Zinovijus Zinikas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kalbino Igoris Pomerancevas

Zinovijus Zinikas. Todėl, kad aš – melagis

Rašytojas, radijo žurnalistas Zinovijus Zinikas 1945 m. gimė ir užaugo Maskvoje. 1975-aisiais iš SSRS emigravo į Izraelį, 1976-aisiais persikėlė į Jungtinę Karalystę. Daugelį metų dirbo BBC, yra daugybės romanų, apysakų, apsakymų ir esė autorius. Rašo rusų ir anglų kalbomis.

Zinovijau, jau daugiau nei 40 metų gyvenate JK, beveik visos jūsų knygos parašytos ten. Anglija, be abejo, labai rimtas ir stiprus literatūrinis užnugaris. Tačiau šiandien kalbamės apie kelionių žanrą. Kodėl jis toks populiarus D. Britanijoje? Kodėl ten kasmet išleidžiami milijonai egzempliorių knygų apie keliones?

Britui, sakykime, jaunam britui, išvyka į Indiją yra tarsi studijų metus vainikuojanti kelionė, tam tik­ra prasme, lyg diplomo įgijimas, nes tai – kelionė į praeitį. Dėl imperiškos praeities geografija tapo dvasinio gyvenimo dalimi, ir tai lėmė kelionių stiliaus pasikeitimą. Iki XIX a. britai, anglai, škotai, Didžiosios Britanijos salų aukštoji klasė, perkeldavo savo papročius į tą teritoriją, į kurią vykdavo ar persikraustydavo. Pasiimdavo su savimi ne tik arbatos servizus, kilimus, žinoma, tarnaitę, bet ir visą gyvenimo tvarkaraštį.

Šie žmonės kūrė mini Angliją, mini Škotiją, mini Velsą visiškai skirtingų šalių teritorijose. O štai XX, ypač XXI a., jaunoji karta vyksta į svečius kraštus, norėdama į juos pasinerti, tai yra, susilieti su vietos etnine kultūra. Didžioji Britanija, jau nekalbant apie Angliją, suprato, kokia iš tiesų maža yra ši šalis ir kaip stipriai jos praeitis susijusi su buvusiomis kolonijomis. Kai mudu dirbome BBC, tai buvo savotiška imperija, bet perversta iš išorės vidun. Ten skambėjo 33 kalbos, keliaudamas skirtingais koridoriais, galėdavai papulti į įvairias ​​buvusios Britanijos imperijos vietas.

Kelionių žanras turi savo klasiką. Jungtinėje Karalystėje – Jamesas Boswellas, Robertas Louisas Stevensonas, prerafaelitai, Johnas Ruskinas. Kuo nuo kitų kelionių užrašų, tarkime, vokiečių, prancūzų ar rusų, skiriasi angliškieji?

Britai – etnografai ir sodininkai iš prigimties. Tiesiog toks jausmas, kad jie pasaulį mato kaip sodą. Tai pasaulio katalogizavimas, jie tarsi Jeanas-Baptiste’as Lamarckas aprašė visų rūšių augalus, visų rūšių tautas. Britai labai retai supranta kitų tautų psichologiją. Jie jas atidžiai studijuoja, žino, kas ir kaip vyksta svečiose šalyse, tačiau dažnai yra stebėtinai akli ir nemato grynai psichologinių mechanizmų, veikiančių svetur. Tai pirma. Antra – būdami stiprūs, iš galingos tautos, Didžiosios Britanijos karūnos atstovai visur jautėsi kaip namie, nes, kaip minėjau, susikurdavo buitį, niekuo nesiskyrusią nuo jų dvarų, namų Londone ar gimtojoje grafystėje. Jie niekada nemanė esantys emigrantai. Tarkime, Grahamas Greene’as arba Anthony’is Burgessas beveik visą savo gyvenimą praleido Europoje, tačiau jiems net į galvą neatėjo laikyti save kokiais nors atėjūnais, tremtiniais, kaip nutiko, pavyzdžiui, Jamesui Joyce’ui. Nors jis neprarado savojo Airijos paso, bet save vadino išeiviu-tremtiniu; o juk jis ir buvo airių katalikas-tremtinys, bėgęs nuo klerikalų diktatūros gimtojoje šalyje.

Prieš 45 metus emigravote iš Sovietų Sąjungos, valstybės, kuri jau nebeegzistuoja. Ar emigraciją galima laikyti radikalia kelione?

Tai priklauso nuo to, kuris emigruoja. Iš tiesų, taikliai pasakėte, mes palikome šalį, kurios nebėra. Tačiau dar iki tol, kai ji nustojo egzistuoti, į ją nebuvo įmanoma grįžti. Man emigracija buvo kelionė į konkrečią valstybę, apie kurią daug girdėjau iš tuometinių dvasinių savo mentorių (vyresniųjų draugų, praėjusių stalinistinius lagerius) Maskvoje, į Didžiąją Britaniją. Savilaidos autorius, užsienio kalbų dėstytojas ir mūsų „rusiškasis Joyce’as“ Pavelas Ulitinas bendravo trimis kalbomis, antroji – anglų. Taigi, apie Londoną žinojau daugybę detalių, kurias dabar atveriu. Iš Ulitino ir Aleksandro Asarkano (teatro kritikas, kūręs atvirlaiškus-koliažus, juose vaizduodamas kiekvienos savo dienos kroniką), kurio gimtoji kalba italų, buvo galima sužinoti, kaip nuvykti iš Romos į Veneciją – Asarkanas žinojo visus pigius viešbučius ir nakvynės namus, nebrangius restoranus, nes Maskvoje skaitydavo italų komunistinę spaudą; šioji buvo gana laisva, pilna įvairių buitinių detalių. O Ulitinas labai gerai pažinojo Londoną ir kitas Didžiosios Britanijos dalis iš literatūros. Todėl tie pokalbiai priešais Maskvos dailės teatrą esančioje suvargusioje kavinėje „Артистическое“ ar šių žmonių butuose 1960-ųjų pabaigoje man buvo savotiškas sapnas, kurį vėliau staiga išvydau realybėje Jungtinėje Karalystėje. Tas pats nutiko ir su Jeruzale, nes pirmiausia vykau į ją, kad susitikčiau su fiktyviais savo giminaičiais. Apie tuometę Jeruzalę žinojau iš pokalbių su poetu, artimiausiu mano draugu Leonidu Joffe. Pirmiausia sukuriamas mitas ir miražas, kažkokių šalių vaizdiniai, kartais sapnuose, kartais kažkokiuose nerealiuose pokalbiuose, nes jų dalyviai tuose kraštuose niekada nėra buvę. Staiga patenki į tą bendravimo sapną ir atsibudęs regi, kaip viskas vyksta tikrovėje.

Dėkui Pedro’ui Calderónui, mes žinome, kad gyvenimas yra sapnas. Bet ar galima sakyti, kad sapnas – tai kelionė?

Tai priklauso nuo tavo gyvenimo filosofijos, o ji bėgant metams visiems pakinta. Aš žinau, kad su manimi vyksta įvairūs dalykai, susiję su kelionėmis, kurias tiesiogiai galiu numatyti savo sapnuose. Yra dvi pagrindinės mokyklos, aiškinančios sapnus. Viena jų, be abejo, sukurta Sigmundo Freudo: sapnas – tai užgniaužti norai, aistros, traumos, psichologiniai sunkumai, išgyvenami miego metu. O antroji mokykla priklauso senovės graikams. Sapnas – ateities numatymas. Graikai mąstė apie ateitį, o ne praeitį. Jiems sapnas – ženklai, simboliai to, kas su tavimi atsitiks. Aš iki pat brandaus sąmoningo žmogaus amžiaus visai nebuvau susipažinęs su Biblija; mes gyvenome ateistinėje šalyje, o Josifas Stalinas mėgo knygą „Apie senovės Graikijos dievus ir didvyrius“. Net Fiodoro Dostojevskio romanuose neskaitėme religinių pasažų, Dostojevskio apskritai beveik nebuvo. Ką ir kalbėti apie Bibliją – nežinojome Jėzaus Kristaus, tačiau gana kruopščiai studijavome senovės Graikijos mitus. Tai mano vaikystės prisiminimai. Todėl priklausau tai filosofinei mokyklai, kuri sapną aiškino kaip ateities numatymą. Esu patyręs ne vieną tokio pobūdžio situaciją, kai pranašystės buvo tiesiog nepaaiškinamos ir iki šiol vis dar veikia mane.