Nepriklausomiausias iš nepriklausomų

Dažnai, kalbant apie vieną ar kitą režisierių, studentų klausiu: „O ką norite žiūrėti šito autoriaus? Ką matėte ano?“ ir, mano džiaugsmui, jie jau nemažai žino. Tada suku galvą, kokį „šviežesnį“ filmą parinkus – gi su Halu Hartley tos problemos niekad nebuvo.SKAITYTI DAUGIAU

Keturios kelionės namų link

Kalbama, kad 9 dešimtmetyje Prancūzijoje akivaizdžiai padaugėjo autostopu keliaujančių merginų. Šis reiškinys buvo taip plačiai paplitęs, kad įgavo naujo socialinio fenomeno statusą, o jo herojės imtos vadinti „jaunosiomis klajoklėmis“. Kino kritikų pastebėjimu, tokio neįpareigojančio gyvenimo būdo tendencijos pranašystę galima įžvelgti dar 1985 metais pasirodžiusiame belgų kilmės prancūzų režisierės Agnèsės Varda filme „Bastūnė“ (Sans toit ni loi). Ir nors šis rašinys yra skirtas įlysti į dokumentinio kino festivalio širdį, prieš leidžiantis į kelionę po dokumentikos pasaulį, pirmiausia noriu Jus supažindinti su charizmatiškąja Mona.SKAITYTI DAUGIAU

Kaunui – kanadietiško kino prognozės

Jei ši moteris būtų filmas, tai tikriausiai būtų film noir – elegantiškas, sodrių tamsių spalvų, įtraukiantis ir intriguojantis. Jeigu ji būtų filmo herojė, tai tikriausia Malena, į kurią nesusilaiko neatsisukę visi Sicilijos vyrai, moterys, vaikai. Charizmatiškoji Malena, tik mėlynomis akimis, tokia yra Ilona Jurkonytė, viena tų žmonių, kuriuos galima įsivaizduoti einančius Laisvės alėja ir lydimus kino gervių.SKAITYTI DAUGIAU

Gero kino intensyvaus žiūrėjimo malonumas

Net didžiausiuose kino forumuose (Berlyne, Kanuose, Venecijoje) konkursines programas sudaro toli gražu ne vien šedevrai, ir favoritais ne visada tampa patys geriausi. O nepajėgiančios kovoti su vis labiau įsigalinčiais komercinio kino dėsniais įvairios kinematografinės „mažumos“ buriasi į smulkesnius rezervatus, kad galėtų ir save parodyti, ir į kitus panašaus likimo brolius bei seses pasižiūrėti. Kartais tokie stichiški migrantai ilgam apsistoja visiems palankioje susitikimo vietoje ir ten ima formuotis gražios tradicijos.SKAITYTI DAUGIAU

Aštrusis antirasistinis smaigalys Spike Lee

„VICE News“ žinios, kuriomis tiki progresyvūs žmonės, sako, kad JAV dar yra 33 valstijos, kuriose veikia Kukluksklanas [toliau – KKK – red.]. Misisipės valstijoje aktyvių KKK grupių daugiausia, po to – Alabama, o grupuočių padaugėjo nuo trisdešimt septynių 2016-aisiais iki keturiasdešimt dviejų 2017-aisiais. KKK judėjimas – iš esmės smulkus ir nevientisas, bet jo nariai yra pavojus visuomenei: tie užkietėję rasistai ir chamai tik ir ieško progos skleisti neapykantą, o nepatenkinti klanu jie persimeta į kitas grupuotes ekstremaliojoje dešinėje. Dar „Vice“ žinių raportas rodo, kad KKK šiuo metu itin stiprėja islamofobija, homofobija ir antisemitizmas. Dabar jie pasijuto esą teisūs, galį egzistuoti, plėstis, net konkuruoti tarpusavy, kuris yra didesnis rasistas ir stipriau kovoja, kad sugrąžintų seną, dvokiantį požiūrį į kitos odos spalvos žmogų. Šiais laikais tikrai nėra lengva, kada verda tiek daug košės bei neramumų pasaulyje ir rasizmas išsivysčiusioje visuomenėje JAV klesti – juodieji gatvėse dažnai nukenčia visai be reikalo netgi nuo policijos vien todėl, kad jie juodaodžiai, visuomenė kaltina juos dominuojant nusikaltimų, elgetavimo, narkotikų verslo statistikose, bet visa tai, gerai pasvėrus susidariusias aplinkybes, yra netiesa ir nesąmonė. Kraupūs absurdiškų kaltinimų laikai. Taip, yra šalių tokių kaip Kanada, Naujoji Zelandija ar Australija, kur ramu, kur nėra panašių nesąmonių ir išpuolių, kur „gyveni kaip tyliam bute virš metamfetamino laboratorijos“, kaip kartą išsireiškė aktorius Robinas Williamsas.SKAITYTI DAUGIAU

Harmony Korine – gyventi kuriant apie save legendą

Harmony Korine’as, kaip ir Xavieras Dolanas, Larsas von Trieras ar Pedro Almodovaras, yra gerąja prasme nuprotėję režisieriai, šiuolaikinio kino enfants terribles – jie ne tik stato žiūrovą į nepatogią padėtį, bet ir kuria naują kiną. Vizualinį tada dar jaunojo (dvidešimt ketverių) H. Korine’o filmų kitoniškumą pajuto ir „tai nauja kino kalba“, pamatęs jo pirmąjį filmą „Gummo“, pasakė mums, lietuviams, gerai pažįstamas režisierius Werneris Herzogas. Tiesa, tai nebuvo kūrinys, išgarsinęs Harmony – jis anksčiau, vos ne per naktį, tapo žymiu parašęs scenarijų Larry Clarko filmui.SKAITYTI DAUGIAU

Nemeilės trikampius Kanuose įveikė „Kvadratas“

Šiemet šiek tiek vėliau vykęs Kanų kino festivalis buvo jubiliejinis. Septyniasdešimtąjį kartą nuostabiame Prancūzijos kurorte beveik dvi savaites sukosi spalvinga kultūrinio ir komercinio gyvenimo karuselė – kaip įprasta čia buvo daug kraują kaitinančių intrigų, natūraliai gimusių ir surežisuotų skandalų, žiūrovų pasipiktinimą ir susižavėjimą išprovokavusių filmų.SKAITYTI DAUGIAU

Nuogiausias kino poetas ir vairuotojų poezija

Nors kažkada rašiau vienam portalui, o iš jo perimtus tekstus publikavo ir kitas, bet taip ir neįvykdžiau pažado – nepabaigiau pradėto ciklo apie Amerikos nepriklausomą kiną. Jau nuo 1997 metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitau paskaitas, bet aptarinėti filmus su studentais, klausytis jų, išprovokuoti kalbėti yra visai kas kita, negu suguldyti kartais visai padrikas mintis į sakinius. Prisipažinsiu, rašyti yra sunku. Kartais – vien kančia ir prarastas laikas, daug laiko. Paprasčiau gaminti – ar tai būtų vakarienė, uogienė, obuolių sūris ar vynas, paprasčiau organizuoti kino peržiūras ar plauti indus. Vienas daug ir gerai rašantis draugas kartą pasakė, kad ir jam sunku tekste dėstyti mintis, bet jis prisiverčia, spaudžia save, treniruojasi ir kaskart sekasi vis geriau ir lengviau. Tikriausiai formulė visur ta pati – darai ir tobulėji.SKAITYTI DAUGIAU

Gytis Lukšas ieško šaknų

Vasario 16-ąją buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Šiemet tarp laureatų yra ir kino režisierius Gytis Lukšas, įvertintas už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.

Dabar, kai įprasta atvirai kalbėti ir net rašyti knygose, kad sovietmečiu nesukurta jokių vertingų literatūros, teatro ir kino kūrinių (skaitykite knygą „Nugenėta pušis“ ir klausykitės jos autorės įrašytų pokalbių per radiją ir TV), taip ir knieti pacituoti G. Lukšo žodžius, pasakytus prieš trejetą metų, kai jis keliuose Lietuvos miestuose organizavo „Lietuviškas kino pamokas“: „Noriu priminti, kad būtent okupacijos metais buvo sukurta daug filmų, kurie sudaro mūsų kino aukso fondą. Štai „Herkus Mantas“ – iki šiol vienintelis istorinis lietuvių filmas, kuriame okupantų kariuomenė masinėse scenose vaidino ir vokiečių riterius, ir prūsus. „Skrydis per Atlantą“ – pasakojimas apie Darių ir Girėną, kurį kuriant dalyvavo visa Lietuva, buvo daugiausia žiūrovų anuomet surinkęs lietuviškas filmas. „Velnio nuotaka“ – pirmas lietuviškas miuziklas – iki šiol esantis legendiniu pavyzdžiu.“

Gerų anuomet sukurtų filmų sąrašą nesunkiai galima tęsti. Be jokios abejonės, mūsų kino aukso fonde yra ir keli G. Lukšo kūriniai.SKAITYTI DAUGIAU