Amžinai alkani namai

Praėjusiais metais viena vertingiausių, konceptualiausių ir uždariausių meno vertybių saugyklų Lietuvoje – Kazio Varnelio namai-muziejus – plačiau atvėrė duris visuomenei. Dabar užtenka atėjus nusipirkti bilietą, o norintys ekspoziciją apžiūrėti su gidu, turi registruotis. Muziejaus darbuotojai nusiteikę ambicingai: kiekviena jo veiklos kryptis, nuo ekspozicijų tvarkymo, ekskursijų iki komunikacijos priemonių bei suvenyrų, turėtų patenkinti net reikliausią lankytoją.SKAITYTI DAUGIAU

Zinovijus Zinikas. Todėl, kad aš – melagis

Rašytojas, radijo žurnalistas Zinovijus Zinikas 1945 m. gimė ir užaugo Maskvoje. 1975-aisiais iš SSRS emigravo į Izraelį, 1976-aisiais persikėlė į Jungtinę Karalystę. Daugelį metų dirbo BBC, yra daugybės romanų, apysakų, apsakymų ir esė autorius. Rašo rusų ir anglų kalbomis.SKAITYTI DAUGIAU

Kvepianti literatūra ir literatūros kvapai

Amerikiečių poetas Waltas Whitmanas savo dienoraštyje užrašė: „Literatūra yra pilna kvapų.“ Ši graži frazė, deja, iš tiesų – neigiama literatūros charakteristika, kadangi W. Whitmanui visa knygų kultūra tebuvo tikrovės distiliatas, kurį galime užuosti tarsi kvepalus. Tų kvapų pilni mūsų namai ir kambariai, tvirtino poetas, jie apnuodijo mus ir mes pamiršome, kokia iš tiesų yra tikrovė. „Atvirame ore – ne kvepalai, ne distiliavimo garai, jisai bekvapis…“, – pareiškė jis poemoje „Daina apie save“. Tikrovė yra bekvapė. Siekiant kurti taip, kad ji tokia liktų ir literatūros tekste, reikia mokytis: suprasti, jog rašoma visu kūnu, ne tik galva, širdimi bei rankomis, bet ir genitalijomis, pilvu, kojomis… Nes tikrovė visa tai maitina. Tik tada poezija gali būti panaši į mus supantį pasaulį – be jokių kvapų, nieko neišskirianti, nieko neinterpretuojanti.SKAITYTI DAUGIAU

Renaldas Gudauskas: Nuo nacionalinio saugumo iki kūrybinių eksperimentų

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNB), kurios ištakų reikėtų ieškoti 1919-ųjų Kaune, švenčia 100 metų jubiliejų. Šiandieną čia ant 60 km lentynmetrių saugomi milijonai leidinių, juose įrašytas ne vieno amžiaus minties ir kūrybos raidos kelias. Tai savotiškas mūsų kultūros DNR atitikmuo, nes iš vieno laiko į kitą buvo pernešamas genetinis kodas, leidęs ant jo pamato pastatyti nacijos rūmą – valstybę, kurioje gyvenusios ir tebegyvenančios tautos savitu, ypatingu, išskirtiniu būdu sulipdė Lietuvos identitetą, todėl jo išsaugojimas yra aukščiausias prioritetas. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, tačiau iš tiesų visų valstybių nacionalinių bibliotekų turtai net negretintini su bankų aukso fondais – pastarieji niekada neprilygs sukauptų žinių, patirčių, atradimų, meno lobynams. SKAITYTI DAUGIAU

Taip, Virdžinija, Kalėdų Senelis tikrai yra

Žmogaus protas niekada nepajėgs aprėpti begalybės ar iš tikro suprasti meilės.

Iš filmo „Amžinos meilės laiškai“ (La corrispondenza, 2016, rež. Giuseppe’ė Tornatore’ė)

Kažkada seniai seniai buvo tokie laikai, kai neegzistavo televizija, jau nekalbant apie internetą. Tada informaciją bei pramogą siūlė popierius ir tai, kas ant jo užrašyta ar nupiešta. Tais laikais spauda nemažai prisidėdavo prie žmonių mąstymo formavimosi, net diktuodavo tam tikras kasdienines ar šventines tendencijas. Kad ir Kalėdų. Čia sužinosite vieną kalėdinę amerikiečių spaudos istoriją apie mažą aštuonmetę mergaitę, paprasčiausiai norėjusią kai ką išsiaiškinti… Bet pirma – apie Thomą Nastą. Jį ir leidinius, raginusius ne tik skaityti, bet ir rašyti.SKAITYTI DAUGIAU

KODĖL KALĖDOS IR XXI AMŽIUJE – DIDŽIAUSIA METŲ ŠVENTĖ?

Galbūt keista ir netgi sunku pripažinti, kad XXI a., kai Ernestas Lawrence’as Berklio universitete (Kalifornija, JAV) pagamino įspūdingą prietaisą – ciklotroną, arba atomų skaldytuvą, ir fizikai, laikui bėgant, pasitelkę šį išradimą atrado miuonų, pionų, hiperonų, mezonų, Higgso bozonų, barionų daleles, mes vis dar tikime Kalėdų Seneliu ir Kalėdų stebuklu – nekantriai laukiame didžiųjų metų švenčių. Visi suaugusieji ir net daugelis darželinukų žino, kad Kalėdų Senelio nėra; patyrusi astronautė, Kanados gubernatorė Jullie’a Payette neabejoja ir nemato nieko keisto, jog netolimoje ateityje atsiras komercinės bendrovės, leisiančios žmonėms įsigyti bilietus į kosmosą, tačiau dabar perkamos brangiausios kelionės ir vykstama į Lap­landiją pas Kalėdų Senelį… Gal tai išvystytos rinkodaros pasekmė vartotojiškoje visuomenėje, visuotinis proto aptemimas – opiumas, kvaišalai, sąmonės praradimas?..SKAITYTI DAUGIAU

Vargšai žmonės

Ką jis veikė, ponas Godo, atsisėdęs prie siauro staliuko salės gale?
Prie garuojančio punšo ir kvepiančios žvakės – skaitė?
Ar tik apsimetinėjo, kad skaito? Gal gilinosi į save?
Dirbtinėje šviesoje gal mėgavosi savo nepanašumu į kitus?
Ką jis spaudė rankose, ar tik ne Dievą?

Marcel Jouhandeau „Pono Godo asmeninis gyvenimas“ (Monsieur Godeau intime, 1926)SKAITYTI DAUGIAU

KALBA APIE KALBĄ

Tu esi tas, kuris kalba. Tas, kuris, pasitelkęs kalbą, susikuria save. Kuris interpretuoja, susigalvoja, susikuria ne tik save, bet ir savo tikroves, savo pasaulius. Kuris bando susieti tai, kas anapus jo, su tuo, kas jo galvoje jam pačiam pasirodo kaip šiapus. Kalba leidžia tau pajusti malonumą – objektyvuoti vidinį pasaulį, esantį tavyje, padaryti jį prieinamą kitiems (ak, gal net visiems) – ir parodyti, pademonstruoti, kas darosi tavo sieloje ir galvoje. Nustembi ir aikteli: kiek ten visko daug nuostabaus, netikėto, ypatingo ir nepastebėto.SKAITYTI DAUGIAU

VERTINGIAUSIOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KNYGOS

Raudondvario dvaro biblioteka buvo viena gausiausių XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvos dvarų bibliotekų. Didžiąją jos dalį sudarė XIX a. įvairiakalbiai universalios tematikos leidiniai, tačiau vertingiausi – XV–XVIII a. spaudiniai bei rankraščiai.

Prie bibliotekos formavimo prisidėjo kelios Tiškevičių (Tyszkiewiczių) kartos. 1846 m. Raudondvario savininko Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus įgaliotinis Sankt Peterburge, kolegijos asesorius Leonardas Liubowickis, nupirko senatoriaus Vasilijaus Sergejevičiaus Novosilcevo asmeninę biblioteką ar didžiąją jos dalį. 1868 m. į Raudondvarį pateko našlaičiu likusio Benedikto Henriko Tiškevičiaus tėvų biblioteka. SKAITYTI DAUGIAU

Atlyginimai rašytojams kaip kultūros ekosistemos dalis

Latvijos valstybės parama kultūros žiniasklaidai, suvokiant jos didžiulę reikšmę nacionalinio identiteto ir savivokos stip­rinimui bei šio leidybos segmento ribotas galimybes konkuruoti geltonosios – komerciškai sėkmingos – spaudos nišoje, iki šiol vertinama kaip nepakankama.

Estai dažnai giriasi savo valstybe, kartais pamatuotai, kartais  – ne. Taline kalbėdamasi su kultūros savaitraščio „Sirp“ redaktoriumi Kaarelu Tarandu, stebėjausi: nors neabejotinas pozityvumas atrodė kiek perdėtas, tačiau visuose pašnekovo teiginiuose galėjai justi valdančiųjų rūpestį dėl kultūros raidos. Susidarė įspūdis, kad kaimynų nekankina klausimas, kokia prasmė iš valstybės biudžeto investuoti į kultūrą. SKAITYTI DAUGIAU