Prisiminti arba pamiršti. Kito kelio nėra!

Prieš dvidešimt trejus metus, saulėtą vėlyvos gegužės dieną, atvykau į Vilnių. Pirmo mano vizito tikslas buvo peržiūrėti istorinius dokumentus, gulinčius vietos archyvuose. Tai buvo mano doktorantūros studijų veiklos dalis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip susiorientuoti mieste, kuris ką tik atvėrė savo vartus lankytojams iš Vakarų, todėl prieš kelionę studijavau Vilniaus žemėlapį ir stengiausi jį įsiminti. Tiesą sakant, tai buvo tarpukario Vilniaus senamiesčio žemėlapis. SKAITYTI DAUGIAU

Salietė

2018-ųjų lapkritį Alice’ai Herz-Sommer, o čekiškai Alice’ai Herzovái-Sommerovái, arba angliškai Alice’ai Sommer, būtų suėję 115 metų. Iki to skaičiaus jai pritrūko kiek daugiau nei ketverių; kol neišaiškėjo, jog Yisraelis Kristalas kiek vyresnis, ji buvo laikoma seniausiu žmogumi, išgyvenusiu Holokaustą. Tačiau ne tai svarbu. Svarbus pats gyvenimas, kurį Alice’a Herz-Sommer nugyveno, ypač – kaip ji gyveno. Apie tai šis tekstas.SKAITYTI DAUGIAU

Perkūnas Liutkus: apie laisvę, cigarus ir šaltį

Pietų Prancūzijoje gyvenantis tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas turi ką papasakoti. Vaikystėje jis sėdėdavo Jonui Aisčiui ant kelių, mat poetas Perkūnui buvo tiesiog dėdė Jonas. Buvo ir dėdė Jurgis – prozininkas Jurgis Savickis – Perkūno krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, jo rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama. Pradėjus nelabai sektis mokykloje, A. J. Greimas Perkūną mokė rašyti rašinius. Pilkas ir nuobodus P. Liutkaus gyvenimas netapo ir užaugus. Gaudė omarus kartu su Fideliu Castro’u, buvo vedęs Kubos kino žvaigždę Mirtą Ibarrą, lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms. Stengiantis kaip nors pasipriešinti lietuviškai su prancūzišku akcentu kalbančio Jameso Bondo įvaizdžiui ir atsiranda pirmasis klausimas.SKAITYTI DAUGIAU

Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas

Kalbininko Adomo Šoblinsko 80-osioms gimimo metinėms
Iš spaudai parengtos knygos: „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“

Kūčių ryto stebuklas

Anksti, dar iš tolo nepradėjus blandytis žiemos dangui, nausodiškiai kilo iš miego, žegnodamiesi vaikė į šoną nakties sapnus ir žiebė žiburį. Kas žibalinę smardino, kas balaną degė. Kieno kokie turtai.
Gaspadinės, peiliu nuo sauso pagalio atskėlusios šakaliukų, pūtė ugnelę kuknėje, krovė žabų, kaitė ant rinkių apvaladugnius katilus vandens, kad sušiltų per naktį išaušėję namai, o gyvuliams rastųsi drungno atsigėrimo. Įsitikinusios, jog ugnis krosnyje tikrai gerai įpūsta ir nebeužges, žadino jaunuomenę: laikas karunką giedoti. Vienas kitas ėjo kinkyti arklių, nešė į roges gūnias ir kailinius, skubinosi į bažnyčią Rarotų. Kiti nesivargino: ar čia kelias – tie du kilometrai iki Sedos? Miklios jaunos kojos, nors ir sunkiais klumpiais ar medpadžiais apautos, netruks tokį nieką numinti. Kai dideliu būriu į šventas Mišias einama, juk nebaisu nė sniego, į tuos klumpius prilendančio, nė vilkai tave užpuls…SKAITYTI DAUGIAU

Rosita ir Sava: kelionės, „soma“ ir mirtis

Septintojo dešimtmečio viduryje prasidėjęs hipių judėjimas, įgydamas vis naujas formas, tęsėsi ilgai, iki santvarkos griūties. Paaugliai maištautojai, kartais iš padorių, inteligentiškų šeimų, pasirinkdavo valkatavimą, bastūnišką egzistavimą, keliones autostopu, nuotykius, bandė narkotikus, ieškodami neįprastų kosminių potyrių, nebūtinai kovodami prieš bolševikinę santvarką, nebent tiek, kiek ji trukdė skleistis asmenybei ar gyventi nevaržomai.SKAITYTI DAUGIAU

Meilės gatvė

Sovietiniai totalitarinio režimo laikai nugarmėjo praeitin, bet paliko įsiėdusių dėmių, senų žaizdų, nuoskaudų, gūdžių paslapčių, susiformavusių keistų dvigubo mąstymo įpročių: aš – tau, tu – man; valstybė ne mano; nepragyvenu, tad reikia vogti iš valstybės, nes ji vagia iš savo piliečių, juos engdama. Dirbusieji fabrikuose vogdavo išradingai ir sumaniai; moterys sugebėdavo užsimauti kelias pėdkelnes, o mėsos fabrikų darbininkai apsisukdavo aplink liemenį ar šlaunis mėsos „šliosus“ taip, kad praeidavo pro tikrintojus nepastebėti. Atsakymas būdavo paprastas: „Kai neturi, reikia „sukombinuoti“…SKAITYTI DAUGIAU

Ob-la-di, ob-la-da

Coincidentia oppositorum – priešybių vienybė. Komjaunimas ir hipių judėjimas. Sovietams okupavus Lietuvą, neišvengiamai atsirado ir komjaunimas: moksleiviai, studentai bolševikų buvo varu varomi stoti į šią naują organizaciją. Provincijos lietuviai kraipė galvas: chromjaunimas? Tie, kurie vaikšto su chromo batais? Kas taps komjaunuoliu, tas gaus ilgaaulius chromo batus? „Įstos“ į juos?SKAITYTI DAUGIAU

Vladas ir Alfredas – vyručiai iš kito pasaulio

Kai pirmąkart pamačiau Vladą su Alfredu, jie atrodė panašūs kaip broliai, o vidumi buvo tikri sielos dvyniai. Apie 1981-uosius, būdama „-niolikos“, netyčia atsidūriau pas Šibonius (keramikas Šibas dar buvo vedęs Loretą), kurie gyveno antrajame smetoninio namo Laisvės alėjoje, šalia Soboro, aukšte. Ten „tūsinosi“ hipiai. Klausėsi Johno Coltrane’o „Love Supreme“, paskui kažko linksmesnio, gal Jimo Morrisono, visi šoko. Mano būsimasis vaikinas, laikydamas aukštai kaip damą, „valsavo“ su taburete. „Kodėl jis šoka su kėde?“ – stebėjausi tada.SKAITYTI DAUGIAU

Latviškasis Kaunas

Pasaulyje iš gausios baltų šeimos esame likę tik mes ir latviai. Labai taikliai mus yra apibūdinęs latvių poetas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks): „Mes gal ir pasiginčysim, ir susibarsim, ir kartais net pasipyksim. Bet mes visada liksime broliai!“SKAITYTI DAUGIAU

Napoleono ordonansas pasiliko Lietuvoje

„Sakei, kad esi iš Lietuvos, iš Kauno? Tada čia tau, – pasakė bendradarbė 2007 m. Kopenhagoje, numesdama man ant stalo šūsnį popierių. – Mano sesuo parašė. Man nereikia.“ Surasti Grėtės Toft, parašiusios Balindžių, Baldamų, Gerbelinų, Gerselijų ir Vėverių istoriją, taip ir nepavyko, gal ieškojau nebesurandamo; nežinau, su kuria iš šių šeimų ir kaip ji susijusi. Prasidėjusi Sudūvoje napoleonmečiu, išdrikusi per Daniją, Vokietiją, Rusiją, tarpukariu atvykusi į Lietuvą, ši giminė vėl grįžta į Kauną iš mechanine mašinėle kažkada Kopenhagos priemiestyje Hellerupe išspausdintų rankraščių.SKAITYTI DAUGIAU