Virgio Rusecko nuotrauka iš ciklo „Judesys“
Milda Liepaitė

Stiprūs Dviese

Jei interneto platybėse imtumėte ieškoti menininko Virgio Rusecko biografijos ar kokių įdomesnių jo pasisakymų, straipsnių apie jį – bemaž nieko nerastumėte. Gal tik tiek, kad gimė 1963 m. Jonavoje, mokėsi Kauno meno mokykloje, kurį laiką gyveno Kaune, yra surengęs kelias personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dabar gyvena vienkiemyje. Kodėl šykštu informacijos? Nes žmogus tiesiog gyvena savo gyvenimą, neslėpkime – tylenis, intravertas, mėgstantis kamerinę aplinką. Niekada neieškojo „naudingos“ kompanijos, „nesitūsino“ su „reikalingais“ žmonėmis, nors jo tapyba labai palankiai vertinama ir meno žinovų, ir kolegų, ji patraukli įvairių skonių meno vartotojams. Kažkada vienas kolekcionierius net tūptelėjo Virgio parodoje, nustebęs, kad iki šiol tokio dailininko nežinojo.

V. Rusecką kauniečiai, ypač dailės pasaulio žmonės, prisimena – ir sudėtingą jo gyvenimo tarpsnį šiame mieste, ir pasiektą ribą, apie kurią Virgis sako: „Kadais gyvenau tokį „brendisdegtinėvynasalus“ ir nealus gyvenimą, ir jei ne Renata, nežinau, kur dabar būčiau…“ Renata yra Virgio žmona, antroji, ta, kuri jam padėjo išlipti iš priklausomybių, tapo mūza, drauge, meile, namais… Jos liauną figūrą Virgio drobėse atpažįsta kiekvienas, nors kartą matęs šią nuostabią porą.

Renata Kasiulytė – aktorė, menininkė, gimė 1974 m. Mažojoje Lietuvoje, Barziūnų kaime. Mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kelis metus dirbo Šilutės kameriniame dramos teatre, Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje, yra surengusi kelias grafikos ir foto parodas, fotografuoja, kuria objektus-skulptūras, tapo. Šiuo metu su vyru Virgiu gyvena Rukų kaime Mažojoje Lietuvoje.

Prakalbinti šiuos žmones labai sunku. Tai visų tyliausi menininkai, kokius tik teko sutikti. Mėginu užduoti klausimus, pažeriu jų visą „paketą“, kad nors ką papasakotų, atsivertų. Apie gyvenimą kaime, apie kūrybą, apie nuotraukas, apie bendrus jų darbus, naujus sumanymus. V. Ruseckas ilgai rūko. Ne vieną ir ne dvi cigaretes. O paskui… „Gal tau papasakoti, kaip sutikau Renatą? Kaip stovėjau sodyboj vidury girios, toks „nelabai gyvas“ – aplink žiogai, bitės, karšta… Dar pagalvojau – tokių žmonių būna tik kine (žinai, toks Holivudas miške). Kaip gyvenau vienas (nors ir su buvusia žmona L. A. bei dukra). Kaip atsirado vieniši daiktai, kaip užrašinėjau tekstus apie užšalusias akis, stiklinius pirštus, veikėją, mirusį pusę keturių… Kažkodėl Paryžių… Dar duobkasius prisimenu… Kaip Renata keliaudavo per pusę miesto į ligoninę pas mane, kaip nebegėriau… Kaip ramiai ir tyliai būname kaime… Ir ne todėl, kad staiga nušvitome, ieškodami ramybės ar panašiai. Taip susiklostė aplinkybės, labai lietuviškos, banalios. Pasiėmėm medinę šv. Oną, knygas. Ir išvažiavome, išėjome…“

Žymos: