fbpx

Dvyliktasis

Erika Drungytė

Kartą pavasarį, stebėdama susigrūdusias, aimanuojančias, girgždančias, ūžiančias, rėkiančias Nemuno ir Neries santakos ledo lytis, galvojau, kaip jos, baisia jėga grūmodamos, priverčia išsigąsti, pajusti realiosios gamtos gaivalo galybę, savo bejėgiškumą ir menkumą, silpnumą ir trapumą.Daugiau

Steve Evans | Eilėraščiai

Anoreksija

Virstu savimi
lazda figūra vienaskaita
išsineriu iš krūtų ir šlaunų
apvalumų
nusimetu kas neesminga
spragtelėjus pirštu
apduję kūno sluoksniai
virsta senais drabužiais iš kurių išlipu šviežiai
supaprastėjus

spalvos dingsta
jų nebylus ryškumas
kvapai įkyrūs
juos grąžinau
gyvenu mažmožiais
pavirstu vandeniu
laisva ir nenulaikoma
pagaliau
anapus bjaurių pojūčių
tiktai gyvulysDaugiau

Kolektyvinė karma, transgeneracinė trauma ir raudonų pelyčių sapnai

Lina Buividavičiūtė

Jutta Noak (čia kūrybinis slapyvardis, tikrasis vardas Juta Polzunovaitė-Vaitkienė) nėra naujokė lietuvių literatūroje, bet dėl visa ko pateikiu trumpą informaciją apie autorę: J. Noak gimė Kaune, dirbo gydytoja, nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Rašytoja jau išleidusi tris novelių knygas, du romanus, eseistikos bei tris poezijos rinkinius. Dargi Jutta yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Hamburgo autorių susivienijimo ir Hamburgo rusų literatų draugijos narė, vadovauja lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „LiT.art“.Daugiau

Zita Bružaitė: „Esu žaismingo gyvenimo šalininkė“

KALBINA ALFREDAS KUKAITIS

Kompozitorė Zita Bružaitė – neprilygstama kamerinės ir chorinės muzikos autorė, rašanti ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai. Kiekvienas menininkės kūrinys yra autonomiškas, tarsi atsietas nuo ankstesniųjų. Vis dėlto svarbiausia, kad tai džiaugsminga, šviesi, spalvinga, energinga muzika.Daugiau

Literatūra kaip vyrų žaidimas

Sandra Bernotaitė

Kur daugelis šiuolaikinių rašytojų refleksyviai pasirinktų ironiją, Knausgaardas išlieka gilus ir visiškai nuoširdus, nebijantis išsakyti universalų nerimą, nebijantis atrodyti naivus ir keistas.
James WoodDaugiau

Karl Ove Knausgaard

Keturių knygų esė rinkinys „Sezonų kvartetas“ kritikų buvo pavadintas bandymu papasakoti apie futbolo rungtynes kalbant tik apie aikštės žolę. Rašytojo žvilgsnis nuolat nukreiptas į kažką iš pirmo žvilgsnio nereikšminga, tik nujaučiant, jog kažkur visai greta vyksta dideli dalykai. Palyginus su ankstesniais K. O. Knausgaardo tekstais, šis rinkinys yra gerokai praskaidrintas, jame mažiau introspekcijos, daugiau žvelgiama į daiktus.Daugiau

Mindaugas Kavaliauskas. Skrydžių kolekcionieriai

Ugnė Makauskaitė

Mindaugas Kavaliauskas Lietuvoje žinomiausias kaip kasmetinio fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ organizatorius ir kuratorius, tačiau, lyg to būtų maža, jis ne tik Kaune nuolat suburia fotografus iš įvairių pasaulio šalių, bet ir pats yra ne vienoje Lietuvos bei užsienio galerijoje ir bienalėje pristatytas fotomenininkas, kurio bibliografijoje – keli solidūs albumai, apdovanojimų lentynoje – namuose ir svetur pelnyti įvertinimai, o personalines parodas galima skaičiuoti dešimtimis. Daugiau

Remontas

Jurga Tumasonytė

Ištrauka iš romano

„Maaaa-maaa!“, – rėkdavau žiūrėdama į kambario duris, pro kurių plyšelį sunkėsi šviesos ruožas. „Tėėėė-tiii!“, – laikydavau tvirtai sugniaužusi lovos turėklus, kurie saugojo pataluose lyg kalėjimo grotos. Vaikystėje eidavau miegoti, kai prasidėdavo „Panorama“ – mama paguldydavo mane į lovelę ir užtrenkdavo duris, nes norėjo, kad išmokčiau užmigti savarankiškai. Daugiau

Nepriklausomiausias iš nepriklausomų

Stasys Baltakis

Dažnai, kalbant apie vieną ar kitą režisierių, studentų klausiu: „O ką norite žiūrėti šito autoriaus? Ką matėte ano?“ ir, mano džiaugsmui, jie jau nemažai žino. Tada suku galvą, kokį „šviežesnį“ filmą parinkus – gi su Halu Hartley tos problemos niekad nebuvo.Daugiau

MENAS (NE)GYDO

Evelina Savickaitė-Kazlauskė

Kai menas sergsti nuo chaoso

„Oho, kaip išlaisvėjai, – stebisi moters vidine ir kūrybine raida kiti terapinio meno grupės dalyviai. – Drąsesni ir išraiškingesni tavo potėpiai, ir simboliai – kviečiantys susimąstyti, be to, juose atpažįstame ir save.“ Žvelgiu į ją ir mąstau, kaip kantriai ji tapė savo kelionę per pastaruosius metus, atėjo nedrąsi, nežinodama, ar ilgai čia pasiliks, nes menininke savęs niekada nevadino. Pasak moters, besąlygiškai palaikanti, neteisianti, meistriškumo nereikalavusi aplinka – raktas į jos vidinį laisvėjimą, asmeninio braižo paieškas.Daugiau

Rinktinės Istorijos

Ištraukos iš MO muziejaus projekto „Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų“

DAILĖ | Erika Grigoravičienė

NAUJOSIOS KOMUNIKACIJOS MOKYKLA

Sąjūdžio laikų „nekonvencionalaus“ meno kūrėjai norėjo visiems laikams sužlugdyti dailės mitą. <…> Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM), išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, 1991 m. sumanė dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Jis jau buvo girdėjęs apie pasaulyje vykstantį medijų technologijų perversmą ir atsiradusį internetą, bet Lietuvoje tada dar nebuvo net asmeninių kompiuterių.Daugiau

Lietuvos kultūros istorija: dovana, kurios nepastebėjome?

Eglė Petreikienė, Saulius Keturakis

Globali priešistorė lokaliai kultūros istorijai

Iki pat XX a. pradžios muziejai siekė parodyti, ką verta atsiminti, kas iš daugybės žmogaus veiklos rezultatų turi kokią nors išliekamąją vertę, tad jie tarnavo įvairių kultūros vertybių, aktualiausių esantiems visuomenės hierarchijos viršuje, išsaugojimui. Daugiau

Vilmantas Marcinkevičius

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius yra unikalus. Apie bendražmogiškąsias problemas jis kalba išskirtiniais vaizdais ir tapymo technika. Jo kūriniai nekopijuoja tikrovės – jie labiau universalūs. Menininko personažų veidai, kūnai ir spalvos atspindi viso pasaulio kūriniją. Jam gamta – vaizduotės padarinys, ji yra labiau abstrakti idėja nei konkreti vieta. Todėl V. Marcinkevičius jaučiasi nepriklausomas nuo bet kokios tikrovės ir laisvas tapyti paveikslus tokiomis esminėmis temomis kaip meilė, erotika, kaltė ir nekaltumas, aistra, pagarba ar nepagarba, juokas ir liūdesys.Daugiau

Dvi partijos džiaugsmo gatvėje

Eglė Petreikienė

Tikriausiai kas nors pagalvos, kad bus kalbama apie dviejų kūrėjų solo partijas – ir tai būtų tiesa. Arba pamanys, jog tai pasakojimas apie šeimą, kurios abu partneriai, būdami tokie skirtingi, darniai papildo vienas kitą, kaip vyriškoji ir moteriškoji mandalos dalys (lot. pars, partis – visumos dalis). Ir vėlgi nesuklys. Nors iš tiesų, jei nežinojote, nustebsite: Vilniuje yra buveinė, kurioje įsikūrusios dvi partijos – „Džiaugsmo“ ir „Liūdesio“. Kaip įrodymą, kad jos tokios tikrai yra, pateiksiu šių „organizacijų“ įstatus, kuriuos parengė jų steigėjai – Indra ir Vilmantas Marcinkevičiai:

Daugiau

Indra Marcinkevičienė

Dizainerė Indra Marcinkevičienė kuria aistringus baldus. Kartą pamatęs, norėsi prie jų sugrįžti, tarsi į savo namus, kuriuose viešpatauja meilė ir ramybė. Šias dvi temas menininkė renkasi kaip pilkos, apatiškos masinės produkcijos atmetimo išraišką. Gyvenimas per trumpas nuobodžiauti! Jos autoriniai baldai labai artimi meno kūriniams: elegantiškoms S. Dali fantazijoms, A. Matisse’o spalvų gyliui ar P. Picasso racionalumui. Tik Indros kėdės gaminamos serijiniu būdu. Visi kiti daiktai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, leidžiantys kūnui ir sielai jaustis geriau: masažuoja, teikia džiaugsmą bei malonumą akims. Baldų autorei patinka pats kūrybinis procesas, kiekvieno objekto kūrimą ji vadina meditacija. Tai baldai žmonėms, mylintiems gyvenimą ir nebijantiems juo mėgautis.

Meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė

Paulius Norvila | Eilėraščiai

Kauno
Sonetų vainikas

 

nėra prasmės kalbėti ką jaučiu
kai užsimojęs nuskelia širdies
kraštinę kirvis bėgių likučiu
grįžtu namo viliuosi neskaudės

kai pelenus žarstysime po to
suradę bulvę lupsime lėtai
dar šiltą odą paišinas vanduo
užlies akis ir atsitiktinai

išsprūdę žodžiai nerimo gija
lydės ilgiau negu lydėjai ją
kartodamas kad nieko neturiDaugiau

Šveitimo kvadratas

Erika DRUNGYTĖ

Kažkada, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, Kaune egzistavo daug įdomių pogrindinių veiklų. Ne, neaptarinėsiu virtuvių ir jose verkiančių arba smigusių vyrų, kai vienintelė išeitis iš padėties (geležinės uždangos, draudimų, sekimų etc.) buvo dvasios (spiritus) išlaisvinimas spiritu. Ir visų tų vinilų vakarėlių, etnografinės ir žaliosios veiklos, bažnyčių požemių ar mašinėle perrašytų knygų, kurių nieku gyvu nebūtum radęs knygynuose. Lapkritis iš atminties išviliojo epizodus, kai būrelis entuziastų, vedamų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko, kūrė savąjį mitą apie unikalią, stebuklingą, užkoduotą baltiškąją sąmonę, glūdinčią pasąmonėje, ir apie tai, kad mums tereikia atrakinti tas paslaptis ir tapti bemaž šventaisiais, galinčiais sujungti pagonybę ir krikščionybę, nes abiejų pamatas yra sacrum, o ne profanum.Daugiau

Auris Radzevičius | Eilėraščiai

glo gly glou vou

paraidžiui – ant stalo trūksta gogolio galvos
miglos daugiau miglos daugiau miglos
sužymėtų kortų kaladės ir peilių mėtymui
kėdžių ilgom kojom šokiams sofų su giliais įdubimais
bus vakarėlis bus skimbčiojantis momentas
mėsa plonais griežinėliais ir raitelis be galvos su arklio nuotrauka
ir juodai geltonų linijų ritmas ir ritmika suglamžytoje paklodėje
bus tavo drėkstantis žvilgsnis tarp žvakių ir bus
Daugiau

Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas

Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Valdemaras Šoblinskas

Kalbininko Adomo Šoblinsko 80-osioms gimimo metinėms
Iš spaudai parengtos knygos: „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“

Kūčių ryto stebuklas

Anksti, dar iš tolo nepradėjus blandytis žiemos dangui, nausodiškiai kilo iš miego, žegnodamiesi vaikė į šoną nakties sapnus ir žiebė žiburį. Kas žibalinę smardino, kas balaną degė. Kieno kokie turtai.
Gaspadinės, peiliu nuo sauso pagalio atskėlusios šakaliukų, pūtė ugnelę kuknėje, krovė žabų, kaitė ant rinkių apvaladugnius katilus vandens, kad sušiltų per naktį išaušėję namai, o gyvuliams rastųsi drungno atsigėrimo. Įsitikinusios, jog ugnis krosnyje tikrai gerai įpūsta ir nebeužges, žadino jaunuomenę: laikas karunką giedoti. Vienas kitas ėjo kinkyti arklių, nešė į roges gūnias ir kailinius, skubinosi į bažnyčią Rarotų. Kiti nesivargino: ar čia kelias – tie du kilometrai iki Sedos? Miklios jaunos kojos, nors ir sunkiais klumpiais ar medpadžiais apautos, netruks tokį nieką numinti. Kai dideliu būriu į šventas Mišias einama, juk nebaisu nė sniego, į tuos klumpius prilendančio, nė vilkai tave užpuls…Daugiau

Naujos kartos cenzūra

Sandra Bernotaitė

„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“Daugiau