Dramblys šoka į katilą, verda ir miršta, o kiškis kvatoja

Kirillas Babaevas yra lingvistas, Rytų tyrinėtojas ir Fundamentinių lingvistinių tyrinėjimų fondo įkūrėjas. 2010 m. jis atrado ir aprašė iki tol nežinomą afrikiečių kalbą, o 2015 m. drauge su Aleksandra Archangelska išleido mokslo populiarinimo knygą „Kas yra Afrika?“.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra kaip geriausias ateities simuliatorius

Kokie košmarai šiais laikais kamuoja didžiųjų pasaulio kompanijų vadovus? Vienas dažniausiai pasitaikančių siužetų galėtų būti štai toks: ima koks nors gudročius ir sugalvoja naujovę. Iš pradžių visi iš jo juokiasi, o paskui kaip išprotėję puola pirkti. Ir štai, nors šiandien įmonė verta šimtų milijardų, rytoj ją gali ištikti „Kodak“ ar „Blockbuster“ likimas. Pirmoji neįvertino skait­meninės fotografijos ir bankrutavo, o antroji, užsiėmusi videonuomos verslu, nenumatė, kad netolimoje ateityje niekas nebeis į nuomos punktą pasiimti kasetės, o tiesiog užsisakys „Netflix“.SKAITYTI DAUGIAU

Aš niekada nesigailėsiu Lolitos

Citatos iš įvairių Vladimiro Nabokovo interviu

Apie pavardę

Kalbant apie mano pavardės tarimą, prancūzai, žinoma, sako „NabokOff“, kirtį perkeldami į paskutinį skiemenį. Anglai – „NAbokov“, kirčiuodami pirmąjį skiemenį, o italai, kaip ir rusai, kirčiuoja pavardės vidurį – „NabOkov“. Na-bO-kov.SKAITYTI DAUGIAU

Gatvės literatūra: knyga kaip narkotikų dozė

Kol didžiausios pasaulio leidyklos svarsto, kaip išlaikyti knygas į skaitmeninius įrenginius vis dažniau iškeičiantį skaitytoją, jau maždaug 25 metai, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose auga nauja skaitytojų grupė, išperkanti milijoniniais tiražais leidžiamus romanus. Įdomu tai, kad tokiais leidiniais dažniausiai nėra prekiaujama įprastuose knygynuose, jų galima įsigyti tik pakelės užkandinėse, pigiose kirpyklose ar tiesiog iš automobilio bagažinės įvairiose mugėse. Kalbu apie vadinamąją street fiction, gatvės literatūrą, iš kurios tikimasi naujos knygų skaitytojų bangos ir knygos renesanso apskritai. Šie tekstai – tiems visuomenės sluoksniams, kurie iki šiol grožine literatūra paprastai nesidomėjo.SKAITYTI DAUGIAU

Kalambūrai – reikšmės kūrėjai

1

Paskutinis airių rašytojo JAMESO JOYCE’O (1882–1941) kūrinys, romanas „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), buvo išleistas 1939 m. Jį kurti JOYCE’AS pradėjo praėjus beveik metams po ULISO (1922) išleidimo, dirbo daugiau nei 14 metų. Autorius iškart paskelbė, kad kuria šedevrą, todėl susibūrė net dvylikos autorių kolektyvas, kuris tuo pat metu rašė „FW“ komentuojančią knygą „Our Exagmination Round His Factification for Incamination of Work in Progress“ (1938).SKAITYTI DAUGIAU

KOMENTARAI

Komentarai rašomi tam, kad „padėtų išryškinti pobūdį tų veiksmų, kuriais autorius santykiauja su kalba“. Ir kad papildytų skaitymo procesą, pagelbėtų kai kuriuos dalykus atrasti ir patiems skaitytojams. Taigi: Let’s rejoice after discovering Joyce! – Džiūgaukime atradę Džoisą!
Labiausiai (šį kartą) pasitarnavo šie autoriai ir jų mintys. SKAITYTI DAUGIAU

SUGYVENIMAI

Iš gurinių

Garsiai dainininkei skirtame vakare perskaičiau du savo rašinėlius, pasakęs, kad tokius trumpus tekstus dzūkiškai vadinu guriniais ir kad užsirašęs dedu juos į plastikinę dėžutę, kokioje paprastai pardavėjai vežioja vaisius.SKAITYTI DAUGIAU

Rekolekcija

Kas tai? Ką aš čia parašiau?
Witoldas Gombrowiczius „Dienoraščiai“

Sausis

Visa, kas nepasakyta, yra nesugadinta. Menas užmiršti – kaip ir menas rašyti – prasideda nuo to, kad pamiršti dalykus, leidi sau negalvoti, nekaltinti, nesižavėti, leidi savo atminčiai atsirinkti. Atmintis – tai devyniasdešimt devyni procentai užmaršties. Atminties net nebūtų be užmaršties. Rašau, nes noriu atsiminti? Ne. Rašau, nes noriu pamiršti. Noriu pasveikti. Noriu išgyventi dukart, triskart, keturiskart – ne todėl, kad rašydama atsimenu viską, o todėl, kad rašydama – – – pamirštu.SKAITYTI DAUGIAU

Bibliofilo kronikos

„Facebooke“ vienas bičiulis pasidalijo informacija, kad, pasirodo, Lietuvoje iš valstybės biudžeto išlaikomos bibliotekos nurašytas knygas privalo sunaikinti. Jų negalima nei parduoti, nei dovanoti. Iš pradžių net nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, tačiau bičiulis pats dirba įstatymų leidėju, tad paprastai tokius dalykus išmano.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpas priminimas apie galimą literatūros paskirtį

Kuo daugiau vaizdų mane atakuoja, reikalauja mano dėmesio, neleidžia man užsimerkti, siekdami šokiruoti, sukrėsti, versdami mane įsijausti, tuo labiau vertinu skaitymą.

Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.SKAITYTI DAUGIAU