VILTIS KAIP STEBUKLO SĄLYGA

„Reikia turėti drąsos, – mąsčiau žvelgdama į vėjuoto vandenyno pakrantės plynes, įrėmintas grandine plikų kalnų. – Drąsos viską pakeisti, paimti gyvenimą į savo rankas ir perkelti į kitą, išsvajotą platumą.“ Tarpmiestinis autobusas užsukdavo į kiekvieną miestelį, kartais stabtelėdavo prie kokio milžiniško kaktuso, vidury „niekur“, išleisdamas vieną ar prigriebdamas kitą keleivį. „Hola!“ – nusišypsodavo įlipdami, regis, taip nerūpestingai, nors nesunku nuspėti, kad už kiekvienos šypsenos rastum po rūpestį, už kiekvienos įdegusio veido raukšlės – po istoriją, nebūtinai laimingą.SKAITYTI DAUGIAU

Rūsyje po avinais

Krokuvos Turgaus aikštėje stovinčių didikų Potockių rūmų gotikinis rūsys 1956-aisiais atrodė nekaip. Kadaise jame laikytos anglys, o karo metais vokiečiai buvo pavertę jį aviacijos sandėliu ir priešlėktuvine slėptuve. Nežinia, kokios vaizduotės reikėjo, kad šioje visokiu šlamštu bei plytgaliais užverstoje skylėje įžvelgtum kultūros židinį. Tačiau Krokuvos dailės akademijos studentai vaizduotės nestokojo. Be to, Lenkijoje prasidėjo šioks toks politinis atšilimas, ir iki karalių miesto netruko atsklisti gandas apie Vakaruose išpopuliarėjusias rūsio kavines, kuriose ne tik pilstomas vynas, bet ir verda kultūrinis gyvenimas.SKAITYTI DAUGIAU

Deganti Kalėdų eglutė ir šventės lovoje

Buvo naktis prieš Kalėdas,
Ir nė vienoj pašalėj
Nekrusčiojo visiškai niekas,
Netgi pelė.
Nes kaip ir visi tam senam name,
Pelė buvo lovoj – ją kankino sloga.
Tik mūsų
Mažoji Madlina
Atsikėlusi seniai
Jautėsi
Puikiai.SKAITYTI DAUGIAU

Kopijavimo kultūra šiuolaikinėje Kinijoje

Nors mūsų, vakarietiškoje, kultūroje kopijavimas vertinamas neigiamai, tarsi nesugebėjimas parodyti kūrybiškumo bei originalumo – modernioje Vakarų visuomenėje itin aukštinamų savybių, Kinijoje atkartojimas turėjo ir vis dar turi kitokią prasmę. Dažniausiai jis suprantamas kaip priimtinas ar netgi sveikintinas elgesys bei gabumo požymis. Kinai mėgdžioja tai, kas pavykę, patikrinta ir patrauklu jų visuomenei, norėdami tai perprasti, įvaldyti ir kai kuriais atvejais patobulinti. SKAITYTI DAUGIAU

Birželio 16-oji: po aludes beskaitant „Ulisą“

– Ar jums viskas gerai?

Kiek apsvaigęs vietinis airis Dublino gatvėje, trumpam nustojęs murmėti „I said yes I will Yes“, šiaudine skrybėle, laikydamas taurę burgundiško vyno vienoje rankoje ir įdarytą keptą širdį kitoje, kramtydamas raudoną gėlę:

– Šiandien Blumo diena…SKAITYTI DAUGIAU

Rinktinės Istorijos

DAILĖ | Erika Grigoravičienė

NAUJOSIOS KOMUNIKACIJOS MOKYKLA

Sąjūdžio laikų „nekonvencionalaus“ meno kūrėjai norėjo visiems laikams sužlugdyti dailės mitą. <…> Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM), išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, 1991 m. sumanė dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Jis jau buvo girdėjęs apie pasaulyje vykstantį medijų technologijų perversmą ir atsiradusį internetą, bet Lietuvoje tada dar nebuvo net asmeninių kompiuterių.SKAITYTI DAUGIAU

Lietuvos kultūros istorija: dovana, kurios nepastebėjome?

Globali priešistorė lokaliai kultūros istorijai

Iki pat XX a. pradžios muziejai siekė parodyti, ką verta atsiminti, kas iš daugybės žmogaus veiklos rezultatų turi kokią nors išliekamąją vertę, tad jie tarnavo įvairių kultūros vertybių, aktualiausių esantiems visuomenės hierarchijos viršuje, išsaugojimui. SKAITYTI DAUGIAU

Žalakevičius

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė, kadais Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje besimokiusi vienoje klasėje su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, sumanė parašyti prisiminimų knygą. Tik ne savo prisiminimų, o paties Grigorijaus. Tad išvyko Izraelin ir ten užrašė autentiškus pasakojimus, kuriuos papildė ir praturtino Olga Kanovič – rašytojo žmona, bendraautorė, redaktorė, archyvarė… Knygą, pavadinimu „Gib a kuk“, žydiškai reiškiančiu „užmesk akį, žvilgtelėk“, spaudai parengė leidykla „Tyto alba“, „Nemunui“ patikėjusi ištrauką dar iki leidiniui pasirodant knygynuose.

Po kino meno neramiu dangum
Paslysti lengva ir pargriūti.
„Adomas nori būt žmogum“,
O aš Feliniu noriu būti.

Tai Grigorijus Kanovičius knygoje „Linksma akim“ apie svarbiausią savo biografijoje kino režisierių Vytautą Žalakevičių.

G. K. Kinas yra liūnas. Ir daugelis žmonių jame paskęsta. Mano manymu, yra taip. Galbūt kiti mano, kad tai yra šventė. Ir – tai mano tvirta nuomonė – darbas sovietiniame kine gadino žmogų, nes jis mokė talentingą menininką prisitaikyti, derėtis negeistinom sąlygom. Iš tvirto žmogaus daro… Labai mažai tokių, kurie ėjo iki galo be kompromisų. Tai didelis išbandymas. Aš 11 metų tarnavau Kino studijoje ir prisižiūrėjau visko. Kine scenarijus, filmas nepriklauso nuo studijos vadovo ar režisieriaus, kad ir koks jis gražus žmogus būtų. Tarybiniam kine viskas priklausė nuo institucijos, stovinčios aukščiau, kur dirbo keletas visiškų idiotų. Lietuvoj, Latvijoj, paskui ir Maskvoj. Maskvos kino komitetas su Romanovu – visiška skaistykla, kurios neišvengsi.
Peržiūrėjau savo filmografiją ir siaubas apėmė. 13 pavadinimų, iš jų du dokumentiniai. Sau pasakiau, kad buvau pamišėlis. Ką dar gali pasakyti?
R. O. Arba kad virėte toje košėje ir žinote, kokia ji karti, arba kad dirbote Lietuvos kino studijoje jos įdomiausiu laikotarpiu ir su kūrybingiausiais žmonėmis, kad prisidėjote prie filmų, kurie šiandien laikomi klasika, o jums tie filmai ir jų autoriai buvo darbo kasdienybė. Pavyzdžiui, „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“, Vytautas Žalakevičius…
G. K. Žalakevičius buvo neeilinių gabumų žmogus. Jo nėra su kuo lyginti lietuvių kine. Medis tarp kitų augalų. Ir labai prieštaringas. Pirmą kartą savo gyvenime sutikau žmogų, kuriame, sakau kaip rašytojas, gyvena du skirtingi pradai: angelas ir šėtonas.
R. O. Angelas?
G. K. Jis baisiai bijojo išsiduoti, kad jis irgi silpnas. Visą laiką vaizdavo antžmogį ir lygiavosi į antžmogius. Kartais prasitardavo, kad esamomis sąlygomis jam ankšta, jo gabumų čia nereikia. Jis kentėjo dėl to.
Apie aktorius lengviau pasakyti: nesuvaidino, ko norėjo. Tų vaidmenų žodžiai parašyti pjesėse, tai lyg kažkas konkretesnio – ko norėjo ir ko nesuvaidino. Apie rašytojus? Neparašė, ką galėjo? Ką norėjo parašyti? O apie režisierius?
R. O. Tuoj prisiminsiu, kaip būtent tai formulavo Žalakevičius: „Netektis nėra tai, ką tu turėjai ir praradai. Netektis yra tai, ko tu niekada neturėjai. Galėjai turėti, bet neapturėjai. Galėjai padaryti, parašyti, pastatyti, suvaidinti, bet tu to nepadarei. Tai yra tikros gyvos kraujuojančios netektys. Talmude yra parašyta: „Neišsipildę norai – tai nuodai“.*
G. K. Labai teisingai. Tiesiog stebiuosi, kaip tikslu. Tai labai gilus savęs pažinimas. Norėčiau būti taip pasakęs. Neparašęs rašytojas, nesukūręs menininkas – kaip kasykla, kurią palieka, neiškėlę visų brangakmenių.
Žalakevičius irgi neišsemtas menininkas, bet tai jau daugiau aplinkybės, laikas, kai reikėdavo laukti leidimo, palaiminimo, kad galėtum kurti filmą, o ne kiekvieną scenarijų laimindavo, aš jums papasakosiu. Ir tas tikslus posakis apie netektį ir neapturėjimą – tai ne abstrakčiai pasakyta, tai apie save. Taip, jis ir pats buvo skriaudikas, jis niekino, žemino žmones, su kuriais dirbo, nesiskaitė su jais, ir aš jo skriaudą pajutau, bet aš jam atleidžiu, jį suprantu. Jis buvo profesionalų profesionalas. Labai liūdnai žiūrėjo į kino ateitį, lyg numatydamas, kas gali atsitikti. Ir nors niekino, žemino, jis puikiai suprato, kas yra gabieji studijos režisieriai, ir nekentė antrojo ešelono – nebijojo įvardinti, kas kam priklauso. Atvirai. Ir atvirai jis jautėsi geriausias, kuriam niekas iš aplink dirbančių neprilygsta. Ir nors nuolat buvo apsuptas daugybės žmonių, visą laiką šurmulyje, jis, mano manymu, buvo labai vienišas žmogus.
Žala nemėgo kitų režisierių. Todėl jo buvo labai įtempti santykiai su Vabalu, linkusiu statyti – Žalos nuomone – prasčiokiškus filmus. Žebriūnas buvo išimtis, jo nelietė. Nevadino konkurentu, bet ir neniekino. Vienintelis atvejis, kai jis save nugalėjo, pripažino kitą – tai Grikevičius, jam Žala patikėjo „Jausmų“ scenarijų. Šitą filmą jis gyrė beatodairiškai ir į Grikevičių dėjo didžiausias viltis.
Bet mano gyvenime kino etapas seniai pasibaigęs. Pramonėje žmogus negali ilgai ištverti. Reikia labai stiprios valios ir sveikatos. Kinas yra menas, kuris nuo tavęs nepriklauso.
R. O. Žiauriai apibūdinot.
G. K. Turėsiu papasakoti jums apie „Gott mit uns“, mūsų su Žalakevičium pirmą scenarijų apie lietuvį kunigą, kuris karo metu išgelbėjo žydų berniuką. Žala labai užsidegė, kai papasakojau jam tą istoriją. Bet nuo mūsų, scenarijaus autorių, absoliučiai niekas nepriklausė tais metais. Priklausė nuo Baltušio – jis buvo Meno tarybos narys, priklausė nuo Meškauskienės, kino ministrės…
R. O. Pasakojama, kad Meškauskienę Žalakevičius vadinęs „mama“, nes ji daug kam padėjusi įgyti kino profesiją ir vėliau, kai baigusieji jau dirbo Kino studijoje. Ji buvo palanki Žalakevičiui?
G. K. Jam palanki, filmams – nelabai. Tokia dvilypė pozicija. O dar buvo tarnai – Kinematografijos komiteto pirmininkai, Centro komiteto pasodinti ir jam atsakingi. Apie „Gott mit uns“ Baltušis Meno taryboje pasakė: kunigas ir žydukas šiandien mums neaktualūs herojai. Viskas! Filmo nebus.
Žalakevičius buvo imlus istorijoms, kurios būtų įdomios Paryžiuje, Romoje, Niujorke, o ne tik Maskvoje ar Sverdlovske, jo kelrodžiai buvo Fellini, Antonioni, Amerikos geriausi režisieriai. Jis tiesiog gaudydavo nepaprastas istorijas. Kaip prasidėjo „Ave, vita“ scenarijus? Kai aš atėjau pas Žalakevičių ir mes šiaip kalbėjomės. To net kalbėjimusi pavadint negalima. Prisiminiau, kad sutikau žydą, kuris man pasakojo apie kitą žydą – tai visų žydų įprotis: žydas kalba apie žydą. Tai paprasta, kaip išgert vandens kasdien. Tas žydas man pasakojo, kad mirė jo draugas, jam buvo jau gana daug metų, jis kasmet išsirūpindavo, nežinau kokiais būdais, leidimą atvažiuoti į Lietuvą, kai tai būdavo dar labai sunku – pereit per kgb, šmgb… Kam jis atvažiuodavo? Jis nueidavo į Arklių gatvę, kur karo metais buvo getas, apsirengdavo taip, kaip jis buvo apsirengęs 1941 metais, specialiai turėdavo tokią aprangą čemodane – civiliai drabužiai su didele geltona žvaigžde ant krūtinės. Ir nuo Arklių gatvės pėsčias eidavo į Panerius. Per visą miestą. Nepaisydamas nei milicijos, nei žmonių, kurie gali iš jo pasijuokti. Pastovėdavo Paneriuose ir grįždavo tuo pat keliu atgal, todėl, kad jis išsigelbėjo. Žalakevičiui labai patiko tos eitynės, jis sakė, kad čia tikras scenarijus.


*Aš nežinau…, sudarytoja Rasa Paukštytė, išleido Teatro ir kino rėmimo fondas, Vilnius, 1996, p. 307–308.