Ei, ar šiuo metu rašai? Jei ne (o aš tai žinau, nes skaitai šį sakinį), – viskas gerai. Gali atrodyti, kad rašytojų, nuolat besikankinančių dėl negalėjimo rašyti, fenomenas yra modernus (vienas ironiškiausių dalykų tviteryje – akimirką, kai pridedi saitagyrą #rašau (#amwriting), neišvengiamai pameluoji (nors, būkim atviri, greičiausiai tai buvo melas jau gerokai anksčiau), bet iš tikrųjų jis siekia mažiausiai šimtmetį ar du. Daugelis kanoninių autorių, kurių kūriniai šiandien mėgstami milijonų skaitytojų, rašė ir slegiančius ar sielvartingus dienoraščio įrašus bei laiškus apie savo nesėkmingus bandymus išdėstyti mintis popieriaus lape. Pasirodo, rašytojo blokas gali ištikti (ir ištinka) bet kurį. Kad tai įrodyčiau, išrinkau keletą ištraukų iš kai kurių puikių rašytojų dienoraščių bei laiškų, tikiuosi, padėsiančių pajusti solidarumą ir paskatinti, jei dabar delsiate ar kurį laiką išvis nerašote. Juk Kafka taip pat nerašė dienų dienomis, bet šiandien beveik visi yra bent ką iš jo kūrinių skaitę.

Franzas Kafka
(iš „The Diaries of Franz Kafka, 1910–1923“)

Sausio 20 d. Rašymui galas. Kada vėl mane pagaus įkvėpimas? Kokios prastos būsenos susitiksiu su F.! Nerangus mąstymas, užplūstantis tuojau, kai tik liaujuosi rašyti, nesugebėjimas pasiruošti susitikimui; o dar praeitą savaitę vargiai galėjau nusikratyti visų kylančių idėjų. Galbūt pasimėgausiu vienintele iš to įmanoma nauda – geresniu miegu.

Juodos vėliavos. Aš net skaitau sunkiai. Ir su kokia pagieža bei bejėgiškumu stebiu save. Regis, nepajėgiu įsibrauti pasaulin, tik būnu tyliai, priimu, paskleidžiu savyje tai, ką priėmiau, o tada ramiai žengiu pirmyn.

<…>

Sausio 29 d. Vėl bandžiau rašyti. Faktiškai beprasmiška. Pastarąsias dvi dienas anksti ėjau miegoti, apie dešimtą, – to nebuvau daręs jau ilgą laiką. Dieną jaučiuosi laisvai, iš dalies patenkintas, esu naudingesnis biure, galiu kalbėtis su žmonėmis – dabar smarkiai skauda kelį.

Sausio 30 d. Įsisenėjusi negalia. Vos dešimt dienų pertraukė mano rašymą ir aš jau nebesugebu dirbti. Manęs vėl laukia didžiulės pastangos. Turi nerti gilyn ir grimzti greičiau nei tai, kas skęsta pirmiau tavęs.

Vasario 7 d. Visiška aklavietė. Nesibaigiančios kančios.

<…>

Kovo 11 d. Kaip bėga laikas – jau kitos dešimt dienų, o aš nieko nenuveikiau. Tai nepraeina. Kartais pavyksta parašyti puslapį, bet neįstengiu tęsti – kitą dieną būnu bejėgis.

<…>

Kovo 13 d. Vakaras. Šeštą valandą gulėjau ant sofos. Miegojau maždaug iki aštuonių. Negalėjau išsibudinti, laukiau, kol muš laikrodis, bet per miegus jo neišgirdau. Atsikėliau devintą valandą. Nėjau vakarienės nei namo, nei pas Maksą, kur šįvakar visi rinkosi. Priežastys: apetito stoka, baimė grįžti vėlai vakare, bet svarbiausia – mintis, kad vakar nieko neparašiau, kad vis tolstu nuo to ir kad kyla pavojus prarasti viską, ką sunkiai pasiekiau per pastaruosius šešis mėnesius. To įrodymas – niekam tikę pusantro lapo naujos istorijos, kuriuos jau nusprendžiau išmesti… Kartais jaučiu liūdesį, kuris mane beveik palaužia, ir tuo pačiu metu esu įsitikinęs jo bei tikslo, kurio link einama iškenčiant visų rūšių liūdesį, būtinybe.

<…>

Kovo 23 d. Negaliu parašyti nė eilutės.

SYLVIA PLATH
(iš „The Unabridged Journals of Sylvia Plath“)

Pirmadienis, liepos 7 d. (1958). Neabejotinai esu rašymo pradžios stadijoje, kuri panaši į mano du mėnesius trukusią isteriją praėjusį rudenį ėmus mokyti. Šleikštulys, nepasitenkinimo jausmas dėl visko, bet labiausiai – savęs. Naktį guliu budri, pabundu išsekusi, tarsi atvirais nervais. Privalau būti savo pačios gydytoja. Turiu įveikti šį destruktyvų paralyžių, pražūtingą susimąstymą, fantaziją. Jei noriu rašyti, vargu, ar taip reiktų elgtis – baisėtis, sustingti. Dar negimusio romano šmėkla – lyg Medūzos galva. Mane aplanko sąmojingi ar tiesiog atidūs personažai. Bet net nenumanau, kaip pradėti. Galbūt tiesiog pradėsiu. Giliai savyje tikiu, kad turėčiau parašyti gerą „eilėraštį į knygą“ per dieną – bet tai nesąmonė: įsiuntu, kai ją praleidžiu parašydama dvylika prastų eilučių – kaip kad vakar. Manau, kažkuria prasme man pavojinga tapti pernelyg priklausoma nuo Tedo… Mėgaujuosi, kai Tedo kurį laiką nėra. Galiu kurti savo vidinį gyvenimą, savo pačios mintis, be jo nuolatinių „ką galvoji?“, „ką dabar darysi?“, verčiančių mane skubiai ir ryžtingai liautis mąsčius bei darius. Mes nuostabiai derame. Bet aš turiu būti savimi – kurti save ir neleisti sau būti sukurtai jo… Nesuplanuosiu savo rašymo – tai turi ateiti iš vidaus. Trumpam atsitrauksiu nuo eilėraščių – pabaigsiu knygas, kurias esu įpusėjusi (mažiausiai penkias!) skaityti vokiškai (aš tai galiu), parašysiu buitinio žanro straipsnį („Atlantic“ Gyvenimo būdo akcentui?), straipsnį „Harper“ Kembridžo studento gyvenimui – istoriją „Sugrįžimas“ (The Return) ir tuomet griebsiuos romano vidurio. O, siužete.

Trečiadienis, liepos 9 d. Prozos rašymas man tapo fobija: protas išsijungia ir aš užsisklendžiu. Negaliu ar nenoriu išsiaiškinti siužeto. Turiu atidėti poeziją ir ryt pradėti romaną – šiandiena buvo bergždžia, šuniui ant uodegos. Nuolatiniai pasiteisinimai… Privalau nusibrėžti siužeto kontūrus: akivaizdu, kad tai užtruks – beveik tikiuosi pulti prie rašomosios mašinėlės ir pradėti. Centrinis konfliktas – to mano gyvenime pilna. Pradėkim nuo jo. Santuoka: meilikavimas. Pavydas. Pažįstama aplinka: bandykime Velslį – priemiestį. Kembridžo apartamentai: Lou Healy, Sat Eve Post stilius. Pavydas: jaunavedžio sesuo. Vargšas poetas. Pora, nesutarianti dėl kūdikio: ko bijoti? Ne toks, kaip kiti vyrai. Priemiesčio kaimynystė. Turiu fragmentus. Literatūrines miniatiūras. Ponia Spaulding pati savaime yra istorija. Privalau numatyti antraplanius darbus, kuriems mano žmonės gali nepritarti. Plagiatas koledže. Jaunas mokytojas. Sprendimas veikti. Pradėti nuo to: 15–20 puslapių per savaitę. Kodėl ne? Prieštaringa pozicija. Įpinti romantikos. Koledžo miestelio aplinka. Aš žinau tai. Parašyti puslapį istorijos siužetų bei temų rytoj. Štai kas – paragrafas kiekvienam – stiliui ir rūšiai. Taip pat keletas „Sugrįžimui“. Naudoti Baskiną. Oho. Visi čia. Arono kokteilių vakarėlis. S–, Džeimso ir Joanos trikampis. Iš kieno perspektyvos? Mąstyk, mąstyk. Tyrinėk simpatijas – emocinį centrą –

Sakoma, jog 1991 metais pasirodžiusiame romane „Amerikos psichopatas“ („American Psycho“) rašytojui Bretui Eastonui Ellisui penkiais žodžiais pavyko nusakyti tobulą vėlyvojo kapitalizmo prekės grožį. Knygoje yra scena, kurioje grupelė bankininkų lygina savo vizitines korteles. Internete galima rasti tinklaraščių, skirtų tik šiai scenai ir pagal rašytojo pateiktus duomenis atkūrusių galimą vizitinių kortelių išvaizdą. Pasižiūrėjus į tas rekonstrukcijas, akivaizdesnis B. E. Elliso sumanymas. Šios scenos ironija, jog aprašomos kortelės beveik nesiskiria – visos baltos, stačiakampės. Tačiau egzistuojantys labai subtilūs jų nevienodumai tampa vieninteliu scenoje dalyvaujančiųjų skirtumu, mat visi jų savininkai – bankininkai, visi viceprezidentai, net atrodo visi labai panašiai. Ir štai tokiame kontekste pagrindinis romano veikėjas Patrickas Batemanas išvysta tai, apie ką B. E. Ellisas pasako tuos penkis žodžius: „Raised lettering, pale nimbus white…“ Iškili spauda, „Pale Nimbus“ šriftas, balta. Tai pamatęs, P. Batemanas beveik praranda sąmonę. Skaitytojui aišku, jog tai epifanijos – aukštesniųjų jėgų apsireiškimo – akimirka.

Ėmęsi eksperimento atkurti romano scenoje aprašytas vizitines korteles greitai aptiko, jog šrifto „Pale Nimbus“ niekada nėra buvę. Kaip ir dar kai kurių scenoje įvardytų teksto šriftų. Todėl visiškai rekonstruoti tobulosios vizitinės kortelės, greičiausiai, taip niekada ir nepavyks, turime tik literatūrinę jos patirties iliuziją, kai keli vienodai nepriekaištingai atrodantys verslininkai apžiūrinėja vienodai nuostabias savo vizitines korteles ir sustingsta išvydę… deja, nežinia ką.

Paradoksalu, bet būtent ši scena iš „Amerikos psichopato“ labai primena instagramo veikimo modelį. Pasakojama, jog vieno instagramo kūrėjų, Kevino Systromo, draugė jam patarė iš pradžių tik dalinimosi paveikslėliais mediją papildyti filtrais, kurie padėtų skelbiamas nuotraukas paversti gražiomis. Su pasiūlymu sutikus, instagrame nedidelių pastangų dėka dabar visi gali atrodyti beveik vienodai dailūs. Dar daugiau, iš pradžių neigiamus komentarus trynusi rankiniu būdu, instagramo komanda dabar naudoja feisbuko sukurtą komentarų analizės filtrą „DeepText“, kuris negatyvias pastabas arba pašalina, arba transformuoja į pozityvias. Ir štai rezultatas – terpė, kurioje, tarsi įžymiojoje „Amerikos psichopato“ vizitinių kortelių scenoje, beveik vienodai atrodantys, beveik vienodai apsirengę bei tuos pačius darbus dirbantys apžiūrinėja beveik vienodus savo publikuojamus paveikslėlius. Ir labai panašiai vieni kitus giria. Praėjus trims metams po instagramo įkūrimo, „The New York Times“ paskelbė tokį palyginimą: jei „Twitter“ yra gatvės srautas, o „Facebook“ – išsikerojęs priemiesčio prekybos centras, jei „Pinterest“ primena prekių paštu katalogą, tai „Instagram“ yra tarsi tviskanti prabangos prekių parduotuvė „Bergdorf Goodman“ Niujorko Penktojoje aveniu. Jokios kasdienybės pilkumos, jokio purvo, tik spindesys ir prabanga.

Kaip instagramas susijęs su literatūra? „The Guardian“ 2017 metais paskelbė paradoksalią išvadą, jog tų metų poezijos knygų pardavimai pasiekė rekordines visų laikų aukštumas būtent todėl, jog maždaug 2015 metais instagrame pasirodė nepaprastai išgarsėjusių poetų grupė. Ir būtent jų kūryba lėmė tokį poezijos bumą. Apie kokius poetus čia kalbama bei kaip jiems pavyko tapti tokiais paklausiais ir neįtikėtinai išpopuliarinti literatūros sritį, kuri XX a. niekada nepasižymėjo dideliu pasisekimu?

Šiuo metu žymiausia instagramo poetė Rupi Kaur (rupikaur) turi 2,3 milijono sekėjų. Ji gimė Indijoje, užaugo Kanadoje, universitete studijavo retoriką ir kūrybinį rašymą. Instagrame R. Kaur pasirodė 2015 metais su nuotrauka, kurioje matyti nugara į žiūrovą atsisukusi gulinti mergina. Iš atvaizdo galima suprasti, jog ji nuo nugaros ką tik persivertė ant šono – merginai menstruacijos, matyti kraujo dėmė ant jos kelnių ir ant lovos. Kol socialinio tinklo prižiūrėtojai spėjo nuotrauką paslėpti, ji jau buvo sulaukusi 100 000 like, o R. Kaur tapo viena populiariausių autorių feminisčių. Vėliau instagramas instapoetės atsiprašė ir nuotrauką sugrąžino.