Dvyliktasis
Erika Drungytė
Erika Drungytė
Virstu savimi
lazda figūra vienaskaita
išsineriu iš krūtų ir šlaunų
apvalumų
nusimetu kas neesminga
spragtelėjus pirštu
apduję kūno sluoksniai
virsta senais drabužiais iš kurių išlipu šviežiai
supaprastėjus
spalvos dingsta
jų nebylus ryškumas
kvapai įkyrūs
juos grąžinau
gyvenu mažmožiais
pavirstu vandeniu
laisva ir nenulaikoma
pagaliau
anapus bjaurių pojūčių
tiktai gyvulysDaugiau
Lina Buividavičiūtė
KALBINA ALFREDAS KUKAITIS
Sandra Bernotaitė
Kur daugelis šiuolaikinių rašytojų refleksyviai pasirinktų ironiją, Knausgaardas išlieka gilus ir visiškai nuoširdus, nebijantis išsakyti universalų nerimą, nebijantis atrodyti naivus ir keistas.
James WoodDaugiau
Ugnė Makauskaitė
Jurga Tumasonytė
„Maaaa-maaa!“, – rėkdavau žiūrėdama į kambario duris, pro kurių plyšelį sunkėsi šviesos ruožas. „Tėėėė-tiii!“, – laikydavau tvirtai sugniaužusi lovos turėklus, kurie saugojo pataluose lyg kalėjimo grotos. Vaikystėje eidavau miegoti, kai prasidėdavo „Panorama“ – mama paguldydavo mane į lovelę ir užtrenkdavo duris, nes norėjo, kad išmokčiau užmigti savarankiškai. Daugiau
Stasys Baltakis
Evelina Savickaitė-Kazlauskė
„Oho, kaip išlaisvėjai, – stebisi moters vidine ir kūrybine raida kiti terapinio meno grupės dalyviai. – Drąsesni ir išraiškingesni tavo potėpiai, ir simboliai – kviečiantys susimąstyti, be to, juose atpažįstame ir save.“ Žvelgiu į ją ir mąstau, kaip kantriai ji tapė savo kelionę per pastaruosius metus, atėjo nedrąsi, nežinodama, ar ilgai čia pasiliks, nes menininke savęs niekada nevadino. Pasak moters, besąlygiškai palaikanti, neteisianti, meistriškumo nereikalavusi aplinka – raktas į jos vidinį laisvėjimą, asmeninio braižo paieškas.Daugiau
Ištraukos iš MO muziejaus projekto „Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų“
NAUJOSIOS KOMUNIKACIJOS MOKYKLA
Sąjūdžio laikų „nekonvencionalaus“ meno kūrėjai norėjo visiems laikams sužlugdyti dailės mitą. <…> Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM), išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, 1991 m. sumanė dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Jis jau buvo girdėjęs apie pasaulyje vykstantį medijų technologijų perversmą ir atsiradusį internetą, bet Lietuvoje tada dar nebuvo net asmeninių kompiuterių.Daugiau
Eglė Petreikienė, Saulius Keturakis
Iki pat XX a. pradžios muziejai siekė parodyti, ką verta atsiminti, kas iš daugybės žmogaus veiklos rezultatų turi kokią nors išliekamąją vertę, tad jie tarnavo įvairių kultūros vertybių, aktualiausių esantiems visuomenės hierarchijos viršuje, išsaugojimui. Daugiau
Eglė Petreikienė
Dizainerė Indra Marcinkevičienė kuria aistringus baldus. Kartą pamatęs, norėsi prie jų sugrįžti, tarsi į savo namus, kuriuose viešpatauja meilė ir ramybė. Šias dvi temas menininkė renkasi kaip pilkos, apatiškos masinės produkcijos atmetimo išraišką. Gyvenimas per trumpas nuobodžiauti! Jos autoriniai baldai labai artimi meno kūriniams: elegantiškoms S. Dali fantazijoms, A. Matisse’o spalvų gyliui ar P. Picasso racionalumui. Tik Indros kėdės gaminamos serijiniu būdu. Visi kiti daiktai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, leidžiantys kūnui ir sielai jaustis geriau: masažuoja, teikia džiaugsmą bei malonumą akims. Baldų autorei patinka pats kūrybinis procesas, kiekvieno objekto kūrimą ji vadina meditacija. Tai baldai žmonėms, mylintiems gyvenimą ir nebijantiems juo mėgautis.
Meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė
nėra prasmės kalbėti ką jaučiu
kai užsimojęs nuskelia širdies
kraštinę kirvis bėgių likučiu
grįžtu namo viliuosi neskaudės
kai pelenus žarstysime po to
suradę bulvę lupsime lėtai
dar šiltą odą paišinas vanduo
užlies akis ir atsitiktinai
išsprūdę žodžiai nerimo gija
lydės ilgiau negu lydėjai ją
kartodamas kad nieko neturiDaugiau
Erika DRUNGYTĖ
paraidžiui – ant stalo trūksta gogolio galvos
miglos daugiau miglos daugiau miglos
sužymėtų kortų kaladės ir peilių mėtymui
kėdžių ilgom kojom šokiams sofų su giliais įdubimais
bus vakarėlis bus skimbčiojantis momentas
mėsa plonais griežinėliais ir raitelis be galvos su arklio nuotrauka
ir juodai geltonų linijų ritmas ir ritmika suglamžytoje paklodėje
bus tavo drėkstantis žvilgsnis tarp žvakių ir bus
Daugiau
Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Valdemaras Šoblinskas
Kūčių ryto stebuklas
Anksti, dar iš tolo nepradėjus blandytis žiemos dangui, nausodiškiai kilo iš miego, žegnodamiesi vaikė į šoną nakties sapnus ir žiebė žiburį. Kas žibalinę smardino, kas balaną degė. Kieno kokie turtai.
Gaspadinės, peiliu nuo sauso pagalio atskėlusios šakaliukų, pūtė ugnelę kuknėje, krovė žabų, kaitė ant rinkių apvaladugnius katilus vandens, kad sušiltų per naktį išaušėję namai, o gyvuliams rastųsi drungno atsigėrimo. Įsitikinusios, jog ugnis krosnyje tikrai gerai įpūsta ir nebeužges, žadino jaunuomenę: laikas karunką giedoti. Vienas kitas ėjo kinkyti arklių, nešė į roges gūnias ir kailinius, skubinosi į bažnyčią Rarotų. Kiti nesivargino: ar čia kelias – tie du kilometrai iki Sedos? Miklios jaunos kojos, nors ir sunkiais klumpiais ar medpadžiais apautos, netruks tokį nieką numinti. Kai dideliu būriu į šventas Mišias einama, juk nebaisu nė sniego, į tuos klumpius prilendančio, nė vilkai tave užpuls…Daugiau
Sandra Bernotaitė