fbpx

JUODASIS MOZARTAS IR KITI

ALFREDAS KUKAITIS

1996 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje dalyvavo Elvinas Jonesas ir jo grupė „Jazz Machine“. Tai buvo itin iškilus įvykis – pirmą kartą į Lietuvą atvyko gyvasis JAV džiazo raidos liudytojas, buvęs legendinio Johno Coltrane’o kvarteto narys. Pasakojama, kad kai E. Jonesas autoavarijoje sudaužė iš J. Coltrane’o pasiskolintą automobilį, didysis saksofonininkas tik ranka numojo: „Nusipirksiu kitą mašiną, o kito tokio būgnininko nė su žiburiu nerasčiau.“

Per spaudos konferenciją, surengtą po istorinio pasirodymo, anuomet Lietuvoje populiaraus dienraščio korespondentė paklausė, kodėl tamsiaodžiai neprilygstami tik džiaze ir krepšinyje, o kitose srityse – ne? Vertėja (taip, anuomet prireikdavo vertimo iš anglų kalbos) atsisakė išversti, nes klausimas buvo nekorektiškas, tačiau žurnalistė neatlyžo. Į tai džiazo grandas reagavo šypsodamasis: „Geriausiai atsakys Delfeayo.“

Delfeayo Marsalis – garsios JAV džiazmenų dinastijos atstovas, trombonininkas. Ant jo juodos striukės didelėmis aukso spalvos raidėmis buvo užrašas „Negro Legue“. Tuomet dar nežinojau, kad tai tėra afroamerikiečius beisbolo žaidėjus vienijančios organizacijos pavadinimas, tad tikėjausi rimto demaršo. O muzikas labai ramiai paaiškino, kad tarp jų yra daugybė aukštai vertinamų teisininkų, medikų, politikų, menininkų, kitų profesijų atstovų…

Visa tai tiesa, bet… Akivaizdu, kad tamsiaodžiai dominuoja kurdami ir atlikdami bliuzą, džiazą ar hiphopą. O roko muzikoje jų gerokai mažiau. Žinoma, rokmenams galime priskirti Jimį Hendrixą, Prince’ą, Lenny’į Kravitzą, Vernoną Reidą, Slashą, grupes „The Isley Brothers“, „Earl Greyhound“, „Living Colour“, „Follow for Now“ir kt. Rasime grojančiųjų net ir įvairias „metalo“ atmainas („24-7 Spyz“, „Black Death“, „Hirax“, „God Forbid“, „Wicked Wisdom“). Tačiau tai tėra išimtys, patvirtinančios „taisyklę“ – rokas yra baltaodžių muzika.Daugiau

VALERIJA EMA CUKERMANIENĖ – DIZAINERĖ, ĮVEIKUSI „UBAGIŠKĄ MINIMALIZMĄ“

AISTĖ DIČKALNYTĖ

Valerija Ema Cukermanienė (1935–2018 m.), kaip ir dauguma Baldų projektavimo konstravimo biure (BPKB) Vilniuje dirbusių kolegų, baigė Kauno politechnikos institutą (dabartinis Kauno technologijos universitetas) ir 1960 m. įgijo architektės specialybę. Galima prisiminti, kad tuometiniame Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) Dizaino katedra įsteigta tik 1961 m., todėl dauguma pirmųjų baldų projektavimo biuro darbuotojų buvo architektai. Nepaisant to, dizainas jiems nebuvo svetimas, nes, pasak pačios V. E. Cukermanienės, per šešerius metus trunkančias studijas rengti plataus profilio specialistai, tad dėstytos interjerų ir baldų disciplinos. Taip pat naujai atėję dirbti į BPKB mokėsi iš jau šiokios tokios praktikos turėjusių kolegų, užsienio žurnalų.Daugiau

MOTERYS LIETUVOS DIZAINE: BRIGITA ADOMONIENĖ

AISTĖ DIČKALNYTĖ

Kiek iš mūsų žino, kas yra senelių, tėvų, o gal ir pačių namuose ar sodo nameliuose užsilikusių, sovietiniais metais pagamintų baldų autoriai? Geriausiu atveju nefasadinėje gaminių pusėje galime rasti apsitrynusią etiketę ar antspaudą su baldų kombinato pavadinimu, tačiau tai daugeliui nieko nesako, juo labiau nesisieja su asmenybėmis, slypinčiomis už gamintojų. Sovietmečiu specialiai nuvertinant autorių, neparodinių baldų modelių projektuotojai dažnai likdavo nežinomi, tad būtent dėl šios priežasties šiandien vis dar tenka identifikuoti autorystę ir kartu aktualizuoti XX a. antrosios pusės lietuvišką dizainą.Daugiau

MARTYNAS KAZIMIERĖNAS: MAN TIESIOG LABAI SMALSU PAMATYTI, KAIP ATRODO ĮGYVENDINTOS IDĖJOS

KALBINO AGNETĖ VOVERĖ

Kultūros laidos ,,Pasivaikščiojimai“ pašnekovai paprastai pristatomi pasitelkiant google paieškos rezultatus. Kuo žinomesnis laidos herojus, tuo didesni skaičiai – rasite vieną, tris, o gal šimtą tūkstančių nuorodų. Tarsi gabumus, talentą ir erudiciją galėtume matuoti paieškų variklių analitiniais rodikliais. Tačiau yra tokių kultūros sričių, kuriose veikiama tyliai, kur kūrėjai – žinomi savo lauko profesionalams ir gerbėjams, užsakovams bei, žinoma, klientams. Drįstu teigti, kad tokia nuostata tinkama dizaino sričiai. Skaičiuojame būrį talentingų ir sėkmingų dizainerių, išplaukusių į tarptautinius vandenis ir nardančių čia pat, Lietuvoje. Bet kalbindama juos pastebėjau, kad neretai savo pamąstymais dalijasi… rezervuotai. Todėl laikau privilegija užrašyti mintis tų, kurie dažniau šneka savo kūryba.Daugiau

Juozas Galkus. Plakato „Juozo Galkaus plakatų paroda“ eskizas, 1980. Iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo

CHAMELEONIŠKASIS PLAKATŲ KŪRĖJAS JUOZAS GALKUS

DEIMA ŽUKLYTĖ-GASPERAITIENĖ

Motorlaivių ekskursijos, obligacijų įsigijimas, oficiozinio laikraščio „Tiesa“ rek­lamos – sovietmečiu dirbusiems plakatų kūrėjams tekdavo apipavidalinti viską, įskaitant ir politinius-propagandinius lozungus. Tačiau talentingiems dailininkams bet kuri tema galėjo tapti pretekstu originaliems formos ieškojimams – nesutrukdydavo nei priekabūs užsakovai, nei cenzūra. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis daugiau nei 500 plakatų per gyvenimą sukūrė Juozas Galkus – grafikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas, įvertintas aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Visgi menininko kelias nebuvo vien rožėmis klotas, už netinkamus motyvus ne kartą teko sulaukti ir priekaištų, vos per plauką nebūti išmestam iš dėstytojo pareigų.Daugiau

PAULIUS VITKAUSKAS. SUSPĖTI, KOL NENUSIBODO

Kalbino Marija Puipaitė

Pašnekesiui Paulius mane pasitinka jaukiame šeimyniniame bruzdesyje: šiomis dienomis jis vienas su vaikais. Apskritai, visada smagu paganyti akis jųdviejų su Siga Garbauskaite namuose, po truputį atsargiai besipildančiuose, kur kiekviena detalė apgalvota ir dažnai padaryta paties dizainerio. Tad pirmiausia turiu progą pasmalsauti aplinkui, kol „sustyguojama“ šeimyna. Pasigėriu man pačia gražiausia virtuve Vilniuje: baltame interjere akį traukia vyšninės japonišką urushi lakavimą primenančios spintelės juodo marmuro stalviršiu, o veikėju čia tampa didžiulis, masyvus, laiko matęs istoristinis stalas, apsuptas šešių raižiniais puoštų kėdžių. Nors terasoje gundo nuo Šeškinės kalno atsiverianti neįtikėtina, retai sutinkama sostinės panorama, kalbėtis nusprendžiame kitur. Diskusijos prasideda pakeliui: koridoriuje aptariame čia vietą radusį visai neseniai gimusį suoliuką iš rąstų. Paulius iškart paaiškina, kas jam nepatinka. O dirbtuvė rūsyje, kurioje ir apsistojame, vėliau paaiškėja, talpina ne tik kūrybinių projektų liekanas bei užuomazgas, bet ir dizainerio-architekto asmenines gėrybes, (kol kas) nepritapusias išpuoselėtame šeimos interjere.Daugiau

VYTAUTAS KAUŠINIS – NEPRILYGSTAMAS LIETUVOS PLAKATO KLASIKAS

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Nors plakatas – taikomosios grafikos žanras, jis sėkmingai išsikovojo lygiavertę vietą šalia kitų vaizduojamojo meno šakų. Tad dabar garsiausi plakatų autoriai rikiuojasi greta ryškiausių modernistinės dailės korifėjų: žinome šios srities pionierių prancūzą kabaretų dailininką Henri de Toulouse’ą-Lautrecą, latvį konstruktyvistą Gustavą Klutsį, psichodelinio meno pradininkus amerikiečius Wesą Wilsoną ir Victorą Moscoso’ą bei kitus. O kur dar šiuolaikinio meno kūrėjai, kurie plakatus taip pat renkasi kaip pagrindinę išraiškos priemonę: amerikiečių konceptualistė Barbara Kruger ar feministinį meną kultivuojanti grupė „Guerilla Girls“.Daugiau

GINTARĖ ČERNIAUSKAITĖ: TURBŪT MES PER MAŽAI MATERIALISTAI

Kalbino Agnetė Voverė

Paradoksalu, kad kokybišką dizainą esame pratę įvardyti kaip gerą ir net turime nacionalinį prizą tokiu pavadinimu, nors didžiajai dizainerių daugumai būdingas perfekcionizmas, tad kūryboje jie siekia mažų mažiausiai puikaus ar tobulo rezultato. Vis tik gero dizaino kaip kanono apibrėžimas laikui bėgant nuolat perrašomas, redaguojamas. Ir, žinoma, amžinasis dialogas sukasi ties ginču, kas žengia pirmiau – višta ar kiaušinis – forma ar funkcija? XIX a. pabaigoje legendinis architektas Louisas Sullivanas teigė, kad „forma seka funkciją“, o jau po šimtmečio Steve’ui Jobsui svarbiau atrodė ne forma ar vartotojo patirtis, o kiek abstraktesnis dalykas – kaip dizainas veikia. Mano pašnekovė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, VDA doktorantė, „Creatus“ dizaino studijos įkūrėja Gintarė Černiauskaitė linkusi koncentruotis būtent į dizaino sąlygojamą teigiamą patyrimą, rodantį, jog šis iš tiesų geras ir veikia.Daugiau

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (II)

Aistė Dičkalnytė

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Šioje, antrojoje, straipsnio dalyje aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.

Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, turto nacionalizavimas, tremtys, Holokaustas bei kiti tragiški šio laikotarpio įvykiai daugeliui baldų projektuotojų ir gamintojų buvo lemiami. Prapuolenis, nusprendęs nesitraukti į Vakarus, kurį laiką slapstėsi bijodamas tremties, tačiau ne nuolatinės slėpynės, o tai, jog visada akcentavo esantis menininkas ir turintis ne fabriką, bet tik studiją-dirbtuvę, galimai padėjo jam išvengti skaudaus likimo. Tarpukariu dauguma meistro klientų buvo šalies elitas ar valdžios įstaigos, todėl pasikeitus santvarkai užsakovus praradęs Prapuolenis pradėjo dėstyti savo buvusioje Alma mater – Meno mokykloje (tuomet pervardintoje į Valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą).Daugiau

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (I)

Aistė Dičkalnytė

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiamas tarpukario periodas (1918–1940), to laiko J. Prapuolenio profesinis tobulinimasis, baldų dizaino ypatumai. Antrojoje dalyje bus aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.Daugiau

VILIUS DRINGELIS: DIZAINAS MAN SIEJASI SU INTUICIJA

Kalbino Aistė Marija Grajauskaitė

Neretai susimąstau, kaip keista, kad visuomenėje vis dar egzistuoja ir tam tikra prasme yra gajūs menininkų stereotipai. Štai, tarkim, tapytojo. Kaži kodėl šios profesijos atstovai įsivaizduojami kaip susivėlusios, savo darbuose užsikuitusios, niekur nieko nespėjančios būtybės, kurioms neretai dar priklijuojama ir kokia priklausomybių etiketė. Paraleliai, kaip absoliuti priešingybė, kažkur sklando ir dizainerio stereotipas. Klasikinis jo įvaizdis atrodo maždaug taip: itin tvarkingas, visuomet viską atliekantis pagal terminus, viską apskaičiuojantis, dievinantis modernizmą bei, žinoma, gindie savęs nelaikantis menininku. Skamba kiek absurdiškai, ar ne?.. Gyvename itin dinamišku laikotarpiu, kai apskritai įvardyti, kas yra šiuolaikinis dizainas, – kone neįmanoma, nes jis derina visą savo praeitį dabartyje (šlakelis art deco, žiupsnis modernizmo, šaukštas minimalizmo etc.) ir taip lyg neturi ar net atsisako į vieną dėmenį, stilių ar idėją „sufokusuoto“ dėmesio. Tad kyla klausimas, kodėl vystantis, kintant dizainui, visuomenė vis dar bando sutramdyti jo kūrėjo įvaizdį?..Daugiau

BARBORA ADAMONYTĖ-KEIDŪNĖ: VIENAS MALONUMAS YRA PALEISTI OBJEKTĄ

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Lietuva, skirtingai nei didžioji dalis Europos šalių, neturi vienalyčio, vienbalsiai nupasakojamo dizaino stiliaus. Manau, tuo galima didžiuotis, nes tam tikra prasme sugebėjome neuždaryti savęs į rėmus, leisdamiesi organiškai atrasti pamestą ar laikui einant primestą tapatybę bei kūrybinį identitetą. Už daugiabalsį lietuviško dizaino chorą turėtume būti dėkingi šiuolaikiniams dizaineriams, kurie kupini netikėtų sprendimų ir visuomet skirtingi. Štai Pauliaus Vitkausko kėdės su dešimčia kojų, Neringos Dervinytės supamieji krėslai, išsiuvinėti žalių rūtų ornamentais, amžiams gražiai susiglamžiusios Martyno Kazimierėno staltiesės ar stuburo konstrukciją atkartojantis Mindaugo Žilionio transformuojamas baldas – Lietuvių dizainas yra „nuo… iki…“, ir apie tai pagalvojus susisuka galva. Ypač prisiminus faktą, kurį viename savo straipsnių užfiksavo dizaino istorikė Karolina Jakaitė. Pasirodo, dar 2012 m. „Google“ paieškos laukelyje įvedus angliškų žodžių junginį „Lithuanian design“, pirmasis pateiktas pasiūlymas būdavo teiginys „Lietuviškas dizainas neegzistuoja“.Daugiau

AGNĖ KUZMICKAITĖ: MAN SVARBU, KAD KŪRINIAI RANDA ATGARSĮ SAVO EPOCHOJE

Kalbino Agnetė Voverė

Mados dizainerę Agnę Kuzmickaitę gerai atpažįstame iš drugelių, ryškiaspalvių raštuotų „bodžių“ bei akį traukiančių kostiumų tiek teatro (jų Agnė yra sukūrusi daugiau negu dviem dešimtims spektaklių), tiek popscenai. Viena aktyviausių Lietuvos kostiumo dizainerių turi savo prekės ženklą, pristato autorines kolekcijas, pasirodo Londono mados savaitėje. Susitikome ne tik didžiųjų metų švenčių, bet ir dviejų mados dizaino parodų atidarymų išvakarėse, tad ore tvyrant pakiliai nuotaikai su A. Kuzmickaitė kalbėjomės apie sceną, kasdienybę ir kaip visa tai sutelpa jos komercinėje bei akademinėje veiklose.Daugiau

AUDRIUS MUSTEIKIS: KAIP ĮMANOMA NUSIIRTI Į TOKĮ GYLĮ?

Kalbino Elvina Baužaitė

Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos įsteigta Metų vertėjo krėslo premija 2021-aisiais skirta Audriui Musteikiui už kalbos erdvumo pojūtį bei meistriškai išskleistas lietuvių kalbos galimybes iš portugalų kalbos išverčiant literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą Fernando Pessoa kūrinį „Nerimo knyga“ („Odilė“, 2020). Interviu A. Musteikis pasakoja apie profesinius džiaugsmus ir iššūkius bei galimybes lietuviškai perteikti literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą kitakalbį veikalą.Daugiau

Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas. Praplėstos daiktų sąvokos

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Dizaino parodų kiekis Lietuvoje, ar bent jau Vilniuje, auga lyg ant mielių – galima suskaičiuoti bent po dvi tris per sezoną. Ko gero, nepadoru būtų sakyti, kad Lietuvos dizainas ar viena iš jo kategorijų stipriai ūgtelėjo, kaip ir klaidinga būtų teigti, kad staiga, iš niekur nieko, susidomėjome parodiniais dizaino eksponatais, tačiau kažkas tikrai nutiko. Sparčiai jaunėjanti dizainerių bendruomenė, glokalus (globalus + lokalus) mąstymas ir nuolatinis savo jėgų išbandymas tarptautiniuose konkursuose bei dalyvavimas užsienio mugėse augina ne tik kūrėjus, bet ir mus – dizaino vartotojus ir jo tyrėjus. Štai dizaineris ir dizaino strategas Jonas Liugaila straipsnyje „Ne viskas dizainas, kas dizainu žiba“ puikiai pastebėjo, kad „pirmuosius žingsnius žengiančioje nacionalinėje dizaino politikoje svarbiausias dėmesys pirmiausiai sutelktas į edukaciją. Edukaciją plačiąja prasme. Tiek visuomenei suteikiant konkrečius mąstymo įrankius, tiek privačiam ir visuomeninam sektoriui suteikiant kriterijus, kaip atpažinti ir vertinti dizaino kuriamą vertę.“Daugiau

Postsovietinės mados žaidimas

Agnetė Voverė

Rašymas apie Lietuvos mados istoriją primena žaidimą „Siūlai, siūlai susivykit“, nes timptelėjus už siūlo galo (nesvarbu, kas tai būtų – vyraujančios tendencijos, dizainerių darbai ir t. t.), pradeda vyniotis politinė šalies istorija, kurios rėmuose arba gyvavo, arba buvo varžomas mados, kaip raiškos, fenomenas. Tad svarbu paminėti, kad ir XX a. mados Lietuvoje riboženkliai yra tie patys, kurie nurodyti istorijos vadovėliuose. Penkiasdešimt ir daugiau pilkos atspalvių garderobe bei žmonių sąmonėje palikęs sovietmetis šiandien vis dar pakankamai artimas laike, kad atpažintume užsilikusius stiliaus reliktus. Nepaliauja kamuoti klausimai – koks vis tik yra lietuviškos mados identitetas ir ar jis išvis egzistuoja? Kokį pėdsaką mūsų mados sampratoje paliko beveik pusę amžiaus sąmoningai gniaužta šio pobūdžio saviraiška? Ir kodėl jaunoji Rytų Europos karta postsovietinę estetiką atranda kaip kažką unikalaus bei savito?Daugiau

Dizaino dokumentikos žodynas

Aistė Stragytė

Terminas „dizainas“ pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Jis tapo toks patrauklus, kad dera beveik prie visko. Nieko nebestebina, kai ši sąvoka vartojama su tokiais žodžiais kaip „maistas“, „kalba“, „patirtis“, „kelionės“ ar net „dvasingumas“. Regis, ir kasdienybei galime suteikti dizaino prieskonį. Vis tik kasdienėje kalboje jis neretai asocijuojasi su paviršiniais niuansais – estetika, forma, medžiagiškumu, o štai šios srities praktikai vis dažniau ieško prasmės ir keliauja į „gylį“, kur estetinis vaizdas bei pavidalas tampa antraeiliais dalykais arba natūraliomis dizaino tyrimo formomis. Pristatydamas projektą „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, Lietuvos dizaino forumas drauge su dokumentikos režisiere Aiste M. Grajauskaite pakvietė į kelionę, leisiančią giliau pažinti šią sferą.Daugiau

TADAS BAGINSKAS. PARADOKSALUS KELIAUTOJAS

Elena Paleckytė

Tadą Baginską drąsiai galima vadinti Lietuvos dizaino klasiku, kurio vardas dažniausiai prisimenamas kalbant apie Sporto rūmų ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Naujųjų rūmų interjerus ar apie legendinę 1968-aisiais Londone vykusią pasaulinę parodą. Apie ją ir T. Baginsko indėlį į lietuviško dizaino populiarinimą užsienyje leidykla „Lapas“ 2019 m. išleido Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, o 2021 m. rugsėjo pirmąją buvo pristatyta dar viena – išskirtinai šio dizainerio kūrybai skirta – Rasos Janulevičiūtės ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga „Tadas Baginskas. Dizaino liudininkas“.Daugiau

AGNĖ KUČERENKAITĖ: geri sumanymai turėtų išsiskirti tęstinumu

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Atliekos, kūryba, dizainas, produktai – rodos, šie žodžiai vargiai susijungia į bendrą loginę seką. Lietuvoje minėtuosius keturis objektus / terminus / sąvokas vis dar matome veikiau kaip nuorodas į tvarumo problematikos lauką nei novatoriškos dizaino kūrybos piliorius. Dažnai įsivaizduojama, jog tvarumas pasiekiamas tik pernaudojant objektus, tačiau o kas, jei patį tvarumą galima sukurti kaip naują dėmenį, pasitelkiant, pavyzdžiui, atliekas? Juk ne be reikalo anglakalbiai sako „one man’s trash is another man’s treasure“ („Kas šiukšlė vienam žmogui, tas lobis kitam“).Daugiau

EVELINA KUDABAITĖ: „Esu vedina noro tarsi apnuoginti medžiagą“

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Dar nuo gotikos ar Renesanso laikų apie grožio ir bjaurasties kontrastus prakalbėta ištisas valandas bei prirašyta nesuvokiama daugybė tekstų. Rašytojas, istorikas Umberto Eco labai tiksliai pastebėjo, kad „bjaurumas yra kūrybingesnis už grožį, nes grožis visada paklūsta tam tikriems standartams“. Tačiau ar ši idėja „įsikontekstina“ šiandienos dizaino apyvartoje? Juk gražus – nebūtinai geras, naudingas ar reikalingas, o funkcionalus neretai gali pasirodyti negražus ar net kvestionuotino bjaurumo. Taigi, kaip suderinti funkciją bei estetiką? Ir kaip suvaldyti gaminį, jei vienas iš tikslų taip pat yra įtraukti tvarumo aspektą?Daugiau