Sovietiniai totalitarinio režimo laikai nugarmėjo praeitin, bet paliko įsiėdusių dėmių, senų žaizdų, nuoskaudų, gūdžių paslapčių, susiformavusių keistų dvigubo mąstymo įpročių: aš – tau, tu – man; valstybė ne mano; nepragyvenu, tad reikia vogti iš valstybės, nes ji vagia iš savo piliečių, juos engdama. Dirbusieji fabrikuose vogdavo išradingai ir sumaniai; moterys sugebėdavo užsimauti kelias pėdkelnes, o mėsos fabrikų darbininkai apsisukdavo aplink liemenį ar šlaunis mėsos „šliosus“ taip, kad praeidavo pro tikrintojus nepastebėti. Atsakymas būdavo paprastas: „Kai neturi, reikia „sukombinuoti“…

Skųstis įpratome dar seniau, nuo carinio jungo, baudžiavos laikų. O baimė? Kaip išaugo baimė? Kad įskųs, pagaus, nepavyks išgyventi? Iš kur šios proto „programos“? Jos velkasi iš paskos kaip šešėliai.

Kita vertus, sovietmetis paliko nostalgiją, neišsipildymo gėlą, tikros draugystės ilgesį, broliškumo jausmus, norą veržtis į laisvę… Nors galbūt toji laisvė tėra tik konceptas, apribotas kiekvieno asmeninės legendos ir varžančios socialinės aplinkos.

Dabar jaunimui patrauklūs neformalai, tie, kurie netelpa į visuomenės rėmus, tokie tretieji broleliai Joneliai arba išminčiai, poetiškos sielos, žmonės, kurie kuria ir dalijasi tuo, ką turi, kuriems svetimas „kombinavimas“. Tačiau kas kartą, kai reikia „atkasti“ istoriją apie Kauno hipius, tenka darbuotis vos ne su kastuvu – daugelio jų nebėra, kiti gyvena užsienyje, ne visi nori kalbėti apie savo jaunystę, asmenines istorijas. Todėl džiūgaujame, kai atsiranda žmonių, kurie atveria savo širdį ir pasidalija prisiminimais apie okupacinę sovietų santvarką, KGB persekiojimus, draudimus ir visa nustelbiančią draugystę. Prisiminkime vieną antikinės graikų kalbos žodžių (jų būta net kelių!) meilei išreikšti – philia arba brolišką draugystę tarp lygiaverčių asmenų. Kristupą ir Džyzą siejo būtent philia – meilės saitai tarp tikrų draugų.

Kristupas Petkūnas – legendinė asmenybė Kaune. Jis paskutinysis mohikanas hipių kartos, augusios, kai sovietinis mentalitetas dar buvo kalamas ant tuometinės ideologijos priekalo draudimų kūju. Pasaulis nėra uždara sistema – režimas, dėkui Dievui, nebuvo pasiekęs Šiaurės Korėjos lygio ir draudimai nebuvo įlindę kiekvienam po marškiniais ar po oda. Žmonės, ypač jaunimas, kurių tėvai, seneliai turėjo progą pagyventi smetoninėje Lietuvoje, bent suvokė, kas yra laisvė, tauta, pasirinkimas. Jie turėjo įgimtas gaires, kaip teisingai gyventi, ko siekti, kaip linksmintis…

Kristupas augo senamiestyje, apsuptas gotikinės architektūros, senų vokiškų pirklių namų, vaikščiojo akmenimis grįstomis gatvėmis, kuriomis kažkada pėdindavo Juozas Tumas- Vaižgantas ir Maironis, mat jie buvo… Kristupo kaimynai. Kadaise, dar jam negimus.

Vaikystėje Kristupas žaisdavo prie dabartinio „Medžiotojų užeigos“ restorano, Rotušės a. 10, jo draugelis Aleksas gyveno šalia, netoli Vytauto bažnyčios. Pasirodžius A. L. Webber’io miuziklui „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, Aleksandras Jegorovas tapo Džyza, mat buvo gražus, dėl ilgų banguojančių plaukų priminė Jėzų. Vaikinų bičiulystė ir hipiavimas buvo neatsiejama kasdienio buvimo dalis – kaip kvėpavimas.

Kristupas augo daugiavaikėje šeimoje tarp keturių brolių ir dviejų seserų. Šeima gyveno draugiškai, nors gana kukliai. Kristupo tėvas buvo paprastas batsiuvys, bet pakankamai išprusęs, puikiai prisiminė nepriklausomą, smetoninę Lietuvą, todėl tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, vakarais paslapčia klausydavosi „Amerikos balso“, vylėsi, kad subyrės toji „Tarbų Sąjunga“.

Paauglys kartu su tėvu klausydavosi, kaip pats sako, „balsų“, o pasibaigus žinių transliacijai neišjungdavo radijo, laukdavo, kas gi pasigirs vėliau. Jis, dar būdamas dvylikametis, užtiko, kad transliuojama negirdėta, puiki muzika. Visiškai kitokia, nei per sovietines radijo stotis. Tai ne Kolos Beldy ar Muslimo Magomajevo dainos, keldavusios pašaipų juoką. Nuo šios vakarietiškos muzikos Kristupas pasijusdavo kaip užhipnotizuotas. 1964 m. berniukas pirmą kartą išgirdo smagiai triukšmaujančius anglų „Vabalus“ – „The Beatles“. Dvylikametis nesuprato nė žodžio, bet pop ir roko muzika jį užbūrė. Nukėlė į paralelinę tikrovę, kur nėra nepriteklių, parduotuvėse visko pilna, vitrinose – ne tik kiaulių kanopos, o parkuose galima apsikaišius gėlėmis laisvai gulinėti, atvirai bučiuotis su merginomis ir gurkšnoti alų ar „Pepsi“.

Mokykloje, kurioje mokėsi Kristupas, nors anglų kalba ir buvo dėstoma, tačiau gana formaliai. Jam įstrigo grupės „The Animals“ daina „House of the Rising Sun“. [Pagal šią melodiją vėliau lietuviškos grupės šokiuose dainuodavo Maironio poemą „Trakų pilis“ – R. B.] Jaunuolis įsidėmėjo žodžius, juos net užsirašė: „My mother was a taylor, she sewed my new blue jeans“. Jis paprašė anglų kalbos mokytojos, kuri buvo labai griežta, dėl savo nepermaldaujamo būdo net praminta Žandaru, paaiškinti, ką reiškia tie „jeans“. Moteris nudžiugo, kad mokinys susidomėjęs anglų kalba, panaršė žodynuose ir rado atsakymą – „storas medvilninis drabužis“. Netrukus šis amerikiečių kalnakasių rūbas net Sovietų Sąjungoje tapo madingas ir simbolizavo laisvus Vakarus, todėl jį nešioti buvo prestižo reikalas. Kristupas taip pat užsimanė kada nors įsigyti džinsus. Ir įsigijo, ir net išdekoravo, tik, pasirodo, milicija neleido jų mūvėti. Nors gyveno Kristupas ne Šiaurės Korėjoje, kur visi privalo dėvėti vienodas uniformas. Tačiau prie gėlėtų džinsų istorijos sugrįšime vėliau.

Kristupas šiek tiek daugiau angliškai pramoko 1968 m., klausydamasis „BBC“ radijo. Muzikinės laidos vaikinui buvo širdies atgaiva. Jų klasėje mokėsi dar du ar trys berniukai, kurie klausėsi užsienio radijo laidų. Kitiems, išskyrus vieną žydų kilmės klasioką, Kristupo suolo draugą Jašką, buvo nė motais. Jiedu, patys to nesureikšmindami, tapo mokyklos avangardu. Kai lietuvių kalbos mokytoja diktanto metu ištarė frazę „mūsų kosmonautai“, abu suolo draugai sukruto: „Mokytoja, palaukite, kosmonautai nei mano, nei jo“, – pareiškė Kristupas. Pedagogė liko šokiruota šios akivaizdžios tiesos. Vyrukai nesitapatino su sovietais. Vienas buvo lietuvis, kitas – žydas, abu priklausė savo kultūrai, savo gilioms šaknims. Nors mokykloje reikėjo vaidinti, kaukės ne visiems prilipdavo.

Kristupo tėvas mėgo muzikuoti: grojo gitara, mandolina, austrišku bajanu. Vaikinui irgi knietėjo pamėginti. Jo dvasinis pasaulis, pakylėdavęs į dausas, buvo muzika. Kristupui magėjo išmėginti muzikos instrumentus ir pačiam išgauti tuos stebuklingus garsus, tačiau tėvo gitara buvo rusiška – septynstygė, tuo tarpu vakarietiška – šešių stygų. Todėl jis vieną stygą išėmė ir instrumentas tapo europietiškas. Kristupas pradėjo savarankiškai mokytis, už vieną rublį pirkdavo atšviestas natas iš bitlų repertuaro ir „grajydavo“. Muzikavimas jam atstojo meditaciją, Dievą, vaikinas užsimiršdavo ir pats tapdavo muzikos garsais.