Kadras iš rež. Š. Barto filmo Šerkšnas (Frost), 2017.
Gediminas Jankauskas

Nemeilės trikampius Kanuose įveikė „Kvadratas“

Šiemet šiek tiek vėliau vykęs Kanų kino festivalis buvo jubiliejinis. Septyniasdešimtąjį kartą nuostabiame Prancūzijos kurorte beveik dvi savaites sukosi spalvinga kultūrinio ir komercinio gyvenimo karuselė – kaip įprasta čia buvo daug kraują kaitinančių intrigų, natūraliai gimusių ir surežisuotų skandalų, žiūrovų pasipiktinimą ir susižavėjimą išprovokavusių filmų.

Kadangi visi kiną kuriančių žmonių keliai kasmet veda į Kanus, konkurencija čia yra ypatinga. Festivalio atrankai vadovaujantis meno direktorius Thierry’is Fremaux ir prezidentas Gilles’as Jacobas aiškiai suformulavo filmų atrankos kriterijus, kurių čia laikomasi jau beveik keturiasdešimt metų – tai filmo kokybė, novatoriškumas, kūrybiškumas ir kino kalbos naujumas. „Festivalis yra tam, kad kinas tobulėtų, o ne tam, kad vaikytųsi madų“, – tvirtina jie. Pratęsiant šią mintį, galima teigti, kad kino mados būtent Kanuose ir kuriamos.

Kanai visada turėjo solidaus komercinio ir buržuazinio (be ironijos!) kino festivalio reputaciją. Organizatoriai daro viską, kad čia kiekvienas rastų sau tinkančių pramogų. Vieniems pakanka paganyti akis į ant raudonojo kilimo prieš fotografų blykstes kasdien pozuojančias pasaulio garsenybes, kitiems mielesnis asmeninis kontaktas su filmų herojais kino salių tamsoje. Komercinio kino platintojams šis festivalis – labai dėkinga platforma artimiausio sezono hitų reklamai, o savus stendus turintiems mažesnių šalių atstovams – unikali galimybė prisistatyti plačiajam pasauliui.

Klausimas „Kas laimės „Auksinę palmės šakelę?“ Kanuose sklando iki pat apdovanojimų paskelbimo momento. Kvestionuoti galutinį žiuri sprendimą čia taip pat jau tapo tradicija. Iš to dar prieš pusę amžiaus pasijuokė poetas Jeanas Cocteau: „Apdovanokite amerikietį ir būsite apkaltintas parsidavęs Amerikai; apdovanokite rusą ir visi sakys, kad esate komunistas“.

LIETUVIAI KANUOSE

Lietuvos vaidybinis kinas į Kanų kino festivalį „brandaus socializmo“ laikais pateko tik du kartus, bet abu kartai buvo laimingi. Dar 1966 metais Arūno Žebriūno lyrinė drama „Paskutinė atostogų diena“ laimėjo Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (jau daug metų ši programa neberengiama). O 1980 metais Kanų konkurse parodytam Almanto Grikevičiaus filmui „Faktas“ buvo skirtas geriausio antraplanio moters vaidmens apdovanojimas. Jį parsivežė rusų aktorė Jelena Solovėj.

Atgavus nepriklausomybę įvairiose Kanų kino festivalio programose dažniausiai dalyvavo Šarūnas Bartas („Mūsų nedaug“, „Namai“, „Septyni nematomi žmonės“, „Ramybė mūsų sapnuose“). 2006 metais programoje „Ypatingas žvilgsnis“ buvo parodytas jauno režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“.

Šiemet Š. Bartas programoje „Dvi režisierių savaitės“ pristatė savo naujausią darbą „Šerkšnas“, sukurtą drauge su Prancūzijos, Ukrainos ir Lenkijos kinematografininkais. Filmas pasakoja apie jauną lietuvį, kuris gabena humanitarinę pagalbą į Ukrainos miestelį Karlovką, esantį visai netoli karinio konflikto (tokios teritorijos paprastai vadinamos „pilkosiomis zonomis“). Prieš pavojingą kelionę, kas dedasi Ukrainoje vaikinas sužino internete pasižiūrėjęs dokumentinių vaizdų apie įvykius Maidane. Bet atsidūręs ten, kur, anot vieno personažo, „visada jauti lavonų kvapą“, Rokas patiria tai, apie ką spaudos konferencijoje kalbėjo pats režisierius: „Kare nebūna abstrakčių žaizdų, abstrakčių šūvių į nugarą ir abstrakčios kančios“.

Pagrindiniame konkurse buvo parodytas dar vienas filmas, prie kurio gamybos rėmimo prisidėjo Lietuvos kino centras ir prodiuserė Uljana Kim. Tai kino pasaulyje gerai žinomo Ukrainos kino režisieriaus Sergejaus Loznicos kino juosta „Nuolankioji“, kurios idėją autorius pasiskolino iš Fiodoro Dostojevskio apysakos, bet veiksmas plėtojasi dabartyje, o laikmetis diktuoja pasakojimo siužetą bei kulminaciją.

Įtakingam JAV žurnalui „Variety“ S. Loznica sakė: „Esu užsimojęs patyrinėti šiuolaikinės Rusijos ir visos posovietinės visuomenės kontekstą ir šioje siurrealistinėje šalyje gyvenančių žmonių mentalitetą“. Šį darbą režisierius pradėjo filme „Mano laimė“ (2010 m.), kuriame beveik dvi su puse valandos pasakojama apie pusamžę moterį, norinčią kalėjime sėdinčiam vyrui perduoti siuntinį. Moters vardo mes taip ir nesužinosime, bet tragišką kaukę primenantis jos veidas geriau už bet kokius žodžius perteikia veikėjos charakterį ir savijautą. O, regis, paprasta užduotis pavirsta Dantės pragaro siaubus primenančia odisėja.

Lietuvos kino žiūrovai filmą „Nuolankioji“ pamatys šį rudenį.

Žymos: