Kalbėti apie kinų dailę Lietuvoje, ar juo labiau – lietuvių ir kinų meno santykį, yra truputėlį keista. Gal ir ne truputėlį, gal ir ne keista. Net ne paradoksalu. Tiesiai šviesiai galima rėžti – tokio dalyko tiesiog nėra. Neegzistuoja. Taip – vienas kitas lietuvių menininkas užsuka į Padangių valstybę, kažkas iš šios šalies atstovų apsilanko pas mus. Tradiciją ar jos siekiamybę galima atsekti nuo Šilko kelio ir Čingischano laikų. Kas žino, gal koks pasaulio užkariautoją lydėjęs kinas (gal net porceliano meistras!?) XIII amžiuje priartėjo prie mūsų tuo metu tik tveriamos valstybės sienų ir matė kraštą, kurį transkribavo savo kalba: „Lìtáowăn“. Galop, banalu net priminti, kad Senajame Daugėliškyje gimęs ir augęs Andrius Rudamina Dusetiškis misionieriavo, mirė ir buvo palaidotas Fudžou mieste 1631 metų rugsėjo 5 dieną… Galima surasti ne vieną precedentą ir detalę, pasakojančią apie kultūrinius kinų ir lietuvių santykius. Jau beveik padavimų sferai priklauso pasakojimas apie tai, kaip sovietiniais laikais į Vilnių buvo atvežta kinų taikomojo meno paroda ir žmonės dėl jos eilėse budėjo net naktį… Šiandien ne vienas, išvažiavęs pasidairyti po pasaulį, ne kartą pamato kokį nors Ai Weiwei kūrinį (o menais nesidomintys sportininkai Pekine olimpinių žaidynių metu galėjo net ir pabūti jo sukurtame stadione. Nesvarbu, kad pats menininkas šio 2008 metų kūrinio vėliau išsižadėjo)… Galop, kalbant konkrečiai, mūsų dienomis pakankamai artimus santykius su kinais yra užmezgę kad ir lietuvių keramikai. Štai „Kvadrato“ galerijos Vilniuje ir Keramikos kūrybinio centro Dailės akademijoje įkūrėjo Tomo J. Daunoros iniciatyva ne kartą Lietuvoje lankėsi Jingdezhen Sanbao keramikos instituto vadovas profesorius Jacksonas Li arba Chen Xingxingas, dirbantis Pekino ir Jingdezheno meno institutuose (2014 metais „Akademijos“ galerijoje Vilniuje veikė Baltijos šalių ir Kinijos inicijuoto bendro projekto „Meno gairės. Kinija – Baltijos šalys“ paroda).

Bet kalbėkime ne apie tai.

Tarkime žodį, kas sieja dabartinį lietuvių ir kinų meną?

Kažko ypatingo sakyti ir nereikėtų, juolab kad į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą pavasario pabaigai – vasaros pradžiai atvažiuoja paties Pekino galerijų asociacijos prezidento Xin Dong Chengo kuruota paroda „Kas aš? 798 įspūdžiai“. Šio renginio tikslas – pristatyti pasaulyje pripažintų menininkų ir meno rinką netrukus užkariausiančių jaunųjų kūrėjų tapybos, skulptūros, fotografijos ir videomeno darbus. Šią rinką kinai iš tiesų jau yra užkariavę (vėlgi, prisiminkime kad ir tą patį Ai Weiwei). Kinų menas (jeigu kalbame apie šiuolaikinį) iš tiesų turi savo charakterį. Ir bendrybės tarp kinų bei lietuvių šiuolaikinio meno slypi globaliuose dalykuose.

Kas tai yra? Paklauskime patys savęs – ironija, provokacija, aktualumas. Tapybos (apie kurią mėgstu kalbėti ir dar labiau – žiūrėti) bendrybės lygiai tokios pačios. Lyginant, kad ir Yin Chaoyangą su mūsiškiais – Indre Ercmonaite, Egle Karpavičiūte, Petru Lincevičiumi, galima postuluoti teiginius apie globaliąją etnografiją. Vis tik kinai tapė ir tapys savo uždaruosius miestus ir didžiąsias sienas (ir tūlam vakariečiui tai bus egzotiškai smalsu), o mūsiškiai – baidarininkus, Tuymanso (turėkime omenyje, kad azijiečiui skirtumas tarp europietiškosios Belgijos ir tokios pačios Lietuvos – kaip mums tarp Šandongo ir Hubėjaus provincijų) ekspozicijas ar Šilavoto kryžius ir kokiam mandarinui (kalbu ne apie vaisius) tai bus tokia pati viliojanti keistenybė ir nepaprastybė. Tad bendrystė slypi skirtybėje, panašiai kaip taoizme vyriškasis pradas papildo moteriškąjį ir atvirkščiai. Žinoma, galima labai aiškiai matyti (pabrėšiu – žvelgiant tapytojo ar tapybos gurmano akimis) koloristinius skirtumus tarp kinų ir lietuvių tapybų. Kiniškoji – ryškesnė, intensyvesnė, lietuviškoji – vis dar indoktrinuota sidabrinio purvelio. Bet, matyt, šis skirtumas yra sąlygotas Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros estetinio gajumo, bet ne kokių nors permanentinių ar imanentinių reiškinių (tiesiog tuo pilkumu lokalioji mūsų tapyba skiriasi ir nuo globalios vakarietiškosios)…

Atsižvelgiant į tradicijos poveikį šioms menininkų bendruomenėms (na, yra jis, yra, – net ir Jono Meko ar Žilvino Kempino panagėse iki šiol tūno viena kita Baltijos jūros kranto smiltis), reikia pastebėti, jog lietuviškoji tapybos mokykla (kad ir kiek ji globalizuotųsi ar eurostandartizuotųsi) yra išaugusi ant Ars’o ideologinio pagrindo. Tie patys minėtieji I. Ercmonaitė, E. Karpavičiūtė, P. Lincevičius ir daugelis kitų ypatingai pirmais studijų metais būna išmuštruojami tuo koloristiniu-akademistiniu principu, kurio vėliau reikia ilgai bei nuobodžiai kratytis – o kiti, žiūrėk, net ir per dešimtį metų nesugeba nusikirpti gasiūniškų ar čerapiškų bambagyslių. Arsininkai ugdėsi gilindamiesi į lietuvių liaudies meno pagrindus, tad lietuviškoji tapyba iki šiol yra tokia truputėlį „kirvio darbo“ (pamenu, kad šią tiesą įsisąmoninau Londone regėdamas Venesuelos optinio meno atstovo Jesús Rafaelio Soto darbus ir lygindamas juos su savo mylimo Kazio Varnelio kinetinėmis kompozicijomis, kurios tartum grubesnės, lyg išdrožtos iš drebulės ar ąžuolo, išobliuotos, nušvitrintos stiklu ar popieriumi, bet gana kampuotos ir masyvios). O kinų patirtis – tai kas? Tapyba tušu, lako technika, porcelianas, kauliniai raižymai ir drožinėjimai – toji medžiaginė meistrystė, kuri net ir „vesternizuojantis“ ar, labiau reikėtų tarti, globalizuojantis išlikusi ir niekur nedingusi, tik yra įgavusi naujas, kitokias formas. Čia panašiai kaip su europiečių ir azijiečių smuikavimu (ar kokiu fortepijoniniu atlikimu) – kūrybiškumo Vakaruose gal ir daugiau (o ypač laisvumo), tačiau techniniu aspektu kinai, vietnamiečiai, korėjiečiai ar japonai yra toli toli.