Kęstutis Navakas

Privatus gyvulėlių gyvenimas

Ištrauka iš rašomo romano

Antras skyrius

– Na, bet ir sunki, – pasakė Tomas, – sunki kaip kokia Monomacho kepurė, kaip Mahometo kalnas.
– Tu tik tempk ir nezyzk, – pasakė Džeris, – vis tiek mums ją reikia užkasti.
– O tu dar ją į kilimą suvyniojai, – vėl pasakė Tomas, – tai kam čia tas kilimas?
– Tai kad visada, prieš užkasant, reikia į kilimą suvynioti. Tu ką, niekad nuaro filmų nežiūrėjai?
Buvo naktis, įsivaizduokime kažkur ūbaujant pablūdusią pelėdikę, kamera dabar priartėtų prie veidų, sumanūs apšvietėjai juos sumaniai apšviestų ir žiūrovui išsyk taptų aišku, kad Tomas ir Džeris tikrai įvykdys ką sumanę.
– Ne, – pasakė Džeris, – nereikėjo šiandien šitiek gerti. Pridirbom nesąmonių.
– Taigi tavo knyga išėjo, tai ko negerti? Klausyk, ji kažkaip iš kilimo slysta, gal paimk už kito kampo.
– Imu, imu. O klausyk, mes nepaėmėm kastuvų, kuo duobę kasim?
– Tu ką, nepaėmei kastuvų? Kilimą paėmei, o kastuvų ne? Tai kasim turbūt kilimu.
– Na, nepaėmiau aš tų kastuvų. Įdomu, kaip juos dabar neščiau, kai ir ją vos patempiu. Gal kišenėse?
Pelėdikė įsivaizduojamame uokse trumpam nustojo ūbauti ir draugai, padėję nešulį ant žemės, sustojo pailsėti.
– Žinai, klaikiai sunki, geriau nebūčiau jos į kilimą vyniojęs, – pasakė Džeris. – Bet vis tiek reikia nutįsti ir užkasti, nes, kai nubus Tesla, mums jau reikėtų grįžti.
– Ką reiškia nubus? Jis gi sėdi ir rašo. Na, arba guli ir rašo, jis gi visada rašo, nors ne visada suvokia ką.
– Einam, – vėl pasakė Džeris, – reikia ją kuo greičiau užkasti.
Tuomet netikėtai praskriejo Halėjaus kometa, trumpam nušvietusi miško laukymę.
– Džeri, – šūktelėjo Tomas, – žiūrėk, du kastuvai!
– Kur du kastuvai?
– Na ten, po skroblais.
– Kokie čia tau skroblai? Čia juodalksniai.
– Pats tu juodalksnis. Čia kuo aiškiausi skroblai. Ai, koks skirtumas, greičiau ją užkasam ir grįžtam, kol Tesla dar neprabudo.
Kai atsiranda du kastuvai, duobė iškasama greitai, užkasama dar greičiau, ir visas juodas darbas atliktas.
– Ufff, – pasakė Tomas ir Džeris, baigę juodą darbą, miškas šį atodūsį atkartojo, pelėdikė užmigo savo mistiniame uokse, o Halėjaus kometa buvo nuskriejusi jau į kitą Paukščių Tako pakraštį, kur jai, tiesą sakant, ir vieta.
– Nereikėjo tiek gerti, – pasakė Džeris. – Ai, tiesa, mano knyga išėjo. Tokiu atveju gal ir reikėjo, tik kad nesąmonių pridirbom.
– Tsss, – tyliai pasakė Tomas, – girdi?
– Ką girdžiu?
– Kastuvai caksi.
– Ko čia dabar tie kastuvai caksi? Aha, tikrai caksi. Bet kodėl?
– Žinai ką, paliekam tuos kastuvus kur radę ir greičiau einam iš čia. Gūdu kažkaip. O ir Tesla tuoj prabus.
– Jis neprabus, jis rašo, o rašydamas jis dar niekad nebuvo prabudęs. Bet einam.
– Džeri, – staiga susimąstė Tomas, – o tau nekyla klausimas, iš kur naktį miške po skroblais atsirado du kastuvai?
– Po juodalksniais, – pavargusiu balsu suniurnėjo Džeris.
– Gerai, nors ir po fikusais. Paliekam kur radę ir einam namo, nes Tesla tuoj liausis rašęs ir tada nubus, o namuose nei jos, nei kilimo.
– Einam, Tomai, jau einam.
– Bet iš tiesų, iš kur čia naktį po skroblais du kastuvai.
– Po juodalksniais, durniau. Bet einam greičiau, nes Tesla jau veikiausiai baigia rašyti poemą ir tuoj nubus.