Kad saulelė budina svietą, pavasario linksmybes aptarinėdamas aiškino Kristijonas Donelaitis. Kad pavasario saulė, prašvitus meiliai, širdį vilioja, tęsė pavasario balsų gaudytojas Maironis. Kad į saulę pavasaris kelia tostą, įsidrąsinusi mylimu pavasariu svaigo Salomėja Nėris. O kiekvienoj kišenėj šimtą pavasarių radęs, batalioną poetų dangumi pasivažinėti kvietė Kazys Binkis. Kažin, ar yra koks lietuvių poetas, nė žodžio netaręs pavasariui? Kaip besikeistų klimatas, kokios neberūsčios žiemos mus lankytų, pavasario stebuklas yra pats ryškiausias. Gamta, vos gavusi dozę šviesos ir šilumos, žaibišku greičiu keičia spalvas, kvapus, garsus, o žmogus spragsi fotografuojančia akimi, kad sugautų tuos mažmožius – iš sniego išlindusią snieguolę, tarp pernykščių lapų sužibusią žibutę, didžiulę raudoną galvą iš juodžemio iškėlusią tulpę, nuogas šakas aplipusius vyšnių žiedus…

Justinas Marcinkevičius, sumanęs akciją, kurios esmė – išvesti rašytojus į liaudį, ir pavadinęs ją „Poezijos pavasariu“, sakė, kad žmogus turi norėti ieškoti ir rasti poezijos. Tai reiškia – pirmiausia suprasti, kad tai yra svarbu, ir įdėti pastangų aptikti, perskaityti, suvokti, nes natūraliai viskas vyksta tik gamtoje. 1965 m. žmogus gal ir norėjo, bet dar kiek bijojo ieškoti. Tad rašytojai, žinia, drąsesni už kitus, ne tik išėjo pasivaikščiot po laukus ir kiekvienas savaip pačiulbėt, bet dar pasiėmė sunkiąją artileriją – kritikus, kad jie klausytojams paaiškintų, kaip tas eiles suprasti. Sumanę išsikovoti žmonių meilę ir palaikymą, žodžio meistrai galiausiai pamatė, kad už knygų jau stovėjo minios, ir eilėraštis virto jėga. Pavasarinis poezijos atgimimas tarybmečiu prasidėjo Lietuvoje. Vėliau panašūs reiškiniai radosi ir kitose to meto respublikose. Net ir didysis tautos Atgimimas sietinas su šia subtiliąja kūryba – šimtai tūkstančių mitinguose tylėdami klausė eilėraščio, kuris juos vedė.

Natūralus ir visada prasmingas pavasaris nesustabdomas – anksčiau ar vėliau įveikia šaltį ir sniegą, tylą ir sąstingį, įtraukdamas visus į gyvybės radimosi šventę. Ar poeto pastanga pavasariais aplankyti skaitytojus ir juos atkovoti prasminga, sunku pasakyti. Juk po tūkstančių metų iki šiol svarstome, ar prasminga buvo vienam tūlam gyventi statinėje, o kitam tūlam, atsisakius turtų ir vardo, basam ir alkanam, vien paukščių ir žvėrių apsuptam, laukti atsakymo iš dangaus. Niekas taip neieško atsakymo, kaip filosofas ir poetas, o jie iš esmės yra viena ir tas pat.

Nei pavasaris, nei eilėraštis neįsipareigoja visą laiką atrodyti mistifikuotas, sudievintas ar kilnus. Nes greta filosofinio matmens yra ir kiti meno atributai. Greta šūdą klampojančio būro turi teisę eiti geltonplaukės skaisčios visos. Šalia tų, kuriems nenubodo su mūzoms laižytis, turi teisę pasirodyti sparnuotižmogėdros žmogėtisparnuočiai kruvinaisdantim. Žodžiu, poezija, kaip ir visas menas, turi teisę pasirodyti visokiais įmanomais pavidalais, o taip pat – būti nesuprasta. Kaip ir žmogus turi teisę atsakymo ieškoti ne posmuose ar apskritai nekelti klausimo. Bet ieško, kelia, kuria ir išgyvena kūrybą. Amžinai kaip kasmet sprogstantis pavasaris.