„Who’s Afraid of Virginia Woolf?“ yra Edwardo Albee’io pjesė. Jos pavadinimą pakoregavo rusų džiazo kritikas Efimas Barbanas, Virginią Woolf pakeitęs kompozitoriaus ir instrumentalisto Anthony’o Braxtono pavarde, ir taip tapęs Ganelino trio kūrinio „Who’s Afraid of Anthony Braxton“ krikštatėviu. Šiandien šio šmaikštaus pavadinimo estafetę perduodame kitam improvizatoriui – Arnui Mikalkėnui.

Sustokite ir įsiklausykite į aplinką, kurioje esate. Gatvės triukšmą, automobilių ūžesį, kylančius lėktuvus, medžių šnarėjimą, paukščius, kalbos intonacijas. Arba patalpos tylą ir pavienius į ją besiskverbiančius garsus. Atmintyje pamėginkite atkurti emocijas, įvykius. Visa tai galima perteikti muzika.

Jei jums pažįstami pavadinimai „Ąžuoliniai Berželiai“, koncertų ciklas „Improdimensija“ ir lankotės maištingos dvasios koncertuose, kuriuose grojama laisvai, žinote, kad už jų slypi kauniečio pianisto, būgnininko, akordeonisto ir kompozitoriaus Arno Mikalkėno pavardė. Tiesa, dar laukianti savo tikrosios valandos. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, muzikos turistus ir gurmanus greičiausiai domins ne operetės, ištraukos iš visame pasaulyje girdimų operų ar džiazo standartai, bet autentiški, turintys ką pasakyti balsai. Toks ir yra A. Mikalkėnas.

Jeigu girdėjote Arno projektus, žinote grįžtamojo ryšio tarp publikos ir menininko reikšmę, einate ne išklausyti, bet patirti. Tam tereikia atvirumo. Pasakojimas apie A. Mikalkėną tarsi tęsia praėjusiame „Nemuno“ numeryje pradėtą pokalbį apie bekompromisiškumą. Arno muzikos filosofija, garsų organizacija sukuria erdvę, kur viskas tampa įmanoma, ribos tarp kūrėjo ir atlikėjo išsitrina, nėra tik vieno – klišių. Nors pats muzikas teigia, jog jo kūryboje nesama protesto, tačiau ironijos neišsižada. Ji taip pat gali būti maišto forma, ypač jeigu šis maištas ne politinis ar socialinis, o vertybinis, nukreiptas prieš banalumą, vartotojiškumą ir konformizmą. Tad muzika nustoja būti tik muzika, tai – visas procesas ir mąstymo būdas. Nebejauku ją vadinti džiazu; pokalbio metu paaiškėja, kad šis žodis pamažu tampa istorinis, vis mažiau aktualus dabarties kontekste, džiazas vertintinas ne kaip improvizacinės, o interpretacinės muzikos žanras. Bet tai atskira tema kitam kartui.

Savo kūrybos kelią Arnas pradėjo nuo akordeono. Pirmasis vaikino pavyzdys – mokytojas, kuris rašė variacijas ir kalbėjo apie kūrybiškumą. Vėliau nemenką įtaką padarė Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, jos aplinka, kompozicijos dėstytoja Dalia Kairaitytė ir daugybė kitų žmonių, prisidėjusių prie Arno asmenybės vystymosi. Tai buvo terpė, kurioje idėjos galėjo rezonuoti tarpusavyje. Tačiau esminiu kabliuku, lėmusiu A. Mikalkėno muzikos krypties pasirinkimą, tapo ne mokytojas ar mokykla, o atsitiktinai įsigytas Cecilo Tayloro kompaktinis diskas „Legba Crossing“, įrašytas 1988 m. Berlyne. Nuo jo prasidėjo laisvas Arno grojimas ir savo balso paieškos. Daugybė muzikos įrašų, savarankiškų studijų, partitūrų nagrinėjimas. Vienas pirmųjų drąsių darbų – duetas su saksofonistu Tomu Razmumi „Dueto menas“. Vėliau sekė duetas su trimitininku Dominyku Vyšniausku, kolektyvas „Free Funk Society“ ir daug kitų projektų, sambūrių ir idėjų. Itin svarbus bendradarbiavimas su saksofonistu Liudu Mockūnu, naujausiame jų trio su norvegu Hakonu Berre virtęs kompaktine plokštele „Plunged“. Taip pat soliniai projektai fortepijonui. Ir, žinoma, „Ąžuoliniai Berželiai“, interaktyvus ir visiškai nenuspėjamas trio, prasidėjęs nuo didelio orkestro viename festivalių. „Ąžuoliniai Berželiai“ kuria daugiasluoksnį, intensyvų garsą, užrašyti pasažai dera su improvizaciniais proveržiais, o džiazas – su akademine muzika.

Arnas tvirtina, kad yra savamokslis džiazo muzikantas, nors jo bagaže – du diplomai. Tačiau buvo laikas, kai diplomo neturėjimas nesudarė kliūčių ir nekėlė diskomforto, tad prie aukštojo mokslo muzikantas artėjo palyginus vėlai. Dabar Arnas – diplomuotas pianistas ir kompozitorius. Groti mušamaisiais jis išmoko visiškai savarankiškai ir valdo juos meistriškai. Dažnai scenoje klavišus keičia lazdelės ir atvirkščiai. Juk fortepijonas – taip pat savotiškas mušamasis instrumentas. Diplomai reikalingi dėl pedagoginės veiklos, kuri Arnui labai svarbi. Jis dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, yra vienas iš asociacijos AGATA organizuojamų meistriškumo kursų „AGATA langai“ vadovų. Nekyla abejonių dėl aukštojo mokslo ir išsilavinimo reikšmės muzikai, tačiau Lietuvos kompozitorių sąjungos nariu galima tapti ir neturint diplomo. Svarbu rasti savo unikalų būdą prakalbinti vieną ar kitą instrumentą. „Man keistas Atlikimo meno studijų diplomas, ne visada suprantu jo reikšmę. Žinau daugybę nuostabių muzikantų, kurie jo neturi, bet niekas neabejoja jų meno kokybe“, – sako A. Mikalkėnas. Savotiškas ir Arno santykis su lietuviška džiazo mokykla; daugelį dalykų jis perėmė iš globalaus santykio su muzika, o kaip įkvėpimo šaltinį pirmiausiai pamini britų pianistą Howardą Riley, ne kurį nors iš lietuvių. Net ir legendinio Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio įtaką Arnas patyrė labiau kaip klausytojas, ne atlikėjas.

Stebėdami jo ir L. Mockūno projektus, matome dviejų stiprių asmenybių dialogą, pokalbį, kuris tiek pat intuityvus ir momentinis, kiek techniškai apskaičiuotas ir apgalvotas.

Pagrindiniai Arno kaip kompozitoriaus ištekliai – jo aplinka: diktofonu užfiksuotas triukšmas, garsai, įvykiai. Arba salės, patalpos ypatybės, momentinė jungtis su klausytoju. Svarbu nebūti priverstinai modernistiškam, atliepti tai, kas supa. Fiksavimas ir refleksija yra vieni šios muzikos raktažodžių. Todėl kompozitorius nepriskiria savęs konceptualistams, yra tonalios muzikos šalininkas. Galbūt tai lemia klasikinis išsilavinimas ir fortepijono ypatybės? Pasak jo, konceptualizmas – bepasitraukianti meno rūšis, atrodo, kad patogu būti konceptualiam ir tuo manipuliuoti. Taip galima paslėpti nežinojimą, įgūdžių neturėjimą ir kitas „baltąsias dėmes“. Terry’is Rilley’is, Steve’as Reichas, Johnas Adamsas ir anarchistiškas Johnas Cage’as yra pirminiai Arno įkvėpimo šaltiniai. Tiesa, menininkas šioje kompanijoje nemini Philipo Glasso. Žvengiant iš šių dienų perspektyvos, jie visi jau yra klasikos atstovai. Iš lietuvių Arnas išskiria Arturą Bumšteiną, kuris gana aktyviai reiškiasi užsienyje, ten yra ir labiau vertinamas.

Kaunas – pagrindinė A. Mikalkėno kūrybos bazė. Čia jis perėjo daugelį muzikanto etapų: konservatoriją, muzikos akademiją, nuolat ieškojo erdvių savo kompozicijoms. Žinoma, dabar sunku atrasti progresyvų menininką, kuris mąstytų tik savo miesto ribose, tad ir Arno muzika gyveną globalų gyvenimą. Nors viena scena Kaune visada laukia kūrėjo minčių – tai Menininkų namai, atsivėrę įvairovei ir laisvei. To nepasakytum apie kitas Kauno kūrybines aplinkas. Nuo vienų sklinda stiprus „mirties kvapas“, kitos tiesiog vengia keistis ar kelti sau aukštesnius tikslus. Nors iš pirmo žvilgsnio improvizacinės muzikos gyvenimas dabar kiek prislopęs, tačiau pamažu veriasi naujos galimybės, ji be atvangos augina savo publiką. Ir Kaunas tam – palanki terpė. Tik pagrindiniu sėkmės veiksniu turi likti ne patogus būvis, o išskirtinumo ieškojimas. Žinant Lietuvos improvizacinės muzikos kontekstus, Kauno atlikėjai bei aukštosios mokyklos galėtų kiek aukščiau kilstelėti šio žanro vėliavą.

Reikėtų stabtelėti ties Arno leidybine veikla. Jis prisitaikė prie šiandienos aktualijų ir didžiąją dalį įrašų platina elektroniniu pavidalu Bandcamp.com platformoje. Beje, kasetėje išleistas „Ąžuolinių Berželių“ įrašas „Dance Music“ – savotiška egzotika, ypač vinilinių plokštelių atgimimo laikais. Elektroninėje kompiliacijoje „Days of Irish Roses“ girdime A. Mikalkėną grojant solo fortepijonu, čia pat ir vienos pirmųjų kompaktinių plokštelių „Dueto menas“ elektroninė versija. Visą tai vienija leidybinis ženklas „Sculdubuldu“.

Dabar grįžkime atgal prie atsitiktinio triukšmo ir įsivaizduokime jį muzikoje. Netgi kėdės, grindų girgždėjimą, žingsnius, kostelėjimus. Tokia įžanga į būsimą koncertą menininkas nebando įvesti Jūsų į transo būseną, tik sudėlioja kūrybines idėjas pasąmonės lentynėlėse, suteikia joms harmonijos pavidalą. Klausytojo užduotis – atsiverti ir dalyvauti procese be išankstinių lūkesčių, priimti vyksmą čia ir dabar. Išgyventi kartu.