Vidinės „kovidinės“ kino baimės

Niekas negali nuspėti ateities, nors, regis, sekant reiškinių dėsningumą turėtų pavykti, bet tie reiškiniai pastaruoju metu nauji bei netikėti nedėsningai ir kasdien. Visam pasauly pramogų industrija sudarkyta, sukapota į gabalus ir beveik išmesta į šiukšlyną, nurašyta. Beveik. Daugelis mūsų gal ir galvoja, kad va, tuoj viskas baigsis, nors niekas nežino, kas tas viskas yra ir tikrai TIKRAI kino teatrai, pramogų parkai, koncertų salės ir naktiniai klubai tuoj TUOJ vėl atsidarys, viskas bus kaip buvę. Gal tai ir tiesa. Šįkart turiu kitą nuomonę.SKAITYTI DAUGIAU

Lošimas be galimybės laimėti. Brolių Safdie filmai

Iš pirmo žvilgsnio brolių režisierių Josho ir Benny’io Safdie kūryba atrodo kaip dar vienas to paties nusikalstamo trilerio žanro, kurį praėjusiame amžiuje savo filmuose jau ištobulino Martinas Scorsese’ė ir Michaelas Mannas, prisikėlimas. Safdie veikėjai veliasi į apiplėšimus, medžioja pinigus (šie visuomet tampa skirtimi tarp gyvybės ir mirties), bėga nuo policijos, vartoja narkotikus ir be skrupulų meluoja. Bet šį tą broliai visgi pakeičia – net jei radikaliai ir neperrašo.SKAITYTI DAUGIAU

Atskirai kartu: „Kino pavasaris 2020“

Dėl priežasčių, kurių niekam nereikia priminti, „Kino pavasaris“ šiemet vyko kitaip. Perkėlus seansus iš didžiųjų į namų ekranus, galėjome filmus žiūrėti patogiau, nesirūpindami dėl to, kad esame su treningais, o galvos neplovėme tris dienas. Nereikėjo taikytis prie jokio tvarkaraščio. Kiekvienas žiūrėjome sau. Ir turbūt savaime suprantama, kad kažko taip pavasariaujant visgi pritrūko.SKAITYTI DAUGIAU

Lenkijos kino sugrįžimas, arba Bažnyčią į šalį

Nežinia, ar dvidešimtmetis Kazimierzas Pró­szyńskis matė Thomo Edisono kino kamerą ir nusižiūrėjo konstruodamas bei patentuodamas savąjį išradimą, skirtą fiksuoti judančius paveikslėlius, ar tiesiog taip sutapo, ir jis buvo pirmasis kino genijus puikaus kino šalyje Lenkijoje. Broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai dar neturėjo patento ir nebuvo Prancūzijos nacionalinės industrijos vystymo bendrijoje pristatę savo filmų, juo labiau parodę nė vieno jų pub­likai, kai K. Prószyńskis jau kūrė ir rodė filmus savo išrasta kamera, pavadinta pleografu (pleograf): ji buvo naudojama ir filmuojant, ir projektuojant užfiksuotus vaizdus (panašiu principu veikė ir brolių Lumière’ų aparatas).SKAITYTI DAUGIAU

Takios tapatybės ir „Youtube“ estetika Berlyno kino festivalyje

Į Vokietiją atvykęs pabėgėlis Francas persikrikštija į Franzą. Subtilus skirtumas, tačiau esminis – juk jis turi prisitaikyti prie naujos visuomenės, prie savitos jos logikos ir jai naujai nulipdyti visą savo tapatybę. Įskaitant vardą. Turbūt nesunku nuspėti, kuo šis mėginimas baigiasi – nei vardas, nei žmogus neišverčiami į kitą kalbą, neprarandant dalies esminių jų savybių.SKAITYTI DAUGIAU

DAU. Nepasotinamo realizmo godos

Ketveri metai filmavimo. 13 000 m2 kino aikštelė, kurioje viskas, nuo buitinės technikos iki rozečių, nuo maisto iki leidžiamos kalbos, yra įstrigę 1938–1968-ųjų Sovietų Sąjungoje ir visapusiškai uždaryta nuo aplinkinio pasaulio. Specialiai tam vien kostiumų pasiūta 40 tūkst. Aktoriai, vaidinantys ne personažus, bet žmones – valytojus, muzikantus, pareigūnus – kuriuos privalo įkūnyti net išjungus kameras.SKAITYTI DAUGIAU

Žmogų užpuola antrininkas, arba antrininką – žmogus

1986-ųjų Davido Lyncho mistinio trilerio „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet) veikėjas ramiame, idiliškame JAV miestelyje pievoje randa žmogaus ausį. Nuneša ją policijai, tačiau, užuot palikęs bylą tirti profesionalams, atsakymų ima ieškoti pats. Ir staiga supranta, kad visas miestelis tėra daili tobulumo imitacija, palaikoma iškrypusio ir kruvino antrininko – nusikalstamo pasaulio.SKAITYTI DAUGIAU

Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.SKAITYTI DAUGIAU

„Scanorama-2019“: apie begalybes, virstančias tuštumomis

„Apie begalybę“, „Gyvybės ir mirties klausimas“, „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ – štai tokiais ambicingais pavadinimais žiūrovus pasitiko šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Ir nors tai, be abejo, tėra keli pavyzdžiai iš milžiniško kino lauko, šiokią tokią tendenciją jie parodo. Tendenciją kalbėti apie didžiausius įmanomus klausimus ir sukti pasakojimą metafizinių problemų link. O begalybės, amžinybės ir visuotinybės turi vieną vizualiam menui neparankią savybę – jos atrodo taip pat kaip tuštuma ar dulkėmis padengta nykuma.SKAITYTI DAUGIAU

Gilles Vuillard: neapčiuopiamos salos

Gilles’is Vuillard’as – prancūzų kilmės kino kūrėjas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Lietuvoje. Šis nuolatinis keliautojas buvo apsistojęs ir Ramiojo vandenyno pietuose, ir Paryžiuje, ir Berlyne… Nuo paauglystės jis rašė ir tapė, vėliau, prieš persiorientuodamas į alternatyvų kiną, pradėjo kurti muziką. G. Vuillard’o interesų laukas labai platus, apimantis antropologiją, psichoanalizę, istoriją, politiką, primityvųjį meną, uolų tapybą… Jo darbai nutiesia ryškias gijas tarp šių įvairių spekuliacinių laukų. Pirmajame savo pilnametražiame vaidybiniame filme „Les Îles Élusives“ („Neapčiuopiamos salos“), naudodamas asmeninę gramatiką, autorius atkuria miglotą odisėją. Nepaisant to, kad filmuoja sena 16 mm „Bolex“ kamera, o kartais ir 8 mm kamera, vizualinis poetas leidžia sau žaisti su skaitmeniniais efektais, kai jo juostos jau būna suskaitmenintos. Iš tiesų, G. Vuillard’o filmai yra labai modernūs, poetiški ir įveikiantys sąmonės ribotumus.SKAITYTI DAUGIAU