fbpx

Harmony Korine – gyventi kuriant apie save legendą

Stasys Baltakis

Harmony Korine’as, kaip ir Xavieras Dolanas, Larsas von Trieras ar Pedro Almodovaras, yra gerąja prasme nuprotėję režisieriai, šiuolaikinio kino enfants terribles – jie ne tik stato žiūrovą į nepatogią padėtį, bet ir kuria naują kiną. Vizualinį tada dar jaunojo (dvidešimt ketverių) H. Korine’o filmų kitoniškumą pajuto ir „tai nauja kino kalba“, pamatęs jo pirmąjį filmą „Gummo“, pasakė mums, lietuviams, gerai pažįstamas režisierius Werneris Herzogas. Tiesa, tai nebuvo kūrinys, išgarsinęs Harmony – jis anksčiau, vos ne per naktį, tapo žymiu parašęs scenarijų Larry Clarko filmui.

Sklando istorija, kad režisierius, tada – dar fotografas L. Clarkas, sutikęs devyniolikmetį H. Korine’ą bevažinėjantį riedlenčių parke, su juo įsikalbėjo apie dabartinius paauglius ir suprato, kad Harmony puikiai žino, ką šie išgyvena, gaudosi jų psichologijoje, tamsiame, negatyviame ir maištingame jaunimo pasaulyje, tad pasiūlė jam parašyti scenarijų filmui. Panašiai. Tik nedaug kas mini, kad H. Korine’as nuo vaikystės norėjo tapti režisieriumi, kad jau buvo surežisavęs filmą, kurį nufilmavo „Bolex“ vaizdo kamera, pastudijavęs scenarijaus rašymą Tisch meno mokykloje Niujorko universitete, jau ir šį bei tą parašęs. Visgi tada, po pokalbio riedlentininkų parke, Harmony L. Clarkui pasakė (o gal pagudravo), kad visą gyvenimą svajojo sukurti būtent tokią istoriją apie vaikus ir jiems kylančią ŽIV grėsmę. Jis per tris savaites „sukalė“ scenarijų ir 1995 metais gimė puikus, nors ir gan tradicinis, bet kontraversiškas, kultiniu tapęs filmas „Vaikai“ („Kids“, rež. Larry Clarkas), pasakojantis apie vieną paauglių Manhatane dieną, kuomet viena iš herojų sužino serganti ŽIV.

Ši juosta atskleidė Harmony rašytojo talentą ir padėjo jam įsitvirtinti kino pasaulyje. 1997 metais atsirado galimybė su „Vaikų“ prodiuserio Cary Woodso pagalba režisuoti jau nuosavą filmą „Gummo“. Kūriniui būdingas poetiškas, impresionistiškas pasakojimo stilius; 35 mm kino juosta nufilmuotas preciziškai elegantiškas kompozicijas keičia buitiniai, rankine kamera įrašyti namų vaizdeliai, specialiai perfilmuoti keliskart, kad vaizdas būtų dar labiau iškraipytas. Vėlesniame jo filme „Šiukšlių dulkintojai“ („Trash Humpers“) siekiant, kad reginys būtų dar labiau įtikinamas, pagrindinis ginklas ir vėl buvo papildomai iškraipytas VHS video juostos vaizdas, lyg pačių herojų filmuotas kikenant, negalvojant apie kokybę ar būtinybę medžiagą išsaugoti, parodyti kam nors kitam. Apie šį filmą verta pakalbėti atskirai.

Nors dažnam žiūrovui „Šiukšlių dulkintojai“ – net ne filmas, o besikartojantis deformuotas bomžų šėlsmas, bet, vien pagalvojus apie aukščiausio lygio kino pasaulio įvertinimus (net du svarbiausi kino festivaliai – TIF (Toronto tarptautinis kino festivalis) ir CPH: DOX (Kopenhagos dokumentinių filmų festivalis) nepagailėjo savo pagrindinių prizų), supranti, kad oi, kaip yra už ką! Ne vien vaizdas, forma, bet ir mums nepažįstama gyvenimo paraštės žmonių, bomžų, šventė, kur personažai lateksinėmis raukšlėtų senių kaukėmis keistai švenčia buvimo vis dar gyvais faktą, džiaugsmą krėsti visiškas nesąmones senyvame amžiuje. Galbūt filme mes matome tai, ko nenorėtume matyti – kažką šlykštaus, atstumiančio, beprasmiško ir vengiamo, galbūt tai yra daugiau performansas nei istorijos pasakojimas, labiau pozicija, kasdienybės apnuoginimas, o kartu ir eksperimentinis pratimas? Gal todėl ir Kopenhagos dokumentinių filmų festivalis padarė neįtikėtiną išimtį ir davė prizą vaidybiniam filmui, nes jis sukrečia ir nepalieka abejingų – žmonės arba išeina iš kino teatro salės dar seansui nesibaigus, arba sėdi prilipę prie ekrano ir nesupranta, kodėl jie tai žiūri.

Mėgstu pabambėti, kad jei būtų galimybė LMTA studentų gebėjimus ir galimybes papasakoti istoriją sukergti su VDA studentų galimybėmis ir gebėjimais sukurti vaizdą ir atmosferą, išeitų geras kinas, reikalingas ir galintis ženkliai prisidėti prie dabar jau vykstančio naujojo lietuviško kino gimimo. Būtent tai „Gummo“ ir daro H. Korine’as – kuria video meną ir kino istorijos pasakojimą vienu metu. Sukarpius šios kino juostos iškraipytus vaizdus ir paleidus fragmentus kartotis iš naujo ir iš naujo („loopintis“), dažnas jų turėtų stiprų poveikį ir galėtų surasti vietą kokioje nors meno galerijoje. Beje, H. Korine’as kuria ir kitų žanrų vizualųjį meną. Neseniai Harmony paveikslas, meno žinovų vertinamas 120 000 JAV dolerių, buvo pavogtas iš Alberto Wagnerio projektuoto XIX amžiaus Puck’o pastato Niujorke, Manhatane. Įdomi detalė – pastato savininkas yra kol kas į kalėjimą nepasodintas Donaldo Trumpo žentas Jaredas Kushneris, o penthauziniai butai neseniai restauruotame namo viršutiniame aukšte parduodami po keliasdešimt milijonų dolerių.

2017-06-20
Tags: