnas yra lietuvių poezijos svarbiausiųjų bendruomenės vienas ryškiausių vardų, šviečiantis šiame sietyne kartu su savo mokytojais ir mokiniais. Jam patogu ir greta K. Donelaičio, S. Gedos, V. P. Bložės, ir drauge su D. Kajoku, S. Parulskiu, R. Stankevičiumi. Gal ir per drąsu, bet Aidas nekuria poezijos – jis mėgaujasi kalba, kuri jam suteikia visas galimybes kažką pasakyti taip, ką mes vadiname poezija; jis semia iš jau pripildytų šulinių, žavėdamasis mažais šaltiniais, sutekančiais į gelmę, ir stebėdamasis, kaip iš jos ataidi, jei šūkteli pasveikindamas. SKAITYTI DAUGIAU

Salingerio, nepilnametės Oonos ir Beigbederio meilės trikampis

„Ši knyga yra tikra fakcija, faction, arba faktų ir fikcijos junginys. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (arba egzistavo), faktai – autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose arba vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas, todėl savo herojų vaikų, vaikaičių bei provaikaičių prašau atleisti už šią profanaciją bei įsilaužimą“, – „Oona & Salinger“ įžangoje rašo Frédéricas Beigbederis.SKAITYTI DAUGIAU

Orwello nuotykiai su šnipais ir leidėjais

1945 m. rugpjūtį Londono leidykloje „Secker & Warburg“ pasirodė viena garsiausių praėjusio amžiaus knygų.

Nedidelė apysaka, pagal žanrą – alegorinė pasakėlė, tęsė tulžingą, satyrinę Swifto pradėtą anglų literatūros tradiciją. Juk pamename, kad chirurgas Lemuelis Guliveris paskutiniame knygos skyriuje patenka pas ygagus, puikius dorus žirgus, kurie valdo šlykščius, į žmones panašius jahus, nors, ką čia slėpti, iš tiesų jie ir yra žmonės. O „Gyvulių ūkyje“ fermos gyventojai sukyla prieš girtuoklį šeimininką ir paima valdžią. Iš tiesų pasaka apie tai, kas iš to išėjo.SKAITYTI DAUGIAU

Piktogramos kaip literatūros kalba

2015-aisiais Oksfordo žodynas metų žodžiu išrinko ne žodį, o 😂 – „veiduką su džiaugsmo ašaromis“. Argumentas – ši emoji (Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo vartoti terminą „jaustukas“) ikona sudarė penktadalį visų tais metais Jungtinės Karalystės gyventojų elektroninėje komunikacijoje pasirodžiusių jaustukų. Negana to, jaustukai jau buvo tapę visaverčiu ne tik kasdienio bendravimo, bet ir literatūros kūrinių elementu.SKAITYTI DAUGIAU

„NaNoGenMo“ ir literatūra

„NaNoGenMo“ – tai „National Novel Generation Month“, literatūrą rašančių programuotojų ar programuoti mėgstančių rašytojų sambūris, 2013 m. lapkričio 1 d. prasidėjęs JAV. Kaip skelbia judėjimo pradininkas programuotojas Darius Kazemis, sumanymo tikslas yra išbandyti programavimo ir tradicinės literatūros sąveikas, pasižvalgyti, ką naudinga programuotojai ir literatai gali gauti vieni iš kitų. SKAITYTI DAUGIAU

Tikrieji meno mylėtojai

Šiomis dienomis „Tate Modern“ galerijoje aplankiau vieną išgirtą parodą. Prisipažįstu, ėjau ne vien dėl šiuolaikinio meno, bet ir norėdamas dar kartelį pasivaikščioti Tūkstantmečio tiltu ir iš aukštai – iš tikrų aukštybių – pasigrožėti Sičio panorama. Tenai, Sityje, kaip visada: dangų bado neskoningi gigantiški gremėzdai, lyg specialiai sukurti tam, kad mums, prasčiokams, parodytų: „Štai koks, regėkite, mūsų kapitalizmas ir štai kaip pas mus (ne pas jus, žinoma) auga pelnas.“ SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra „Snapchat“ kartai

Jau praėjo 26 metai nuo tada, kai amerikiečių rašytojas Robertas Cooveris „The New York Times“ paskelbė savo įžymiąją esė „The End of Books“ („Knygų pabaiga“). Kompiuterių ir mobiliųjų komunikacijų laikais, pranašavo jis, knygas visi tuoj nustos skaitę. Nepaisant daugybės autorių pastangų atnaujinti žanrus ir išsaugoti pasikeitusio skaitytojo simpatijas, kartu su jomis nebeliks ir literatūros.SKAITYTI DAUGIAU

Posttiesa ir pornografija

Cenzūros filosofija

Apie cenzūros istoriją parašyta daug, pradedant prieš šimtą metų gyvenusio M. K. Lemkės darbais. Tačiau paprastai cenzūros tyrimas pavirsta faktinės medžiagos surinkimu: kokius kūrinius, kada ir dėl kokių priežasčių uždraudė. Rečiau aptinkamas cenzūros mechanizmų aprašymas instituciniu požiūriu. Daug sunkiau kelti klausimą, kas iš esmės yra cenzūra. Bet kuri socialinė institucija remiasi tam tikrais filosofiniais pagrindais ir šie nusipelno analizės.SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

Japonišku žodžiu „cundoku“ (tsundoku – 積ん読) nusakomos knygos, atidėtos į šalį ketinant jas kada nors perskaityti. Tai gali būti kelios knygelės ant darbastalio, visa šūsnis ant palangės, pora biografijų ant naktinio stalelio, gal net atskira lentyna. Per praėjusius metus supratau vieną dalyką: bandymas sunaikinti savo cundoku yra lemtinga klaida. Knygos tam stebėtinai atsparios – kuo įnirtingiau imiesi susikaupusių skaitinių, tuo operatyviau jie atsinaujina. SKAITYTI DAUGIAU