Marijos Kavtaradzės pažadas kine – Rasti prasmę

Jauna režisierė Marija Kavtaradzė su savo ilgametražiu kelio filmu „Išgyventi vasarą“ atėjo tyliai, ramiai padėjo jį ant Toronto kino festivalio svarstyklių lėkštės, o šis atsakė – svaru. Talentui belieka nusilenkti, nes pirmu bandymu ne dažnas nustebina ar juo labiau iki sriūbavimo pravirkdo net kietaskūrius daug filmų mačiusius festivalių rengėjus. Subtilu, nenuspėjama, ritminga, paslaptinga… Drąsu pabūti vidinėje truputį kitokio žmogaus erdvėje, toje pasaulio dalyje, į kurią paprastai pažvelgti nedrįstame ir vengiame.SKAITYTI DAUGIAU

Skurdo romantizavimas svarbiausiuose 2018-ųjų filmuose

Praėjusiais metais buvo populiaru atsigręžti į paprastą žmogų. Prisiminti laikus, kai gyvenimas atrodė gražesnis, pinigų – daugiau, net saulė švietė dažniau. Kalbėti apie tuos, kurie ypatingi būtent todėl, kad pilkoje kasdienybėje išsaugo teisingus principus. Ne, turiu mintyje ne populistinę politikų retoriką, o filmų ir kultūros siekį į centrą pastatyti eilinį žmogų, kuris, paradoksalu, taip sudievinamas.SKAITYTI DAUGIAU

Prancūziškų filmų? Oui, oui!

Claire’ė Bottalico – prancūzaitė, trylika metų gyvenusi, studijavusi ir dirbusi kino industrijos židinyje Monrealyje, Kanadoje. Tačiau mudvi susitikome Paryžiuje, Bastilijos rajone, pilname jaukių kavinukių, barų, dizainerių parduotuvėlių ir kino teatrų. Atradome, kad, be simpatijos mažyčiam puodeliui café au lait, mudvi sieja ir meilė kinui. Paprašiau paryžietės rekomenduoti keletą prancūzakalbių filmų, droviai užsimindama, kad Lietuvoje dabar minusinės temperatūros sezonas, taigi vitamino D semiamės susėdę prieš kino ekranus. Siūlydama 9 filmus Claire’ė pastebėjo, kad nėra geresnio vaisto nuo darganos nei prancūziškos dramos ir humoro jausmas.

SKAITYTI DAUGIAU

Mėsa be sielos, arba meilė kino beprasmybei

Ethanas Hawke’as į naujienų puslapius kadaise pateko išsakęs tokią dabar itin nepopuliarią nuomonę – Nicolas Cage’as yra geras aktorius. „Tai pirmas aktorius nuo Marlono Brando, padaręs su vaidybos menu kažką naujo“, – per vieną interviu apie kolegą aiškino jis. SKAITYTI DAUGIAU

Meistro Švankmajerio keistenybių kabinetas

Kartą vienoje Prahos valgyklų užsisakiau „Svíčková na smetaně“ – lėkštę pusiau iškepusio čekiško jautienos kumpio, skęstančio kraujo spalvos spanguolių padaže ir pagardinto plakta grietinėle. Jei kada nors lankėtės Čekijoje, pritarsite, kad šalies nacionalinė virtuvė verčia pasistengti tariant patiekalų pavadinimus ir gerai padirbėti virškinant dideles porcijas riebaus maisto. SKAITYTI DAUGIAU

Nobelio premijos vertas akmenėlis bate

Kuris kino režisierius pirmas gaus Nobelio premiją? Larsas von Trieras? Spėju, kad taip. Bent jau yra labiausiai jos vertas. Mano galva, XIX a. von Triero atitikmuo, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, Nobelio premija būtų įvertintas kaipmat – jis bene pirmasis sugebėjo nusigauti į tamsiąsias žmogaus sielos gelmes ir pabandė jas perprasti. Ne be reikalo šis autorius laikomas literatūros klasiku ir reikšminga figūra ištisoms literatūros, filosofijos, teologijos atstovų kartoms – tiek kūrėjų, tiek kritikų, tiek ir skaitytojų. SKAITYTI DAUGIAU

Pro Forio langą

Viena trajektorija į privačią Ingmaro Bergmano (1918–2007) zoną

Filmas „Bergmano sala“ (Bergman Island, rež. Marie Nyreröd, 2004), sumontuotas iš pokalbių, įrašytų ketveri metai iki režisieriaus mirties, prasideda vaizdu iš oro: kamera pakibusi aukštai virš jūros, kuri tamsiai mėlyna ir užima beveik visą ekraną, tik viršuje švyti siaura dangaus juosta. SKAITYTI DAUGIAU

Šokis virš kalbančio miško. Naomi Kawase vizijos

Centimetras per sekundę – tokiu greičiu, šaknimis skleisdami elektros impulsus, vieni su kitais bendrauja medžiai. Subtiliame informacijos perdavimo procese taip pat dalyvauja gamtos stichijos: vėjas, lietus, specialus greito reagavimo grybienos būrys, vabzdžiai ir žinduoliai. Pasak gamtininko Peterio Wohllebeno, knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ autoriaus, egzistuoja teorija, jog miškus apraizgęs pasaulinis miškatinklis, Wood Wide Web, sudarytas iš skirtingų rūšių medžių ir jų tarpusavio keitimosi informacija strategijų. Jie maitinasi, socializuojasi, dauginasi, depresuoja, sensta, o pajutę pavojų prakaituoja, skleisdami įvairios cheminės sudėties ir aromato baimės kvapą.

Tokį salsvą, nosį riečiantį kvapą uodžiu perskaičiusi apie naktines operacijas Pelesos botaninio parko draustinyje, išgirdusi apie rudeninę medžiapjūtę Labanoro girioje, net prisėdusi ant modernaus suolelio mieste – tik ant paties kraštelio, ieškodama paunksmės po dar per jaunu importiniu medeliu. Sudirgintomis juslėmis, deguonies trūkumo užspaustais smilkiniais, slepiuosi kino teatre, kur žaliuojančias smegenis apšviečia ekranas, ir priimu 11-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio kvietimą pabėgti į sakuromis žydinčius Jošino kalnus.

Kasdienis medžių gyvenimas vyksta kaip sulėtintame kine – jie auga lėtai, sudaryti iš mažų ląstelių, kuriose nedaug oro, aktyviems veiksmams atlikti reikia ištisų mėnesių. Jie nepavaldūs skubėjimui, o romantiškas šakų šnarėjimas, kalbant apie energiją, kainuoja kalorijas, reikalingas sušokti energingą fokstrotą. Laiko ir lėto gyvenimo būdo filosofijos sąvokos sieja paslaptingą medžių gyvenimą ir pasaulyje pripažintą japonų režisierę Naomi Kawase. „Užaugau Japonijoje, Naros miesto apylinkėse, kurios gamta ypač turtinga. Jei nori išvysti vyšnių žydėjimą – lauk pavasario, jei nori paskanauti persimono – teks palaukti rudens. Koks svarbus yra laukimas“, – sako ji.SKAITYTI DAUGIAU

Peter Greenaway: Kinas – mirštantis menas

Peteris Greenaway’us nėra režisierius. Jis save vadina kino gamintoju (panašiai Jonas Mekas sakėsi esąs filmininkas). Man Peteris labiausiai primena mokslininką, teoretiką, tyrinėtoją. Nežinau, ar dar kas nors taip nuodugniai ir išsamiai yra išanalizavęs Rembrandtą, jo personažų pozų ir rankų pozicijų reikšmes, pasitelkiant kompiuterius skaičiavęs dailininko naudotus atspalvius iki septynių milijonų, kai jo gimtojoje anglų kalboje spalvoms nusakyti tėra penkiasdešimt žodžių.SKAITYTI DAUGIAU

9 nepamirštamieji

Vokiečių filosofas Walteris Benjaminas yra sakęs, jog Vakarų žmogus nebežino, kaip išnaudoti laisvą laiką ir net bijo artėjančio savaitgalio. Laisvo laiko išties turime nedaug, tačiau kartais jo vis tiek pasitaiko. Tuomet iškyla klausimas: „O ką dabar veikti?“ Todėl kartais skelbsime įvairių mažųjų recenzijų rinkinius, kurių tikslas yra padėti susiorientuoti, ką laisvu laiku žiūrėti / skaityti / aplankyti. Šįkart – dokumentinių filmų apie įvairius menininkus rinkinys, kurį jums rekomenduoja Silvija Butkutė ir žurnalas „Nemunas“.SKAITYTI DAUGIAU