GINTARAS PATACKAS | Poezija

Laisvės alėjos šimtmečiui

Baigias mano lempelėj aliejus,
Akys niaukias ir daros tamsu.
Pasivaikščiot einu į Alėją,
Paklausyti tenykščių balsų,

Pakvėpuot tyru oru Soboro,
Pasidžiaugti reklamų ugnim.
Jau seniai trūksta man šviežio oro
Dovanos, patikėkit manim.

Laisvėj pilna garbių miestelėnų,
Pasivaikščioti veda šunis,
Aiškiai šviečia mėnulio melionas
Tol, kol saulė rytinė nušvis.

Taip nuščiuvo gamta, ir nešalta
Nuo žmonių. Aš jaunystę menu.
Atlapoju plačiai juodą paltą
Ir išpūtęs krūtinę einu

Prospektu Nikolajaus. Likimas.
Šimtas metų sukako dabar,
Kai ji Laisvės alėja vadinas.
Kaizerštrasė… Ji – Laisvė, arba

Tai, ko trokštam visi mes be galo.
Nuo minčių ima suktis galva.
Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,
Ja didžiuojas visa Lietuva.

Sako: einame Laisvę šlifuoti
Tol, kol deimantu ji suspindės.
Kas galėjo anksčiau pagalvoti,
Kad atspės ji plakimą širdies.

„55° samanės“, 2018 01 26SKAITYTI DAUGIAU

Tautvyda Marcinkevičiūtė | Poezija

Vieninteliai

Temperamentas prasiveržia
kuomet gamta atsukus veržlę
mus ima puošti sidabru
ką tik padovanojus auksą
kaip sportininkė šauks ji
kad daug atrodė netikrų

medalių laiko baus mus baus mus
atvežusių mašinų gausmas
baisia aklaviete mirties
kai tartum paaugles prie sienos
užspaus mus ligos ir ne vienas
kaip lapas krentantis tirtės

tačiau pabūkim optimistais
nors gėlės kada nors nuvysta
net laistomos vazonuos jų
vieninteliai juk mes nors buvom
tiktai trąša kuri supuvo
po šaknimis kartų naujų

2018 12 15SKAITYTI DAUGIAU

APSAKYMAI

Abstrakcijos

Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą, sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies nuniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir šaipėsi: „Nors mes rusenom, kol suanglėjom, tačiau vis dar esam čia. O tu? Ar dar esi?“SKAITYTI DAUGIAU

Esė

Upė

Niekas neleido eiti giliau. Bet niekas nematė, kai ėjau giliau. Maudėmės Minijoje, už mane jaunesnis pusbrolis laikėsi nusvirusių šakų, maskatavo srovėje. Aš jam pavydėjau. Aš jam labai pavydėjau. Niekas man neleido eiti giliau, apskritai, daug dalykų neleido: žaisti gaudynių per miesto šventę ar garsiai juoktis viešoje vietoje.SKAITYTI DAUGIAU

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***

Širšių lizdas, pavogta jaunystė ir kamanė
Bruzdanti medaus koryje
Elektros skydinėj per klaidą
Atsitūpusi ant žaibo
Nupiešto ant durų
Skonio saldaus pavogto
Jaunystėj senolio balsu už akių
Žvairų mėlynų, aptrauktų šilku švelniu
Atmenančiu giminystės ryšius
Seno bitino iškėlusio vėliavą baltą
Lyg sniegas vidury žiemos
Plazdančią virš smėlio vežimo
Vandenyno bangų ošimo
Iš po skverno pasaulio mėlyno
SKAITYTI DAUGIAU

KAVOS

Tell me something

Iš tiesų šią miesto istoriją būtų galima pradėti nuo visokių išvedžiojimų apie savos slaptos vietos ilgesį: nedidelės kavinukės su įsivaizduojama kūrybinga nuotaika ar rytinių bandelių kepyklėlės, ar kažkokio, lyg itališko, rytinio skubėjimo, kad taip, kaip italai išgertų stiprios kavos stovėdama prie baro ir toliau lėktų į darbą, ir būtų 7:30, ir niekada nepavėluotų. SKAITYTI DAUGIAU

Preliudai apie dažniausiai žmonijos istorijoje pasitaikančius reiškinius

GYVENIMAS IŠĖJUS

Emiliui patiko kabėti. Nuo to karto, kai jam, sėdint apkasuose, kažkas aštraus ir karšto persmeigė pakaušį, vyras vis kaži kur kabėjo. Dažniausiai tai darė virš gerai pažįstamų namų, kaip ir šį kartą.

Kabantysis ranka praskleidė debesis, nes šie užstojo vaizdą, kurį jis įdėmiai stebėjo. Pro langą matėsi žmona Evė ir du jųdviejų sūnūs. Vienas rankose laikė trilitrinį stiklainį.SKAITYTI DAUGIAU

AKLAS KELIAVO Į ROJŲ

Ištraukos iš romano apie artimą ateitį

Šios knygos personažai, įstaigos ir vietovės yra grožinė išmonė. Bet koks jų galimas sutapimas su realiais asmenimis, įstaigomis arba vietovėmis būtų grynas atsitiktinumas.

Nėra tokio dalyko, kuris negalėtų atsitikti ir šiandien.

Mark TwainSKAITYTI DAUGIAU

Argentinietiškas tango

Toje vietoje upė tiesi kaip suprojektuota nauja gatvė. Srovės nėra, nors taip negali būti. Magiškojo realizmo auditorijoje kažkas nedrąsiai pasako, kad gali. Visi atsisuka ir patyli. Jis nuleis galvą ir daugiau nesakys, tik paklaustas rodys ranka į marių pusę, kurioje suprojektuotas intakas.SKAITYTI DAUGIAU

Ramūnas Jaras | Poezija

***

moteris su kūdikiu
mintančiu jos švilpalais
žadu ateitį
kūdiki
eisi mano
sijonais

paralyžiuosi platų pasaulį
išbrisi į purvą ir nieką
tavo varpučio kauksmas
aidės
aidės

nesustodamas

niekada nepirksiu kaladėlių tau

štai tėvas
gražus
diedas susirietęs ant lovos
prie tokio nelįsk
nesiūlyk ledų nei svarbos
nusmeigs
staltiese užklos pašauks mostu prie šeimos stalo
verslininkas

o toliau – vėl kūdikio nuotraukos
kokios gražios
it ratilai po akimis veltėdžio vyro
atsikėlusio iš lovos maukiančio degtinę einančio į darbą
tu jau supratai kad gyvenimas tavo bus pavyzdys tauSKAITYTI DAUGIAU