Ribos ir erdvės: 18 postteologinių tezių ir viena postmodernistinė

  1. Dalykai turi savo ribas, nes taip sugalvojo dievas, sutverdamas pasaulį. Atribojo šviesą nuo tamsos, dangų nuo žemės, vandenį nuo sausumos, žmogų nuo gyvūno ir t. t.
  2. Žmogus taip pat turi savo ribas, stipriausiai jos reiškiasi laike ir erdvėje: laike mus riboja pradžia ir pabaiga, erdvėje – vidus ir išorė. Mus riboja mūsų savybės ir galimybės, artimieji ir kaimynai, ir t. t. Manasis „Aš“ yra pasaulio riba: visi dalykai yra arba gali būti prieš mane, tačiau Aš pats negaliu būti Sau priešais. Veidrodis aiškiai parodo „Aš“ ribos neįveikiamumą: nors matau save veidrodyje, sau lieku tik išoriniu vaizdu.
  3. Riba yra egzistencijos sąlyga. Tik kaip tas, o ne kitas aš galiu egzistuoti kaip Aš. Ribos ne tik apriboja, jos suteikia tapatumą: jeigu esu kamanė, galiu skristi, bet negaliu plaukti ar nardyti kaip žuvis. Jeigu dovanoju, vadinasi, neparduodu, jeigu myliu, vadinasi, […?] ir t. t. Ribos pagrindžia reikšmes.
  4. Todėl kitam patariant teisingiau būtų sakyti ne „aš tavo vietoje“, bet „jeigu aš būčiau tu“. Bet tokiu atveju nebūtų ką patarti.
  5. Ribos ankščiau ar vėliau peržengiamos – tokia jų paskirtis; kai kurios negrįžtamai ir tik vieną kartą. Peržengti ribą gali būti pavojinga, nes patenku į svetimą teritoriją su kitokiais ten galiojančiais dėsniais. Todėl paprastai ribos saugomos: durimis ir spynomis, rūbais, pasienio tarnybomis, įstatymais, įsitikinimais ir t. t.
  6. Faktas, kad ribos peržengimas masina ir jaudina: gal bus kas naujo?
  7. Kiekviena ribos įveika reiškia sykiu ir mažytę mirtį – senojo mano tapatumo. Kaip ištaroje apie (ne)galimybę įbristi į tą pačią upę. Todėl linkstama apdainuoti ar apverkti vaikystės pabaigą. Taip pat ir kitas pabaigas. Tačiau tik taip randasi istorija.
  8. Visos ribos siejasi su viena – vienkartine – gyvenimo ir mirties riba. Kada nors ir ją „įveiksime“, ir tai, ko gero, vienintelė riba, per kurią keliausime visi, bet kiekvienas atskirai. Jos suvokime kažkas pasikeitė, mat seniau tam ruoštasi, mūsų laikais – atvirkščiai. (Bet čia jau kita tema.)

Požeminių upių šešėliai

Rašytojų ir menininkų, patyrusių sovietinės okupacijos represijas tiesiogiai ar perduotas tėvų pasakojimuose, pojūčiai dažniau esti vienodi nei panašūs. Kolektyvinėje pasąmonėje nusėdę išgyvenimai sukelia skirtingus vaizdinius, bet visuomet vienodą jauseną, tarsi priklausytum tam tikrai individų rūšiai, kuriai mokslininkai dar ieško bendro vardiklio, nes sovietinis genocidas nėra pripažintas tarptautiniu mastu.SKAITYTI DAUGIAU

Davidas Bowie ir filosofas

Garsus kino režisierius – ir Davido Bowie sūnus – Duncanas Jonesas pasiūlė sukurti Davido Bowie skaitytojų klubą – aptarinėti prieš dvejus metus mirusio pirmojo, vienintelio ir paskutiniojo popso dievaičio labiausiai pamėgtas knygas. Skirtingai nei kiti roko dainininkai ir šoumenai, Bowie, kuris bent keturias dešimtis vėlyviausių gyvenimo metų laisvalaikiu nepaleido iš rankų knygos, garsėjo didžiuliu apsiskaitymu. SKAITYTI DAUGIAU

BC*

Esė parašyta straipsnių rinkiniui „Asmeninės technologijos“ ir skirta Šiuolaikinio meno centro organizuotai parodai „TAU ATĖJO 1234 PRANEŠIMAI. Gyvenimas iki interneto. Paskutinioji karta“ .

Kalbant apie „gyvenimą iki interneto“, paradoksalu, bet pirmiausia, kas ateina į galvą, yra būtent internetas. Arba bent jau riba, skirianti šiuos du gyvenimus (iki ir po). Klausimas apie kažką, kas buvo „iki“, numato, jog bus kalbama būtent apie „po“ – reikia įterpti palyginimus. Tikriausiai norint paaiškinti apie ką nors, kas buvo iki, klausimą reikėtų užduoti užuominomis – maksimaliai atsiribojus nuo paties fenomeno. Tik šitaip galima sužinoti apie tikrąjį „iki“. Antra vertus, palyginimas neišvengiamai įtraukia ir verčia kalbėti apie „po“.

Taip pat dar galima galvoti apie „gyvenimą iki“. Bandau atmintyje atkapstyti tą laikotarpį. Tik laikotarpį. Tačiau atmintis tyli. Žalia pieva ir idiliški vaikystės paveikslai, visiškai nesisiejantys su realiu anuometiniu gyvenimu. Dabar kalbėti apie tą metą kaip gyvenimą iki (arba be) interneto būtų tas pat, kaip kalbėti apie šiuolaikinį gyvenimą be dinozaurų. Tikriausiai tai nieko nepaaiškina. Arba papildyti vaizdais iš kino filmo „Godzilla“.

Kai buvau maža, senelė man pasakojo apie savo vaikystę, apie laiką, kuriuo niekada negyvenau ir kuriuo negalėsiu gyventi, vadinasi, ir sužinoti, ar jos pasakojime yra tiesos. Šias istorijas įsivaizduoju kaip patrauklų filmą ar knygą, kurios herojai po ilgo ir lėto skaitymo jau tapo artimiausiais tavo draugais ir atrodo tokie pat tikri, kaip bet kuris šalia nesantis žmogus. Senelės pasakojimai sukūrė mano galvoje paralelę realybę, kuri tikrai neatitinka tikrovės, t. y. istorijos (tai suprantama), bet gyvena savo gyvenimą. Ji tarsi mėgstamiausias serialas, kurį galiu įsijungti ir žiūrėti nuo bet kurios vietos, žinodama, kas įvyko iki, kas įvyks po, ir tam tikra prasme visa tai vyksta vienu metu. Matau savo senelę (vaikystėje ji tikrai atrodė lygiai kaip ta angelo sargo globiama mergaitė iš reprodukcinio paveikslėlio, stovinčio prie jos lovos; ji gyvena Matiso gatvės vandentiekio bokšte; ji lekia per lauką, laviruodama tarp krintančių iš lėktuvo bombų; ji bėga į tualetą, esantį už kapinių; ak, ne, dabar juk diena ir ji tikriausiai skuba į saldainių fabriką pas savo senelę Kristiną; paskui tėvas ją kelia prie lango, kad matytų, kaip griūva Petro bažnyčios bokštas (o gal tai kitas bokštas? Nesvarbu); ten stovi stalas su knygų krūva vietoje kojos; vokiečiai ir rusai, jie yra geri ir blogi; paršeliai ir bonbonkės; ji lipa per langą ir bėga į balių šokti. Nes tuomet visi šoko, ir vaikinai nedvokė alkoholiu. Nes su tais, kurie dvokė, merginos nenorėjo šokti; tada ji gyvena Maskvoje ir eina į balius, balius, balius; dar yra mano tėtis, jis sėdi ant kelmo ir mokosi iš seilių pūsti burbulus, nes daugiau nėra ką veikti; jis įbėga į kambarį, ten jį išgąsdina brolis; tai niekis, tėtis atsilygins jam vėliau, kada nors, kai persirgs žiurkių maru, kuo aš nelabai tikiu. Ir dar. Visa tai juk nespalvota, nes tuomet viskas buvo nespalvota, vaikinai negėrė ir šoko. Viskas buvo taip pilka, kad senelė leido tėčiui į mokyklą eiti vienam, jam tereikėjo laikyti rankose baltą popieriaus lapą, tokį ryškų, kad senelė pro namo langą galėjo įžiūrėti tėtį iki pat mokyklos ir žinoti, kad pakeliui jam nieko blogo nenutiks. Ir kas gi galėtų nutikti? Žmonės tada buvo kitokie, geresni. Ot buvo gyvenimas.

po Trans trans trance *

Žiūrėti, spoksoti, vėpsoti, žiopsoti, stebeilytis.

Kamilės Trans trans trance įstūmė mane į transą, kurio kokybės ir savybių net negaliu apibūdinti. Nežinau, ar spektaklis paliko man gerą, ar blogą įspūdį; nežinau, ar jis teigiamas, ar neigiamas; ar jis pataikė, ar prasilenkė su realybe tikrove gyvenimu pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU

Galimybė galvoti kitaip

Filosofas Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug galvojo apie ne-antropocentrinės filosofijos sukūrimo galimybę. Ne apie tokią filosofiją, kurios objektas būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis teigė, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios kyla mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.SKAITYTI DAUGIAU

Karl Ove Knausgaard

Keturių knygų esė rinkinys „Sezonų kvartetas“ kritikų buvo pavadintas bandymu papasakoti apie futbolo rungtynes kalbant tik apie aikštės žolę. Rašytojo žvilgsnis nuolat nukreiptas į kažką iš pirmo žvilgsnio nereikšminga, tik nujaučiant, jog kažkur visai greta vyksta dideli dalykai. Palyginus su ankstesniais K. O. Knausgaardo tekstais, šis rinkinys yra gerokai praskaidrintas, jame mažiau introspekcijos, daugiau žvelgiama į daiktus.SKAITYTI DAUGIAU

Pakeliui į muziką

Mano tikslas nėra parašyti estetinį-muzikinį tekstą, kadangi muzika nesileidžia aprašoma. Tad tikiuosi, kad skaitytojas skaitys tarp eilučių. Su sąlyga, kad ką čia teigiu, yra tiesa, joks aiškus muzikos esmės apibrėžimas nėra įmanomas. Todėl negaliu parašyti įprastinės esė. Šis tekstas yra perkurta ankstesnės straipsnių serijos apie muziką versija.SKAITYTI DAUGIAU

Tramplinas – – Kupolai

Žalias stogas, žalias kupolas ir varinis kryžius.

Anksčiau niekada taip aiškiai nesu matęs šios Kojelavičiaus gatvėje įsikūrusios sentikių cerkvės. Vasarą ją užstoja vešlūs medžiai, žiemą, kai ryte (į darbą) arba vakare (iš darbo) važiuoju pro šią vietą, dažniausiai jau būna tamsu.

Šįryt, 2016-ųjų kovo 6 dieną, sekmadienį, pro dar belapių medžių šakas lyg pirmą kartą išvydau žalią cerkvės stogą ir žalią, variniu stačiatikių kryžiumi papuoštą kupolą.

Šalia cerkvės – veterinarijos gydykla.SKAITYTI DAUGIAU