Dvyliktasis

Kartą pavasarį, stebėdama susigrūdusias, aimanuojančias, girgždančias, ūžiančias, rėkiančias Nemuno ir Neries santakos ledo lytis, galvojau, kaip jos, baisia jėga grūmodamos, priverčia išsigąsti, pajusti realiosios gamtos gaivalo galybę, savo bejėgiškumą ir menkumą, silpnumą ir trapumą.SKAITYTI DAUGIAU

Šveitimo kvadratas

Kažkada, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, Kaune egzistavo daug įdomių pogrindinių veiklų. Ne, neaptarinėsiu virtuvių ir jose verkiančių arba smigusių vyrų, kai vienintelė išeitis iš padėties (geležinės uždangos, draudimų, sekimų etc.) buvo dvasios (spiritus) išlaisvinimas spiritu. Ir visų tų vinilų vakarėlių, etnografinės ir žaliosios veiklos, bažnyčių požemių ar mašinėle perrašytų knygų, kurių nieku gyvu nebūtum radęs knygynuose. Lapkritis iš atminties išviliojo epizodus, kai būrelis entuziastų, vedamų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko, kūrė savąjį mitą apie unikalią, stebuklingą, užkoduotą baltiškąją sąmonę, glūdinčią pasąmonėje, ir apie tai, kad mums tereikia atrakinti tas paslaptis ir tapti bemaž šventaisiais, galinčiais sujungti pagonybę ir krikščionybę, nes abiejų pamatas yra sacrum, o ne profanum.SKAITYTI DAUGIAU

Demontuotas kvadratas

Manęs neįkvepia paminklai. Ypač vertikalės. Jei kultūra yra visa tai, kas nėra natūra, besistiebiantys į šviesą ir šilumą akmeniniai, metaliniai, mediniai kūriniai niekada nepamėgdžios be jokių pastangų dangun šaunančio daigo, kurio egzistavimo viršūnėje visada yra žiedas, apdulkinimas, vaisius.SKAITYTI DAUGIAU

Trūkumo kvadratas

Rudens metas – geriausias laikas kurti. Taip sako dauguma menininkų. Bet ne tik jie – užslinkus tamsesniems debesims, žliaugiant ilgiems ir vėsiems lietums, blunkant pievų spalvoms, o medžių lapams sirpstant ryškiu raudoniu, keistos ir dilgčiojančios nuojautos įjungia žmogaus budrumą, maudžiančio ilgesio lempute kažką mirkčiojantį įspėjamaisiais signalais, kuriuos derėtų perskaityti lyg Morzės abėcėle rašytą pranešimą, bet jie lieka blausiu nerimo audiniu pridengti. Lėto nykimo ir nežinios metas išjungia triukšmą, gyvenimo džiaugsmo klegesį, nerūpestingo flirtavimo šypsnį ir vasaros saulėje suglebusį kūno bei širdies raumenį priverčia staiga įsitempti. Tai klausimų metas. O atsakymai dažnai tėra praplaukiantys šešėliai to, ką žino Kažkas, tas Kitas, bet niekada neatveria iki galo.SKAITYTI DAUGIAU

Lėtumo kvadratas

Gudrus yra besimokantis iš kito, išmintingas – pastebintis kito klaidas ir jų nekartojantis savo gyvenime. Gudrių daug, o išmintingų maža ne todėl, kad pakartoti ar pamėgdžioti lengviau nei susilaikyti nuo pagundos lipant ant grėblio tvirtinti „man taip nebus“. Daugelį dalykų suvokiame „ne tada, kai reikėjo“, „per vėlai“. Be to – „atsirado mat pienburnis“ arba „kažkoks senis“, ims ir pamokys, tai jau ne. Gerų pamokų esmė yra ne kito, o paties mėginimai – kotas tarpuragin, klausimai, ieškojimai, suvokimas. Tai vyksta visą gyvenimą. Ką girdi pirmąjį išsiskyrimą su mylimuoju išgyvenantis paauglys, kai jam koks knygius cituoja Rytų išmintį – „ir tai praeis…“? O ką girdi šį posakį prisiminęs pusšimčio sulaukęs žavingas palaidūnas, žiūrintis į ryte miegančios mergaitės jauną kūną? Ir kodėl niūniuodamas „tai praeis, ir tai praeis“ šypteli aštuntąją dešimtį perkopęs sodininkas, stebėdamas byrančius rugpjūčio rožės žiedlapius?SKAITYTI DAUGIAU

Pievų kvadratas

Vasaros peizažas Lietuvoje pilnas skirtingiausių elementų, kurie pagal vietovės ypatybes tirštai įvairuoja. Jei vairuoji ramiai, į filmuojančią akių porą įplaukia gulinčios lygumos, šaunančios kalvos, kuprojantys piliakalniai, nusivožiantys šlaitai, maurojančios upių pakrantės, ašaringos pelkės, išsitėškę ežerai, optimistiški pušynai, oponuojantys eglynams, susipainioję mišrūs miškai, kosminės kopos… Žodžiu, visai smagus kinas, kurį kietasis atminties diskas įrašo patikimai – kelios kopijos iki gyvenimo galo.SKAITYTI DAUGIAU

Žirklių kvadratas

Vienintelis stabilus dalykas, kuriuo dar tikime ir pasitikime, yra gamtos kalendorius. Nuo vienos stotelės iki kitos važiuojame be klausimų ir abejonių, kiekvienoje sustodami ir ritualais pagerbdami pasiektąjį tašką. Štai dar visai neseniai rūpinomės svogūnų lukštų, vaško ir maistinių dažų atsargomis, beldėme ir sukinėjome kiaušinius, ieškodami tvirčiausių, kad po pavasario lygiadienio pirmąjį pilnaties sekmadienį pasitiktume nukrovę stalą margučiais. Žinoma, ši stotelė visada smagesnė vaikams – po niūroko silkės ir grybų kvapais persmelkto, aguonų pienu užgerto ir kepintų kanapių sėklom užkąsto Kūčių vakaro Velykų rytas, leidžiantis azartiškai daužyti ir ridenti spalvotus kiaušinius, žadantis pagaliau priartėsiančią šilumą ir atostogas, ne tik pakelia nuotaiką, bet ir nors kiek prasklaido egzistencinių kančių debesis, kuriuos lietuviai vis dar įnirtingai melžia. Tačiau būties prasmės spenys jau senokai tuščias ir išdžiūvęs.SKAITYTI DAUGIAU

Ieškojimo kvadratas

Kad saulelė budina svietą, pavasario linksmybes aptarinėdamas aiškino Kristijonas Donelaitis. Kad pavasario saulė, prašvitus meiliai, širdį vilioja, tęsė pavasario balsų gaudytojas Maironis. Kad į saulę pavasaris kelia tostą, įsidrąsinusi mylimu pavasariu svaigo Salomėja Nėris. O kiekvienoj kišenėj šimtą pavasarių radęs, batalioną poetų dangumi pasivažinėti kvietė Kazys Binkis. Kažin, ar yra koks lietuvių poetas, nė žodžio netaręs pavasariui? Kaip besikeistų klimatas, kokios neberūsčios žiemos mus lankytų, pavasario stebuklas yra pats ryškiausias. Gamta, vos gavusi dozę šviesos ir šilumos, žaibišku greičiu keičia spalvas, kvapus, garsus, o žmogus spragsi fotografuojančia akimi, kad sugautų tuos mažmožius – iš sniego išlindusią snieguolę, tarp pernykščių lapų sužibusią žibutę, didžiulę raudoną galvą iš juodžemio iškėlusią tulpę, nuogas šakas aplipusius vyšnių žiedus…SKAITYTI DAUGIAU

Lūžio kvadratas

„Smetanska“ Kauno inteligentija, apie kurią tiek pašaipių tarybinės tautosakos gaidų iki dabar pagiedama su patyčiomis kovojančių lietuvių gerklėmis, neabejotinai sietina su humanitarine visuomene ir Lietuvos universitetu, iškilmingai atidarytu 1922 m. vasario 16 d. Idealistai ir šviesuoliai, per kelis metus pasiekę puikių rezultatų valstybės statyme, 1930-aisiais iškėlė savo vienintelio mitinio herojaus Vytauto Didžiojo vėliavą, kad būtų jiems ir toliau kuo sekti ir į ką lygiuotis. Universiteto pervadinimas kunigaikščio vardu tebuvo vienas iš tūkstančių judesių, atliktų tais metais LDK valdovo garbei. Nors tas alma mater pavadinimas absoliučiai nepakeitė esminės krypties – valstybės prioriteto investuoti į švietimą ir kultūrą.SKAITYTI DAUGIAU

Kalbos kvadratas

„Kaip gera žinoti iš anksto…“, kadais Algimantą Baltakį dainavo visų mylimas ir, regis, kiekvienam lietuviui pažįstamas, labai savas, artimas Vytautas Kernagis. Tikrai, būtų gera iš anksto žinoti, kada į balą krisi, kada iš jos sausas nekelsi, kada velnias už liežuvio patemps, o kada pjausi, ko nesėjęs. Ir nors mes labai dažnai esame niekuo dėti, kalti kiti, nes juk ratams lengviau ne dėl mūsų, o dėl to, kad boba iš jų išlipo, retkarčiais galėtume ir po kojomis pasižvalgyti. Va – žemė yra žemė, nes žemai, po ją rakinėjasi kovarnis, nes panašus į varną, tik parskrenda kovo mėnesį. Ir laisvas yra tas, kuris paleistas, išleistas: vanduo – iš ledo, žiedas – iš pumpuro, kraujas – iš venos, drąsa – iš baimės. Viskas kalboje: žodžio reikšmės, garsų sankabos, lyčių santykiai, skyrybos pustoniai, prasmių kirčiai, priegaidžių dainos…SKAITYTI DAUGIAU