„SCANORAMA“: MAIŠTINGAS MAGIŠKASIS REALIZMAS

Silvija Butkutė

Netrukus įžengiant į naują metų ciklą, norėjosi rašyti ne apie kino festivalio „Scanorama“ programos klasikinius, gurmaniškus, eksperimentinius, debiutinius ar kritikų išgirtus filmus – itin traukė papasakoti apie seansus, kuriuose buvo suteikta galimybė bent trumpam pamiršti buitį, nutildyti vidinius konfliktus, stebėtis, šiek tiek nesuprasti, suabejoti savo pasaulėžiūra, ištrinti ribas tarp tikro ir pramanyto. Lai tai būna tekstas apie magiškojo realizmo metafizinį kiną mums, mirtingiesiems, kviečiantį permąstyti po socialiniais atributais glūdinčią savo asmenybę.Daugiau

DAVIDO CRONENBERGO KINEMATOGRAFINIAI NUSIKALTIMAI

Simonas Jurkevičius

Kas būtų, jeigu staiga nustotume jausti skausmą, o mūsų žaizdos sparčiai užgytų? Kaip išnaudotume tokį privalumą? Ir ar tai privalumas? Gal greičiau pražūtis? Ne, naujas kanadiečio režisieriaus, aktoriaus, scenaristo, vieno žymiausių nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjų Davido Cronenbergo filmas – ne apie skausmą. Iš tiesų, turbūt neįmanoma keliais žodžiais tiksliai įvardyti, apie ką jis, tačiau ekrane pasakojama istorija priverčia giliai susimastyti bent apie tris esminius dalykus – žmogaus kūno galimybes ir ribas, pojūčius, galiausiai, žmonijos ateitį.Daugiau

KODĖL PO FILMO „NESIJAUDINK, BRANGIOJI“ APSIVERKĖ JORDANAS PETERSONAS?

Silvija Butkutė

Piersas Morganas: „Galėčiau nutylėti, bet turiu paklausti. Kino režisierė Olivia Wilde sukūrė naują filmą, kuriame, pasak jos, remiasi jūsų asmenybe. Išprotėjęs pseudointelektualas, lyderiaujantis nevalingo celibato besilaikančių (angl. incel), vienišų ir daugeliu aspektų paniekintų vyrų bendruomenei. Ar tai jūs esate šių žmonių herojus?“

Jordanas Petersonas: „Žinoma, kodėl ne. Jau ilgą laiką mano vardas linksniuojamas kaip atstovaujančio atstumtiems jauniems vyrams. Koks tai didelis nusikaltimas…“ (Apsiverkia)Daugiau

AUKŠTESNYSIS SIAUBAS. NAUJOJI SIAUBO FILMŲ BANGA

Gabrielius Kavaliauskas

Plačiame kino žanrų pasaulyje kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka: nuo nuotaikingų komedijų iki kvapą gniaužiančių trilerių ar graudinančių dramų. Filmai paprastai tampa realybės, kurioje esame arba norėtume būti, atspindžiais. Tačiau tam tikras žanras dažnai nėra regimas kaip gyvenimo veidrodis, vien dėl to, kad pagrindinė jo funkcija – sukelti baimę. Kalbu apie siaubo kūrinius. Juose manipuliuojama žiūrovo suvokimu, pasitikėjimu. Nors tokiuose filmuose taip pat tyrinėjamos režisieriams svarbios problemos, tai dažnai lieka nesuprasta. Taip atsitinka todėl, kad stebėtojo dėmesys yra atitraukiamas nuo siužeto ir koncentruojamas ties netikėto išgąsčio (jump scare) scenomis, krauju, smurtu. Visgi požiūris pamažu keičiasi. Šiuolaikiniuose siaubo filmuose nagrinėjamos dabar aktualios temos. Režisieriai atsisako emocinių amerikietiškų kalnelių, būdingų aptariamam žanrui, ir vietoje jų kviečia žiūrovą apmąstyti vieną fundamentaliausių gyvenimo elementų – siaubą ir tai, kur jis gali slėptis.Daugiau

GRAŽI MIRTIS

Giedrius Zubavičius

Šio scenarijaus pavadinimas skamba kaip provokacija – argi mirtis būna graži? Tekstas gali pasirodyti padrikas, tačiau ar mūsų gyvenimai nėra padriki? Tik mirtis ne tokia – ji labai konkreti. Savo mirtį galim suvokti aiškiau, nei įvertinti savo gyvenimą, o štai garsaus artisto-kinematografininko mintis-mirtis jį sumontuoja.

Autorius

(Scenarijaus ištrauka)

Vilnius. Naktis. Vaidas į šonus ištiestomis rankomis, lyg balansuodamas aukštyje, žingsniuoja balta kelią skiriančia linija. Pastebėjęs dideliu greičiu lekiantį automobilį, staiga išbėga į gatvę, iššoka į jos vidurį ir atsistoja kryžiumi. „Porsche“ greitai sustoja už kelių metrų nuo jo.Daugiau

„L’INFERNO“ – PRAGARIŠKA KELIONĖ Į ITALIŠKO KINO IŠTAKAS

Simonas Jurkevičius

1895-ieji – kino aušra. Gruodžio 25 d. Pary­žiaus „Grand Café“ rūsyje prancūzai broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai pirmą kartą pasauliui parodė ekrane judančius vaizdus. Jie sukonstravo kinematografą – įrenginį, kuris gebėjo ne tik šviesai jautrioje juostoje įamžinti aplinkinius reginius, bet taip pat atlikti ir projektoriaus funkciją. Panašaus tipo aparatus tuomet jau buvo sumanę ir keletas kitų išradėjų, visgi tai broliai pirmieji užpatentavo savo išradimą ir publikai pristatė naują, anksčiau neregėtą pramogą.Daugiau

VILTIES SĖKLOS POSTAPOKALIPSĖS DIRVOJE

Silvija Butkutė

Australų režisieriai George’as Milleris ir Byronas Kennedy’is dar 1979 m. sukūrė futuristinį kino istoriją pakeitusį filmą su aktoriumi Melu Gibsonu „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max). Iš viso pastatytos keturios dalys, o penktosios premjera laukia 2024-aisiais. Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015, rež. G. Milleris) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?Daugiau

Dario’us Argento’as – baime žaidžiantis vaikas

Simonas Jurkevičius

„Baimė? Paprastai į ją žiūrime kaip į kažką labai blogo ir negatyvaus, bet juk tai dėl jos esame gyvi – baimė mus pastoviai saugo nuo pavojaus“, – teigia Dario’us Argento’as.

Jeigu kino aistruolių paklaustumėte, kas yra itališko siaubo kino klasika, greičiausiai išgirstumėte du vardus – Lucio’aus Fulcio ir Dario’aus Argento, – tačiau mažai kas galėtų išvardyti daugiau nei kelis šių genijų šedevrus. Žanro fanai greičiausiai paminėtų Fulcio „Anapus“ (L’aldilà, 1981) ir Argento „Sodriai raudona“ (Profondo rosso, 1975) arba „Suspiriją“ (Suspiria, 1977), vis dėlto tai tėra ledkalnio viršūnė – Argento’as per savo ilgesnę nei penkiasdešimties metų karjerą pastatė per dvidešimtį filmų – dešimtis jų šiandien yra pripažinti siaubo klasika. Norisi prisiminti šio išskirtinio autoriaus kūrybos pradžią bei darbus, suteikusius jam maestro del brivido (siaubo meistro) pravardę.Daugiau

DIDŽIŲJŲ PIETŲ KORĖJOS KINO MEISTRŲ TRIKAMPIS

Silvija Butkutė

Sakoma, kad Azijos kino sėkmės formulė yra smurtas ir groteskas, todėl nenuostabu, jog daugelis Rytų šalių menininkų savo darbuose balansuoja ant labai plonos raudonos linijos – ar jų „eksportas“ bus suprastas už gimtinės ribų. Šiame tekste aptarsiu tris Pietų Korėjos režisierius, kurių kūriniai skirtingais aspektais peržengia stereotipus apie Rytų Azijos kiną. Visi jie garsūs ir už savo išskirtinę kinematografiją vertinami tiek JAV, tiek Europoje, jų filmai nėra pramoga žiūrovui – veikiau tai sunkiai išsprendžiamos moralinės lygtys. Pirmasis režisierius trykšta poezija ir individualizuotu egzistenciniu skausmu, antrasis – įžvalgus, sistemingas, siekiantis aktualumo, na, o trečiasis – didingas pasakotojas, gebantis už nosies vedžioti po intrigų kupinus keršto epus, neišvengiant katarsio. Koks jis, didžiųjų P. Korėjos kino meistrų trikampis?Daugiau

HOLIVUDO ŽVAIGŽDŽIŲ KARŠTINĖ TARPUKARIO LIETUVOJE

Ugnė Marija Andrijauskaitė

O, mano mielas Holivude!
Pasaulyje visi sujudę
dėl tavo vardo taip garbingo
ir nėra krašto tiek laimingo
kad norinčių tavęs nebūtų.Daugiau

KING KONGAS TARPUKARIO LIETUVOJE

Audrius Dambrauskas

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tarpukariu Lietuvoje siautusią tarzanomaniją – didžiulio populiarumo šalyje sulaukusį rašytojo Edgaro Rice’o Burrougsho sukurtą Tarzano personažą, jo nuotykius knygose, filmuose ir kitur. Tačiau šis beždžionių užaugintas našlaitis nebuvo vienintelis fantazijos džiunglėse gimęs veikėjas, savo laiku užgniaužęs kvapą lietuviams. Kiek trumpesne, bet ne ką menkesne šlove tarpukario Lietuvoje pasilepino ir kitas džiunglių gyventojas – milžiniška gorila King Kongas iš to paties pavadinimo legendinio 1933-ųjų filmo (King Kong, rež. Merianas C. Cooperis, Ernestas B. Schoedsackas).Daugiau

„KINO PAVASARIO“ GALVOSŪKIAI: APIE NE(PA)TIKUSIUS FILMUS

Silvija Butkutė

Vyrauja tendencija, kad kino kritikų recenzijos dažniau skirtos liaupsinti kūrinius, o kritikuotinus aspektus linkstama nutylėti. Todėl neįprasta dalintis filmais, kurie nesužadino endorfinų išsiskyrimo kraujyje, o po jų peržiūros žiūrovai liko išsekę ir suglumę. Ne ne, nesupraskite manęs klaidingai – vienintelė festivalio „Kino pavasaris“ blogybė ta, kad jis praėjo per greitai. Vos dešimt dienų ir dešimtys filmų iš viso pasaulio, kuriems peržiūrėti ir „suvirškinti“ reikėjo aktyvuoti fizinius, protinius bei emocinius pajėgumus. Organizatorių sudaryta programa nepaprastai įvairi: nuo eksperimentinių kino fantasmagorijų iki grupės „Sparks“ kurto miuziklo, nuo indiško feminizmo iki katastrofų scenarijų gamtosaugos tema.Daugiau

LAURYNAS BAREIŠA: SLOGUS KINAS – EMOCINĖ TRENIRUOTĖ ŽIŪROVUI

Kalbino Silvija Butkutė

Laurynas Bareiša – kino režisierius, operatorius, kurio pirmasis pilnametražis filmas „Piligrimai“ (2021) prestižinio Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“ buvo išrinktas geriausiu. Tai pasakojimas apie Indrę ir Paulių, susitinkančius tam, kad iš naujo išgyventų sukrečiančius mažo miestelio praeities įvykius. Originali, prikaustanti ir poetiškai kinematografiška „Piligrimų“ istorija sukelia dvilypius jausmus – atsiribojimo ir empatijos. Kol „Kino pavasario“ komanda ruošiasi specialiems kovą vyksiantiems filmo seansams „pop-up“ kino teatre Karmėlavoje, su režisieriumi kalbamės apie kūrybą, absurdą, provincijos ramybę ir sielvarto prisijaukinimą kine.Daugiau

Kaip Paolas Sorrentinas didįjį kiną atvedė į žiūrovų namus

Simonas Jurkevičius

2020 m. prasidėjus pandemijai vienu iš labiausiai nukentėjusių verslo sektorių tapo pramogų ir meno pasaulis. Kino industrija – ne išimtis. Kino teatrai buvo uždaryti neribotam laikui ir viskas staiga sustojo. Filmai iš didžiųjų kino salių persikėlė į namus, televizorių arba, dar blogiau, kompiuterių ekranus. Suklestėjo „Netflix“ platforma, už sąlyginai nedidelę kainą siūlanti itin platų ir pastoviai atnaujinamą filmų ir serialų pasirinkimą. Daugelis džiūgavo, kad pagaliau atsiradus daugiau laisvo laiko jį bus galima skirti mėgavimusi kinu – nereikia net niekur eiti, tai galima daryti patogiai išsidrėbus ant sofos, su pica ir mėgstamiausiu gėrimu po ranka.Daugiau

Pomirtinio pasaulio vizijos kine ir Čiurlionio paveiksluose

Donata Bocullo

„Iš pradžių mes visi jaučiamės nesaugūs, todėl matome save saugioje, raminančioje vietoje. Mes visi piešiame savo aplinką, Krisai. Tačiau tu pirmasis, panaudojęs tikrus dažus.“ Taip romantinėje fantastinėje dramoje „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998, rež. Vincentas Wardas) pasiklydusių sielų gidas po rojų Albertas Luisas (akt. Cuba Goodingas Jr.) pristato subjektyvaus pomirtinio gyvenimo viziją pagrindiniam herojui Krisui Nilsenui (akt. Robinas Williamsas).Daugiau