Naujas kinas. kad galėčiau mirti kitą dieną

Kino ir akademinės antropologijos profesionalams Manto Kvedaravičiaus pristatyti seniai nebereikia, bet, nors kiekvienas iš keturių jo režisuotų filmų („Barzakas“, 2011; „Mariupolis“, 2016; „Stasis“, 2019 ir netrukus pasirodysiantis „Prologos“) arba buvo svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose, arba pretenduoja į juos patekti, o moksliniai darbai spausdinami solidžiuose žurnaluose ir aptariami mokslinėse konferencijose, Lietuvoje šis vardas girdėtas toli gražu ne kiek­vienam. Kalbamės Manto vasaros rezidencijoje Andros saloje, Graikijoje, kurios istorijai, kultūrai ir dabarčiai kūrėjas skiria tiek daug savo meilės ir dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Sudėtingesnis už fizinį nuogumas

Ant mano peties tupi pusės sprindžio dydžio cikada, prilipusi prie kūno kaip prie alyvmedžio Pietų Prancūzijoje, ir vangiai čirpia po visą žiemą trukusio sąstingio. Mieguista judina sparnus, šie išsilieję juodu tušu ant išbalusios odos kaip ant popieriaus lapo… Murkstosi bemaž metus nemačiusi saulės. SKAITYTI DAUGIAU

Žebriūnas ir Žalakevičius

Rašau knygą apie kino režisierių Arūną Žebriūną. Pasikalbu apie jį su dirbusiais kartu, jiems jau virš aštuoniasdešimties ir net virš devyniasdešimties. Pasikalbu ir su tais, kurie sako, kad augo su Žebriūno filmais. Jiems gerokai per penkiasdešimt. Užaugo ir kelios kartos, kurioms Žebriūnas – tik kino istorija, tik pavardė arba vienas kitas filmo pavadinimas, neprisimenant autoriaus. SKAITYTI DAUGIAU

Kaip keikiasi ir kam šoka naujoji Lietuvos kino karta?

Mąslus žvilgsnis pro langą ir poetiškai krintantis lietus – toks ilgus metus buvo ir daugeliui turbūt tebėra lietuviškas kinas, išskiriant nebent dar blogesnius variantus – „Zero“ ir „Gautus iškvietimus“. Ši nuostata, regis, gyvuoja ilgiau, nei pati mada kurti tokį stereotipą atitinkančius filmus, ir ignoruoja jaunąją režisierių kartą, kurios ryškus bei šmaikštus braižas yra kone priešingas „sėdinčiam ir lėtai rūkančiam“ kinui.SKAITYTI DAUGIAU

Kinas, kinai ir kino turgus

Pirmą kartą į AFM, Amerikos filmų turgų (American Film Market), skridau prieš penkiolika metų, paprašytas palydėti tuometinį Lietuvos kino studijos direktorių. Sutikau su džiaugsmu, nes buvau neseniai mokęsis Los Andžele esančioje Walto Disney’aus mokykloje „CalArts“, tad gerai pažinojau apylinkes ir miestą. SKAITYTI DAUGIAU

Praeities Blogis ir šmėklos: Berlyno kino festivalio apžvalga

Vasario mėnesį jau 69-ąjį kartą įvykęs Berlyno kino festivalis jubiliejų kitąmet pasitiks stovėdamas kryžkelėje. Dar visai neseniai antru svarbiausiu festivaliu po Kanų laikyta Berlynalė pastaraisiais metais prarado aiškią kryptį, o jos programos pasirinkimai vis dažniau atrodo padaryti iš inercijos, ne nuoširdaus noro atrasti geriausius kūrinius.SKAITYTI DAUGIAU

1985

Žiūrovas ar skaitytojas neprivalo žinoti, kas slypi už kūrinio. Su autoriumi yra kitaip… Autoriui paranku ir naudinga kažką žinoti, ypač jei kūrinyje figūruoja istorinės aplinkybės ar istoriniai personažai…SKAITYTI DAUGIAU

Marijos Kavtaradzės pažadas kine – Rasti prasmę

Jauna režisierė Marija Kavtaradzė su savo ilgametražiu kelio filmu „Išgyventi vasarą“ atėjo tyliai, ramiai padėjo jį ant Toronto kino festivalio svarstyklių lėkštės, o šis atsakė – svaru. Talentui belieka nusilenkti, nes pirmu bandymu ne dažnas nustebina ar juo labiau iki sriūbavimo pravirkdo net kietaskūrius daug filmų mačiusius festivalių rengėjus. Subtilu, nenuspėjama, ritminga, paslaptinga… Drąsu pabūti vidinėje truputį kitokio žmogaus erdvėje, toje pasaulio dalyje, į kurią paprastai pažvelgti nedrįstame ir vengiame.SKAITYTI DAUGIAU

Skurdo romantizavimas svarbiausiuose 2018-ųjų filmuose

Praėjusiais metais buvo populiaru atsigręžti į paprastą žmogų. Prisiminti laikus, kai gyvenimas atrodė gražesnis, pinigų – daugiau, net saulė švietė dažniau. Kalbėti apie tuos, kurie ypatingi būtent todėl, kad pilkoje kasdienybėje išsaugo teisingus principus. Ne, turiu mintyje ne populistinę politikų retoriką, o filmų ir kultūros siekį į centrą pastatyti eilinį žmogų, kuris, paradoksalu, taip sudievinamas.SKAITYTI DAUGIAU

Prancūziškų filmų? Oui, oui!

Claire’ė Bottalico – prancūzaitė, trylika metų gyvenusi, studijavusi ir dirbusi kino industrijos židinyje Monrealyje, Kanadoje. Tačiau mudvi susitikome Paryžiuje, Bastilijos rajone, pilname jaukių kavinukių, barų, dizainerių parduotuvėlių ir kino teatrų. Atradome, kad, be simpatijos mažyčiam puodeliui café au lait, mudvi sieja ir meilė kinui. Paprašiau paryžietės rekomenduoti keletą prancūzakalbių filmų, droviai užsimindama, kad Lietuvoje dabar minusinės temperatūros sezonas, taigi vitamino D semiamės susėdę prieš kino ekranus. Siūlydama 9 filmus Claire’ė pastebėjo, kad nėra geresnio vaisto nuo darganos nei prancūziškos dramos ir humoro jausmas.

SKAITYTI DAUGIAU