Neringa Abrutytė | Eilėraščiai

velykos, 2017

gyvi (pilki ir ilgi) kiškiai
laksto po platų lauką
šuva laimingai uostinėja ir iš žolės išgriebia kaulą
gal kiškio? stirniuko? gal anties?
atiduok sakau – bėgioja iš paskos – man!
laimikį įsikandęs

pirmąsyk viešpatie velykos be auksinių šokoladinių tuščiavidurių kiškių
(tokius dievina mano dukra)
pirmąsyk viešpatie platus žaliuojantis laukas ir miškas, miškas, miškas
(visokia gyvastis jaunuolyne – visokia augmenija)

išviriau svajonėse ją visą bet nė vieno nedažiau – kiaušinio
reikia balto (ir tikro) kuris tik per velykas atgyja
arba rudo kaip svogūno laiškai
velykos ištiks (ištiško)
ir mūsų šuo nemoka vytis kiškio
tik prašinėt ir bėgiot po lauką
o bijo – į mišką, į mišką
tik laksto ir neatiduoda kaulo (kiškio?)

__________

pasidėjus nuotrauką kurioje
prosenė laisto gėles ant savo vyro kapo

prisimenu kaip ji dievino kalijas ir kales
kalę, nerišdavo jos niekur niekada

prie vienos ir aš buvau prisirišus kiek prisimenu maža
jos vardas džiulė ir ją partrenkė mašina

ją kruviną bliaudama rogutėmis vežiau į mišką
ir bliaudama užkasiau po sniegu

gal sutirpo pavasarį džiulė
o gal guli ji buvo

sena mano prosenė
ir įpratusi prie mirčių
tad nepamenu ar verkė
netekusi šuns

ji įprato prie ištirpusios džiulės ir pušų
ir kapų
proanūkiai ją vadinom „myma“

o paskui šitaip vadinama ji buvo ir savo vaikų

Žymos: