Jonas Liniauskas: „Nė vienos srities autoriai savo teisių negina“

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija, kuri jau ne agentūra, šiais metais švenčia veiklos 30-metį. Kas gi iš tiesų nutiko 1990-aisiais, kai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą lietuviai skubiai nusprendė susiburti į jų teisėms atsovaujančią organizaciją? Ar iki to laiko dailininkai, poetai, muzikai, architektai, fotografai ir kiti menininkai, mokslininkai, žurnalistai negalėjo apginti savo kūrinių autorystės?

SKAITYTI DAUGIAU

MENAS PASIENYJE. KAPTARIŪNŲ MENO KAIMO ISTORIJA

Kaptariūnai – mažulytis kaimelis prie pat Baltarusijos–Lietuvos sienos. Kažkada jis buvo praktiškai Vilniaus priemiestis – lietuvių bohema čia turėjo vasarnamius, tvyrojo itin kūrybinga atmosfera. Atsiradus sienai, susidarė visos sąlygos Kaptariūnams ilgainiui išnykti gamtoje, tapti namais šalia besiganančioms stirnoms, šernams ir briedžiams. Tačiau dailininko Arturo Klinau ir jo draugų svajonės virto tikru meno kaimu kultūrų pasienyje, kuriame vyksta tarptautiniai literatūros, kino ir teatro festivaliai.SKAITYTI DAUGIAU

Who cares? Ar menininkas ieško kančios?

Tikras poetas visada turi savyje nešiotis žaizdą. Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto. Taip, taip, girdėjome. Ir ne sykį, kaip, tikiu, ir jūs.SKAITYTI DAUGIAU

Dreifuojant į post-vienatvę

I will sit right down, waiting for the gift of sound and vision.
And I will sing, waiting for the gift of sound and vision.
Drifting into my solitude, over my head

David Bowie „Sound and Vision“SKAITYTI DAUGIAU

Menas pamatyti pasaulį be savęs

Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug mąstė apie galimybę sukurti neantropocentrinę filosofiją. Ne tokią filosofiją, kurios tema būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis turėjo omeny ką kitą – tai, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios vyksta mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.SKAITYTI DAUGIAU

Dialogas su García Lorca

Tu, kuris suteikei Gilo-Robleso moliūgui lyrišką atspalvį, matei Unamumo apuoką ir benamį Barojos šunį, ar nenorėtum man pasakyti, kokia sraigės prasmė Tavo darbų platybėse?

Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.SKAITYTI DAUGIAU

Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų

Kai 2019-aisiais grįžau iš bene žymiausio Kinijoje tarptautinio teatro festivalio Udžene, daugybei žmonių pasakojau apie nejaukią, nemalonią, netgi bauginančią krašto atmosferą. Supynus šiuos pojūčius su žiniasklaidoje piešiamu Kinijos įvaizdžiu, pradėjo kilti klausimai, ar mes, lietuviai, keliaudami į šią šalį, juolab – dalindamiesi su jos gyventojais savo kūryba, netarnaujame jų režimui, ar negiliname kinų suvokimo, kad nusipirkti įmanoma absoliučiai bet ką, todėl galima tuo pačiu metu engti savo piliečius ir mėgautis kitokiose sąlygose užaugančiomis gėrybėmis?SKAITYTI DAUGIAU

„Džokonda“ džiuglėse

Vidury džiunglių, tarp lijanų ir palmių, pačioje tankmėje, teka dvi upės: viena plukdo juodus vandenis, kita – pieniškai balsvus. Susitikusios jos šliejasi ir liejasi, bet nesusimaišo. Paslaptingose gelmėse nardo rožiniai delfinai ir ryškiaspalvės žuvys. Upių santakoje stūkso miestas. Miesto centre – teatras. To teatro viduje, šviečiant šimtui devyniasdešimt aštuoniems stiklo sietynams, ištaigingai pasipuošę ponios ir ponai itališko marmuro laiptais kyla į prabangią lyros formos salę, kur savo instrumentus jau ruošia orkestras. Šviesai pritemus ir vėl nušvitus, suskamba pirmieji operos „Džokonda“ garsai.SKAITYTI DAUGIAU

Vidmantas Valiušaitis: „Man labiau rūpėjo buvimo prasmė“

Berengiant disertaciją apie jaunųjų rašytojų sambūrius sovietmečiu, tenka peržiūrėti gausybę archyvų, anuometinės spaudos puslapių, prisiminimų knygų. Visgi ne mažiau svarbi (jei ne svarbesnė) medžiagos rinkimo dalis – bendravimas su gyvais liudininkais, rašytojais, kritikais, leidėjais ir kitais sovietmečio literatūros lauko dalyviais. Vienas tokių pašnekovų – Vidmantas Valiušaitis – žurnalistas, publicistas, redaktorius, devintajame dešimtmetyje reiškęsis kaip reiklus ir drąsus literatūros kritikas. Išsaugojęs daugybę tą laikotarpį fiksuojančių objektų (laiškų, nuotraukų, įvairių tekstų rankraščių ir kt.), V. Valiušaitis ne tik sutiko jais pasidalyti, bet ir skirti laiko pokalbiui apie to meto literatūrinį, kultūrinį jaunimo gyvenimą Kaune ir Vilniuje.SKAITYTI DAUGIAU

Profesorius ir jo idėjų laboratorija

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.SKAITYTI DAUGIAU