Žiaurus didysis tuštumos grožis

All changed, changed utterly:   
A terrible beauty is born.

Pasaulinis karantinas daugelį priklausančiųjų vidurinės ir aukštosios kultūros pasauliams privertė prisiminti skirtingas knygas bei artefaktus. „Dekameroną“ – nes epidemija tikra ir karantinas tikras; „Marą“ – nors romane maras metaforiškas, simbolinis, alegorinis, bet vis tiek; „Mirtį Venecijoje“ – keista, labiau knygą, o ne filmą, bent jau vertinant pagal anglakalbių tviterį; paslaptingai žmonių negausius Edwardo Hopperio paveikslus; žinoma, Aleksandro Puškino „Puotą maro metu“ bei daugybę kitų. Gi ypatingų pretenzijų neturintieji iš savų kultūros sandėliukų lenktyniaudami traukia visokį distopinį kiną. Galiausiai patys pižoniškiausi, išugdyti spekuliatyviųjų realistų, Marko Fisherio ir panašių retrofuturizmo giedorėlių, brutalistinės architektūros ir „Ghost Box“ markės produkcijos, negalėjo apeiti to, kas akivaizdu: virusų užplombuoti kruiziniai laivai, prabangūs viešbučiai pasiturintiesiems –tai juk grynai iš vėlesnių Jameso Grahamo Ballardo romanų. Viskas išties taip.SKAITYTI DAUGIAU

ARISTOKRATIJOS SIMBOLIS, RŪMŲ IR DVARŲ PUOŠMENA, MENININKŲ KŪRYBOS OBJEKTAS

Rusų kurto atvaizdą šiandien galima pamatyti Kijeve, Šventosios Sofijos sobore, kurį, sekdamas Konstantinopolio pavyzdžiu, XI a. Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis (apie 978–1054) pastatė 1036-ųjų pergalei prieš pečenegus pažymėti. Į katedros chorą vedančios laiptinės sienas puošiančiose XII a. freskose vaizduojamos medžioklės scenos net paskatino sukurti legendą, neva Prancūzijos kronikoje rašoma, kad atvykdama Prancūzijon tekėti už Henriko I (1016/18–1032), Kijevo Didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo duktė Ana Jaroslavna (1036–1089 arba 1025–1075) kaip dalį savo kraičio į Paryžių atsivežė tris rusų kurtus. SKAITYTI DAUGIAU

Kita laimės versija

Pakeliui sproginėjo kaštonai po kojom, iš laimės smagiai ritinėjosi grindiniu, dar drėgni, ką tik išsprūdę iš dygliuoto kevalo įsčių, žvilgėjo ryto saulėje tobulu rusvumu ir viliojo prie jų prisiliesti. Jų smagumas persidavė ir mano nuotaikai: pakėlęs vieną, maloniai glotnų ir sklidų, nusinešiau saujoje iki pat darbo – pro mažąjį Ąžuolyną, laiptais žemyn palei „Kauko“ kavinę, į „Nemuno“ žurnalo redakciją, puslankiu pakibusią virš Gedimino ir Donelaičio sankryžos. Taigi, nesuklysiu pasakęs, kad tądien, 1986-aisiais, buvo saulėtas rugsėjo pabaigos, galbūt spalio pradžios priešpietis.SKAITYTI DAUGIAU

APIE KASDIENYBĖS ŽODŽIUS

Metafora (gr. „perkėlimas”) – vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas. Tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto, pvz.: „padangių ašaros“, „vilties gėlelė“ – Salomėjos Nėries poezijos metaforų pavyzdžiai iš Lietuvių kalbos žodyno.SKAITYTI DAUGIAU

JONAS MEKAS. NE MENININKAS, ATVYKĘS KAIP BENAMIS

Tai vienas iš paskutiniųjų Jono Meko interviu, pradėtas 2015 m. kovo 29 d. jo pamėgtoje Grinvič Vilidžo kavinėje „Zinc bar“ Niujorke, vėliau buvo tęsiamas susirašinėjant. Iš šimto paruoštų klausimų J. Mekas atsakė tik į šešiasdešimt.SKAITYTI DAUGIAU

Skaito visi ir visur. Privati ir vieša skaitymo erdvė šiandieną

Bemaž dvidešimt metų rašant apie architektūrą bei dizainą, daug kartų teko minėti ir bibliotekas, tačiau mažiau, nei norėtųsi, nei privalu, turint galvoje viešosios architektūros reikšmę ne tolygioje, bet veržlioje technologijų ir visuomenės vystymosi fazėje esančiame XXI a. Vienas iš šiuolaikinės bibliotekos vaidmenų – šios raidos pasiekimus padaryti prieinamus kiekvienam, ir tai bibliotekai, kaip pastato tipui, suteikė galimybę tapti tokiu pat atpažįstamu ir net pageidaujamu miesto ženklu kaip muziejus.SKAITYTI DAUGIAU

P. P. P. (1922–1975)

Šis mano tekstas – tai ne informacija, bet pasidalinimas meile. O toks pasidalinimas (ar prisipažinimas) dažnai būna nerišlus. Tai ne mokslinis darbas. Net norėdamas tokį parašyti, nesugebėčiau. Ir, veikiausiai, net nenorėčiau. Tai prisiminimų, impresijų, pagalvojimų skaidulos…

Bet kuris raštingesnis italas suprastų, kad trys didžiosios „P“ raidės, P. P. P., įvardina Pierą Paolo’ą Pasolinį. Aš taip pat (nors ne italas ir ne ypač raštingas) jas naudosiu, patogumui ir šių raidžių junginio magijos dėlei.SKAITYTI DAUGIAU

Amžinai alkani namai

Praėjusiais metais viena vertingiausių, konceptualiausių ir uždariausių meno vertybių saugyklų Lietuvoje – Kazio Varnelio namai-muziejus – plačiau atvėrė duris visuomenei. Dabar užtenka atėjus nusipirkti bilietą, o norintys ekspoziciją apžiūrėti su gidu, turi registruotis. Muziejaus darbuotojai nusiteikę ambicingai: kiekviena jo veiklos kryptis, nuo ekspozicijų tvarkymo, ekskursijų iki komunikacijos priemonių bei suvenyrų, turėtų patenkinti net reikliausią lankytoją.SKAITYTI DAUGIAU

Zinovijus Zinikas. Todėl, kad aš – melagis

Rašytojas, radijo žurnalistas Zinovijus Zinikas 1945 m. gimė ir užaugo Maskvoje. 1975-aisiais iš SSRS emigravo į Izraelį, 1976-aisiais persikėlė į Jungtinę Karalystę. Daugelį metų dirbo BBC, yra daugybės romanų, apysakų, apsakymų ir esė autorius. Rašo rusų ir anglų kalbomis.SKAITYTI DAUGIAU

Kvepianti literatūra ir literatūros kvapai

Amerikiečių poetas Waltas Whitmanas savo dienoraštyje užrašė: „Literatūra yra pilna kvapų.“ Ši graži frazė, deja, iš tiesų – neigiama literatūros charakteristika, kadangi W. Whitmanui visa knygų kultūra tebuvo tikrovės distiliatas, kurį galime užuosti tarsi kvepalus. Tų kvapų pilni mūsų namai ir kambariai, tvirtino poetas, jie apnuodijo mus ir mes pamiršome, kokia iš tiesų yra tikrovė. „Atvirame ore – ne kvepalai, ne distiliavimo garai, jisai bekvapis…“, – pareiškė jis poemoje „Daina apie save“. Tikrovė yra bekvapė. Siekiant kurti taip, kad ji tokia liktų ir literatūros tekste, reikia mokytis: suprasti, jog rašoma visu kūnu, ne tik galva, širdimi bei rankomis, bet ir genitalijomis, pilvu, kojomis… Nes tikrovė visa tai maitina. Tik tada poezija gali būti panaši į mus supantį pasaulį – be jokių kvapų, nieko neišskirianti, nieko neinterpretuojanti.SKAITYTI DAUGIAU