AKLAS KELIAVO Į ROJŲ

Ištraukos iš romano apie artimą ateitį

Šios knygos personažai, įstaigos ir vietovės yra grožinė išmonė. Bet koks jų galimas sutapimas su realiais asmenimis, įstaigomis arba vietovėmis būtų grynas atsitiktinumas.

Nėra tokio dalyko, kuris negalėtų atsitikti ir šiandien.

Mark TwainSKAITYTI DAUGIAU

Argentinietiškas tango

Toje vietoje upė tiesi kaip suprojektuota nauja gatvė. Srovės nėra, nors taip negali būti. Magiškojo realizmo auditorijoje kažkas nedrąsiai pasako, kad gali. Visi atsisuka ir patyli. Jis nuleis galvą ir daugiau nesakys, tik paklaustas rodys ranka į marių pusę, kurioje suprojektuotas intakas.SKAITYTI DAUGIAU

Ramūnas Jaras | Poezija

***

moteris su kūdikiu
mintančiu jos švilpalais
žadu ateitį
kūdiki
eisi mano
sijonais

paralyžiuosi platų pasaulį
išbrisi į purvą ir nieką
tavo varpučio kauksmas
aidės
aidės

nesustodamas

niekada nepirksiu kaladėlių tau

štai tėvas
gražus
diedas susirietęs ant lovos
prie tokio nelįsk
nesiūlyk ledų nei svarbos
nusmeigs
staltiese užklos pašauks mostu prie šeimos stalo
verslininkas

o toliau – vėl kūdikio nuotraukos
kokios gražios
it ratilai po akimis veltėdžio vyro
atsikėlusio iš lovos maukiančio degtinę einančio į darbą
tu jau supratai kad gyvenimas tavo bus pavyzdys tauSKAITYTI DAUGIAU

Aidas Marčėnas | Poezija

Ars poetica nunc

in C

eilėraštis nėra tekstas, nėra

audinys,
ženklų sistema semiotikams

poezija
trenkia it žaibas, eilėraštis

yra tai,
kas lieka iš audinio ir audėjo

anglis
visais jos pavidalais

grafitas,
bet nutinka ir deimantų

mums,
iškasenoms nenaudingosioms

17 12 15

SKAITYTI DAUGIAU

KĘSTUTIS NAVAKAS | Poezija

holocenas

akių užuolaidos rašo man mergina. taip.
kiemo alyvos šakelė uždengia man mano
pasaulį kontūrai ima meluoti ir vidinis
kolumbas dar kartą atranda ne tą indiją.
mes per daug visko matėm ir akių
užuolaidos nepajėgė to pridengti mūsų
akys įsižiebė dar holoceno epochoje kuri
tęsiasi ligi šių dienų. kiek keista gyventi
holoceno epochoje tačiau šioje dienoje
išbūti dar keisčiau. akių užuolaidos
rašo man mergina nepagalvodama kad
jos ir ją uždengs ji liks kitame holoceno
epochos debesy praslinkusiam prieš
vienuolika tūkstančių metų. nupiešiu
jai mamutą ant urvo sienos. juk esu per
vieną kūną nuo mirties. arba per du.SKAITYTI DAUGIAU

Gunnhild Øyehaug

Auksiniai raštai

Pro atvirą virtuvės langą močiutės name girdėti, kaip vėjas kieme šlamina žolę ir drebules. Bet vėjo negirdi ji, apžergusi jį, sėdintį ant medinės kėdės siauroje virtuvėje. Jie atmynė dviračiais į mažąjį namelį, negyvenamą nuo to laiko, kai mirė močiutė, kikendami užlipo laiptais, ir dabar ji pasikėlė sijoną ir pasilipo ant kėdės kojas jungiančių skersinių. SKAITYTI DAUGIAU

Julius Keleras | Poezija

niekas už mus

ir tame kambary mes sulauksime kito rugsėjo,
ir priėmę tikėjimą sniego, kurs viską užlieja,
mes statysime savo namus kitame pakrašty,
kur šakojasi upės ir niekas nesislepia auštant
tarp eilučių ir puslapių, gresiančių juodmedžiu

aukštyje sumurmėjęs kelis nedėkingus žodžius,
nyksta tarpšakiuos, lieka tik pėdos, regis, pempės,
tačiau į namus mus parves kaip anksčiau išmintingos
ir drąsios pelėdos, už kurių tik miškai, tik rugsėjai,
tik sniegas ir galėtum sakyti, kad niekas negyveno už mus

1986–2018

SKAITYTI DAUGIAU

Samurajus, arba Tomo Sojerio beieškant

Tomas: A.
Tomas: Aaaa.
Marta: Kas aaaa?
Tomas: Na, nežinau. Pasikepiau kiaušinių.
Marta: Sveikinu. Parašyk į laikraštį, gal dar kas to nežino.
Tomas: Tris dienas nieko nevalgiau. Pagaliau pasikepiau. Kaip tu?SKAITYTI DAUGIAU

STABDANTYSIS PAKELEIVINGAS

Pasaulinis netikėtumo meistras

Roald’is Dahlis gimė 1916 m. mažame Jungtinės Karalystės miestelyje Landafe. Tėvai jį pavadino garsaus norvegų keliautojo Roald’io Amundseno garbei.SKAITYTI DAUGIAU

Valdas Daškevičius | Poezija

svečių namai

išsipildė įsisenėjęs košmaras
neišlaikiau egzamino
nors tariausi kadaise išlaikęs

tuščiuose svečių namuose
mane prižiūri pakaitomis
keturi budėtojai

pirmasis prašo tikėti
antrasis ragina ginti garbę
trečiasis siūlo kliautis įstatymais
ketvirtasis pakviečia skristi

neleidžiama rinktis
slankioju blausiais koridoriais
kliūnu už užkaltų dėžių
už skersai pastatytų karučių
už laidų raizgalynės

miegant vyksta remontas
šešėliai darbo kombinezonais
daužo gręžia pjauna
palikdami krūvas atliekų

paryčiu triukšmas nurimsta
tik būgnas skalbimo mašinos
varto palaikę striukę
kurios nebeteks apsirengti

tarnausiu valdovei požemio
saugosiu tyrinėsiu
daugybės jos kambarių raktus
kol pažinsiu kiekvieną
iš veido

oda

ji atidavė įsčias ir krūtis
veidą liežuvį dantis
atidavė širdį
smegenis ir plaučius

tačiau viso to
mums neužteko

dar liko oda
permatoma
šilta ir švelni

susivyniojame į ją
ir ginamės nuo šalčio
sklindančio iš mūsų kūnų

ji mus apsaugos
iki užmigsime
iki pereisim sapno tarpsnį
iki vėl imsim plaukioti

iki vėl įkvėpsime oro
ir išlemensime
du pirmuosius skiemenis

jų neištrina
Dievo mėsmalės ratas