fbpx

Pergalė ir barbarybė

Erika Drungytė

Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.Daugiau

Plastiko lietūs ir Bashō

Erika Drungytė

Kadaise poetas keliauninkas Matsuo Bashō parašė puikų ironišką haiku apie beturčio bastūno, tikriausiai galvoje turėdamas save, kasdienybę. Trieilis skambėjo taip: „Blusos, utėlės, / Žirgas šlapinasi / Galvūgalyje.“ Šiuo eilėraščiu klasikinės japonų poezijos meistras įvardijo vargšo žmogaus palydovus, atskleidė įprastą buities situaciją. Ir, gink Dieve, juo nenorėjo nei pasiguosti, nei paverkti, nei papriekaištauti. Ne todėl, kad pats pasirinko vienišiaus, neprisirišusio prie jokių turtų, kelią. Budistai nevertina. Na, bent jau taip, kaip esame įpratę mes, europiečiai. Jokių ten gerai, blogai, gražu, negražu… Tiesiog stebi. Va, tai, ką matau. Tai, ką girdžiu. Tai, ką užuodžiu. Tada viskas yra, o kaip yra – gudraujančio proto reikaliukai.Daugiau

Tiesa ir berniukas

Erika Drungytė

Kiekvienoje pasakoje, padavime, sakmėje ar mite nėra nieko išgalvoto. Keisti veikėjų pavidalai, stebuklinės situacijos, fantasmagoriški įvykiai – vien efekto siekianti vaizdų dėlionė, tačiau viso to esmė yra absoliučiai tiksli. Ji atspindi ne tik kosmose bei Žemėje nutikusius didingus dalykus, bet ir kasdienių mūsų santykių, poelgių, reakcijų modelius, kuriuos galbūt koncentruočiausiai mėgino atskleisti Carlas Jungas, moderniam žmogui pristatęs archetipų teoriją. Daugiau

Sakura ir smūtkelis

Erika Drungytė

Žmogus prieš grožį bejėgis. Prieš tą, kuris savaiminis, ne jo rankomis sumeistrautas. Kai pavasarį ima žydėti gamta, rasti absoliučiai jai abejingų – sunku. Ar iš Hado Eladon grįžtant Persefonei, ar Japonijos princui Gendži dalyvaujant Hanami, ar keltams kraunant Belteino laužus – visais laikais ir visose tautose iš naujo užvedamas gyvenimo laikrodis mušdavo vien džiaugsmingas melodijas. Raginimas pabusti, paleisti užrakintus vandenis, grožėtis žiedo stebuklu, linksmintis ir šokti niekada neprarado savo aktualumo, nes žmogus yra ir gamta. O štai kuriančioji jo prigimties dalis leidžia įkristi į kitokius jausmus.Daugiau

Rankos ir vanduo

Erika Drungytė

Visose tautose žinoma papročių, kurių svarbiausias dalyvis yra vanduo: juo prausiamasi ypatingomis progomis prie simbolinių vartų, kad būtum kažkur įleistas – į gyvųjų pasaulį ar Anapilį, jis būtinas asmeniniuose ir visuotiniuose ritualuose, pradedant buitimi, baigiant religinėmis apeigomis ar net magija. Gyvenimas neįsivaizduojamas be pirties, vonios ar baseino, be maudynių upėse, ežeruose, jūrose, be indų mazgojimo ir grindų šveitimo, ką jau kalbėti apie rankų švarą. Pašventintas vanduo apsaugo nuo piktųjų jėgų, tokiu šlakstomi namai ir žmonės, į jį nardinami būsimieji krikščionys. Užkalbėtas gydo nuo ligų, gyvasis prikelia iš mirusiųjų pasakų herojus, virš tekančio išsakytos bėdos nuplaukia. Žodžiu – jis viena nuostabiausių stichijų, kuriai priskiriamos pačios pozityviausios ir labai retai destrukcinės (kaip kad ugniai) savybės.Daugiau

Maironis ir nemirtingumas

Erika Drungytė

Regis, visas nuo XIX a. Lietuvoje pradėjęs nevaldomai bujoti romantizmas, lietuviškai susikoncentravęs daugiausiai Maironio eilėse, 1918 m. pakilo į vieną aukštą jausmų bangą ir driokstelėjo nacionalinės savimonės fejerverkais. Nuostabi pozityviojo mąstymo epocha leido lietuviui pagaliau matyti, kalbėti, dainuoti grožį. Atrodė, kad visus staiga apėmė poezija, ir stačiai kiekvienas ėmė rašyti eiles apie meilę, gamtą, tėviškę, moterį, motiną, praeitį, Tėvynę, Dievą… Daugiau

Pareiga ir „aš noriu“

Erika Drungytė

Visi skaitė „Iliadą“ ir „Odisėją“, nes tai būtina. Beliko pora šimt­mečių, ir šie epai minės jau trijų tūkstančių metų gyvavimo bei šlovės jubiliejų, o vis tebėra pagrindinis ne tik istorinių antikos įvykių, bet ir graikų mitų, dievų, deivių, herojų sąvadas. Neprilygstamais Homero (nors Gustave’as Flaubert’as dar XIX a. visiems „išaiškino“ mitą apie antikos dainių – „HOMERAS: Jo niekada nebuvo“) kūriniais pasinaudojo mokslas, suteikdamas veikėjų vardus įvairiems reiškiniams, prototipams, psichoanalizės terminams, menas semiasi vaizdų ir metaforų iš pagrindinių siužetų bei atskirų scenų, kasdieniame gyvenime prigijo daugybė posakių, vartojamų iki šiol. Atrodytų, kad graikų mitologija sukūrė nepajudinamą pasaulėvaizdžio ir žmogaus elgsenos archetipų modelį, aktualų net tokiame neaprėpiamos pažangos, kai ir be pasakų galima tapti pusdieviu, amžiuje.Daugiau

Pasirinkimas ir karuselė

Erika Drungytė

Kartą vienas menininkas pasakė: „Klausimai ir atsakymai – tokia pat fikcija, kaip ir pasirinkimas.“ Ir iš tiesų, daugybė klausimų, kuriuos keliame, tėra mėginimas įrodyti tą atsakymą, kurį jau seniai žinome. Galbūt jis nėra supakuotas į raidžių apvalkalą, galbūt dar neturi žodžio pavidalo ar nebuvo ištartas balsu. Bet atsakymas visada jau yra. Pasąmonėje, nuojautose, sapnuose. Jis plaukioja kiekvieno žmogaus vidinėse substancijose arba visai šalia jo, todėl intuicijos graibštu galimas išgriebti. Tas jo beveik pavidalas, beveik buvimas, beveik išsipildymas ir yra kutenančioji plunksna, erzinanti, įkyrinti, maldaujanti – nagi, ištark mane, ir aš tapsiu kūnu. Tačiau viskuo abejojanti galva ima skleisti erezijas, papila milijoną priežasčių nepatikėti. O tai ir yra klausimai. Jų vingrybės atskleidžia vylingo, gudraujančio, erzinančio, besimėgaujančio kančia proto prigimtį. Jis sako – negali būti! Ir užsėja tavąjį lauką abejonių ramunėmis: myli, nemyli?Daugiau

Biudžetas ir lygis

Erika Drungytė

Viename jaukiame tarnautojų, verslininkų ir kūrėjų pokalbyje apie kultūrai skirtą dalį valstybės kišenėje pasisakė asmeninį kapitalą iš elektronikos ir informacijos technologijų susikrovęs elito atstovas, radiotechnikos inžinierius: „Tik nereikia akcentuoti, kad rašytojas yra visos darbo dienos profesija. Žmogus gali dirbti naudingą darbą, ir paroje jam dar liks 16 valandų rašymui.“ Šiame paprastame ir aiškiame požiūryje sudėta visa esminė prioritetų schema. Yra garbingi darbai, apibrėžiami darbo valandomis bei pelnu, ir yra antrarūšiai, kuriuos galima atlikti laisvomis nuo tikrojo darbo akimirkomis kur nors ant suoliuko parke, kavinėje per pietų pertrauką, tualete, verdant vakarienę, siurbiant kilimus, valantis dantis, pokalbio su vaikais metu, pabudus naktį ar vedžiojant šunį. Visi menai yra daugiau mažiau to pseudodarbo atitikmenys, bet rašymas – ryškiausias. Juk nėra nei universiteto, nei diplomo, įrodančio profesinę kvalifikaciją.Daugiau

Mesijas ir biblioteka

Erika Drungytė

Žmogus be pranašysčių negyveno jokiais laikais. Apie tai, kas bus ateityje, kalbėjo sibilės, žyniai ir šamanai, įvairių religijų šventieji raštai, chiromantai, burtininkai ir kortų dėliotojai… Juk kaip įdomu ir šiuolaikiniam žmogui apsilankyti pas astrologą ar rimtu veidu išklausyti, kaip politikų rinkimų baigtį mato vietinės reikšmės būrėjos. Tokie reikaliukai dažniausiai sukasi asmeninės naudos centrifugoje – ar mane myli, ar ištekėsiu, ko man saugotis, kokia sveikatos prognozė?.. Ir tik mažesnioji dalis populiacijos rūpinasi būsimais prezidentais, karaliais, jų valdymo perspektyvomis. Ką jau kalbėti apie visuotinį žingeidumą, kada ateis laimės laikas visos planetos gyventojams. Budistai stengiasi gyventi taip, kad suvoktų kančios priežastį, ją eliminuotų ir savo darbais bei maldomis sumažintų visų gyvų būtybių kančias, o judėjų tradicijoje tikėta, jog tai padarys Dievo siųstas mesijas, kardinaliai pakeisiantis šį pasaulį. Krikščionims mesijas buvo Jėzus, kuris pagal Senajame Testamente išsakytas pranašystes atėjo kaip žmogus. Tačiau žydams anaiptol – jie savo atpirkėjo laukia iki šiol.

Senojo Testamento Agėjo pranašystėje apie Kūrėjo planą sakoma: „Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis.“ Koks gi turėtų būti išganytojas ir kokie ženklai rodys, kad tai tikrai jis? Izraelio žmonės tiki, kad kai pasirodys Abraomo palikuonis, kilęs iš Dovydo šeimos, visi iš karto supras – tai pateptasis karalius. Nes jo viešpatavimo laiku liausis visi karai, ginklai bus perkalti į padargus, įsivyraus taika ir gerovė, jis vadovaus visoms tautoms, tačiau remsis ne jėga ir piktumu, o teisingumu bei meile. Žmonijai svarbiausiu uždaviniu taps dvasinis tobulėjimas ir suartėjimas su Dievu. Ši pranašystė skamba labai gražiai – kas gi nenorėtų ramybės ir susitaikymo, kovų ir mirčių pabaigos. Argi yra tokių, kuriems daug mieliau praleisti laiką mūšio lauke, o ne išgyventi dvasinius malonumus?

Taigi žydai atmeta idėją, kad Jėzus padarė pasaulio perversmą, todėl Naujojo Testamento nelaiko Šventuoju Raštu. O štai krikščionys, kilę iš judaizmo, jokiu būdu negali atmesti Senojo Testamento, nes jame yra visa pradžia ir esmių esmė – Dievo ir žmogaus sandora. Kai šiandieną girdime žodį Biblija, nesukame galvos apie jos atsiradimą, kas ir kaip buvo sujungta, tik žinome, kad tai Šventasis Raštas, kurį sudaro ir Senasis, ir Naujasis Testamentai. Iš tiesų graikiškai biblia yra knygos. Koks tikslus kanonizuotų knygų skaičius sudaro Bibliją netikslinsime, nes įvairios konfesijos vienas pripažįsta, o kitų – ne. Bet svarbiausiu judesiu turėtume laikyti tai, kad daugybė knygų – šventraščių – buvo suvienyta ir taikiai sugyvena ne tik krikščionių, bet apskritai visų kultūringų žmonių sąmonėje.

O jei panagrinėtume žodžio „biblioteka“ reikšmę? Taip, knygų saugykla. Belieka įsivaizduoti, kiek šimtų tūkstančių leidinių „gyvena“ didžiosiose pasaulio bibliotekose. Vienoje lentynoje susitinka skirtingų tautų, tikėjimų, pasaulėžiūrų, patirčių, priešingų tiesų ir atradimų, mokslinių ir fantastinių, utopinių ir apokaliptinių knygų autoriai. Viename pastate susijungia žingeidieji, kuriems svarbus protinis, dvasinis, religinis augimas, savišvieta ir saviaukla. Utopiškai žiūrint – didžioji dalis bibliotekos žmonių siekia suprasti šį pasaulį ir yra linkę jį saugoti, o ne niokoti ir ardyti. Žvelgiant metaforiškai – Mesijas seniai viešpatauja bibliotekoje, dvasinio tobulėjimo, gerovės, taikos ir ramybės karalystėje, saugančioje visokias biblijas, pranašaujančias Jo atėjimą.

Sezonas ir klausa

Erika Drungytė

Keisti santykiai su žodžiais ir jų reikšmėmis dar nė vieno nesutraumavo. Štai atėjo teatro sezonas – ir jokių problemų: rudenį prasideda, o vasarą baigiasi. Nei kas žino to prancūziško termino etimologiją, nei kam dėl to galvą skauda. Panašus rėmas aprėpia visą įstaigų meną: koncertai, parodos, susitikimai biblio­tekose – rudens–pavasario kultūrinis sezonas. Yra, ir baigta. Vasarą nėra – taip pat puiku, nes reikia nusikultūrinti. Todėl atsiranda atostogų sezonas. Atsipalaidavimas nuo visko. Kultūra vis dar reikalas rimtas, o atostogos – lengvas: bemintis, bemetaforis, beprasmis, bemąslis, beidėjis, besvoris… Sudėtingiau, kai reikia pasirinkti – krepšinio ar grybavimo sezonas. Vienodai svarbūs, azartiški, nacionaliniai. Apmaudžiausia, kad sutampa ne tik mėnesiai, bet ir siekiamybės – be pergalių ir pralaimėjimų sezono prasmė neįmanoma.Daugiau

Kardeliai ir poezija

Erika Drungytė

Rugsėjis Lietuvoje – šventinių sambūrių ir tradicinio apsiginklavimo metas. Bet kokius reikalus, darbus, poilsius pamiršusi tauta džiūgaudama pasitinka mokslo metų pradžią, mokyklose smagiai ir spalvingai švytruodama kardeliais. Dar antikoje ši kardalapė gėlė simbolizavo kovą ir pergalę, o jos tikėjęsi kariai ant kaklo kabindavosi amuletą – šarvų stiprybę įkūnijantį gladiolės (lot. gladius – kardas) svogūnėlį, turėjusį apsaugoti nuo priešo ginklo. Daugiau

Vivaldis ir onoras

Erika Drungytė

Na, žinoma, kai tik nutinka laikas rudeniop, visi tuoj puola linksniuoti amžinąjį metų laikų motyvą, kurį geriausiai „sugrojo“ Antonio Vivaldis. Sovietmečiu buvo galimybė klausytis Lenkijos radijo laidų, viena jų – „Keturi metų laikai“ – visada prasidėdavo atitinkamais įžanginiais garsiojo koncertų ciklo akordais, o ikoninis italų kompozitorius ilgam įsitvirtino kiekvienoje virtuvėje, supratusioje daugiau nei bežodžio animacinio filmuko „Bolek i Lolek“ pavadinimą. Niekas nežino, kodėl lenkams Vivaldis buvo toks savas ir jų šalyje toks populiarus. Kaip ir Mykolas Kleopas Oginskis, kurį jie laiko tautiečiu ir įrašo į savo kultūros istoriją drauge su polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“.Daugiau

Išlikimas ir konservai

Erika Drungytė

Viena svarbiausių senojo Homo sapiens pasaulio kolonų, ant kurios laikėsi didžioji dalis gyvenimo, buvo atmintis. Ir tai suprantama. Kelias be kelrodžių, įgūdžiai be vadovėlių, apeigos be instrukcijų. Išgyventi galėdavai tik įsidėmėjęs, gerai viską susidėjęs galvon – ir senelių, ir tėvų, ir asmeninę patirtį. Net tada, kai atsirado rašytiniai veikalai, jais naudotis galėjo toli gražu ne kiekvienas, o ir galėjusieji savo žinias perduodavo pačiu patikimiausiu ir geriausiai mokinį ar klausytoją pasiekiančiu būdu – iš lūpų į ausis, mums geriau žinomu kaip iš lūpų į lūpas.Daugiau

Bijūnai ir gedulas

Erika Drungytė

Birželis Lietuvoje – ne tik braškės, bijūnai ir baigiamieji egzaminai, ne tik Antaninės, Joninės, Petrinės ir Povilinės. Ne tik iš Kauno koordinuoto 1941-ųjų sukilimo pergalė, atkurta nepriklausoma valstybė ir sukurta Laikinoji vyriausybė. Birželis – tautos okupacija ir genocidas, masinė tremtis ir lagerių aukos. Nors praėjo 78 metai, gyvųjų, galinčių atminti karo metų išbandymus, dar yra, vis teberašoma ir papildoma Lietuvos istorija. Pastarąjį dešimtmetį kaip niekad aktyviai skatinamas patriotinis ugdymas – į šį masinį budinimo darbą įsitraukė specialių televizijos programų ir kino filmų kūrėjai, švenčių ir dainų konkursų organizatoriai, dramaturgai ir teatrų režisieriai, įvairių dailės sričių menininkai, rašytojai, fotografai, kompozitoriai etc.Daugiau

Sapnas ir kvailutė

Erika Drungytė

Rytų filosofija ir iš ten kilę mąstytojai net neabejoja kelių tikrovių egzistavimu. Jų pasaulėžiūroje aukščiausioji sąmonė, arba Brahmanas, yra tai, kas absoliutu ir nepaaiškinama apibrėžimais, kas turi galią kurti idealųjį ir regimąjį pasaulį, bet pastarasis tėra iliuzija arba Majos šydas.Daugiau

Klausimas ir polis

Erika Drungytė

Šiame pasaulyje sutelpa viskas. Ir to visko yra tik tiek, kiek yra. Jokio skirtumo, koks žmonių skaičius sudarys valstybes – platoniška tobulybė ar kiniška begalybė. Didžioji dalis egzistuos tyliai ir nepastebimai, nors milijoniniuose miestuose, nors butas prie buto, namas prie namo, langas prie lango, o gatvėje nėra kaip prasilenkti neužkliudžius vienam kito. Daugiau

Apie revoliuciją ir Donelaitį

Erika Drungytė

Atsukti lietaus kranai, atidaryti pietvakarių langai, pakelti šilumos šliuzai. Viskas. Nebesulaikysi. Pati didžiausia ir garsiausiai sprogstanti revoliucija, kurios vienintelės negalima pavadinti kruvinąja ar ryjančia savo vaikus. Ji atrakina požemį, įveikia sąstingį, įprasmina laukimą ir prisuka gyvenimo spyruoklę dar vienam ciklui. Daugiau

Girnapusės ir laumžirgis

Erika Drungytė

Malūnai, malūnai… Miltų malūnai, vėjų malūnai, vandens malūnai… Jie viską sumala į tokias smulkias daleles, kad joms jau nėra jokių šansų atgyti. Pamenate pasaką apie laumę raganą, kuri prilipo prie degutuotos kumelės? Be galo ryškūs jos egzekucijos vaizdiniai iki šiol grįžta atmintin žvelgiant į blizgantį sniegą – „tai raganos smegenys“. Jei iš mirusiojo lieka nors kaulelis, jį dar galima pasodinti ar įkelti į lizdą, iš jo dar gali kažkas išaugti, kažkas išsiperėti. Bent jau taip kalba mūsų pasakos ir mitai. Bet jei jau sumalei – vien dulkės, nėra net užuominos, kad būtų likusi nors kokia sveika DNR grandinėlė, nors koks unikalus vėrinėlis, iš kurio atkurtum buvusius pavidalus.Daugiau

Pusiausvyra ir durys

Erika Drungytė

Argi yra antikos dievų pasaulyje kuris įdomesnis, labiau stebinantis, gluminantis ir sukeliantis tiek susižavėjimo šūksnių kaip sausio (januarijaus) mėnesiui savąjį vardą palikęs Janas! Gal per mažai aptartas, gal per menkai pažintas. Gintaro Patacko knygai „Dviveidis Janas“ išėjus, dviveidiškumo reikšmė tarsi galutinai tapo įtvirtinta – kam gali rūpėti veidmainis, apgavikas dievas. Daugiau