Beždžionė ambasadoje

2000-ieji. Antrojo Čečėnijos karo pelenai tebesisklaido ore. Pasauliui nedaug tas rūpi. Bankinės sistemos veikia, Bahamų, Meksikos ir Turkijos paplūdimiai – taipogi. Kai kurios prabangios asabos Vilniuje įsigudrina dusyk per dieną pakeisti kostiumus, tarsi skirtingose senamiesčio gat­vėse galiotų skirtingi aprangos kodai. El niño poveikis dar nepernelyg juntamas. Naktiniai klubai siautėja, kruiziniai laivai taškosi šampano pursluose. Kūno spalvos pėdkelnės, blizgančios timpos blaškosi blykčiojančių diskotekų karuselėse. Kur jau ten sarsai, marsai, kovidai. Toli dar arba – niekad. Taigi, viskas lyg ir ok. Kažkas žūsta, kenčia, vaitoja? Who cares? Po dešimties metų atsiras vietinės čečėnų valdžios, rusų statytos, savivalė, koncentracijos stovyklos, žiaurūs kankinimo metodai. Nieko naujo po saule. Matyt, taip ir turi būti, užgniaužus kraujuojančią karų arteriją tuomet, 2000-aisiais. Niekas nesikeičia, nors kas galėtų paneigti, galbūt per dešimt metų stalo žmonės, na tie, kontoriniai, pakeis ne vieną apdilusį švarką ir patobulins darbo sutartis. Na, gal darsyk nuskris į mėnulį? O dabar? Dabar? Who cares?SKAITYTI DAUGIAU

Privačios nuomonės apie knygas apologija

„Vis nesugebu suprasti skirtumo tarp patrankos ir vienaragio“, – sielojosi Jekaterina II kažkokiam generolui. „Skirtumas didžiulis, – atsakė tas, – tuoj aš Jūsų Didenybei viską atraportuosiu. Štai, malonėkite atkreipti dėmesį: patranka pati sau, o vienaragis pats sau.“ – „A, dabar suprantu“, – tarė imperatorienė.

Kunigaikštis P. A. Viazemskis.
Sena užrašų knygutėSKAITYTI DAUGIAU

Tai buvo mūsų nerimo žiema

Šią žiemą nebuvo žiemos. Ne, žiema buvo, tik be sniego, be speigo, kurį šioje šalyje esame pratę jausti bent dalį metų. Buvo laukimas – kaip lūkestis, kaip pranašystė, laukimo veiksmas – lotyniškai anticipatio. Buvo toks keistas nerimas.SKAITYTI DAUGIAU

Geltona, žalia, raudona

Apie vėliavas

Taip jau susiklostė, kad pirmieji metų mėnesiai Lietuvoje – vėliavų laikas. Sausį, vasarį, kovą jos vis švysteli, kaskart lyg norėdamos man priminti kažką svarbaus.

Pirmą kartą į vėliavas atkreipiau dėmesį vaikystėje, vartydamas Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tėvai turėjo kažkokį „pagerintą“ knygos leidimą, su spalvotomis įklijomis. Vienoje iš jų buvo pavaizduotos dešimtys Žalgirio mūšio lauke nugalėtų kryžiuočių dalinių̃ vėliavų. Ryškių spalvų, papuoštos įmantriais paslaptingais ženklais ir nematytų gyvūnų piešiniais, jos žadino vaizduotę ir, suprantama, kėlė pasididžiavimą: juk tapo nugalėtojų – vadinasi, mūsų – trofėjais.SKAITYTI DAUGIAU

Griežtai organizuotas buržuazinio meno chaosas

„Tokiu nepaprastai chaotišku metu yra vienas kuk­lus žanras, bandantis išlaikyti klasikinį orumą.“

J. L. Borgesas

Neseniai man padovanojo coffee table book – pokalbių su Gilbertu ir George’u („G&G“), kuriuos 1990 m. pabaigoje – 2000 m. pradžioje vesdavo prancūzų dailės kritikas François Jonquet, knygą. Knygelę prabangiai išleido leidykla „Phaidon“, ją puošia daugybė pačių „G&G“ nuotraukų bei jų darbų. Ją galima skaityti po truputį, sakykime, per pusryčius, pilantis arbatos, burnos link nešant šaukštą su avižine koše, ant grūdų paplotėlio tepant žemės riešutų sviestą ar uogienę.SKAITYTI DAUGIAU

Pasiklydę laike, arba Linksmoji Jono apokalipsė

27 metų Jonas Mekas, atsidūręs Niujorke, nutarė tokio amžiaus ir likti. Jam pavyko.

*
Laikas – nesuvokiamiausias dalykas. Nesutelpa galvoje, kur dingo tie metai? Kodėl taip greitai, net ne greitai, o nepastebimai pralėkė? Gal taip ir turi būti? Ar visais laikais laikas atrodė vienodai? O gal jis tik dedasi nesuvokiamas ir nepagaunamas?

*
Kiekviena situacija kuria savo laiką: iki gyvos galvos kalėjime sėdinčiojo; prie altoriaus Santuokos sakramento žodžius tariančiojo, širdies transplantacijos belaukiančiojo, orgazmo akimirką patiriančiojo, gedinčiojo prie artimojo karsto, kas rytą troleibusu važiuojančiojo į darbą. Kiekvienas laikas skiriasi savo pločiu ir gyliu, greičiu ir lėtumu, spalva ir forma. Kiekvienai situacijai, žinome, taip pat savas metas po saule: metas sėti ir metas pjauti, metas juoktis ir metas verkti. Bent jau taip buvo, iki mus okupavo laikrodžiai, iš esmės pakeitę laiką – jame nebeliko jokių skirtumų. Tik viena kryptimi ir vienodu greičiu judanti linija, suskaidyta į sunumeruotas padalas: tuščias laikas, kurį privalu kuo nors užpildyti.SKAITYTI DAUGIAU