Renaldas Gudauskas: Nuo nacionalinio saugumo iki kūrybinių eksperimentų

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNB), kurios ištakų reikėtų ieškoti 1919-ųjų Kaune, švenčia 100 metų jubiliejų. Šiandieną čia ant 60 km lentynmetrių saugomi milijonai leidinių, juose įrašytas ne vieno amžiaus minties ir kūrybos raidos kelias. Tai savotiškas mūsų kultūros DNR atitikmuo, nes iš vieno laiko į kitą buvo pernešamas genetinis kodas, leidęs ant jo pamato pastatyti nacijos rūmą – valstybę, kurioje gyvenusios ir tebegyvenančios tautos savitu, ypatingu, išskirtiniu būdu sulipdė Lietuvos identitetą, todėl jo išsaugojimas yra aukščiausias prioritetas. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, tačiau iš tiesų visų valstybių nacionalinių bibliotekų turtai net negretintini su bankų aukso fondais – pastarieji niekada neprilygs sukauptų žinių, patirčių, atradimų, meno lobynams. SKAITYTI DAUGIAU

Taip, Virdžinija, Kalėdų Senelis tikrai yra

Žmogaus protas niekada nepajėgs aprėpti begalybės ar iš tikro suprasti meilės.

Iš filmo „Amžinos meilės laiškai“ (La corrispondenza, 2016, rež. Giuseppe’ė Tornatore’ė)

Kažkada seniai seniai buvo tokie laikai, kai neegzistavo televizija, jau nekalbant apie internetą. Tada informaciją bei pramogą siūlė popierius ir tai, kas ant jo užrašyta ar nupiešta. Tais laikais spauda nemažai prisidėdavo prie žmonių mąstymo formavimosi, net diktuodavo tam tikras kasdienines ar šventines tendencijas. Kad ir Kalėdų. Čia sužinosite vieną kalėdinę amerikiečių spaudos istoriją apie mažą aštuonmetę mergaitę, paprasčiausiai norėjusią kai ką išsiaiškinti… Bet pirma – apie Thomą Nastą. Jį ir leidinius, raginusius ne tik skaityti, bet ir rašyti.SKAITYTI DAUGIAU

KODĖL KALĖDOS IR XXI AMŽIUJE – DIDŽIAUSIA METŲ ŠVENTĖ?

Galbūt keista ir netgi sunku pripažinti, kad XXI a., kai Ernestas Lawrence’as Berklio universitete (Kalifornija, JAV) pagamino įspūdingą prietaisą – ciklotroną, arba atomų skaldytuvą, ir fizikai, laikui bėgant, pasitelkę šį išradimą atrado miuonų, pionų, hiperonų, mezonų, Higgso bozonų, barionų daleles, mes vis dar tikime Kalėdų Seneliu ir Kalėdų stebuklu – nekantriai laukiame didžiųjų metų švenčių. Visi suaugusieji ir net daugelis darželinukų žino, kad Kalėdų Senelio nėra; patyrusi astronautė, Kanados gubernatorė Jullie’a Payette neabejoja ir nemato nieko keisto, jog netolimoje ateityje atsiras komercinės bendrovės, leisiančios žmonėms įsigyti bilietus į kosmosą, tačiau dabar perkamos brangiausios kelionės ir vykstama į Lap­landiją pas Kalėdų Senelį… Gal tai išvystytos rinkodaros pasekmė vartotojiškoje visuomenėje, visuotinis proto aptemimas – opiumas, kvaišalai, sąmonės praradimas?..SKAITYTI DAUGIAU

Vargšai žmonės

Ką jis veikė, ponas Godo, atsisėdęs prie siauro staliuko salės gale?
Prie garuojančio punšo ir kvepiančios žvakės – skaitė?
Ar tik apsimetinėjo, kad skaito? Gal gilinosi į save?
Dirbtinėje šviesoje gal mėgavosi savo nepanašumu į kitus?
Ką jis spaudė rankose, ar tik ne Dievą?

Marcel Jouhandeau „Pono Godo asmeninis gyvenimas“ (Monsieur Godeau intime, 1926)SKAITYTI DAUGIAU

KALBA APIE KALBĄ

Tu esi tas, kuris kalba. Tas, kuris, pasitelkęs kalbą, susikuria save. Kuris interpretuoja, susigalvoja, susikuria ne tik save, bet ir savo tikroves, savo pasaulius. Kuris bando susieti tai, kas anapus jo, su tuo, kas jo galvoje jam pačiam pasirodo kaip šiapus. Kalba leidžia tau pajusti malonumą – objektyvuoti vidinį pasaulį, esantį tavyje, padaryti jį prieinamą kitiems (ak, gal net visiems) – ir parodyti, pademonstruoti, kas darosi tavo sieloje ir galvoje. Nustembi ir aikteli: kiek ten visko daug nuostabaus, netikėto, ypatingo ir nepastebėto.SKAITYTI DAUGIAU

VERTINGIAUSIOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KNYGOS

Raudondvario dvaro biblioteka buvo viena gausiausių XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvos dvarų bibliotekų. Didžiąją jos dalį sudarė XIX a. įvairiakalbiai universalios tematikos leidiniai, tačiau vertingiausi – XV–XVIII a. spaudiniai bei rankraščiai.

Prie bibliotekos formavimo prisidėjo kelios Tiškevičių (Tyszkiewiczių) kartos. 1846 m. Raudondvario savininko Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus įgaliotinis Sankt Peterburge, kolegijos asesorius Leonardas Liubowickis, nupirko senatoriaus Vasilijaus Sergejevičiaus Novosilcevo asmeninę biblioteką ar didžiąją jos dalį. 1868 m. į Raudondvarį pateko našlaičiu likusio Benedikto Henriko Tiškevičiaus tėvų biblioteka. SKAITYTI DAUGIAU

Atlyginimai rašytojams kaip kultūros ekosistemos dalis

Latvijos valstybės parama kultūros žiniasklaidai, suvokiant jos didžiulę reikšmę nacionalinio identiteto ir savivokos stip­rinimui bei šio leidybos segmento ribotas galimybes konkuruoti geltonosios – komerciškai sėkmingos – spaudos nišoje, iki šiol vertinama kaip nepakankama.

Estai dažnai giriasi savo valstybe, kartais pamatuotai, kartais  – ne. Taline kalbėdamasi su kultūros savaitraščio „Sirp“ redaktoriumi Kaarelu Tarandu, stebėjausi: nors neabejotinas pozityvumas atrodė kiek perdėtas, tačiau visuose pašnekovo teiginiuose galėjai justi valdančiųjų rūpestį dėl kultūros raidos. Susidarė įspūdis, kad kaimynų nekankina klausimas, kokia prasmė iš valstybės biudžeto investuoti į kultūrą. SKAITYTI DAUGIAU

Jeigu budistas užmuštų Budą

Gali būti, kad visiškai neverta kalbėti apie įvairiausius ženklus, rodančius, kaip iki šiol aktyviai veikia prieš 88 metus lapkričio 8-ąją Lietuvoje, Kaune, gimusio pasaulinės šlovės keistuolio, galutinai sutriuškinusio kanoninio meno tvirtovę, Jurgio Mačiūno dvasia, nes „visi viską apie jį jau žino“. Tačiau toji nenuorama vienoje ar kitoje vietoje dar vis pakursto nuveikti kokią keistenybę, tarsi galingą burtažodį kartojant kadaise iš menininko burnos išsiveržusį lotyniškąjį Fluxus, ataidintį „fiat lux et facta est lux“ – vieną pasaulio tvėrimo aktų, atskyrusį tamsą nuo šviesos. SKAITYTI DAUGIAU

Tonino Guerros magija

Pirmąkart scenarijų autoriaus, rašytojo, poeto, skulptoriaus Tonino Guerros vardą jauna lietuvių kino režisierė Elena Kairytė, tuomet dar Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų Maskvoje studentė, išgirdo iš savo dėstytojų – menotyrininkės Paolos Volkovos ir režisieriaus Iraklijaus Kvirikadzės. Tada jai nė į galvą neatėjo, kad vieną dieną ne tik taps laukiama T. Guerros namuose Penabilio miestelyje, bet ir pasiners į šio svarbiausiu XX a. scenaristu vadinamo menininko archyvą, užsiims jo skaitmeninimu.SKAITYTI DAUGIAU

APELSINAI – NE VIEN SULTYS

Apelsinų šiandien nesunkiai galime nusipirkti visur. Geriame jų sultis, jais gardiname kitus maisto produktus ir patiekalus ar tiesiog valgome pačius vaisius. Dažniausiai mums nesvarbu, iš kur jie atkeliavo. Žinome, kad apelsinmedžiai auga pietų šalyse, ten veda ir nokina vaisius. Tokie apelsinai (lot. Citrus sinensis), kokie parduodami ir perdirbami šiais laikais, egzistuoja tik nuo XVIII a. pabaigos. Europoje jie pirmiausia buvo auginami Ispanijoje, ir tik pasitelkus šiuolaikines transporto priemones atsirado galimybė net vėsioje Lietuvoje jų įsigyti šviežių. Vis dėlto nėra aišku, ar apelsinmedžiai visada žaliavo Ispanijoje ir kitose pietų šalyse, iš kurių juos importuojame.SKAITYTI DAUGIAU