Kultūrnamis ir bulvės

Tais laikais, į kuriuos įsiūta mano vaikystė, vasarų kaime (nors iš tiesų tai, kaip parašyta ant jo viduryje pakabintos drožinėtos lentos – urbanistinis paminklas) pas močiutę linksmoji dalis buvo savaitgaliniai šokiai – diskotekos. Po darbų namų ūkiuose ir kolūkio laukuose jaunimas smagindavosi įstaigoje, kurią vadino kultūrnamiu. Čia sueidavo ar suvažiuodavo panelės ir bernai, gyvenę ne tik pačiame miestelyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose – jauni, tvirti, įdegę, gražūs. Nuostabiausi vyrukai buvo tie, kurie turėjo motociklus. Šokiuose visi to paties – atitrūkti nuo ravėjimo, šieno vartymo, vežimo, gyvulių šėrimo, traktorių vairavimo, na, žodžiu, nuo kasdienybės, pašokti, susipažinti, rasti antrąją pusę, išgerti ir taip toliau. Kas būdavo su „taip toliau“, nežinau.

Buvau atvykėlė iš miesto, pacankė, prisiplakėlė ir stebėtoja, nes turėjau blatą – mano tetos vyras dirbo direktorium, todėl įleisdavo, o šiaip – pagal amžių man ten nepriklausė. Diskotekoje grodavo įvairią muziką: disko ir roko stiliaus gabalus, jausmingas balades ir popsinius meilės šlagerius. Vaikinams ir juos į kariuomenę išlydinčioms merginoms buvo ypač aktualus „Status Quo“ – „In the Army Now“, sumišusioms šypsenoms iššaukti geriausiai tikdavo su rusišku keiksmažodžiu sieta bitlų „Ob-La-Di, Ob-La-Da“, o meilės reikalus guosdavo itališka estrada – Al Bano bei Rominos Power „Felicita“ arba „Sharazan“. Scenarijus visada toks pats: pradžia – visi nedrąsūs ir pakampėmis; vidurys – dauguma šokių aikštelėje ir susiporavę; pabaiga – porelės bučiuojasi tamsoje, girti mušasi už durų, chebra ant „Javų“ važiuoja maudytis į Dubysą.

Todėl atmintyje susiriša keli dalykai – vasara, lauko darbai, kultūrnamis, šokiai, muzika, motociklai, nakties maudynės, prisigėrę ir besitalžantys vyrai. Iš viso šio konteksto labiausiai iškrenta kultūrnamis, kurio reikšmė niekaip nebuvo susijusi su funkcija. Tas baltų plytų namas neturėjo jokio ryšio su kultūra, bet buvo labai svarbus kolūkio atributas. Šiandien jį vadintume kokiu nors klubu ir sietume tik su laisvalaikiu. Tačiau ne atminty, o realybėje vis dar styro į kaimo panagę įsmeigtas pašinas – pasilinksminimai šeštadieniais yra kultūra, gėrimas per naktį yra kultūra, savaitgalis yra kultūra, atitrūkimas nuo rimtų darbų yra kultūra, emocijų dainelės yra kultūra… Kitaip tariant, „ar daug reikia proto, kad tą kultūrą sukurtum“ išlieka kriterijumi. Su tuo pašinu vietoj rašiklio į šalies strategiją įrašoma kultūros politika jau beveik tris dešimtmečius yra kultūrnamio politika.

Ir kiek plačiai pavieniai entuziastai bevertų langus, niekas nepasikeis, kol kultūra nebus atsieta nuo natūrinės „filosofijos“. Kultūros ir kultūringas žmogus yra daromas – jis neužauga bulvių lauke savaime. Kultūra yra darymas – sąmoningai, tikslingai, nuosekliai, kantriai, šimtmečiais, iš kartos į kartą yra išpuoselėjamas suvokimas, supratimas, gebėjimas vartoti, mėgautis, vertinti, investuoti. Tai nėra nedrąsiai pakampėmis, tai nėra drąsiai tamsoje ir nėra chebra ant vieno motociklo. Scenarijus kitas: nuo gimimo iki mirties šeimoje, mokykloje, universitete, specialiuose kursuose, seminaruose, knygose, premjerose, atidarymuose, diskusijose, kasdienybėje. Toje, nuo kurios nereikia bėgti. Nes jei bėgi nuo savęs, tai dėl ko gyveni?

Laikas ir ryškalai

Pavasario negatyvai būna patys stipriausi – bet koks žiedas bespalviame požieminiame ar vos žalsvame įnirtingai bundančios augmenijos fone kiekvienais metais tampa nauju atradimu (nors toje pačioje vietoje pražysta ne pirmą dešimtmetį), todėl fiksuojamas įnirtingai ir su plėšrūniška aistra. Suprantama, pilkoji zona veikia kiekvieno normalaus žmogaus psichiką – juk proveržio laukiama bemaž pusę metų, depresija ištįsta iki lėtinės fazės, nepadeda nei kava, nei vynas, nei seksas. Todėl pirmosios vinys į liūdesio, inercijos, nuovargio, apatijos, sąstingio kaktą ir yra visos tos snieguolės, žibutės, tulpės, vyšnios, alyvos… O jausmui pastiprinti iš atminties stalčių ištraukiamas vienas kitas rimas, patvirtinantis, kad kai kurios patirtys nekinta, ir klasika atranda vietą gyvenime reikiamu momentu: mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios; velniop nueina aukštas menas, ir nebegalima liūdėt, kada pavasarį kaštanas už lango pradeda žydėt; manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, jos vėliai žydės. Tik kelios eilutės, tik trumpa žinutė kaip būsenos atspindys.

Vasarą kontrastai silpsta, spalvų mąžta, viską užpila sodrūs žali atspalviai, dėl aukštesnės oro temperatūros kūnas rimsta, glemba, jokio poreikio kažko ieškoti, nervintis, skubėti. Akys ir protas nustemba tik sulaukę rudens – kaip? Viskas? Jau krenta? Jau nušalo? Tada vėl mobiliųjų telefonų panaudoje trumpam ima dominuoti fotoakis: fiksuojamas paskutinis raudonas vinvyčio lapas, užsnigti astrai, gervės danguje… Jokie argumentai, kad tuojau tuojau diena vėl pradės ilgėti, neveikia. Faktinis, kosminis laikas neturi nieko bendra su tuo, kurį jaučiame ir išgyvename.

Tiesa ta, kad kuo mažiau paisai klišių, kurios sunkiais svarmenimis prikabina prie praeities iliuzijų, diktuojančių, kaip turėtų atrodyti įsivaizduojama realybė, tuo tikresnis ir malonesnis yra tikrovės pajutimas. Na, nesninga per Kalėdas, žiemą neužpusto iki pažastų ir nespaudžia -30 °C. Ar reiktų dėl to rautis plaukus, verkti „ant kapų milžinų“? Ir ilgiausios birželio dienos, po kurios ima trumpėti šviesos laikas paroje, mitologija neveikia mieste – mes turime elektros lemputę, kurią galime pasirinkti: šaltas, šiltas, dienos, vakarinis apšvietimas… Galiausiai, galime save įmesti į bet kokios šalies peizažą ir gėrėtis vasara viduržiemį.

Bet kodėl, sakysite, kasmet visi jei ne dainuoja, tai fotografuoja „vėl gegužio žiedai“? Nes juosteles pakeitė skaitmena ir kiekvienas galime paspausti virtualų mygtuką išmaniojo ekrane. Nes nereikia ryškalų tamsiame kambarėlyje. Nes pavasaris yra toks metų laikas – tiesiog gražus, spalvingas, kvapnus ir teikiantis džiaugsmo. Pastarojo mums trūksta nuolat lyg vitaminų, nes per mažai valgome daržovių, galvodami, kad jas pakeis piliulės. O reikėtų pakeisti įsitikinimus – juos paleisti, atsipalaiduoti, priimti, ką galime gauti, išjungti surauktą kaktą, susireikšminimo mimiką, gelbėtojo aureolę, Prometėjo fakelą. Ir iš klasikos ne tik cituoti, bet ir realizuoti tą puikiąją eilutę „mylėk savo artimą“. Visas problemas kaip ranka nuimtų.

Kietas ir gražus

Kai gana stipriai kas užvožia į nosį, tai, sako, žaibuoja, mirga akyse. O jeigu mirga (latviškai murgot – kliedėti, blaškytis, svaičioti), tai nėra atramos – mirguliuojantis pasaulis neturi ašies, nėra įprastas, kurio apačioje žemė juoda, o viršuje dangus melsvas. Ir kai muša, daužo – kažką juk išmuša: žemę iš po kojų, dantį iš burnos, nosį iš vietos. Ir kas sakė, kad viskas savo vietose yra gerai? Trumpai galima pabūti viename taške ar padėtyje, bet ilgai užsibūti reiškia mirti. Miręs yra statiškas. Gyvybė – judri, kiti, permaininga. Žmogus dažniausiai ieško stabilumo ir dualistinio aiškumo, tačiau gamta – dėsningai, t. y. ratu, besimainanti – jam buvo ir yra tai, ką mėgdžiodamas jis sukuria ritualą – tame rate pasikartojančias apeigas.

Žinoma, ratas ar koks kitas apvalumas yra dinamiškiausias dalykas – jis gali judėti risdamasis pats savaime ar kieno pastumtas. Kai saulės apskritimas užsibūna ilgiau ir žemiau, garantuodamas daugiau šviesos bei šilumos, žmogui irgi maga prisidėti prie bendro reikalo. Tą visuotinį išinertinimo tašką tebevadiname Velykomis. Ir iš tiesų – pavasaris prasideda tuojau po jų. Nors senieji gyvybės žadinimo ritualai – laistymasis vandeniu, supimasis sūpynėse, dainavimai ir žaidimai – jau beveik pamiršti, kiaušinių dažymas, daužymas bei ridenimas vis dar gyvuoja. Kad viskas prasideda nuo kiaušinio (net fundamentaliausi klausimai), žino ir vaikas. Tik jei kiaušinis liktų lizde, paukščių fermoje ar prekybos centro lentynoje, jo niekas nepastebėtų kaip išskirtinio artefakto, vis dar išlaikančio kertinį simbolinį vaidmenį. Tad jis marginamas ir tampa margučiu. Apie technikas ir raštus nekalbėsime – vienam krašte svarbu daug spalvų, kitam – daug ženklų (gyvatėlių, augaliukų, svastikų, saulučių – visi reiškia gyvybę), kad tik akyse mirgėtų, kad būtum sutrikdytas, nustebęs, nudžiugęs. Nes žodis margas etimologiškai sietinas su reikšmėmis švytėti, blyksėti, mirgėti, mirguliuoti, netgi žaibu (žr. pirmą pastraipą).

Taigi pavasaris prasideda nuo nepaprasto kiaušinio, kuris, išmušęs tave iš vėžių, įgyja ir tam tikrų galių, pavyzdžiui, sumuša priešininko margutį. O nugali kietesnis. Juk ne iš balos kietakiaušiai ar tiesiog kieti vyrukai, iš Velykų. Ridendamas nejudrų kiaušinį, senųjų laikų žmogus simboliškai prisidėdavo prie naujo gyvybės ciklo įsiūbavimo – mistinis margutis rieda žeme ir joje ima viskas busti, keltis ir dėti savo kiaušinius. Šiandieną tikslai kiek kiti, panašesni į smagiąją petankę – būti taikliu, sėkmingu, prisirinkti kuo daugiau grobio ir tapti nugalėtoju. Visi žaidimai, varžybos yra –iausiojo nustatymas ir galios demonstravimas: fizinės, protinės, dvasinės. Natūroje išlieka stipriausi ir gudriausi. O kultūroje?

Velykos (iš slav. kalbų Velikij) yra didžioji diena, nes Kristus, Dievas žmogaus kūne, prisikėlė po mirties. Iš esmės tai ta pati statiškumo išjudinimo ir gyvybės pagarbinimo šventė. Tik bažnytinėje tradicijoje nėra kiaušinio. Nes joje veikia kultūrinė paradigma, kai svarbiausia tampa dvasinė pergalė, tikėjimas, kad Dievas yra amžinasis gyvenimas, kuris juda pats savaime, jo nereikia ridenti, jis niekada nesustoja ir nesibaigia. Kad Dievas yra meilė, nesiekianti laimėti gudrumu ar jėga, ją tereikia pajusti (judinti ir jaudinti, justi yra tos pačios kilmės žodžiai). Lietuviai, sujungę kultūrinius ir gamtinius ritualus į vieningą visumą, stebėtinai moderniai tai atspindi savo kalboje, į kasdienius pokalbius įtraukę pagiriamąjį žodį kietas, kurio reikšmė vis labiau plečiasi, aprėpdama judantį ir jaučiantį – fiziškai, protiškai, dvasiškai gražų bei empatišką – žmogų.

Klaida ir laisvė

Nieko baisiau, nuobodžiau, šleikščiau negali būti už neklystantį. Bet siaubingiausia, kai žmogus, pats save tokiu laikydamas, imasi represijų prieš, jo manymu, klystančius. Tai nėra tik diktatūra, despotizmas, stagnacija, anachronizmas. Tai yra baimė, desperacija, pralaimėjimas, agonija, prasiveržianti įvairių galių demonstravimu, kad viskas būtų suvaldyta, sutvarkyta, suteisinginta.SKAITYTI DAUGIAU

Povai ir pavojai

Lietuviai gerai žino posakį „Pasipūtęs kaip povas“. Šis paukštis mūsų krašte laikytas dvaruose dėl grožio, o ir dabar ūkiuose ar privačiuose zoologijos sodeliuose – tik dėl puošnumo. Jo gebėjimas gėrėtis savimi, pavyzdžiui, išskleidus uodegą prie vandens telkinio, primena mitą apie Narcizą, kurio didaktinė potekstė kiekvienam aiški. Žodžiu, nors visi sutinka, kad paukštis iš tiesų įspūdingas, jo plunksnos žavi, kerėdamos „tūstančiu žvilgsnių“, bet moralinis aspektas nubrėžiamas labai aiškiai – puikybė ir tuščiagarbiškumas yra jo nuodėmė. O kaip gi povas vertinamas ten, iš kur jis kilęs – Indijoje, ar ten, kur nevaržomas gyvena laisvėje? Jis – karalių paukštis, kurio atvaizdas – laimės ženklas, nešąs visokeriopą sėkmę, pritraukiąs garbę ir klestėjimą, apsaugąs nuo bėdų. Povas yra mitinis saulės simbolis, dievų „žirgas“, demonų nugalėtojas, atgimimo bei atsinaujinimo įvaizdis.

Tokių, sakytume, visiškai skirtingų pasaulėžiūrų radimąsi koregavo istorija – kuklumo ir išorinio blizgesio, dvasinių vertybių ir materialiojo turto priešprieša radosi krikščioniškajame etape. Įvairių brolijų asketiškieji vienuoliai katalikai, o ir kuklieji reformatai gana tvirtai įskiepijo pagrindines Naujojo Testamento tiesas. Ir tas povas lietuviams nelabai turėtų rūpėti – ne mūsų paukštis, maža ką apie jį pasakoja visokie indai…

Bet senovinėse lietuvių liaudies dainose vis išnyra ne tik keistos peizažo detalės – kalnai su jūromis (daugiskaitoje), o ir egzotiška fauna – liūtai, vadinti levais, bei tie patys povai. Štai viena dzūkiška daina pasakoja įdomią povo gaudymo istoriją, kurioje išskleidžiama visa siekiamybės genezė. Dainos tekste sakoma: „Vaikštinėjo povelė po dvarų / Jos kojelės šilkeliais panciotos“. Toliau labai nuosekliai piešiamas šio paukščio paveikslas, kiekvieno dvieilio posmelio paskutinę eilutę pakartojant – ji tampa pirmąja kito posmelio eilute – ir taip įtvirtinant tą nuostabų vaizdą. Taigi povelės kojos aprištos šilkais, pečiai nubarstyti perlais, o galva aplieta auksu. Visai kaip Indijoje. Dainos siužetas vystomas toliau – lyrinis subjektas iškelia sau siekinį „o kad aš tų povely sugautau“. Ir tada vardija, kas būtų: jei sugautų, tai nurištų šilkus, nurinktų perlus ir nuluptų auksą. Sakytume, labai pragmatiška ir, ką jau, atpažįstamai lietuviška…

Tik daina dar nebaigta. O jos finalas toks: jei vis tik tą povelę sugautų, tai šilką įpintų į mergelės, mylimosios kasas, perlais nubarstytų jos galvą, o iš aukso nukaltų jai žiedą. Bet… viskas ir lieka tariamąja nuosaka. Kitaip sakant – kalbama apie svajonę, deja, neįmanomą, bet apmąstomą, įsivaizduojamą. Tas stebuklingas paukštis, apdovanotas vertingiausiomis, brangiausiomis dovanomis, kurias įgijus žmonių pasaulyje galima tapti laimingu, pradėti gyventi lyg rojuje, ir yra dieviška būtybė. Tokia, kokią ją piešia indų mitai. Štai taip susiliečia pasaulėvaizdžiai, regis, labai tolimi, neįmanomi suartėti. Nors iš tiesų pasaulis nėra toks didelis, o dieviškumas neturi nieko bendro su religine diferenciacija.

Ar svajonę – tą rojų, tą absoliutą – įmanoma pasiekti? Amžinasis ilgesys tobulumo, kurio žmogus nuolat geidžia, yra dalis sacrum vaizdinio, lengviausiai atpažįstamo dvasinguose reikaluose. Jų kryptimi veda intuicija, kuriai visada aišku, kad kilnūs, idealistiniai siekiai sutaurina politiką, net ir labiausiai šokiruojančiais metodais žmogų žadinantis menas pateisinamas, kariaujančių konfesijų taika yra gėris ir t. t. Tačiau sudainuoti sutrumpintą dainą ir pamiršti paskutinį, finalinį siekinį yra daug paprasčiau. Ir tai liudija šiandieną taip energingai bujojantis „paprastumas“, tas viską apžergęs profanum. Štai kodėl šiame tekste nėra aliuzijų į šventę, kuria užtvindytos gatvės. Nes kiek joje šventumos?

ŽODŽIAI IR ŽAIDIMAI

Nėra įdomesnio dalyko už nėrimą gilyn. Žinoma, gelmių esti visokių. Bet vis viena – ar tai būtų jūros, dangaus, asmeninė, tiriamo objekto – gelmė labai vilioja, nes ten tikiesi rasiąs kažką ypatingai svarbaus, padėsiančio suvokti esmę, patirti pirminio šaltinio dovanojamą atsakymą. Dažniausiai kalbama apie išsigryninimą, išskaidrėjimą, dvasinį nubudimą, nušvitimą, ir taip tarsi nusakoma būsena, kurią gali išgyventi žmogus, mėginantis atskleisti paslaptis, nepavaldžias kūnui. Bet ar tik-rai dvasiniai dalykai yra atskirti nuo kūno, o pastarasis – visiškai nereikalingas balastas, šarvas, didžioji kliūtis kelyje į tą kažką, kas, neva, yra geriau, gražiau, tobuliau ir siektina?SKAITYTI DAUGIAU

Dvyliktasis

Kartą pavasarį, stebėdama susigrūdusias, aimanuojančias, girgždančias, ūžiančias, rėkiančias Nemuno ir Neries santakos ledo lytis, galvojau, kaip jos, baisia jėga grūmodamos, priverčia išsigąsti, pajusti realiosios gamtos gaivalo galybę, savo bejėgiškumą ir menkumą, silpnumą ir trapumą.SKAITYTI DAUGIAU

Šveitimo kvadratas

Kažkada, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, Kaune egzistavo daug įdomių pogrindinių veiklų. Ne, neaptarinėsiu virtuvių ir jose verkiančių arba smigusių vyrų, kai vienintelė išeitis iš padėties (geležinės uždangos, draudimų, sekimų etc.) buvo dvasios (spiritus) išlaisvinimas spiritu. Ir visų tų vinilų vakarėlių, etnografinės ir žaliosios veiklos, bažnyčių požemių ar mašinėle perrašytų knygų, kurių nieku gyvu nebūtum radęs knygynuose. Lapkritis iš atminties išviliojo epizodus, kai būrelis entuziastų, vedamų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko, kūrė savąjį mitą apie unikalią, stebuklingą, užkoduotą baltiškąją sąmonę, glūdinčią pasąmonėje, ir apie tai, kad mums tereikia atrakinti tas paslaptis ir tapti bemaž šventaisiais, galinčiais sujungti pagonybę ir krikščionybę, nes abiejų pamatas yra sacrum, o ne profanum.SKAITYTI DAUGIAU

Demontuotas kvadratas

Manęs neįkvepia paminklai. Ypač vertikalės. Jei kultūra yra visa tai, kas nėra natūra, besistiebiantys į šviesą ir šilumą akmeniniai, metaliniai, mediniai kūriniai niekada nepamėgdžios be jokių pastangų dangun šaunančio daigo, kurio egzistavimo viršūnėje visada yra žiedas, apdulkinimas, vaisius.SKAITYTI DAUGIAU

Trūkumo kvadratas

Rudens metas – geriausias laikas kurti. Taip sako dauguma menininkų. Bet ne tik jie – užslinkus tamsesniems debesims, žliaugiant ilgiems ir vėsiems lietums, blunkant pievų spalvoms, o medžių lapams sirpstant ryškiu raudoniu, keistos ir dilgčiojančios nuojautos įjungia žmogaus budrumą, maudžiančio ilgesio lempute kažką mirkčiojantį įspėjamaisiais signalais, kuriuos derėtų perskaityti lyg Morzės abėcėle rašytą pranešimą, bet jie lieka blausiu nerimo audiniu pridengti. Lėto nykimo ir nežinios metas išjungia triukšmą, gyvenimo džiaugsmo klegesį, nerūpestingo flirtavimo šypsnį ir vasaros saulėje suglebusį kūno bei širdies raumenį priverčia staiga įsitempti. Tai klausimų metas. O atsakymai dažnai tėra praplaukiantys šešėliai to, ką žino Kažkas, tas Kitas, bet niekada neatveria iki galo.SKAITYTI DAUGIAU