Indra Marcinkevičienė

Dizainerė Indra Marcinkevičienė kuria aistringus baldus. Kartą pamatęs, norėsi prie jų sugrįžti, tarsi į savo namus, kuriuose viešpatauja meilė ir ramybė. Šias dvi temas menininkė renkasi kaip pilkos, apatiškos masinės produkcijos atmetimo išraišką. Gyvenimas per trumpas nuobodžiauti! Jos autoriniai baldai labai artimi meno kūriniams: elegantiškoms S. Dali fantazijoms, A. Matisse’o spalvų gyliui ar P. Picasso racionalumui. Tik Indros kėdės gaminamos serijiniu būdu. Visi kiti daiktai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, leidžiantys kūnui ir sielai jaustis geriau: masažuoja, teikia džiaugsmą bei malonumą akims. Baldų autorei patinka pats kūrybinis procesas, kiekvieno objekto kūrimą ji vadina meditacija. Tai baldai žmonėms, mylintiems gyvenimą ir nebijantiems juo mėgautis.

Meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė

Tarp Europos ir Honkongo, arba Kas yra tas jaunasis Lietuvos dizainas?

Taigi – kas yra tas jaunasis dizainas Lietuvoje? Iš karto galime pastebėti, kad tai – klausimas be atsakymo arba tiesiog retorinis klausimas, kadangi tinkamos formuluotės apibrėžti tai, kas susiję su jaunąja Lietuvos dizainerių karta, rasti beveik neįmanoma. Žinau, kad bet kuris daugiau besidomintis dizainu, juo labiau – dėstytojas, sistemingai ugdantis šios taikomosios plastinio meno disciplinos specialistus, turbūt šoks piestu, teigdamas, jog „yra taip ir taip, o ne kitaip ir ne kitaip“. Ir jis bus šimtu procentų teisus. Iš tiesų, galima labai aiškiai formuluoti, kad įmanoma kalbėti apie reiškinį, vadinamą „Lietuvos dizaino mokykla“, kad tikrai toks dalykas egzistuoja ir jo šaknis galima apčiuopti tiek dar „smetoninėje“ Kauno meno mokykloje, tiek (tuo labiau) sovietiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Juo labiau, kad galima išskirti įvairias šio deimanto briaunas ir kalbėti tiek apie interjero, tiek baldų, tiek industrinį, tiek grafinį, tiek kostiumo ir kitokį dizainą. Visa tai iš tiesų egzistuoja.SKAITYTI DAUGIAU

Būsi Kaune – užsuk!

„Būsi Kaune – užsuk“, – šypteli bičiulis, gyvenantis Vilijampolės mikrorajone. Išeidamas iš jo buto susimąstau, kad pritaikysiu šią frazę tiems, kurie iš centrinės miesto dalies kraustosi į vadinamuosius miegamuosius rajonus ar naujai besiformuojančias gyvenvietes. Beje, aš pats irgi gyvenu Vilijampolėje, tad užuomina apie buvimą Kaune ne tik ironiška, bet kartu kelianti daug įdomių minčių, ypač festivalio „Dizaino savaitė“ metu. Antrus metus iš eilės kauniečiai ir miesto svečiai mielai užsuka į buvusius „Pieno centro“ rūmus, o šeštus metus Kaune skaičiuojantis festivalis yra pavyzdys, kaip keičiasi skoniai, kartos ir netgi – kaip migruoja žmonės.SKAITYTI DAUGIAU