Menas pamatyti pasaulį be savęs

Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug mąstė apie galimybę sukurti neantropocentrinę filosofiją. Ne tokią filosofiją, kurios tema būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis turėjo omeny ką kitą – tai, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios vyksta mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.SKAITYTI DAUGIAU

Dialogas su García Lorca

Tu, kuris suteikei Gilo-Robleso moliūgui lyrišką atspalvį, matei Unamumo apuoką ir benamį Barojos šunį, ar nenorėtum man pasakyti, kokia sraigės prasmė Tavo darbų platybėse?

Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.SKAITYTI DAUGIAU

Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų

Kai 2019-aisiais grįžau iš bene žymiausio Kinijoje tarptautinio teatro festivalio Udžene, daugybei žmonių pasakojau apie nejaukią, nemalonią, netgi bauginančią krašto atmosferą. Supynus šiuos pojūčius su žiniasklaidoje piešiamu Kinijos įvaizdžiu, pradėjo kilti klausimai, ar mes, lietuviai, keliaudami į šią šalį, juolab – dalindamiesi su jos gyventojais savo kūryba, netarnaujame jų režimui, ar negiliname kinų suvokimo, kad nusipirkti įmanoma absoliučiai bet ką, todėl galima tuo pačiu metu engti savo piliečius ir mėgautis kitokiose sąlygose užaugančiomis gėrybėmis?SKAITYTI DAUGIAU

„Džokonda“ džiuglėse

Vidury džiunglių, tarp lijanų ir palmių, pačioje tankmėje, teka dvi upės: viena plukdo juodus vandenis, kita – pieniškai balsvus. Susitikusios jos šliejasi ir liejasi, bet nesusimaišo. Paslaptingose gelmėse nardo rožiniai delfinai ir ryškiaspalvės žuvys. Upių santakoje stūkso miestas. Miesto centre – teatras. To teatro viduje, šviečiant šimtui devyniasdešimt aštuoniems stiklo sietynams, ištaigingai pasipuošę ponios ir ponai itališko marmuro laiptais kyla į prabangią lyros formos salę, kur savo instrumentus jau ruošia orkestras. Šviesai pritemus ir vėl nušvitus, suskamba pirmieji operos „Džokonda“ garsai.SKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Valiušaitis: „Man labiau rūpėjo buvimo prasmė“

Berengiant disertaciją apie jaunųjų rašytojų sambūrius sovietmečiu, tenka peržiūrėti gausybę archyvų, anuometinės spaudos puslapių, prisiminimų knygų. Visgi ne mažiau svarbi (jei ne svarbesnė) medžiagos rinkimo dalis – bendravimas su gyvais liudininkais, rašytojais, kritikais, leidėjais ir kitais sovietmečio literatūros lauko dalyviais. Vienas tokių pašnekovų – Vidmantas Valiušaitis – žurnalistas, publicistas, redaktorius, devintajame dešimtmetyje reiškęsis kaip reiklus ir drąsus literatūros kritikas. Išsaugojęs daugybę tą laikotarpį fiksuojančių objektų (laiškų, nuotraukų, įvairių tekstų rankraščių ir kt.), V. Valiušaitis ne tik sutiko jais pasidalyti, bet ir skirti laiko pokalbiui apie to meto literatūrinį, kultūrinį jaunimo gyvenimą Kaune ir Vilniuje.SKAITYTI DAUGIAU

Profesorius ir jo idėjų laboratorija

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.SKAITYTI DAUGIAU

Ingrida Veliutė: „Paveldas nebūna patogus“

Viename interviu humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, paveldosaugininkė, alpinistė Ingrida Veliutė, 2017-aisiais inauguruota „Metų kauniete“, teigė: „Iš savo tėvų esu išmokusi, kad atkaklus darbas ir kantrybė anksčiau ar vėliau atneša norimų rezultatų“. Ir iš tiesų, šiandieną ji – ne tik mokslininkų, menininkų, visuomenininkų bendruomenių narė, bet ir Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė, kuriai patikėtos kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo bei sklaidos sritys. SKAITYTI DAUGIAU

Kęstučio Navako „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, arba Kodėl poeto gyvenimas yra liūdnas

Žaliakalnio samurajus ištirpo laike mažiau nei prieš pusmetį. Vasario šešioliktąją suūžė visi kultūrininkai, asmeniškai ar tik iš matymo pažinoję Kęstutį Navaką. Akimirksniu jis tapo visiems savas, visų vertinamas. Taip veikiausiai ir pridera – paminklai statomi po mirties. Šiandien bangos rimsta, tuoj jis „nuguls“ į mokyklinius vadovėlius ar filologų interpretacijas ir bus apibertas klišėmis tapusiais epitetais – reikšmingas, išskirtinis, talentingas.SKAITYTI DAUGIAU

Abrakadabra, arba Kaip mes sukūrėme „Cambridge Analytica“

POKALBIS ORO UOSTE: SKANDALO PRADŽIA

Atskridęs iš Mumbajaus, ėjau ilgu Frankfurto oro uosto koridoriumi. Vykau į Liverpulį, Frankfurtas buvo tik tarpinė stotelė. Turėjau įprastą užduotį – padėti dar vienai pasaulinei korporacijai susigaudyti jos duomenų gausybėje. Visus duomenis galėjau rasti nepakilęs nuo kėdės savo virtuvės kampe, bet žmonės, kuriuos apima metafizinis duomenų sudėtingumo siaubas, taip pat turi mėgstamas vietas. SKAITYTI DAUGIAU

(Ne)panaudota Lietuvoje*

Pramuši ledą – rasi sidabrą,
pramuši sidabrą – rasi auksą.
Kas?

Lietuvių liaudies mįslė

Ledas – sidabras – auksas.
Metalas – plastikas – gelžbetonis.SKAITYTI DAUGIAU