Smalsumas gyventi pagal Giedrių Savicką

Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?SKAITYTI DAUGIAU

Paskutinis Agnès žodis

Vasarį Berlyno kino festivalyje ji dar lipo į sceną pristatyti savo naujausio filmo „Agnès apie Varda“ (Varda par Agnès, 2019), o pavasarį paliko šį pasaulį. Viename paskutinių interviu, dar prieš filmo premjerą, legendinė kino kūrėja ir menininkė A. Varda sakė nebenorinti pasakoti apie savo darbus, bendrauti su spauda: „Jaučiu, kad, užuot kalbėjusi, turėčiau skirti dvi valandas medžio ar katės stebėjimui. Po Berlyno, mano kalbas pakeis šis filmas.“ Lietuvos kino teatruose „Agnès apie Varda“ sukasi nuo rugsėjo.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip branda tapo viena populiariausių socialinės dokumentikos temų

Socialines problemas reflektuojančio dokumentinio kino padėtis su metais, regis, darosi vis keblesnė. Ne vien dėl temų painumo – kaip įmanoma įtaigiai ekrane parodyti, pavyzdžiui, klimato kaitą? – bet ir todėl, kad nuolatinis informacijos srautas atbukina. Kuo daugiau nesibaigiančių problemų sąrašo pamatome, tuo akivaizdžiau atrodo, kad pakeisti nieko negalime, o emocinę reakciją perauga kone lovecraftiškas menkumo ir beviltiškumo jausmas.SKAITYTI DAUGIAU

Žmogus prieš technologijas: karas, kurį pralaimėjome jam net neprasidėjus

Pastarųjų metų mokslinė fantastika, pavargusi spausti ką originalaus iš kelionių laiku ar erdvėlaivių karų, griebiasi naujo šiaudo – į technologijas nukreipto radikalaus pesimizmo. Pastarasis, rodos, įkvėptas dviejų esminių prielaidų: pirma, technologijos yra didysis mūsų priešas, antra, karą prieš šį priešą mes jau pralaimėjome, tik dar nespėjome to įsisąmoninti.SKAITYTI DAUGIAU

Naujas kinas. kad galėčiau mirti kitą dieną

Kino ir akademinės antropologijos profesionalams Manto Kvedaravičiaus pristatyti seniai nebereikia, bet, nors kiekvienas iš keturių jo režisuotų filmų („Barzakas“, 2011; „Mariupolis“, 2016; „Stasis“, 2019 ir netrukus pasirodysiantis „Prologos“) arba buvo svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose, arba pretenduoja į juos patekti, o moksliniai darbai spausdinami solidžiuose žurnaluose ir aptariami mokslinėse konferencijose, Lietuvoje šis vardas girdėtas toli gražu ne kiek­vienam. Kalbamės Manto vasaros rezidencijoje Andros saloje, Graikijoje, kurios istorijai, kultūrai ir dabarčiai kūrėjas skiria tiek daug savo meilės ir dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Sudėtingesnis už fizinį nuogumas

Ant mano peties tupi pusės sprindžio dydžio cikada, prilipusi prie kūno kaip prie alyvmedžio Pietų Prancūzijoje, ir vangiai čirpia po visą žiemą trukusio sąstingio. Mieguista judina sparnus, šie išsilieję juodu tušu ant išbalusios odos kaip ant popieriaus lapo… Murkstosi bemaž metus nemačiusi saulės. SKAITYTI DAUGIAU

Žebriūnas ir Žalakevičius

Rašau knygą apie kino režisierių Arūną Žebriūną. Pasikalbu apie jį su dirbusiais kartu, jiems jau virš aštuoniasdešimties ir net virš devyniasdešimties. Pasikalbu ir su tais, kurie sako, kad augo su Žebriūno filmais. Jiems gerokai per penkiasdešimt. Užaugo ir kelios kartos, kurioms Žebriūnas – tik kino istorija, tik pavardė arba vienas kitas filmo pavadinimas, neprisimenant autoriaus. SKAITYTI DAUGIAU

Kaip keikiasi ir kam šoka naujoji Lietuvos kino karta?

Mąslus žvilgsnis pro langą ir poetiškai krintantis lietus – toks ilgus metus buvo ir daugeliui turbūt tebėra lietuviškas kinas, išskiriant nebent dar blogesnius variantus – „Zero“ ir „Gautus iškvietimus“. Ši nuostata, regis, gyvuoja ilgiau, nei pati mada kurti tokį stereotipą atitinkančius filmus, ir ignoruoja jaunąją režisierių kartą, kurios ryškus bei šmaikštus braižas yra kone priešingas „sėdinčiam ir lėtai rūkančiam“ kinui.SKAITYTI DAUGIAU

Kinas, kinai ir kino turgus

Pirmą kartą į AFM, Amerikos filmų turgų (American Film Market), skridau prieš penkiolika metų, paprašytas palydėti tuometinį Lietuvos kino studijos direktorių. Sutikau su džiaugsmu, nes buvau neseniai mokęsis Los Andžele esančioje Walto Disney’aus mokykloje „CalArts“, tad gerai pažinojau apylinkes ir miestą. SKAITYTI DAUGIAU

Praeities Blogis ir šmėklos: Berlyno kino festivalio apžvalga

Vasario mėnesį jau 69-ąjį kartą įvykęs Berlyno kino festivalis jubiliejų kitąmet pasitiks stovėdamas kryžkelėje. Dar visai neseniai antru svarbiausiu festivaliu po Kanų laikyta Berlynalė pastaraisiais metais prarado aiškią kryptį, o jos programos pasirinkimai vis dažniau atrodo padaryti iš inercijos, ne nuoširdaus noro atrasti geriausius kūrinius.SKAITYTI DAUGIAU