Filmas „Izaokas“: balansuojant tarp Antano Škėmos ir rusų postpanko

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje pradedamas rodyti pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ pastatytas to paties pavadinimo filmas. Vieno prieštaringiausių lietuvių literatūros kūrinių ekranizacija jau demonstruota užsienio kino festivaliuose, susilaukė palankių recenzijų tokiuose kino industrijai skirtuose leidiniuose kaip „The Hollywood Reporter“. Prieš premjerą Lietuvoje kalbamės su filmo režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi ir prodiuseriu Stasiu Baltakiu.SKAITYTI DAUGIAU

Izaokas

Ši scenarijaus versija pasakoja apie Gluosnio anūką, taip pat Andrių, kuris Lietuvoje bando kurti filmą apie „Lietūkio“ žudynes. Režisierius archyvuose randa užuominų, kad jose galėjo dalyvauti ir jo senelis, po karo pasitraukęs į JAV. Jis konsultuojasi su psichoterapeutu dėl nuolat persekiojančių įvykių, kurie A. Škėmos „Izaoke“ neapleido ir vyresniojo Gluosnio – vaidenasi nepažįstamasis (Izaokas), kankina prisiminimai ir vizijos apie prarastąją mylimąją.

Siūlomoje scenoje anūkas Andrius Gluosnis, ieškodamas lėšų kuriamam filmui, pristato jį galimiems finansuotojams. Nors visiškai analogiškos vietos A. Škėmos „Izaoke“, savaime suprantama, nėra, tačiau rašydami šią sceną buvome inspiruoti apysakos epizodo, kuriame Gluosnis skaito literatūrą ir suvokia, kad jo buvusi mylimoji jau yra panašiai skaičiusi kūrinius viešai, taigi ji tariamai „pavogė“ jo skaitymo manierą. Šioje mūsų scenarijaus versijoje anūkas Andrius pristato savo sumanymą, bet sužino, kad tokį patį jau buvo pristačiusi jo mylimoji. Vis dėlto ši scena peržengia jųdviejų santykių peripetijų lauką ir atskleidžia visą grandinę kliūčių, su kuriomis susiduria režisierius Andrius, statydamas filmą apie „Lietūkio“ žudynes.SKAITYTI DAUGIAU

Severija Janušauskaitė: „Aš turiu apie ką patylėti“

Retai imu interviu iš aktorių, dažniau kamantinėju režisierius – Mantą Kvedaravičių, Mariją Kavtaradzę, Peterį Greenaway’ų, – tad itin džiaugiuosi kalbindamas Tave. Kaip dažnas lietuvis, juolab kaip kino žmogus, esu Tavo talento gerbėjas.

O žinai, kad viskas prasidėjo nuo P. Green­away’aus? Turiu omeny savo meilę kinui. Būdama trylikos, gal netgi dvylikos metų, atvažiavusi iš Šiaulių, sesei įsivedus mane, „Lietuvos“ kino teatre mačiau jo erotinį filmą – keli ekranai, muzika, ir spalvos, ir juoda bei balta.SKAITYTI DAUGIAU

Atverti Pandoros skrynią: Paryžiaus priemiesčių pamokos

This morning I woke up in a curfew
O God, I was a prisoner too, yeah!
Could not recognize the faces standing over me
They were all dressed in uniforms of brutality, eh!

Bob Marley „Burnin’ and Lootin’“

/1995/

Teleportacija į la banlieue Chanteloup-les-Vignes – Paryžiaus priemiestį, išgarsėjusį čia 1995 m. nufilmuotu prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitzo filmu „Neapykanta“ (La Haine). Tada dar vos 26-erių kūrėjas vienas pirmųjų manieringo prancūziško kino istorijoje publikai iš arti pristatė margą Paryžiaus priemiesčių ir jos rezidentų realybę. Filmas kvietė žiūrovus į beveik 24 valandų trukmės pasivaikščiojimą su vietine jaunuolių, vadinamųjų racailles („pašlemėkų“), trijule, suteikdamas unikalią galimybę iš arti pamatyti Prancūzijos imigrantų bendruomenių gyvenimą. Skurdas, smurtas, prievarta ir nusikaltimai – visa tai paryžiečiams buvo neginčijama priemiesčių daugiabučių gyventojų charakteristika, todėl nenuostabu, kad vietos teisėsaugos autoritetai filmą sutiko protestu, apibūdindami jį kaip prieš policiją nukreiptą polemiką. Tačiau nespalvota drama su juodosios komedijos elementais, jautriai ir dėmesingai sterilių mikrorajonų fone tyrinėjanti tuometinės Prancūzijos ydas, pakerėjo Kanų festivalio žiuri ir nuskynė M. Kassovitzui apdovanojimą už geriausią režisūrą. Kino teatrų lankytojų širdis filmas papirko dėl iki paskutinio sportinio kostiumo siūlo simpatiškų racailles – atlapaširdžių chuliganų su charizmatiškuoju Vincent’u Casseliu priešakyje.

Besiginkluojanti policija, degančios mašinos, skraidančios šiukšliadėžės, dūžtantys stiklai, ekrane sušmėžuojantis plakatas „Justice for Mako!“… Bobo Marley’io regio čiurlenimo palydėti, dokumentiniai kadrai iš Paryžiaus pamažu blunka, juos pakeičia grafičių vijokliais apaugusios dešimto dešimtmečio Chanteloup betoninės sienos. Kaip miražas prieš pagrindinį herojų Vinzą (akt. V. Casselis) išnyra… karvė. Šis trinasi akis, negalėdamas suprasti, ar gyvulys tikras, ar tai jo nemiegotos nakties pasekmė. Vinzui nesivaidena – masyvūs daugiabučiai, kiek netikėtai įkomponuoti į prancūziško kaimo peizažą, – tai 1960 m. brutalizmo architektūros rezultatas. Magiškas filmo realizmas nuo pat pradžios nepatogiam kinui suteikia švelnumo toną – viskas, kad šiame pasakojime įvyks, yra skirta sutaikyti, o ne supriešinti.

Nespalvotos M. Kassovitzo istorijos kadruose matome ant lauko karstyklių vangiai besisupančius mažamečius vaikus, grupelę vietinių jaunuolių, ant daugiabučio stogo kepančių dešrainius, kažkur apačioje – dideliu greičiu pralekiantį nežymėtą policijos automobilį, viską sujungia iš -niolikto aukšto sklindanti gyva didžėjaus muzika. Tingi ir slogi karštos vasaros dienos atmosfera, kai kūną ir mintis užvaldžiusi paralyžiuojanti apatija trukdo konstruktyviai veikti, judėti, priimti sprendimus. Vakar riaušėse su policija žydas Vinzas nugvelbė ginklą ir ketina jį panaudoti, jeigu sulaikymo metu sužeistas jo bičiulis Abdelis (akt. Abdelis Ahmedas Ghili) mirs. Šiandien kartu su draugais, afroamerikiečiu Hubertu (akt. Hubert’as Koundé) ir arabu Saidu (akt. Saïdas Taghmaoui), jie užsiima kasdieniais laiko stūmimo ritualais: Vinzas perka močiutei raudonas paprikas, nevykusiai nukerpa Saido plaukus, tradiciškai apsižodžiuoja su policijos pareigūnais. Nuvykus į Paryžių susigrąžinti senos skolos, trijulė sulaikoma policijos, pavėluoja į paskutinį metro, o klajodama naktinio miesto gatvėmis sukelia sumaištį galerijos parodos atidaryme. Galiausiai bando pasivažinėti svetimu automobiliu bei įsivelia į muštynes su vietine gauja. Pagražintos kelyje sutiktais ekstravagantiškais personažais ir nesusipratimais, lėtai kapsi vienos dienos valandos, pamažu atskleisdamos istorijos pradžioje išsakytą idėją: „Kaip krenti nesvarbu, svarbu, kaip nusileidi.“ Visą filmą lydėjęs įtampos užtaisas sprogsta, kai per susirėmimą su policijos pareigūnais mirtinu šūviu išardoma trijų Chanteloup priemiesčio bičiulių draugystė. Tragiškas finalinis „Neapykantos“ nusileidimas nujaučiamas nuo pat pasakojimo pradžios, tačiau vis tiek mums, žiūrovams, per greitas.

Vidinės „kovidinės“ kino baimės

Niekas negali nuspėti ateities, nors, regis, sekant reiškinių dėsningumą turėtų pavykti, bet tie reiškiniai pastaruoju metu nauji bei netikėti nedėsningai ir kasdien. Visam pasauly pramogų industrija sudarkyta, sukapota į gabalus ir beveik išmesta į šiukšlyną, nurašyta. Beveik. Daugelis mūsų gal ir galvoja, kad va, tuoj viskas baigsis, nors niekas nežino, kas tas viskas yra ir tikrai TIKRAI kino teatrai, pramogų parkai, koncertų salės ir naktiniai klubai tuoj TUOJ vėl atsidarys, viskas bus kaip buvę. Gal tai ir tiesa. Šįkart turiu kitą nuomonę.SKAITYTI DAUGIAU

Lošimas be galimybės laimėti. Brolių Safdie filmai

Iš pirmo žvilgsnio brolių režisierių Josho ir Benny’io Safdie kūryba atrodo kaip dar vienas to paties nusikalstamo trilerio žanro, kurį praėjusiame amžiuje savo filmuose jau ištobulino Martinas Scorsese’ė ir Michaelas Mannas, prisikėlimas. Safdie veikėjai veliasi į apiplėšimus, medžioja pinigus (šie visuomet tampa skirtimi tarp gyvybės ir mirties), bėga nuo policijos, vartoja narkotikus ir be skrupulų meluoja. Bet šį tą broliai visgi pakeičia – net jei radikaliai ir neperrašo.SKAITYTI DAUGIAU

Atskirai kartu: „Kino pavasaris 2020“

Dėl priežasčių, kurių niekam nereikia priminti, „Kino pavasaris“ šiemet vyko kitaip. Perkėlus seansus iš didžiųjų į namų ekranus, galėjome filmus žiūrėti patogiau, nesirūpindami dėl to, kad esame su treningais, o galvos neplovėme tris dienas. Nereikėjo taikytis prie jokio tvarkaraščio. Kiekvienas žiūrėjome sau. Ir turbūt savaime suprantama, kad kažko taip pavasariaujant visgi pritrūko.SKAITYTI DAUGIAU

Lenkijos kino sugrįžimas, arba Bažnyčią į šalį

Nežinia, ar dvidešimtmetis Kazimierzas Pró­szyńskis matė Thomo Edisono kino kamerą ir nusižiūrėjo konstruodamas bei patentuodamas savąjį išradimą, skirtą fiksuoti judančius paveikslėlius, ar tiesiog taip sutapo, ir jis buvo pirmasis kino genijus puikaus kino šalyje Lenkijoje. Broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai dar neturėjo patento ir nebuvo Prancūzijos nacionalinės industrijos vystymo bendrijoje pristatę savo filmų, juo labiau parodę nė vieno jų pub­likai, kai K. Prószyńskis jau kūrė ir rodė filmus savo išrasta kamera, pavadinta pleografu (pleograf): ji buvo naudojama ir filmuojant, ir projektuojant užfiksuotus vaizdus (panašiu principu veikė ir brolių Lumière’ų aparatas).SKAITYTI DAUGIAU

Takios tapatybės ir „Youtube“ estetika Berlyno kino festivalyje

Į Vokietiją atvykęs pabėgėlis Francas persikrikštija į Franzą. Subtilus skirtumas, tačiau esminis – juk jis turi prisitaikyti prie naujos visuomenės, prie savitos jos logikos ir jai naujai nulipdyti visą savo tapatybę. Įskaitant vardą. Turbūt nesunku nuspėti, kuo šis mėginimas baigiasi – nei vardas, nei žmogus neišverčiami į kitą kalbą, neprarandant dalies esminių jų savybių.SKAITYTI DAUGIAU

DAU. Nepasotinamo realizmo godos

Ketveri metai filmavimo. 13 000 m2 kino aikštelė, kurioje viskas, nuo buitinės technikos iki rozečių, nuo maisto iki leidžiamos kalbos, yra įstrigę 1938–1968-ųjų Sovietų Sąjungoje ir visapusiškai uždaryta nuo aplinkinio pasaulio. Specialiai tam vien kostiumų pasiūta 40 tūkst. Aktoriai, vaidinantys ne personažus, bet žmones – valytojus, muzikantus, pareigūnus – kuriuos privalo įkūnyti net išjungus kameras.SKAITYTI DAUGIAU