Pradėti romano recenziją, kai jau turi galvoje ir jos antraštę, patinka veikiausiai ne man vienam. Drąsiau ir greičiau vediesi skaitytoją knygos įspūdžių ir minčių apie ją taku, lyg ir nujauti, kur pakeliui jo atsiprašysi, suprasdamas, kad apie literatūros kūrinį nė vienas recenzentas nepasako visko, ką norėtų, galėtų ar net privalėtų, ir ten jį vėl paliksi vieną. Jeigu buvo knygą perskaitęs, gal bendražygis ir palydės recenziją savo komentaru, o jeigu apie kūrinį išgirdo pirmą sykį, gal panorės pats jį perskaityti.

Užsirašiau antraštės žodžius – „apie tylos ribą“, galvodamas ne tik apie neseniai antrą sykį perskaitytą Mečio Rakausko romaną „Kitaip nebūtų žemiškas gyvenimas. Pirma knyga. Mergelės moterys“ (Kaunas: „Lututė“, 2008), bet ir apie savo pavėluotą norą pasidalinti tuomet patirtais įspūdžiais. Romanas išleistas prieš devynerius (!) metus. Ar, tiek ilgai laukus, verta ką nors viešai apie jį sakyti? Gal kiti skaitytojai nepašykštėjo nuomonių? Naršydamas internete, užtinku tik leidėjo anotaciją. Nedaug. Tyla gaubia šį romaną, o pakalbėti apie jį tikrai verta – mūsų literatūra kaip niekad marga, bet gilios psichologinės prozos beveik neliko. Kaip ir gyvenime – nei tikrų nusikaltimų, nei tikrų bausmių.

Tuomet ir atėjo į galvą antraštė recenzijai. Ji man pasirodė taikli ir įpareigojanti. Būtų gerai, pagalvojau, nutraukti skaitytojų tylėjimą. Tik viena nuomonė, bet ir ji geriau už tylą, padeda pastarąją suprasti. Recenzento balsas paskatins stabtelėti ir įsižiūrėti į siužeto kebeknes romane. Jos – psichologinės, tylios, sunkiai išgirstamos ir pamatomos, lyg arklių traukiamas vežimas greitkelyje, tik trukdo skaitytojams – „gaideliams“. Dar būtų gerai sau pačiam atsakyti į klausimą, kodėl, pirmąsyk skaitydamas knygą, nervinausi ir baiminausi, jaučiausi lyg už ūsų romano pasakotojo (policijos tyrėjo?) tampomas katinas, kuriam neleidžia sučiupti kažkur kambario kampe po šluotražiu tyliai tūnančios pelytės, tačiau neužverčiau knygos. Ji vis tiek traukė. Antrąsyk įsigilinęs į romaną supratau, kad tokiu katinu buvau ne aš, o pasakotojo viršininkė, policijos (?) vyresnioji tyrėja Rosinta, bendradarbiams dėl savo charakterio panaši į bulterjerą, tad už akių vadinama Bultiku. Tai ji, tikrai ne pagrindinė romano veikėja, bazilikos, kaip savo valdišką įstaigą vadina pasakotojas, sargė, ne tik savo pavaldinį Valdimantą, istorijos protagonistą, bet ir mane, skaitytoją, prispaudė „žemiško gyvenimo“ ražu, ir tai aš kaip pelė po šluota savo vaikystės namuose tylėjau po juo, manydamas, kad katinas ar koks bultikas nenutuokia, kur slepiasi pasmerkta anksčiau ar vėliau būti sumedžiota pelytė.

Taigi antrasis „Mergelių moterų“ perskaitymas man ir įdomesnis, ir malonesnis. Klaustukų, tiesa, liko. Nors ir kiek mažiau negu Kafkos „Procese“, bet reikia juos parašyti (jau parašiau) prie veikėjų profesijų, jų darbo vietų, sukeistintos visuomenės, kuriai visi jie atstovauja arba bent priklauso. Tad ir mėginu ne tik kiek giliau romaną suprasti, bet kartu ir skaitytojui (esamam ir būsimam) jį pristatyti, kai ką patarti.

Svarbus įspūdis: kūrinys nepaseno. Tai – eižėjančios šeimos kronika žmogaus prigimties tyrėjo akimis – liežuvis neapsiverčia pasakotoją pavadinti tik policininku ar teisininku. Nors per pastaruosius dešimtmečius tradicinės šeimos židinį smarkiai apgriovė seksualinės revoliucijos, genderizmo ir kitokie pasauliniai viesulai, šeimai – tėvų ir vaikų problemai – skirto romano pamatų jie tikrai nesutrupino. Kas šiuosius išsaugo M. Rakausko kūrinyje? Gal tai, kad autoriui rūpėjo ne vien jo kartos, bet, sakyčiau, amžini vyro ir moters santykiai, ne vien tai, ką šiandien įvardijame lyčių lygybe, santuoka ar seksualinėmis perversijomis. Margų dabartinio kultūros pliuralizmo ženklų romane nedaug, bet akivaizdu, kad personažai gyvena jau ne sovietmečio, o laisvoje, tik gana abstrakčiais socialiniais potėpiais tapomoje Lietuvoje. Iš jos geriau matyti okupacijos laikus menantys prekeivių kioskeliai gatvėse negu prekybos centrai, bet vaikai jau mokosi gyventi vieni, kol jų tėvai tolimose kelionėse. Gal paradoksalu, tačiau šis tiek sovietmečio, tiek dabartinės tikrovės nutolimas ar jos sukeistinimas ir klasikinė etinė pasakotojo laikysena ne tik kertasi, bet ir sukuria šiuolaikiškumo įspūdį.

Romane matyti ir kitų tradiciniam literatūriniam pasakojimui būdingų bruožų. Kūrinio fabula – klasiškai paprasta, tai visas žmogaus, tiesa, labai jauno, keturiolikmetės (?) Alicijos gyvenimo kelias, tik labai trumpas, deja, per anksti pasibaigęs. Romano veiksmo ar konflikto spyruoklę prisuka tėvai ir vaikai, jų akistata pasibaigia tragiškai. Neatsitiktinai anotacijoje prisimenamas anksčiau autoriaus išleisto prozos rinkinio „Gintarinio korio akys“ epigrafas: „Ne tik revoliucijos ryja savo vaikus“. Taip, ši aliuzija tinka ir „Mergelėms moterims“ – po Dainuojančios revoliucijos Lietuvos didmiesčiuose stojo ir laikosi ramūs laikai, bet vaikai juose nėra saugūs. Ypač kai šiandienė žiniasklaida mirga motinų, nužudžiusių savo vaikus, kaip ir vaikų, nužudžiusių savo tėvus, vardais ir portretais. Bet romanas ne apie juos.