Klausimas ir polis

Šiame pasaulyje sutelpa viskas. Ir to visko yra tik tiek, kiek yra. Jokio skirtumo, koks žmonių skaičius sudarys valstybes – platoniška tobulybė ar kiniška begalybė. Didžioji dalis egzistuos tyliai ir nepastebimai, nors milijoniniuose miestuose, nors butas prie buto, namas prie namo, langas prie lango, o gatvėje nėra kaip prasilenkti neužkliudžius vienam kito. SKAITYTI DAUGIAU

Apie revoliuciją ir Donelaitį

Atsukti lietaus kranai, atidaryti pietvakarių langai, pakelti šilumos šliuzai. Viskas. Nebesulaikysi. Pati didžiausia ir garsiausiai sprogstanti revoliucija, kurios vienintelės negalima pavadinti kruvinąja ar ryjančia savo vaikus. Ji atrakina požemį, įveikia sąstingį, įprasmina laukimą ir prisuka gyvenimo spyruoklę dar vienam ciklui. SKAITYTI DAUGIAU

Girnapusės ir laumžirgis

Malūnai, malūnai… Miltų malūnai, vėjų malūnai, vandens malūnai… Jie viską sumala į tokias smulkias daleles, kad joms jau nėra jokių šansų atgyti. Pamenate pasaką apie laumę raganą, kuri prilipo prie degutuotos kumelės? Be galo ryškūs jos egzekucijos vaizdiniai iki šiol grįžta atmintin žvelgiant į blizgantį sniegą – „tai raganos smegenys“. Jei iš mirusiojo lieka nors kaulelis, jį dar galima pasodinti ar įkelti į lizdą, iš jo dar gali kažkas išaugti, kažkas išsiperėti. Bent jau taip kalba mūsų pasakos ir mitai. Bet jei jau sumalei – vien dulkės, nėra net užuominos, kad būtų likusi nors kokia sveika DNR grandinėlė, nors koks unikalus vėrinėlis, iš kurio atkurtum buvusius pavidalus.SKAITYTI DAUGIAU

Pusiausvyra ir durys

Argi yra antikos dievų pasaulyje kuris įdomesnis, labiau stebinantis, gluminantis ir sukeliantis tiek susižavėjimo šūksnių kaip sausio (januarijaus) mėnesiui savąjį vardą palikęs Janas! Gal per mažai aptartas, gal per menkai pažintas. Gintaro Patacko knygai „Dviveidis Janas“ išėjus, dviveidiškumo reikšmė tarsi galutinai tapo įtvirtinta – kam gali rūpėti veidmainis, apgavikas dievas. SKAITYTI DAUGIAU

Apokalipsė ir karvė

Apokaliptiniai metai. Taip sako. Kartoja kasmet. Esą visi ženklai rodo, kad visa baigiasi. Kur ledynai, ten šyla, kur vandeninga, ten džiūva, kur nafta, ten brolis brolį, kur pramogos ir malonumai turtingoj paplūdimio oazėj – net su šaknimis tuos grožius taifūnas. Panašiai ir mene. Esą verkia verlibras instagraminio posmo valgomas, paveikslas – konceptualiu tašku išdurtas, o penkių veiksmų opera – dirbtinio intelekto per naktį išperėta. Tiesa, fatalistai prideda, kad taip ir reikia tam žmogui, tegu dabar savo išvirtą košę srebia. Bet argi buvo laikai, kad nesrėbtų?SKAITYTI DAUGIAU

Laukimas ir vata

Na taip, na taip – štai tas metas, kai romantizmas kiek­vieną už mažojo kojos pirštelio kabina žemyn galva, nes, ar tu nori, ar nenori, iš visų pakampių pradeda lįsti prieškalėdiniai saldumynai: jaukių namų su židiniu, meduolių, karštos arbatos ir vilnonių kojinių bei užtiesalų, santaklausiškų kepurėlių, kokakoliškos laimės ir… SKAITYTI DAUGIAU

Šaknys ir stebuklai

Kiekvienas metų laikas turi savo dainą, nors vienam kertant kito teritoriją būna menkų nesusipratimų. Štai tarpininkas rugsėjis niekada nežino, kokios gaidos atspindi jo būdą, bet kai po sultingo vasaros mažoro ima aitriai dvelkti byrančių lapų minoras, spalis garsiai ir neabejodamas užtraukia „Medžiai be lapų“. Šita nepaprasto paprastumo daina negali nesižavėti – nei tekste, nei melodijoje nėra jokių pretenzijų, net stulbina, kad iš tokių banalių rimų ir dviejų akordų radosi visus paimantis muzikinis kūrinys. SKAITYTI DAUGIAU

Sodininkystė ir gobtuvai

Rugsėjo dienos – žinoma! – kvepia visokiais sodo reikalais. Noksta ir krinta kriaušės, o galinguose jų medžiuose milžiniški skėriai doroja vaisius. Tai užaugę varnėnai, kuriems su tokia meile kelti inkilai pavasarį, o dabar jie šaižiai praūžia lyg pilkas snapuotas uraganas virš galvų ir ilgai nelaukęs siaubia savo geradarių gėrybes. Lūžtančios nuo obuolių šakos rimuotai maldauja visų kvailučių jas nupurtyti, tačiau šios renkasi bebenčiukus su prakąstais išmaniaisias, todėl privat. valdose karaliauja širšės ir vapsvos. SKAITYTI DAUGIAU

Laikas ir metas

Minkšta ir kieta, saldu ir sūru, artima ir tolima, tylu ir garsu – dualistinio pasaulio dėlionės kasdieną stumdosi mūsų sąmonėje, kuri sukuria savarankiško pasirinkimo iliuziją, neretai kankinančią vakarietiškos kultūros žmogų, inertiškai prisirišantį prie vienos „teisingos“ galimybės ir vis ja abejojantį. Iš tiesų, be antipodinės reiškinių, potyrių prigimties niekaip nebūtų įmanomas balansas, taip tobulai paprastai pavaizduotas juodos-baltos yin ir jang apskritime, ant kurio pamato stovi senovės kinų filosofinė sistema. Šiame nuolatinės kaitos rate nėra statikos, griežtų ribų ir vertinančio aspekto. Juoda nėra nei gera, nei bloga, o balta už ją – ne šventesnė ar dvasingesnė.SKAITYTI DAUGIAU

Tūkstantis ir vienas

Mūsų kraštuose tie laikai, kai skaičiumi išreikšdavo tiesiog gausybę, ne tokie ir seni. Nekalbėkim apie senovės civilizacijas – babiloniečius, egiptiečius ar indus bei jų matematikos pasiekimus. Storas, didelis, pilvotas šimtas, lietuvių pavadintas tūkstančiu, reiškė – laaabai daug, kažką tokio be galo, be krašto. Šimto metų istorija yra gyva ir pulsuojanti, nes žmogus, stebėdamas prosenelius, senelius, tėvus, dar sugraibo pakraščius, jam pakanka vaizduotės pokyčiams suvokti. Tūkstantmetis jau kas kita – ištisa era, apie kurią gali pririnkti žinių, tačiau sunku pajusti, kaip atrodė tos žvaigždės, užgesusios nebegrįžtamai.SKAITYTI DAUGIAU