Mėginimas perkąsti Didįjį Obuolį

Nėra miesto, kuris taip gerai bei įspūdingai atrodytu ekrane, kaip Niujorkas, ir drauge būtų taip lengvai atpažįstamas. Paryžius? Galbūt. Kaskart pamatęs „bokštus dvynius“ pagalvoju: čia filmuota prieš rugsėjo 11-ąją, čia – jau po. Taip, ten kurti filmus nepigu, dėl to kino juostos apie Niujorką (NY) dažnai sukamos Vankuveryje, Toronte ar kokiame kitame didmiestyje, bet šiandien kino gamyba NY tiesiog verda.SKAITYTI DAUGIAU

Arūnas Matelis: Visi filmai – Dievo buvimo reklama

Lietuvių dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis jau bemaž 30 metų jautria poetine kalba pasakoja istorijas apie žmogų. Kartais jas net sunku pavadinti dokumentinėmis, nes jausmo dinamika priverčia pamiršti, kad ekrane ne surežisuotas veiksmas, o kadrai iš pažįstamo, mums artimo pasaulio, kuriame gyvena vieniši, vargstantys, liūdintys, kenčiantys, sergantys, šviesūs, laimingi, tikintys, laukiantys, nugalintys… SKAITYTI DAUGIAU

Vaiva, atnešusi subtitrus į Havajus

2018 m. sausio 13 d. Įrašas feisbuke, kalba netaisyta:

„Pasaulis gali baigtis gražią dieną. Šiandien ryte į mūsų telefonus atėjo pranešimas, kad Havajai bus bombarduojami, kad tai NE apmokymai ir tučtuojau visiems slėptis. Akimirką spoksojau į tuos sakinius, bandydama aprėpti prasmę. Tada pašokau ir puoliau krautis krepšį. Pasiėmiau liemenėlę. Tada galvoju, nx man ta liemenėlė? Čiupau megztinį, vaistus… Kokius imti vaistus? Rūbus vaikams, sauskelnes, dvi knygas. Greičiau greičiau greičiau. Per tiek laiko, gal jau ir būtume žuvę. Atvažiavome į rūsį, aš vis dar su pižama. Prieš savaitę džiaugiausi, kokia ji graži, kad tinka ne tik miegoti, bet ir laukan eiti. Išsipildė. Bet niekad nemaniau, kad išsipildys mano močiučių pasakojimai. Apie karus, apie bombas, apie išgyvenimą. Tikiuosi, neišsipildys.“

Skamba kaip scena iš įtempto veiksmo trilerio, tačiau tai – rašytojos Vaivos Rykštaitės, jau keletą metų gyvenančios Havajuose, realybė. Ketvirtos kartos kaunietė, filosofijos magistrantė, keliautoja, keturių romanų („Plaštakių sindromas“, „Kostiumų dama“, „Viena Indijoje“, „Trisdešimt“), dviejų knygų vaikams („Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, „Jūratė, Kastytis ir Mikas“) autorė. Dualią asmenybę – Justą gyvenime, Vaivą literatūros pasaulyje – seku socialiniuose tinkluose. Ryžtingai kaip havajietiški rykliai naujienų sraute plaukia jos įrašai apie margą Havajų kasdienybę: ugnikalnių išsiveržimai, vegetariška mityba ir joga, radybos second-handuose, lietuviško gintaro verslas egzotiškuose kraštuose, asmenukės su žindomu naujagimiu (paskutinį kartą tas pats kūdikis buvo sėkmingai pervystytas gatvėje Romoje ir dar sėkmingiau „apkalbėtas“ šimtų komentatorių). Nuo feminizmo iki globalinio atšilimo temų, komentarai apie ne tik parašytas, bet ir perskaitytas knygas bei rekomenduojamus filmus. Visada aktualūs, kontekstualūs, argumentuoti ir įtikinantys Vaivos pasvarstymai apie kiną, publikuojami spaudoje bei įvairiose filmų entuziastų grupėse, paskatino nepraleisti progos ir pakalbinti gimtajame Kaune trumpai viešėjusią rašytoją. Labai nuoširdžiai iš pirmų lūpų: apie raudoną kilimą po Vaivos kojomis, apie tai, kaip filmus žiūri amerikiečiai, karminio kino rekomendacijas ir svajones apie scenarijų filmui pagal savo knygą.

„Dar gyvendama Kaune, žinojau – bernams nepatinka filmai su subtitrais, – juokiasi mano pašnekovė, kol leidžiamės laiptais į galerijos „Nyčės ūsai“ rūsį. – Tada, daugiau nei prieš dešimtmetį, Kaune nuomodavomės DVD iš prekybos centre esančio nuomos punkto. Trilerius, veiksmo, siaubo filmus… viską, kas made in USA. Kai išvykau dirbti ir studijuoti į Londoną, pasikeitė mano draugai, aplinka. Dirbau slaugytoja, tad naktinėjimai prie ekrano buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Žiūrėjau visko ir daug. Susipažinau su Davido Lyncho filmografija, įsileidau į savo kuklų gyvenimą snobišką kino pasaulį.

Į kiną kaip kritikė, ne tik kaip žiūrovė, pažvelgiau sugrįžusi į Kauną. Nutiko taip, kad susilaužiau ranką ir pusę metų likau gulėti ant sofos pas mamą. Kelionių po Indiją knygą „Viena Indijoje“ jau buvau parašiusi, po vieno kūrybinio etapo jaučiau impulsą imtis kito. Visai atsitiktinai radau kvietimą prie Tarptautinio Kauno kino festivalio komandos prisijungti jaunuosius kino kritikus. Labai operatyviai parašiau savo pirmąją filmo recenziją apie Woody Alleno „Džesminą“ (Blue Jasmine, 2013) ir mane atrinko. Pamenu, festivalyje buvau vyriausia recenzentė. Reikėjo perlipti per savo ego – dauguma komandoje buvo jaunesni, tačiau apie kiną jau žinojo daugiau už mane. Teko kruopščiai įsigilinti, kas yra kino kritika ir kaip rašyti apie filmus.

Netrukus vyko kitas festivalis Taline, filmų žurnalas „Nisimazine“ rinko kritikų komandą recenzuoti jaunų režisierių darbus, ir vėl patekau tarp laimingųjų. Taline patyriau magiškąją kino kritikos pusę – festivalio organizatoriai mus apgyvendino bute pačioje senamiesčio širdyje. Buvo žiema, per naktis rašydavome recenzijas, jas komentuodavo profesionalai, tekstai buvo publikuojami visoje Europoje žinomoje kino platformoje.SKAITYTI DAUGIAU

Bengalų kinas – Indijos nepriklausomo kino vėliavnešys

Indija Vakaruose apipinta mitais ir išankstinėmis nuostatomis – vieni ją suvokia kaip kontrastų šalį, lygiagrečiai kupiną skurdo ir turto, kiti – kaip dvasingumo šaltinį. Greta šių stereotipų egzistuoja dar vienas – jog Indijos kiną, kuris ten yra be galo populiarus, reprezentuoja šokių, dainų ir spalvų kupinos melodramos, dar žinomos Bolivudo vardu. Šis straipsnis nėra apie Bolivudą, bet apie gilią kinematografinę tradiciją, apie kurią Vakaruose, o ypač Lietuvoje, dažnai žino tik Indija besidomintieji – bengalų kiną.SKAITYTI DAUGIAU

Repeticija gyvenimui Walto Disney’aus šešėlyje

Prieš kiek laiko ėjau pro karuselę ir stabtelėjau pasidžiaugti kartu su vaikais. Iš tiesų, maždaug dvimečių veideliuose atsispindėjo daugiausia džiaugsmas. Vis dėlto, ne tik jis. Buvo aiškiai justi, jog kai kurie patys bijo vieni tokiu greičiu važiuoti ir sėdėti prie vairo. Kartu jie didžiavosi, kad yra tokie dideli ir vairuoja. Mačiau ir susidomėjimą, kas bus toliau, ir nerimą, nežinant, kur dabar yra tėvai. Galėjau stebėti, kaip visi šie jausmai keitėsi ir reiškėsi neįprasto judėjimo svaiguly. <…> Pamaniau sau: toks greitas sukimasis ratu jų kūnams gali atrodyti kaip kažkas svetimo, neįprasto, bauginančio. Išlipus jų veidai atrodė sunerimę, sutrikę. Visi vaikučiai stipriai įsikibo į tėvus. Galbūt, dingtelėjo man, toks malonumas visiškai netinka vaiko sielai, jis nėra įgimtas. Tai dirbtinis įrenginys, kuriuo žmonės šiandien uždirba pinigus.

Alice Miller „Kūno Maištas“

Gyvenimo karuselės metafora tokia įprasta kiekvienam mūsų kaip pusrytinė kava. Mechaniškai manevruojame, bėgame, sukamės lyg naminiai žiurkėnai. Kartais atrakcionai lekia kaip pašėlę, o sukilęs adrenalinas teikia nepaprastą malonumą. O būna, kad nuo staigių karuselės amplitudės svyravimų pykina ir, pasauliui beprotiškai skubant pro šalį, norisi desperatiškai ją sustabdyti ir iššokti į niekur. Psichoterapeutė Alice’a Miller parke matytą situaciją su žaidžiančiais vaikais dėl emocijų dvilypumo pavadino „jausmų karusele“. Filmo, apie kurį yra šis straipsnis, režisierius Seanas Bakeris – irgi tokios karuselės stebėtojas, o gal, tiksliau tariant, viso karuselių parko, utopiškos „Saulėtosios valstybės“ Floridos jurisdikcijoje, angelas sargas. Naujausiame jo filme „Floridos projektas“ (The Florida Project) išgirsite atrakcionų ūžesį ir vaikų krykštavimus, tačiau pompastiškos linksmybės vyks anapus kameros. Filmo projektas vystomas Walto Disney’aus pramogų parko pašonėje, Kisimio mieste (JAV). Čia motelių kompleksai spalvingi kaip Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel) scenografija, tačiau veikėjų gyvenimai visiškai priešingi saldžiai atrakcionų cukraus vatai.

Režisierių S. Bakerį atradau per filmą „Mandarinas” (Tangerine, 2015) – tai istorija apie vieną emocingą transseksualios herojės Sindy dieną tvankiose Holivudo gatvių džiunglėse, sužinojus apie vaikino išdavystę. Pirmą kartą jį žiūrėjau, nes rūpėjo ištirti, kaip atrodo kinas, sukurtas trimis „iPhone 5S“ telefonais. Taip pasielgta praktiniais sumetimais: kūrėjų komanda negavo prašyto finansavimo filmui realizuoti, todėl idėją įgyvendino mobiliuoju. Antras „Mandarino“ seansas įvyko norint dar kartą pakvėpuoti didmiesčio oru, apsunkusiu nuo moteriškų kvepalų ir cigarečių dūmų, pasėdėti su filmo herojėmis visą parą dirbančioje spurginėje, siurbčiojant Americano. Dar norėjau palydėti ir pasitikti saulę, tol, kol pavargusios nuo misijos išgyventi, šios Holivudo gatvių aktorės nusiaus aukštakulnius, nusivalys ryškius lūpdažius ir nusiims ilgaplaukius perukus. Žmogaus smalsumas yra fundamentali savybė ir filmo režisierius S. Bakeris puikiai jį tenkina, neįkyriai sekdamas šio filmo personažus, suteikdamas žiūrovui retą progą pabūti kailyje to, kurio neįsivaizduotume net labiausiai „amsterdamiškame“ sapne. Filmas įsiminė egzotiška savo tema, iškirtinai subtilia režisieriaus pajauta iš arti perteikiant kitokį gyvenimo būdą ir mažo „iPhone“ telefono didelio grožio kinematografija. „The Guardian“ kino apžvalgininkas Peteris Bradshaw rausvai purpurinį „Mandarino“ koloritą pavadino „magiškais urbanistiniais saulėlydžiais“ ir buvo visiškai teisus – kartą pamačius, visomis savo sinefiliškomis juslėmis norėsis patirti šiuos purpurinius peizažus vėl ir vėl. „Mandarinas“ režisieriui plačiai atvėrė duris į kino industriją ir po šio partizaninio filmo sėkmės kitam S. Bakerio filmui jau pranašauti Oskarai. Mums visiems pasisekė, kad ilgai laukti kito šio talentingo režisieriaus darbo nereikėjo

Kai Holivudo aktorius spiria Holivudui šiknon

Mano susigalvota teorija nebūtinai teisinga, tai tik mano idėja, taigi nežiūrėkit į ją pernelyg rimtai. Esu įsitikinęs – geri režisieriai yra labai geri aktoriai. Kartais tiesiog genialūs. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – „Skrydyje per Atlantą“ (1984) akį traukia ir Jono Vaitkaus, ir Eimunto Nekrošiaus tikri ir įtaigūs personažai.SKAITYTI DAUGIAU

Nepriklausomos pradžios

Ir atsitiko taip, kad reikia kalendoriuje peršokti iš dabarties į kino pradžią – „jei jau kalbi apie įvairius Amerikos nepriklausomo kino režisierius, tai kodėl nepradedi nuo pradžių, nuo pirmųjų nepriklausomų prodiuserių, nuo to, kaip, iš kur ir kodėl atsirado tas nepriklausomas kinas, kodėl jis toks dabar, su kuo jis valgomas?“ Tad šįkart papasakosiu, ką apie tai žinau ir ką vis paskaitau, kad žinočiau daugiau.SKAITYTI DAUGIAU

Nepriklausomiausias iš nepriklausomų

Dažnai, kalbant apie vieną ar kitą režisierių, studentų klausiu: „O ką norite žiūrėti šito autoriaus? Ką matėte ano?“ ir, mano džiaugsmui, jie jau nemažai žino. Tada suku galvą, kokį „šviežesnį“ filmą parinkus – gi su Halu Hartley tos problemos niekad nebuvo.SKAITYTI DAUGIAU

Keturios kelionės namų link

Kalbama, kad 9 dešimtmetyje Prancūzijoje akivaizdžiai padaugėjo autostopu keliaujančių merginų. Šis reiškinys buvo taip plačiai paplitęs, kad įgavo naujo socialinio fenomeno statusą, o jo herojės imtos vadinti „jaunosiomis klajoklėmis“. Kino kritikų pastebėjimu, tokio neįpareigojančio gyvenimo būdo tendencijos pranašystę galima įžvelgti dar 1985 metais pasirodžiusiame belgų kilmės prancūzų režisierės Agnèsės Varda filme „Bastūnė“ (Sans toit ni loi). Ir nors šis rašinys yra skirtas įlysti į dokumentinio kino festivalio širdį, prieš leidžiantis į kelionę po dokumentikos pasaulį, pirmiausia noriu Jus supažindinti su charizmatiškąja Mona.SKAITYTI DAUGIAU