Kornelijus Platelis | Eilėraščiai

meilės menas

I

Valstiečių vaikas, piemuo,
kasdien mačiau kaip kergiasi gyvulėliai
mūsų arkadijoje, o per mišias sekmadieniais
griežtas klebonas liepė marintis kūnus,
vyti šalin nuodėmingas mintis, kad meilė
gali būti susijusi su žmonių giminės pratęsimo
veiksmais, o ne skirta vien Dievui
ar nuasmenintam artimui. Džiaugsmas,
o kur, – galvojau, – džiaugsmas,
kurį turėtų teikti kiekvienas tikėjimas
(net griežtojo mūsų klebono)
kaip savo svarbiausią dovį?..
Tada pradėjau melstis, prašyti mergelių
kankinių iš klebono pamokslų, ypač šv. Cecilijos,
mane išmokyti meilės meno.
Galvojau – mūsų parapijiečiai,
svaidydamiesi riebiais juokeliais,
nutyli kažką svarbaus
(gal džiaugsmą, kurio suteikti galėtų meilė),
apsimeta vos ne arkadijos gyvulėliais.
Tačiau mergelės
mylėjo tik Jėzų ar bent jau angelus,
neleido žemiškiems vyrams, išskyrus budelius,
liesti savęs, bučiavosi su kalavijais
ir kirviais, maudėsi verdančiame aliejuje.
Tai man atrodė truputį keista:
už jų neįveikiamos dvasios šmėsčiojo
sunkiai nusakomas užribių kūniškumas
lyg džiaugsmo uolos, kyšančios
iš daugybės sapnų vandens,
kurių tik mažą dalelę kiekvienas galim pažinti.

II

O Klara ne tokia – jos švelnų kūną
apglėbę šiurkštūs ašutiniai marškiniai po abitu,
ji miega ant sausų šakų, po galva pasidėjus
medinę pliauską, jos sapnai
ne, ne mediniai, saldesni už medų,
ji regi mylimojo veidą sapnuose,
už jo visi dievai ir demonai būriuojas,
neturto įžadai už uolą tvirtesni,
jų neįveikia mūsų jūros bangos,
šią žemę ji paliko kažkada,
ji negimdys vaikų, jos mylimasis
ne toks, ji irgi ne tokia. Nelengva tai suprasti,
nes „neišmanėlių nesiekia išmintis,
ji negyvena nuodėmės šešėly“.

III

O ką pasakytų hierarchai iš savo sostų?
Jie sako: tvarka įsteigta,
o tie, kurie po ja kiša jausmo bombas,
yra ligoniai, isterikai, kamuojami meilės priepuolių,
haliucinacijų. Kankinasi, kol numiršta,
tampa nebepavojingi, net nustoja vaidentis.
Tada juos paskelbia šventaisiais,
ar bent jau palaimintaisiais. O kol dar gyvi,
geriausias būdas su jais tvarkytis –
nukanalizuoti jausmus į vargšų prieglaudas,
ligonines, oratorijas, mokslo įstaigas,
suteikti daug tarnavimo artimui džiaugsmo,
nes taip nušaunami du zuikiai:
įdarbinami pasionarijai
ir sutvirtinami hierarchų postai. O tie,
kurie šiam darbui netinka, atitveriami
nuo žmonių vienuolynų sienom,
tylėjimo įžadais, laime
keroti Dievo akivaizdoj.
Taip, tvarka įsteigta.

Žymos: