Septintojo dešimtmečio viduryje prasidėjęs hipių judėjimas, įgydamas vis naujas formas, tęsėsi ilgai, iki santvarkos griūties. Paaugliai maištautojai, kartais iš padorių, inteligentiškų šeimų, pasirinkdavo valkatavimą, bastūnišką egzistavimą, keliones autostopu, nuotykius, bandė narkotikus, ieškodami neįprastų kosminių potyrių, nebūtinai kovodami prieš bolševikinę santvarką, nebent tiek, kiek ji trukdė skleistis asmenybei ar gyventi nevaržomai.

Rosita – vėlesnės kartos hipė, keliautoja – „tranzuodavo“ į Rygą, Taliną, Maskvą, Piterį [Sankt Peterburgas – red.], susipažino su „tarptautine“ hipių bendruomene, žinoma, sovietų imperijos ribose. Gėlių vaikų judėjimas nusidriekė per visą Sovietų Sąjungą, tačiau su jais visur susidorodavo. Arba milicija, arba pats gyvenimas. Rusijoje hipiai buvo labiau linkę į narkotikus, „tūsus“, šėlsmą, nors pasitaikė ir visiškų blaivininkų, arba parūkančių „žolės“, bet netoleruojančių alkoholio ir netgi tabako. Pastarieji mėgo diskutuoti apie pogrindinę literatūrą, sėdėdami prie arbatos puodelio.

Klajūnė Rosita Sankt Peterburge susipažino su savo būsimu vyru – roko muzikantu Sava, kuris buvo talentingas perkusininkas ir paskui Rositą atlėkė į Lietuvą. Jis įsimylėjo juodaplaukę merginą, be to, hipiams Lietuva, Pabaltijys simbolizavo Vakarus: žmonės čia buvo kitokie, oresni, vakarietiškiau apsirengę, klausėsi muzikos vinilų, gaunamų iš giminaičių, gyvenančių svetur – Australijoje, JAV, Vakarų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Be to, Kaunas garsėjo nuostabiais spektakliais, čia gamino skanų maistą, šiaip ar taip, miestas perėmė smetoniškas kulinarijos ir konditerijos tradicijas. Čia tvyrojo kitokia, laisvesnė dvasia.

Rositos pasakojimas

Vaikystėje nežinojau, kuo noriu būti. Žiūrint vaikiškų knygų iliustracijas, atrodė, kad ir aš moku gerai piešti. Mėgau svajoti. Maniau, nukritau į žemę iš žvaigždžių. Pirmą kartą susimąsčiau, kas esu, važiuodama troleibusu. Iki tol buvau tarsi belytė. Man buvo keturiolika, nesuvokiau, kas aš, kodėl gyvenu šioje žemėje, o tada pilname žmonių „trolike“ toptelėjo nušvitimas: esu žmogus, mergina. Turiu kūną, nesu vien siela. Niekada netapatinau savęs su kūnu. Man atsivėrė paslaptys. Keistos paslaptys.

Kai buvau maža, užsimiršdavau piešdama, vėliau rašiau eilėraščius. Norėjau būti dailininke, bet tėvai nesuprato mano norų, negirdėjo, nematė. Mama troško, kad tapčiau sekretore, mat tai lengvas ir paprastas, tinkamas moteriai darbas. Mano tėvas buvo muzikantas, baigęs Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, fotografavo, mama dirbo „Inkaro“ gamykloje.

Aštuntoje klasėje man pradėjo patikti ilgaplaukiai. Tiesa, dėl savo tamsaus gymio buvau nuolat pravardžiuojama „čigonka“ arba „žydelka“. Mano tėvas turėjo žydiško kraujo, tad jaučiausi nepritampanti prie aplinkos, prie klasiokų. Norėjosi laisvės, idealizmo, pasiaukojimo, dėl kurių būčiau galėjusi gyventi ir žūti. Dabar tai skamba juokingai. Galiausiai, troškau išsiskirti iš kitų. Mama iš fabriko man „suveikė“ džinsinės medžiagos, siuvėja iš sportbačių audeklo pasiuvo pirmuosius džinsus. Nepamenu kaip, bet netrukus, mūvėdama tuos džinsus ir laisvą palaidinę – atitinkamą „hipišką“ aprangą – susidūriau su grupele jaunuolių, mėgstančių pasėdėti prie Menininkų namų ar Laisvės alėjos fontano. Mes susidraugavome, rinkdavomės į būrelius pakalbėti, parūkyti žolės. Tuomet sunku buvo gauti marihuanos, bet kažkas atveždavo kanapių iš Kazachstano.

Netikėtai susipažinau su vyresniu hipiu, kurį vadino Džonsonu, jis mirė prieš keliolika metų, nežinia, gal perdozavęs narkotikų. Jis buvo intelektualus, supažindino mane su pogrindine literatūra, muzika. Patiko „Pink Floyd“, „The Rolling Stones“. Džonsonas pirmasis man, paauglei, pasiūlė pasiklausyti Liuksemburgo radijo…

Vėliau susibičiuliavau su Diana, žinomo tapytojo Kampo [Rimvidas Jankauskas – red.] žmona. Ji buvo vyresnė, įdomiai, iššaukiančiai atrodė. Man norėjosi lygiuotis į vyresnes hipes – patiko jų apdarai, laisvos suknios, papuošalai. Tada mūsų „biblija“ buvo Jacko Kerouaco „Kelyje“, žavėjomės ir Jerome’u Davidu Salingeriu. Ėmėme rinktis prie „Laumės“, „Kibiro“ kavinių, „Parodnamio“, Menininkų namų. „Lietuviškuose patiekaluose“ hipiai susiburdavo pavalgyti, nes maistas buvo pigus. Vėliau ši užeiga pavirto restoranu „Elfų šėlsmas“. Toje valgykloje savo akimis matydavau, kaip jauni valkatėlės, hipiuojantis jaunimas, laukdavo, kol pavalgys „padorūs piliečiai“, ir prišokę sušveisdavo jų maisto likučius. Iš kitos pusės, tūlas hipis, užsidirbęs pinigų, neretai vaišindavo jų neturintį bendrapilietį (nebūtinai neformalą, kartais šiaip užklydusį praeivį), pavyzdžiui, cepelinais.

Mano bičiuliai grodavo gitaromis gatvėse, „šakalindavo“ pinigų. Mat tikrieji hipiai, mūsų manymu, neprivalėjo dirbti, jie elgetaudavo kaip kilnūs vienuoliai, buvo taikūs, niekam nieko blogo nelinkėjo, tik laisvės ir, pasak Šventojo Rašto, tetroško gyventi „kaip paukščiai“, „kaip lelijos“.

Man patiko „tranzuoti“ – jausdavau laisvę, nuotykių skonį. Keliaudama įsimylėdavau pakeleivius. Jie įsimylėdavo mane. Bet mes vienas kito neliesdavome, tvyrojo romantiška draugystė. Man kaip oro, kvėpavimo, kaip vasarą gėlių aromato, o žiemą sniego, apšviesto saulės, reikėjo kelionių ir įsimylėjimo saldumo. Ir aš tai atrasdavau. Svajodavau amžinai būti kelyje. Aplankiau daugybę vietovių, subuvimų ir šokių vakarėlių, bet noriu papasakoti savo keistą, gal kiek mistišką meilės istoriją su peterburgiečiu hipiu Valerijumi Sokolovskiu. Jį vadino Sava. Toji mūsų meilės istorija keista ir tragiška. Jei mes iki šiol gyventume kartu ir būtume sulaukę mano penkiasdešimtmečio, o jo – šešiasdešimtmečio, abu gražiai, „buržuaziškai“ sentume, ji niekam nebūtų įdomi. Bet Sava mirė, „sudegė“, nespėjęs atskleisti savo talento – ugningas temperamentas, noras tyrinėti pasaulį, naujų potyrių troškimas, narkotikai muzikantą pražudė. Be to, jis buvo okultistas, virdavo „somą“ iš kažkokių ingredientų, norėjo pasijusti dievaičiu, girdėti dangaus sferų muziką, regėti paralelinius pasaulius. Manau, kad jam tai pavykdavo. Valerijus išeikvojo save pernelyg greitai. Todėl mūsų hipių „bohemščikų“ istorija – nepamirštama.

Mano meilės pasaka prasidėjo 1984-aisiais, kai politinė atmosfera ėmė šilti, atėjo Gorbačiovo era. „Tranzavau“ į Rygą, į avangardinės muzikos festivalį. Ten susipažinau su kažkokiu Oskaru, paskui sugrįžome į Kauną ir netrukus vėl varėm į Piterį. Autostopu važiavom „kamazais“. Aš vilkėjau labai gražią striukę. Piteryje apsistojom kažkokiame skvote, negyvenamame name. Toje vaiduoklių irštvoje apsilankė nepažįstama mergina Marusia, ten rinkosi vietinė hipių fauna, ji atnešė pavalgyti, o mano striukę pasiėmė. Atsirado kitas vaikinas, nepamenu jo vardo, buvo lapkričio pradžia, šalta, o aš – tik su megztuku. Taigi jis visą naktį laikė mane glėbyje, aš kalenau dantimis, mes nesimylėjome, jis buvo labai galantiškas ir šildė mane savo kūnu ir kvėpavimu… Iki šiol bijau žemos temperatūros, mėgstu šiltai apsirengti. Kitą rytą tas vaikinas iš kažkur man atnešė seną žvejo lietpaltį. Apsivilkusi lietpalčiu drauge su jaunuoliu savo gelbėtoju iškeliavau ieškoti Marusios, pasiskolinusios mano striukę. Palikome Peterburgą ir atsidūrėme Maskvoje, bet nei merginos, nei striukės neradau, apsigyvenau kažkokioj neformalų hipių komunoj. Prabuvau ten beveik porą mėnesių. Mes klausydavomės muzikos, šokome dieną naktį, nedirbome, rūkėme ir gėrėme, kvailiojome, „kaifavome“. Mylėjome vieni kitus, dalinomės meile ir džiugesiu. Nematėme, kad už kambario sienų vyksta kitoks gyvenimas, mums tai nerūpėjo. Po kurio laiko pajutau, kad man jau visko per daug. Persisotinau bohema. Bičiuliai man sumetė pinigų kelionei, grįžau į Lietuvą.