GINTARĖ MASTEIKAITĖ | Tomo Petreikio nuotr.
Eglė Petreikienė

Gintarė Masteikaitė: Aibė kepurių ir peržengtos galimybių ribos

Prisimenu pirmąjį kartą, prieš vienuolika metų, kai pamačiau Gintarę – smulkutę ryžtingą merginą didelėmis mąsliomis akimis, ką tik inauguruotą Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos studijų absolventę, atėjusią į „Auros“ šokio teatrą darbo pokalbiui. Stebėdama ją iš šono tuomet pagalvojau: oho, kiek energijos, užsidegimo, optimizmo, tikėjimo žmonėmis ir pasitikėjimo savimi – ji turi parako. Tokios asmenybės gali kalnus nuversti, ir, turėdamos pakankamai vidinės jėgos bei užsispyrimo, pajėgia gerokai į priekį stumtelėti kultūros traukinį, dažnai užstringantį ant aprūdijusių institucinių bėgių. Pirmas įspūdis neapgavo.

Gintarė Masteikaitė itin aktyviai veikia scenos menų srityje, jos visur pilna: daugiau nei septynerius metus buvo nepamainoma Tarptautinio šokio festivalio „Aura“, dvejus metus – „Menų spaustuvės“ tarptautinių projektų koordinatorė, dabar ji – „Dansemos“ šokio teatro tarptautinių turų, Menų spaustuvės rengiamo tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“, Lietuvos šokio informacijos centro ir tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2017“ vadovė, įvairių projektų prodiuserė, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ scenos menų koordinatorė. Tikriausiai šis sąrašas nepilnas ir tikrai ne baigtinis. Vieną savaitę ji – viename žemyne, kitą – jau visai kitame. Bandydama susitarti telefonu dėl interviu, pagavau Gintarę Kopenhagoje: „Puiku, kaip tik ryt grįžtu, pakalbėsim“.

Susitikome likus mažiau nei savaitei iki vieno didžiausių jos administruojamų projektų – festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2017“ – pradžios.

 

Kaip atsidūrei šiame kultūros lauke?

 

Pirmieji mano darbo metai prabėgo koordinuojant tarptautinį šokio festivalį „Aura“, kurį mes surengėme per tris mėnesius; pradėjau dirbti liepos pradžioje, o festivalis startavo rugsėjo pabaigoje. Niekad neužmiršiu savo pirmosios darbo dienos: atsisėdau prie kompiuterio ir atsidariau „Google“… Kompiuteryje, kurį man skyrė, nebuvo nieko, jokios sukauptos informacijos. Festivalio meno vadovė Birutė Letukaitė nepravedė jokių apmokymų. Ji galvojo, kad aš žinau, kaip organizuojami festivaliai, o aš tuo metu apie nieką neturėjau žalio supratimo. Dabar jau galiu apie tai prisipažinti Birutei. Per trumpą laiką ir aš, ir mūsų komanda (visi nauji) sugebėjom surengti festivalį, kuris buvo visai neblogas, manau, net geresnis už ankstesnius: mažiau vėlavo spektakliai, reklaminę kampaniją pradėjome gerokai anksčiau. Per tuos tris mėnesius gavau tikrą krikštą: išmokau tiek, kiek kitas gal per tris metus neišmoktų.

Mus mokė visi ir visko. Turėjome daug bėdų su techniniu pasiruošimu: blogai sudėliojome programą, nes nesuvokėme, kaip tai techniškai suplanuoti. Atsimenu, tada gavau daug velnių nuo scenos technikų komandos vadovo Tado Valeikos. Vėliau jis mane išmokė, kaip reikia sudėlioti dviejų trupių tvarkaraščius, jeigu jų pasirodymai numatyti vienoje salėje, kaip turi būti planuojamos repeticijos, ką reiškia įvairūs techniniai dalykai.

Kliudė ne tik neišmanymas, buvo ir iki galo neapgalvotų situacijų. Tąkart į festivalį atvažiavo viena trupė iš užsienio. Savanoriai manęs klausia, kokiame viešbutyje jie turi apsistoti, ir tada aš suprantu, kad nakvynė jiems nebuvo užsakyta. Tuomet per draugų draugus, pasitelkę pažintis, berods, padedant baikerių festivalio „Bike Show Millennium“ organizatoriui Juliui Urbaičiui, suradome kažkokią vilą miesto pakrašty.

Kodėl apie tai pasakoju? Kad jauni žmonės, pradedantys savo karjerą, suprastų: jeigu tikrai žinai, ko nori, nesvarbu, kokios yra sąlygos ir kokioje esi startinėje pozicijoje, vis tiek gali pasiekti trokštamų rezultatų. Tarkim, mano atėjimas į kultūros lauką buvo visiškai „iš lempos“. Na ir kas, kad jau paauglystėje svajojau dirbti kultūros srity, bet tuo metu nesuvokiau, kas tai yra ir ko konkrečiai man siekti. Žinojau, kad noriu organizuoti festivalius. Panašu, kad egzistuoja minties galia: tikriausiai užsiprogramuoji, ir, jei labai nori, sieki, tai būtinai išsipildo. Man, ką tik baigusiai Sociologijos bakalauro studijas, diplomo įteikimo dieną paskambino B. Letukaitė ir paklausė, ar noriu ateiti į darbo pokalbį, nes „Aura“ ieško festivalio koordinatorės. Kažkas tuomet man tiesiog iškrito iš rankų. Tėvai nustebę stovėjo šalia. Tądien supratau, kad taip prasideda kelias svajonės išsipildymo link.

Puikiai atsimenu, kaip kalbėdama su Birute ją įtikinėjau, kad galiu organizuoti festivalius, nors, kaip jau minėjau, iš tiesų nieko neišmaniau. Bet aš taip norėjau ir tikėjau, kad tai yra mano kelias, jog pasiryžau viskam. Būta labai daug ašarų, bet taip atkeliavau čia, kur dabar esu. Ir tai, ką dabar darau, didelės svajonės, kurias dabar turiu, mane „užveda“. Nereikia bijoti svajoti. Tuomet susikoncentruoji į tą pusę, į kurią nori eiti. Nesvarbu, ar tu iš mažo miestelio, ar iš didmiesčio, ar esi baigęs Kultūros vadybos studijas, ar ne – jeigu myli tai, ką darai, anksčiau ar vėliau susilauksi atpildo.

 

Kas tave motyvuoja, gena pirmyn profesiniu greitkeliu?

 

Prieš keletą savaičių lankiausi šių metų Europos kultūros sostinėje Arhuse, Danijoje, kur vyko tarptautinis jaunųjų choreografų darbų festivalis „Spring Forward“, jau aštuntus metus rengiamas tarptautinio šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowaves“. Šios viešnagės metu su kolegomis iš skirtingų pasaulio valstybių kaip tik kalbėjomės apie savo darbą ir kodėl esame būtent šioje srityje. Priežasčių daug, bet man svarbiausios yra dvi: tai galimybė padėti menininkams kurti ir sudaryti sąlygas žiūrovams išvysti jų darbus. Mano energijos šaltinis – laimingi kūrėjai ir degančiomis akimis iš renginio išeinantys žiūrovai. Tiesioginis bendravimas su menininkais ir kolegomis iš viso pasaulio yra mano didžiausias narkotikas ir stimulas eiti į priekį.

Dirbu labai nišinėse scenos menų sferose, kuriose be galo trūksta vadybos, institucijų, edukacijos, kūrėjų ir auditorijos. Šiuolaikinio šokio ir cirko sritys gali pasirodyti gana siauros, bet šis įspūdis klaidingas, kadangi abu – ir šiuolaikinis šokis, ir šiuolaikinis cirkas – Lietuvoje dar tik vystosi, tad veiklai erdvės yra daugiau negu daug. Natūraliai susiklostė, kad savo jėgas galiu išbandyti labai skirtingose veikose: atlikėjų vadyba, turų organizavimas, organizacijos valdymas, renginių meninio turinio formavimas, strategijų vystymas, prodiusavimas ir pan.

Kiekvieną kartą, išvydusi gerą šokio ar cirko spektaklį, su nekantrumu laukiu akimirkos, kada jį galėsiu pakviesti į Lietuvą ir pristatyti vieno iš festivalių publikai. Mano darbas labai įvairus, tačiau iš tikrųjų egzistuoja dvi kryptys: viena – atvežti produkciją į Lietuvą, t. y. importas, ir kita – eksportas. Dirbdama abejose srityse labai daug laimiu, nes žinau žaidimo taisykles – kaip yra vienoj ar kitoj pusėj. Todėl eksportuodama, pardavinėdama lietuvių šokį, žinau, ko reikia perkančiajam, nes aš pati perku. Pirkdama sudarau sąlygas, atveriu rinkas mūsų lietuvių šokėjams todėl, kad užmezgu ryšius su reikalingais žmonėmis – prodiuseriais, festivalių koordinatoriais.

Labai dažnai užsieniečiams pasakodama apie savo veiklas matau jų dideles, pilnas nuostabos akis – jiems tikrai sunku patikėti tuo, ką darau ir šios veiklos mastais. Bet kur kitur Europoje ar Azijoje mano darbą dirbtų mažiausiai trys žmonės. Lietuvoje viskas paprasčiau, mes čia visi esame barbės denvyndarbės. Tai įprasta, nors tikrai nėra gerai.

Iš kitos pusės, šiandien jau matau tokius savo vadybinio darbo rezultatus – pastaruosius kelerius metus į naujojo cirko festivalį užsienio profesionalai atvažiuoja todėl, kad jiems pasidarė labai įdomi mūsų programa. Lietuva tampa vieta, kur susiburia ne tik įvairių pasaulio šalių atlikėjai, bet ir prodiuseriai, tad renginys tampa patrauklus ir patiems dalyviams. Esame traukos objektas. Mano galva, tai didžiulis mūsų pasiekimas.

 

Daug važinėji po pasaulį, pristatydama lietuvišką šiuolaikinį šokį, reprezentuodama mūsų kultūrą, kviesdama tarptautinių projektų partnerius į Lietuvą. Tikriausiai tenka išgirsti svetimšalių nuomonių apie mus, mūsų profesionalųjį meną, gebėjimus atskleisti savo unikalumą ir (o gal) universalumą? Ar būta tokių situacijų, pastebėjimų, kurie tave maloniai arba nelabai maloniai nustebino? Gal mes ne itin kuo skiriamės nuo šios srities kūrėjų kitose šalyse?

 

Šių metų vasarį Lietuvos šokio informacijos centras Berlyne pristatė Lietuvos šokio festivalį „Litauen tanzt“. Renginio metu vyko diskusija, kurioje dalyvavau aš, estų atstovas ir vokiečių šokio kritikė, netikėtai adresavusi man ir estui tokį klausimą: „Ką reikia padaryti Vakarų Europai, kad padėtume jums, jūsų šiuolaikiniam šokiui?“ Nustebau: „O kodėl kažkas kažką turi daryti, kodėl mums reikia padėti? Mes nesam kuo nors blogesni ar visiški vargšai, nepaisant to, kad mūsų ekonominė situacija yra kitokia negu Vokietijos. Atstovaudama Lietuvos šokiui, aš nenoriu jaustis išmaldos prašytoja. Pristatydama mūsų projektus, noriu kalbėtis iš lygiavertės pozicijos, kaip jūs kalbatės su prancūzais, norvegais ar britais“. Pasipiktinau išgirdusi tokį klausimą, nes „gailesčio etapas“ atrodė seniai praėjęs. Nesvarbu, kokios mūsų startinės konkurencinės pozicijos, bet galim ir turim eiti iškėlę galvas ir kovoti už save taip pat, kaip visi kiti. Ir mums puikiai sekasi, daug kam tampame pavyzdžiu. Su mumis konsultavosi viena šokio organizacija iš Kanados: kaip čia mes taip puikiai pristatinėjame Lietuvos šokį užsienyje? Jie taip pat norėtų pristatyti kanadietiškąjį. Tai tik dar kartą įrodo, kad dirbdamas mažoje šalyje, kurioje kultūros situacija yra daugiau negu liūdna, gali pasiekti globalių rezultatų.

Lietuvos šiuolaikinis šokis tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar – t. y. be jokios šiai sričiai atstovaujančios valstybinės institucijos, su vienu vieninteliu miesto išlaikomu teatru, neturinčiu savo scenos – labai neblogai gyvuoja, lyginant su kitomis šalimis. Turime be galo mažą bendruomenę, bet dalis jos jau semiasi patirties ir siekia išsilavinimo geriausiose užsienio mokyklose, kiti aktyviai keliauja po Europoje vykstančius seminarus. Jau dabar yra kuo pasigirti ir kuo didžiuotis. Dalis šokėjų net nespėja išsipakuoti lagaminų – tiek jie turi gastrolių užsienio festivaliuose ir teatruose. Ko verti vien paskutiniųjų kelerių metų tarptautiniai rezultatai! Sumušėme visus rekordus.

Mane be galo džiugina, kai užsienio profesionalai lieka nustebinti mūsų kūrėjų meistriškumu ir jų darbų kokybe, nes, važiuodami į Lietuvą, jie dažniausiai to nesitiki. Taip pat jaučiuosi labai laiminga, kad galiu iškelta galva kalbėti apie šiuolaikinio šokio produkciją patiems mažiausiems. Šioje srityje tarp Baltijos valstybių neabejotinai esame lyderiai. Visai neseniai pasiekė žinios, kad Birutės Banevičiūtės šokio spektaklio vaikams „Spalvoti žaidimai“ vokiška versija, pastatyta Hessisches Staatsballett teatre, yra pasiūlyta į Vokiečių šokio platformą. Argi tai nenuostabu?

Kalbant ir apie tarptautinį, ir apie Lietuvos šokio lauką, aš niekada, nuo pat „Auros“ laikų, negalvojau lokaliai. Mano mąstymas ir veikla neapsiriboja valstybinėmis sienomis. Kultūros srity turim daug neužpildytų nišų, bet jeigu kiekvienas nereikalausime iš savęs žymiai daugiau, negu galime, negu yra sudaryta galimybių, tai nieko ir nepasieksime. Mano darbinės ambicijos yra labai didelės. Galvoju ir dirbu taip, lyg būčiau kokioje Vokietijoje ar Prancūzijoje. Darbuojuosi neturėdama tokių sąlygų, kokias turi mano kolegos užsienyje. Tačiau man tai nėra kliūtis siekti tokių pat tikslų, kokių siekia jie. Aš labai noriu, kad Lietuva niekuo nenusileistų visoms kitoms šalims.

 

Konkurencija versle – stiprus variklis. O kaip yra pasaulinėje kultūros rinkoje, ko daugiau – konkurencijos ar bendradarbiavimo?

 

Su menkais finansais ir niekada anksčiau neturėję galimybių ten dalyvauti, 2015 metais Edinburgo „Frindge“ festivalyje pirmą kartą pristatėme Lietuvos šokio mini platformą – tai buvo du projektai iš Lietuvos: „Menų spaustuvės“ šokio projektas „Contemporary“ ir šokio teatro „Dansema“ spektaklis „Mozaika“, skirtas patiems mažiausiems. Vos atvykusius mus pačią pirmą dieną ištiko šokas: ne tik mane, bet ir atlikėjus. Nė vienas ten anksčiau nesilankėme, tik teko girdėti gandus, komentarus iš kolegų. Nuvažiavę pamatėme didžiulę „mėsmalę“, kurioje buvome tik vieni iš trijų tūkstančių atlikėjų, vieni iš kelių šimtų profesionalų. Užduotis – toje mėsmalėje nepasimesti. Minėtuosius spektaklius rodėme kiekvieną dieną. Vieną valandą – vieną spektaklį, iš karto po to – kitą. Mūsų pasirodymams buvo skirti labai prasti laikai – devinta ir dešimta valanda ryto. Viskas ten buvo blogai, ir erdvė, ir laikas, bet iš tikrųjų išlošėme labai daug – neįkainojamą patirtį ir kontaktus ateičiai. Tikrai nieko nebūtume padarę patys vieni, jeigu ne šokio profesionalai, kuriuos aš pažinojau daug metų; jie mums be proto daug padėjo, tiesiog išgelbėjo mūsų užpakalius. Mano tai tikrai.

Kiekvieną dieną airis Davidas Teevanas po antrojo spektaklio vesdavosi mane kavos, aš net negalėdavau atsisakyti; pasisodindavo kavinukėje prie stalo, liepdavo pasiimti tušinuką ir bloknotą tam, kad užsirašyčiau reikiamas erdves, žurnalistų, su kuriais turiu susisiekti, vardus ir pavardes. Mes su Davidu susitikdavome vakare ten, kur rinkdavosi scenos profesionalai, kad susipažinčiau su žmonėmis, su kuriais reikia susipažinti, jeigu noriu Edinburge pasiekti kokių nors rezultatų. Iš tikrųjų, pirma savaitė Edinburgo „Fringe“ festivalyje mums netapo nesėkme dėl tų tarptautinių ryšių, kurie buvo užmegzti daug anksčiau, ir dar dėl to, kad buvome visiški fanatikai, pamišę dėl šokio – ten darėme patiems sau netikėtus dalykus: mūsų šokėjai šoko po du spektaklius per dieną, o po to dalindavo skrajutes, kviesdami žiūrovus apsilankyti savo kitos dienos programoje. Didelės ambicijos ir nenumaldomas noras, tikėjimas tuo, ką darai, padeda bet kokiose situacijose.

Mane motyvuoja ir skatina tarptautinė šokio profesionalų bendruomenė, didžiuojuosi, kad pagaliau galiu jaustis patogiai, būdama jos dalimi. Karjeros pradžioje svajodavau, kad ateis diena, kuomet tapsiu viena iš tų vadybininkų pasaulyje, kuri galės kažkam patarti, padėti ne tik lietuviams, bet ir tarptautiniu mastu. Ir, būdama Edinburge, supratau, kad tas laikas atėjo, nes turiu žmonių, kurie man pagelbsti. Jau po metų, 2016-aisiais, nuvažiavusi į „Frindge“ padėjau susigaudyti užsieniečiams, atvykusiems pirmą kartą. Patirtis yra perduodama. Privalu dalintis informacija, kitaip liksi vienas mūšio lauke. O kultūros srity dirbti vienam neįmanoma – neišgyvensi konkurencijos. Turi būti ypatingai atviras žmogus, labai draugiškas ir smalsus.

Šioje srityje profesiniai ir asmeniniai santykiai persipina, negali būti tik kolega – leidžiant laiką kartu, natūraliai užsimezga draugystės. Visi didieji partneriai, rengiantys didelius festivalius, tarpusavyje bendrauja, yra bičiuliai. Ar žinai, kaip kviečiamos trupės, kaip vyksta didieji turai? Vieno festivalio vadovas skambina kito festivalio vadovui, kuris yra jo draugas, ir klausia: „Kaip tau tas spektaklis? Aš neturiu galimybės jį pažiūrėti. Žinau, kad mūsų skoniai panašūs. Ar tu man jį rekomenduoji?“ Ir, jeigu kolega atsiliepia pozityviai, jis tikrai pakvies į savo festivalį rekomenduotą trupę. Lygiai taip dabar bendrauju ir aš su savo kolegomis iš Airijos, Belgijos, Prancūzijos ar Ispanijos – mes kalbamės apie spektaklius. Turiu puikią kolegę Helen Švedijoj, kuri man skambina ir sako: „Gintare, aš noriu atvežti tą projektą, kurį tu pristatei savo festivalyje. Papasakok apie jį, kaip priėmė publika“. Ir jei aš pasakau, kad viskas buvo „super“, projektas beveik šimtu procentų keliauja į Švediją.

 

Kaip vertini kultūros situaciją Lietuvoje, su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria kultūrinių projektų organizatoriai, vadovai, koordinatoriai? Atsakyti galėčiau ir pati – nepakankamas / vėluojantis / problemiškas finansavimas ir vangus privatus rėmimas, bet… Kažin, ar šis pagalys – tik vienas kultūros renginių vežimo ratuose. Tikriausiai jų yra ir daugiau?

 

Kultūra yra viena iš labiausiai Lietuvoje apleistų sričių. Kaip ir didžioji dalis kultūros bendruomenės, dedu didžiules viltis į dabartinę Kultūros ministerijos komandą ir tikiuosi, kad pagaliau bus didžiulis spyris į sėdimąją sustabarėjusiai sistemai.

Kita problema – kultūros bendruomenės pasyvumas, susiskaldymas, rūpinimasis tik savo daržu ir, žinoma, didžiulė takoskyra tarp viešojo ir valstybinio sektoriaus. Be abejo, nepakankamas finansavimas ir nuolatinis balansavimas ant išlikimo ribos tikrai neprisideda prie kūrybiškumo skatinimo, naujų reikšmingų meno renginių atsiradimo. Galima nuolat verkti – nėra pinigų, tik ar jų nuo to padaugės? Ar dėl to mums visiems reikėtų uždaryti savo biurus?

Problemų ir kliūčių daug, bet tai tikrai nereiškia, kad viskas jau taip blogai. Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis, ir tą daro ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

 

Turėdama galimybę judesio ir scenos menų lauką tyrinėti iš arti (iš vidaus ir labai plačiai), galbūt gali palyginti situaciją Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Lietuvos periferijoje?

 

Sunku lyginti netgi pagrindinius Lietuvos miestus, jau nekalbu apie šalies periferiją. Šiuo metu Lietuvoje pagrindinė meno kūrėjų, institucijų, finansavimo (kaip ir žmonių) koncentracija yra sostinėje. Tad nenuostabu, kad kūrėjai, dirbantys ne Vilniuje, turi prastesnes sąlygas, nors reikia pripažinti, kad kūrybine prasme didžioji jų dalis niekuo nenusileidžia menininkams, reziduojantiems sostinėje. Kartais jie yra netgi aktyvesni ir kovingesni, nes norint pasiekti tokį patį rezultatą, kaip dirbant Vilniuje, kitame didmiestyje ar regione reikia įdėti daug daugiau pastangų. Galiu tai patvirtinti iš savo asmeninės patirties. Po trijų metų, praleistų sostinėje, matau, kokias skirtingas sąlygas turi kūrėjai, koks klaidingas požiūris vyrauja visuomenėje ir kaip liūdnai atrodo išdidus žvilgsnis „iš sostinės varpinės“ į likusią Lietuvą.

Aš laikau kumščius už jaunus aktyvius judesio ir scenos meno kūrėjus, kurie dirba ir kuria Kaune bei Klaipėdoje, nors ir turi nepavydėtinas sąlygas. Deja, apie kitus miestus dar labai sunku kalbėti.

 

Yra tam tikrų profesijų, kuriose norint tapti išskirtinio kalibro profesionalu, neužtenka tik kryptingo profesinio išsilavinimo, praktikos, sukauptos metų patirties (ir / arba naudingų pažinčių). Ar galima sakyti, kad „kultūros vadybininku netampama, juo gimstama“? Jeigu tau reikėtų susirasti sau antrininkę, kokios asmeninės savybės būtų pačios svarbiausios?

 

Esu tikra, kad visos savybės yra išugdomos, reikia tik valios, pastangų ir nuoširdaus darbo. Niekada nieko nedariau dėl to, kad kam nors ką nors įrodyčiau. Dirbu, nes man nuoširdžiai įdomu, rūpi, jaučiu atsakomybę prieš save ir kitus. Didžiausią postūmį duoda sutikti žmonės, mano srities didieji meistrai, kartais – fanatikai, kurie įkvepia nesustoti ir eiti į priekį. Esu be galo laiminga, kad savo kelyje sutikau ne vieną profesionalą, kurie vėliau tapo mano mokytojais ir gerais draugais.

Pradėjau savo profesinę karjerą dirbdama su geriausiais: septyneri metai su Kauno šokio teatru „Aura“ ir B. Letukaite sukrovė ne tik didžiulį profesinį bagažą, bet ir išugdė supratimą apie šiuolaikinį šokį, scenos menus ir, žinoma, užaugino labai storą odą. O juk ateidama dirbti į „Auros“ teatrą nebuvau mačiusi nė vieno šiuolaikinio šokio spektaklio! Puikiai pamenu, kokį patyriau šoką, kai pirmą kartą žiūrėjau „Auros“ spektaklį „Aseptinė zona arba Lietuviškos sutartinės“. Tą vakarą man prasivėrė uždanga į profesionalų scenos meno pasaulį, ir jis mane pakerėjo taip, kad iki dabar negaliu pamiršti.

Žinios kaupėsi kartu su praktika ir juodu darbu. Pamenu, kaip organizuojant pirmuosius „Auros“ festivalius su savanoriais klojau šokio dangą, iš scenos technikų mokiausi sudaryti repeticijų grafikus, suprasti techninius „raiderius“, pažinti apšvietimo įrangą. Visa tai be galo padeda dabartiniame profesiniame etape.

O šiaip, nereikia man antrininko. Labiausiai noriu, kad atsirastų daugiau jaunų, atsakingų ir tikslo siekiančių žmonių, kurie degtų noru dirbti kultūros vadybos srityje, kuri vis dar labai apleista, nors turi milžinišką socialinį, edukacinį ir ekonominį potencialią.

Kodėl turiu tiek daug kepurių? Todėl, kad noriu kažką pakeisti, esu pajėgi fiziškai, emociškai, psichologiškai ir profesiškai užsėsti tiek kėdžių ir užsiimti tokia gausybe veiklų. Kol aš galiu ir jaučiu, kad darau profesionaliai, dirbsiu toliau. Kai jau nebegalėsiu aprėpti, matysiu, kad kažkuri sritis stringa, pasakysiu „ne“.

 

Kaip įmanoma derinti ir koordinuoti ne tik grandiozinius renginius, bet ir savo asmeninį gyvenimą (jeigu tokiam dar lieka laiko)? Gal čia ir yra tas Konfucijaus minimas atvejis: „Pasirink mėgstamą darbą, ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“?

 

Sunkus klausimas, o dar sunkesnis pats derinimo procesas. Kartais sekasi geriau, kartais – prasčiau, bet dar niekada nesigailėjau, kad esu ten, kur esu. Mano darbas ir asmeninis gyvenimas taip susipynę, kad dabar ir norint būtų labai sunku juos atpainioti. Seniai matytas draugas prieš porą dienų gatvėje paklausė, ar aš vis dar mėgaujuosi tuo, ką darau. Man net nespėjus praverti burnos, pats ir atsakė: „Iš tavo blizgančių akių matau, kad taip“. Kol džiaugsiuosi, tol viskas bus gerai. Kai taps nuobodu ar liūdna, ateis laikas pokyčiams.