fbpx

Snaudulį išvaikanti poezija aštriais šermuonėlių dantukais

Justė Dobiliauskaitė

Nenoriu pabust
Iš sniego
Iš oro
Nenoriu pabust…

– bruzdesį Rašytojų klubo salėje pertraukia muzika ir Mindaugo Ancevičiaus balsas, erdvė su kiekvienu akordu pamažu kinta: prisipildo paslaptingų, tolimų pasaulių ir daiktų, muzikos garsai leidžiasi ant kiekvieno tartum lengvos žiemos snaigės ir nepastebimai išjungia kasdienį rutinos, skubėjimo ir darbų režimą. Taip prasideda poeto Rimvydo Stankevičiaus naujausios knygos „Šermuonėlių mantija“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) pristatymas – vakaras-pokalbis, pripildytas poezijos, muzikos ir nuoširdumo. Nuoširdumo – tokio gražiai savito ir retai sutinkamo – kokį skleidžia Rimvydo poezija ir jis pats. Nuoširdumo, kuris vienam vakarui sukviečia ir salėje šalia vienas kito susodina bičiulius, studentus, menininkus, smalsius senukus ir senučiukes, būrį iš pirmo žvilgsnio maištaujančių ir viskam abejingų paauglių (o visgi atėjusių pasiklausyti poezijos, kuri atvirai bei jautriai kalba ir jiems), o dar iš Rimvydo eilėraščių atklydusias nematomas dūšeles, vėją, kelis šermuonėlius, norvegų žvejus ir šv. Kazimierą. Tad salė pilnutėlė, Mindaugo grupės muzika duoda vakarui jaukų ir atvirą toną, o kartu ir tam tikrą lūkestį, kad tai nebus tik dar vienas niekuo neišsiskiriantis renginys, dar vienas formalus, iš anksto nuspėjamas naujos knygos pristatymas.

Visgi prakalbus Valentinui Sventickui, ištinka įprastas déjà vu: agituojanti vestuvių piršlio intonacija, liaupsės poetui dėl neseniai gautos Vyriausybės kultūros ir meno premijos, raginimai paploti (kaip ir raginimai skubėti pirkti knygas – toks amžinas ritualinis Lietuvos rašytojų sąjungos renginių užbaigimas) ir įprasto pobūdžio užduodami klausimai bei juokeliai. Visa tai tiek kartų girdėta, taip nuvalkiota, kad nejučiom kyla pavydas tiems laimingiesiems, kurie rankose jau turi įsigytą Rimvydo knygą ir nuo nuobodulio ar gresiančio snaudulio gali gelbėtis jo poezija. Na, o kitiems belieka klausytis – knyga V. Sventicko pristatoma formaliai, pirmu žvilgsniu: į akis krintantis pakitęs dizainas, trumpi eilėraščiai, kai kur atsiradusi silabotoninė eilėdara; tematiškai – gėlių motyvas, šermuonėlių metafora, sąlytis su anapusybe. Taip baigiamas – džiugu, kad bent glaustai – pradžios žodis. Jo klausantis nesunku suprasti knygos redaktoriaus Aido Marčėno poziciją, kuris vietoj savo nuomonės išreiškimo leidinio pristatyme išvyko prie jūros, o kalbėdamas telefonu su Rimvydu ir paklaustas, ar norėtų ką nors perduoti susirinkusiems, patarė poeziją skaityti, o ne po jos prezentacijas vaikščioti. Tiesmuka, ironiška, bet tiesos tame nemažai – kodėl ir kaip kalbėti apie tai, ką geriausiai pasako patys Rimvydo eilėraščiai savo vieninteliu savitu ir neperpasakojamu būdu?

2017-05-20
Tags: