Centrinės Europos tragedija

1.

1956 metų lapkritį, neilgai trukus iki jo biurą sunaikinusios artilerijos ugnies, Vengrijos naujienų agentūros vadovas visam likusiam pasauliui telegrafavo desperatišką žinutę, pranešančią apie neseniai prasidėjusią Rusijos ataką prieš Budapeštą. Pranešimas užbaigtas žodžiais: „Mes mirsime už Vengriją ir už Europą.“
Ką reiškė šis sakinys? Jis tikrai reiškė tai, kad Rusijos tankai į pavojų stato Vengriją, o su ja, kartu, ir Europą.SKAITYTI DAUGIAU

Anna Halberstadt | Eilėraščiai

* * *

Kaip aklasis
amžinam
savo
sambrėšky
atsitrenkiu
į skardines
sieneles,
pertvaras tamsoje,
petimi kliudau
kampą,
didžiuoju kojos pirštu
vinį,
kyšantį iš grindlentės,
stengiuosi vaikščioti atsargiai,
šonu, neprisiliesti prie daiktų
rankomis,
tačiau jie mane užpuola patys.
Neseniai užsigavau net į pagalvę,
šaukštas įžūliai trenkė man per ausį,
antausį gavau ir nuo rankšluosčio.
Reikia sugalvoti
išsigelbėjimą nuo išprotėjusių buities rakandų.
Apsimesti miegančia.
Įlipti į tuščią dėžę.
Arba nubėgti iki paplūdimio
ir nerti į vandenį.
Išplaukti lelijų spalvos saulėtekio link.SKAITYTI DAUGIAU

Išpažintis

(Ištrauka iš rašomo romano „Katės neturi skėčių“)

Apsisprendusi, galutinai nutarusi, ką turės daryti, Ieva prisipylė pilną automobilio baką degalų ir išvairavo į Kretulėnų plentą.
Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Per žemę visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes, citrinų geltoniu apibėręs klevus, o ievas nukrėtęs tirštu žiedų rūgpieniu. Obelys, rūpestingai nubaltintais kamienais, taip pat jau nekantravo žydėti. Po pavasariška jų laja laužėsi iš dirvos geltoni narcizai, melsvos neužmirštuolės ir ankstyvosios skaisčiai raudonos tulpės. Kur ne kur prie sodybų rožine liepsna degė gudobelės.SKAITYTI DAUGIAU

Māris Bērziņš

Maris Bėrzinis (g. 1962) gyvena ir dirba Rygoje. Jo specialybė – pramoninė ekonomika. Literatūra susidomėjo bei rašyti pradėjo sulaukęs 40-ies. Iki tol dirbo virėju, prekybos inspektoriumi, meteorologu, sporto metodologu, dažytoju, prekių žinovu. Nuo 1993 m. dirba Latvijos Respublikos ekonomikos ministerijoje. Jis buvo pirmasis Latvijos kultūros kapitalo fondo direktorius. Yra apdovanotas įvairiomis premijomis už dramaturgiją, prozos kūrinius bei kūrybą vaikams. Pagal jo apsakymą „Gūtenmorgenas ir laiko mašina“ 2009 m. sukurtas trumpametražis filmas tokiu pačiu pavadinimu, o 2016 m. – televizijos filmas „Gūtenmorgenas ir vienkiemis“.SKAITYTI DAUGIAU

Tomas Taškauskas | Eilėraščiai

beveik niekas esame
ir mūsų kūnai, kupini gyvybės –
beveik niekas

tik šviesa ir dulkės,
šviesa ir dulkės,
šviesos ištroškusios dulkės

gyvenimas
primena strateginį žaidimą,
tik nepasirenki pasaulio,
kuriame gimsi,
vardo ir laikmečio

visa kita – beveik taip pat

ypač lengva prarasti gyvybę

ir brangiai
brangiai tenka mokėti
už norą
pratęsti žaidimą

Ribos ir erdvės: 18 postteologinių tezių ir viena postmodernistinė

  1. Dalykai turi savo ribas, nes taip sugalvojo dievas, sutverdamas pasaulį. Atribojo šviesą nuo tamsos, dangų nuo žemės, vandenį nuo sausumos, žmogų nuo gyvūno ir t. t.
  2. Žmogus taip pat turi savo ribas, stipriausiai jos reiškiasi laike ir erdvėje: laike mus riboja pradžia ir pabaiga, erdvėje – vidus ir išorė. Mus riboja mūsų savybės ir galimybės, artimieji ir kaimynai, ir t. t. Manasis „Aš“ yra pasaulio riba: visi dalykai yra arba gali būti prieš mane, tačiau Aš pats negaliu būti Sau priešais. Veidrodis aiškiai parodo „Aš“ ribos neįveikiamumą: nors matau save veidrodyje, sau lieku tik išoriniu vaizdu.
  3. Riba yra egzistencijos sąlyga. Tik kaip tas, o ne kitas aš galiu egzistuoti kaip Aš. Ribos ne tik apriboja, jos suteikia tapatumą: jeigu esu kamanė, galiu skristi, bet negaliu plaukti ar nardyti kaip žuvis. Jeigu dovanoju, vadinasi, neparduodu, jeigu myliu, vadinasi, […?] ir t. t. Ribos pagrindžia reikšmes.
  4. Todėl kitam patariant teisingiau būtų sakyti ne „aš tavo vietoje“, bet „jeigu aš būčiau tu“. Bet tokiu atveju nebūtų ką patarti.
  5. Ribos ankščiau ar vėliau peržengiamos – tokia jų paskirtis; kai kurios negrįžtamai ir tik vieną kartą. Peržengti ribą gali būti pavojinga, nes patenku į svetimą teritoriją su kitokiais ten galiojančiais dėsniais. Todėl paprastai ribos saugomos: durimis ir spynomis, rūbais, pasienio tarnybomis, įstatymais, įsitikinimais ir t. t.
  6. Faktas, kad ribos peržengimas masina ir jaudina: gal bus kas naujo?
  7. Kiekviena ribos įveika reiškia sykiu ir mažytę mirtį – senojo mano tapatumo. Kaip ištaroje apie (ne)galimybę įbristi į tą pačią upę. Todėl linkstama apdainuoti ar apverkti vaikystės pabaigą. Taip pat ir kitas pabaigas. Tačiau tik taip randasi istorija.
  8. Visos ribos siejasi su viena – vienkartine – gyvenimo ir mirties riba. Kada nors ir ją „įveiksime“, ir tai, ko gero, vienintelė riba, per kurią keliausime visi, bet kiekvienas atskirai. Jos suvokime kažkas pasikeitė, mat seniau tam ruoštasi, mūsų laikais – atvirkščiai. (Bet čia jau kita tema.)

DOLCE AGONIA

Leidyklos „Tyto Alba“ 2018 metų planuose įrašytas Nancy Huston – vienos garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatės, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorės – vardas. „Dolce agonia“ – vienuoliktas jos romanas. Ši knyga – emociškai intensyvi ir kupina vidinės įtampos kaip Ingmaro Bergmano filmas.SKAITYTI DAUGIAU

Short story

Veiksmas vyksta viename iš Pabaltijo universitetų. Vaizdas maždaug toks: šviečia saulė, meiliai ruduoja smėliuoti šaligatviai ir širdingai slegia nuplikę krūmai, sutraukęs kaklus stotelėje liūdi jaunimas, iš paukščio skrydžio arba nuo prekybcentrio bokšto matyti nuostabi pūkuotų rustelėjusių striukelių mozaika, romantiškai viena koja vinguriuoja koks pusamžis, eina short story pasakotoja ir klauso „Perfect day“.SKAITYTI DAUGIAU

Mūsų Silvija danguje

INGA GAILĖ (1976) – latvių poetė, prozininkė, dramaturgė, režisierė. Aktyvi moterų teisių gynėja. Kūryboje atvirai pasakoja ir savo vaikystės išgyvenimus dėl prievartos. Pjesėje, kurią pristatome „Nemuno“ skaitytojams, autorė pateikia asmeninį suvokimą apie Sylvios Plath (1932–1963) gyvenimą, santykius su vyru, norą kurti, kurį dažnai užgoždavo būtinybė rūpintis buitimi ir vaikais.SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Cibulskas | Eilėraščiai

pradžios

Pagaliu apverčia rainą geldelę.
Atidžiai glosto dumblius – plaukus įkalintų požemio
žmonių. Bangos šešėliui kerta apskaičiuotą antausį.
Sustoja, surinka išgalvota naro kalba. Juokiasi.
Atrodo, kad visos smiltys ir yra ta senelės apsakyta begalybė.
Pirštais ją gali išsemti, o kopoms nuslinkus – juk atveš dar.
Vyras pakyla nuo kryžiažodžio, ieško
įkaitusios skardinės. Motorinės valtys ištrūksta
iš balzgano horizonto, garsas ir šviesa sprogsta vienu metu.
Baltuma. Jos kvepianti kaklaskarė. Susižvalgom, akimis
sutinkame, kad irgi – vis dar – norėtume tokie būti. „Geriau
negu aš supranti, kad rašom vis tą patį pabodusį eilėraštį.“
Tiktai nirtus esamasis laikas, kurį tramdome vietiniuose
vakarų saliūnuose. Gal arterijos ir venos iš tikrųjų užsidaro
mūsų kūne? To kartais ir užtenka. Smulkaus
druskos ruožo ant peties. Galbūt naujos nuospaudos.
Ir miego nepatogioj palėpėj. Namuose – basomis nubraižyto
paplūdimio žemėlapio. Rugsėjį visi vėl dalinsis įspūdžiais.
Jis rodys butelį smėlio, bet taip ir neįtikins mokytojos,
kad iš to galėjo prasidėti naujas pasaulis.SKAITYTI DAUGIAU