sausio 21, 2020

Vieno laiško pėdsakais

1938–1940 m. rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) išgyveno didžiulę dramą. Šiandien bandau atskleisti tik vieną jos veiksmą: 1938 m. balandžio 3 d. bičiuliui Pauliui Galaunei rašytą laišką.

Truputis konteksto: 1937 m. sausio 26 d. J. Savickis laiške Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui nusiskundė sveikata: „Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus (išsiskyrė su žmona Ida Trakiner-Savickiene – J. B) ir kitokius procesus. Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi.“ J. Savickio kraujo spaudimas buvo kaip septyniasdešimtmečio senio, tad jis gavo du mėnesius papildomų atostogų pasirūpinti savo sveikata; gydėsi ar poilsiavo netoli Pietų Prancūzijoje pirkto sklypo.SKAITYTI DAUGIAU

sausio 20, 2020

Milžinai guliverių šalyje

Jonathano Swifto „Kelionę į Brobdinjagą“ kitaip galima būtų pavadinti „Pažeminimų knyga“. Atsidūręs tarp milžinų, vargšas Lemiuelis Guliveris patiria begalę įvairiausių kančių, susijusių su nepadoriu jo ir jį supančio pasaulio dydžių skirtumu. Mes atsimename, kad Guliveris pakliūva pas milžinus; viskas, absoliučiai viskas aplink taip bauginančiai gigantiška, griozdiška, kad jam tuojau pat panyžta pabėgti – net ne gimtojon Anglijon (kurioje, iš praeitos kelionės sugrįžęs, tesugebėjo išsėdėti vos porą mėnesių), o, žinoma, pas liliputus. „Nusikamavęs ir nusiminęs, aš atsiguliau skersvagėj, iš visos širdies trokšdamas čia numirti. <…> SKAITYTI DAUGIAU

gruodžio 20, 2019

Apie kalbų mokėjimą

Skaitydamas tik viena kalba, tampi priklausomas nuo terpės, kuri tą lektūrą sugeneruoja ir perleidžia per filtrą, savotišką cenzūrą. Gali įsivaizduoti, kad esi pasaulio pilietis, tau ranka pasiekiami bet kurios kultūros vaisiai, tačiau išties tave maitina saujelė vertėjų, turinčių tiesioginį priėjimą prie originalų. Tie žmonės interpretuoja autorių pajautas ir refleksijas. Kitaip neįmanoma.

Užsienio kalbos išlaisvina nuo kultūrinio provincialumo. Įžengimas į svetimos kalbos erdvę ir jos pajautimas – be galo stiprūs dalykai. Vertėjas negali visko perteikti, dingsta daug niuansų ir lingvistinių žaidimų, pasitaiko klaidų ir nesusipratimų.SKAITYTI DAUGIAU

gruodžio 20, 2019

Daktaro rekomendacija: skaityti romanus

Visada maniau, jog tos pačios knygos skirtingiems žmonėms byloja skirtingus dalykus. Ir net tiems patiems žmonėms laikui bėgant jos ima reikšti ne tą patį. Studijų laikais buvo kažkaip nesmagu skaityti Žemaitę ir negalėčiau pasakyti, kodėl. O po poros dešimčių metų jos tekstus „prarijau“ su malonumu. Tad į standartizuotą konkrečių knygų poveikį ir įspūdį visuomet žiūrėjau labai įtariai. „Paskaityk štai tą, – kartais degančiomis iš susijaudinimo akimis lįsdavo kolega, – stogą raunantis dalykas.“ Pažadėdavau, tačiau pažadą retai kada tesėdavau, nes žinodavau – labai didelė tikimybė, jog mano stogą ji paliks vietoje.SKAITYTI DAUGIAU

gruodžio 20, 2019

Pasaka apie rojų ir pasiskolintą teatrą

Kartą gyveno Aktorius, kuris nutarė įkurti teatrą. Žinoma, pinigų tam neturėjo, tad pradėjo dirbti komercijos srityje, kad jų sukauptų pakankamai pradėti statyboms. Jis vaidino kalėdiniuose spektakliuose vaikams ir žemo lygio vesternuose, tačiau Aktoriaus savivertė krito greičiau, nei augo sąskaita, todėl galiausiai jis nutarė pinigų ieškoti kitur. Pas mecenatus.

Atvykęs pas vieną jų, papasakojo apie savo svajonę, ir šis sutiko padėti finansiškai. „Tačiau, – pasakė, – kai žmonės atvyks į tavo teatrą žiūrėti spektaklių, turės kažkur palikti automobilius. Todėl pirmiausiai būtina įrengti mašinų stovėjimo aikštelę.“ Aktorius neprieštaravo, gavęs lėšų, ėmėsi organizuoti aikštelės statybą. Tačiau juk reikėjo ir teatro! Nuvyko pas kitą mecenatą. „Žinoma! – sutiko antrasis, – Tik į teatrą atėję žiūrovai pertraukos metu norės pavalgyti, tad reikia kavinės.“ Pasirūpino Aktorius ir kavine, tačiau teatro vis dar nebuvo. Besilankydamas pas abu mecenatus, jis ilgainiui suorganizavo vaikų žaidimų aikštelės, baro, rūbinės ir kitų reikalingų vietų įrengimą.SKAITYTI DAUGIAU

gruodžio 20, 2019

Arsenijus, epas, bitkoinai ir lietuvio ID

Man vis tik atrodo: ta mano lietuvio ID kortelė, kuri parodyta kaip indėnas pradeda šaukti „Tapatu! Tapatu!“, išskrido ant vėjuoto pakeliamo tilto, kai Arsenijus Rovinskis ėmė rodyti mums Naująją Kopenhagą. O gal ji iškrito Norebro metro stotyje, netoli Neringos Abrutytės „Sankt Peders“ kavinės, į kurią buvome begrįžtą, nusilenkę kukliausiems pasaulyje H. K. Anderseno ir S. Kierkegaardo kapams. Žodžiu, pirmadienį skambinu jam – „Ką daryti?“ – ir važiuoju į stoties policiją likus trim valandom iki skrydžio. Situacija primena Arsenijaus eilutes „o aplinkui tik sėdi / nepažįstamos pusgirtės tetos / ir skrist šeštą ryto“, tik vietoj tetų – danų policininkai sumaniais veidais, lyg iš kriminalinių serialų. SKAITYTI DAUGIAU

lapkričio 19, 2019

Ketvirtis amžiaus prieš „Rožės vardą“, arba Broliai Strugackiai – rusų postmodernizmo pranašai

Arkadijus ir Borisas Strugackiai postmodernius metodus ėmė taikyti beveik tuo pat metu, kai prasidėjo pirmieji eksperimentai Vakaruose, ir numatė daugelį devintojo bei dešimtojo dešimtmečių rusų literatūros pokyčių.

Broliams Strugackiams – kaip ir Ray’ui Bradbury’iui – teko abejotina garbė pakliūti tarp nedaugelio „kietosios MF1“ autorių, kuriuos pripažino socialinė grupė, vadinama „šiaip jau fantastikos aš neskaitau“. Kai nagrinėjamos priežastys, kodėl Strugackius taip mėgsta skaitytojai, pirmiausiai aptariama jų kūrybos socialinė filosofija. Kur kas mažesnis dėmesys skiriamas meninės kalbos novatoriškumui. Esama netgi tokios nuomonės, jog jie jokiu savo indėliu prie šios literatūros srities neprisidėjo apskritai.SKAITYTI DAUGIAU

spalio 22, 2019

Milda Varnauskaitė: „Didysis pasakotojo darbas – išlikti savimi“

Jau buvo sutemę, kai sekdami kanalo vingiu priėjome visai neišraiškingą gyvenamąjį namą. Laiptais nusileidus į salę, kolonomis paramstytame pusrūsyje šurmuliavo įvairaus amžiaus ir tautybių žmonės, sodriai kvepėjo lęšių sriuba, o ant mažytės scenos keitėsi veidai ir įvairiausiomis pasaulio kalbomis pasakojamos istorijos. Daugelio jų nesupratau nei žodžio, bet buvo sunku atplėšti akis nuo išraiškingų kalbančiųjų, įdomu stebėti nuoširdžias publikos reakcijas ir leistis nešamai itin natūralios vakaro eigos. SKAITYTI DAUGIAU

rugsėjo 21, 2019

Aseminis rašymas: priesakai

„Nemuno“ paprašytas, amerikiečių poetas Jimas Leftwichas Lietuvos skaitytojams pasakoja apie vieną neįprasčiausių šiandienos meno krypčių – aseminį rašymą.

Ši kūrybos forma buvo ypač populiari XX a. pr. Europos avangardiniuose judėjimuose, tačiau iš tiesų jos istorija prasidėjo maždaug VIII a., kai du kinų vienuoliai kaligrafai – bepročiu vadintas Zhang Xu ir Huaisu, prie kurio vardo dažnai atsirasdavo epitetas „girtuoklis” – sukūrė naują rašto sistemą. Šioji buvo ypatinga tuo, kad jos rašmenys nieko nereiškė. Sakytume, beprasmiška? Tačiau išsivadavus iš kasdienės, praktinės komunikacijos, tapo įmanoma aprašyti vidinio žmogaus pasaulio įvykius, peržengiančius kalbų bei kultūrų skirtumus ir suprantamus visame pasaulyje.SKAITYTI DAUGIAU

rugsėjo 21, 2019

Trumpa įžeidimų antologija

Jauti šitai užsimezgant giliai savyje. Pamažu. Iš pradžių tai ne ką daugiau nei neaiškus urzgimas, panašus į ištįsusių fantastinės siaubo literatūros meistro Howardo Phillipso Lovecrafto sutvėrimų skleidžiamus garsus. Tai po truputį vis labiau bręsta, formuojasi, taip niūriai, maloniai gludinasi. Įvertinamas atstumas, mėgaujamasi būsimu kirčiu. Tai kyla iš tavo paties vidaus, iš žarnų, įkvepia oro tavo plaučiuose, įgauna jėgų iš tavo širdies, žengia prie tavo burnos.SKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau