Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.SKAITYTI DAUGIAU

„Scanorama-2019“: apie begalybes, virstančias tuštumomis

„Apie begalybę“, „Gyvybės ir mirties klausimas“, „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ – štai tokiais ambicingais pavadinimais žiūrovus pasitiko šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Ir nors tai, be abejo, tėra keli pavyzdžiai iš milžiniško kino lauko, šiokią tokią tendenciją jie parodo. Tendenciją kalbėti apie didžiausius įmanomus klausimus ir sukti pasakojimą metafizinių problemų link. O begalybės, amžinybės ir visuotinybės turi vieną vizualiam menui neparankią savybę – jos atrodo taip pat kaip tuštuma ar dulkėmis padengta nykuma.SKAITYTI DAUGIAU

Gilles Vuillard: neapčiuopiamos salos

Gilles’is Vuillard’as – prancūzų kilmės kino kūrėjas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Lietuvoje. Šis nuolatinis keliautojas buvo apsistojęs ir Ramiojo vandenyno pietuose, ir Paryžiuje, ir Berlyne… Nuo paauglystės jis rašė ir tapė, vėliau, prieš persiorientuodamas į alternatyvų kiną, pradėjo kurti muziką. G. Vuillard’o interesų laukas labai platus, apimantis antropologiją, psichoanalizę, istoriją, politiką, primityvųjį meną, uolų tapybą… Jo darbai nutiesia ryškias gijas tarp šių įvairių spekuliacinių laukų. Pirmajame savo pilnametražiame vaidybiniame filme „Les Îles Élusives“ („Neapčiuopiamos salos“), naudodamas asmeninę gramatiką, autorius atkuria miglotą odisėją. Nepaisant to, kad filmuoja sena 16 mm „Bolex“ kamera, o kartais ir 8 mm kamera, vizualinis poetas leidžia sau žaisti su skaitmeniniais efektais, kai jo juostos jau būna suskaitmenintos. Iš tiesų, G. Vuillard’o filmai yra labai modernūs, poetiški ir įveikiantys sąmonės ribotumus.SKAITYTI DAUGIAU

Smalsumas gyventi pagal Giedrių Savicką

Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?SKAITYTI DAUGIAU

Paskutinis Agnès žodis

Vasarį Berlyno kino festivalyje ji dar lipo į sceną pristatyti savo naujausio filmo „Agnès apie Varda“ (Varda par Agnès, 2019), o pavasarį paliko šį pasaulį. Viename paskutinių interviu, dar prieš filmo premjerą, legendinė kino kūrėja ir menininkė A. Varda sakė nebenorinti pasakoti apie savo darbus, bendrauti su spauda: „Jaučiu, kad, užuot kalbėjusi, turėčiau skirti dvi valandas medžio ar katės stebėjimui. Po Berlyno, mano kalbas pakeis šis filmas.“ Lietuvos kino teatruose „Agnès apie Varda“ sukasi nuo rugsėjo.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip branda tapo viena populiariausių socialinės dokumentikos temų

Socialines problemas reflektuojančio dokumentinio kino padėtis su metais, regis, darosi vis keblesnė. Ne vien dėl temų painumo – kaip įmanoma įtaigiai ekrane parodyti, pavyzdžiui, klimato kaitą? – bet ir todėl, kad nuolatinis informacijos srautas atbukina. Kuo daugiau nesibaigiančių problemų sąrašo pamatome, tuo akivaizdžiau atrodo, kad pakeisti nieko negalime, o emocinę reakciją perauga kone lovecraftiškas menkumo ir beviltiškumo jausmas.SKAITYTI DAUGIAU

Žmogus prieš technologijas: karas, kurį pralaimėjome jam net neprasidėjus

Pastarųjų metų mokslinė fantastika, pavargusi spausti ką originalaus iš kelionių laiku ar erdvėlaivių karų, griebiasi naujo šiaudo – į technologijas nukreipto radikalaus pesimizmo. Pastarasis, rodos, įkvėptas dviejų esminių prielaidų: pirma, technologijos yra didysis mūsų priešas, antra, karą prieš šį priešą mes jau pralaimėjome, tik dar nespėjome to įsisąmoninti.SKAITYTI DAUGIAU

Naujas kinas. kad galėčiau mirti kitą dieną

Kino ir akademinės antropologijos profesionalams Manto Kvedaravičiaus pristatyti seniai nebereikia, bet, nors kiekvienas iš keturių jo režisuotų filmų („Barzakas“, 2011; „Mariupolis“, 2016; „Stasis“, 2019 ir netrukus pasirodysiantis „Prologos“) arba buvo svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose, arba pretenduoja į juos patekti, o moksliniai darbai spausdinami solidžiuose žurnaluose ir aptariami mokslinėse konferencijose, Lietuvoje šis vardas girdėtas toli gražu ne kiek­vienam. Kalbamės Manto vasaros rezidencijoje Andros saloje, Graikijoje, kurios istorijai, kultūrai ir dabarčiai kūrėjas skiria tiek daug savo meilės ir dėmesio.SKAITYTI DAUGIAU

Sudėtingesnis už fizinį nuogumas

Ant mano peties tupi pusės sprindžio dydžio cikada, prilipusi prie kūno kaip prie alyvmedžio Pietų Prancūzijoje, ir vangiai čirpia po visą žiemą trukusio sąstingio. Mieguista judina sparnus, šie išsilieję juodu tušu ant išbalusios odos kaip ant popieriaus lapo… Murkstosi bemaž metus nemačiusi saulės. SKAITYTI DAUGIAU

Žebriūnas ir Žalakevičius

Rašau knygą apie kino režisierių Arūną Žebriūną. Pasikalbu apie jį su dirbusiais kartu, jiems jau virš aštuoniasdešimties ir net virš devyniasdešimties. Pasikalbu ir su tais, kurie sako, kad augo su Žebriūno filmais. Jiems gerokai per penkiasdešimt. Užaugo ir kelios kartos, kurioms Žebriūnas – tik kino istorija, tik pavardė arba vienas kitas filmo pavadinimas, neprisimenant autoriaus. SKAITYTI DAUGIAU