Jean Cocteau, 1923. Lino raižinys, 23 x 28,2
Zigmas Kalesinskas

ŽINOMAS, BET KITOKS JEAN COCTEAU

Prancūzų menininkas Jean Maurice Eugene Clement Cocteau (1889–1963) – garsus romanistas, dramaturgas, kritikas, kompozitorius, scenografas, grafikas, tapytojas, keramikos dirbinių meistras ir netgi bokso vadybininkas, tačiau save visada vadindavo poetu. Poeziją jis rašė visą gyvenimą ir išleido daugiau kaip 20 eilėraščių knygų. Lietuvoje menininkas labiau žinomas kaip rašytojas, pjesių autorius ir kino režisierius. Jeano Cocteau gyvenimas paženklintas daugybe pakilimų ir nuopuolių. Poetas dažnai nesugebėdavo atskirti realybės nuo fantazijos. Sutelkęs dėmesį į svajingą gyvenimą, jis visas liūdesio formas atmetė kaip gynybos mechanizmą, pasinerdamas į Paryžiaus bohemą. Menininko darbai buvo paveikti siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikybės ir opiumo. J. Cocteau buvo vos devyneri, kai nusižudė jo tėvas. Šis įvykis paskatino domėtis mirties tematika, kuri lydėjo jį visą kūrybinį kelią. Būdamas devyniolikos, išleidęs savo pirmąjį poezijos rinkinį „Aladino lempa” (La lampe d’Aladin), J. Cocteau greitai išgarsėjo. Dvidešimties jis jau pažinojo to meto įžymybes: Marcelį Proustą, André Gide’ą, Auguste’ą-Maurice’ą Barrès ir kt.

1908 m. jis susidėjo su rumunų-moldavų kilmės teatro ir kino aktoriumi Edouardu de Maxu. Pastarasis buvo tragikas, karaliavęs to meto Paryžiaus scenose. Naujasis draugas paskatino J. Cocteau rašyti ir tų pačių metų balandžio 4 d. „Teatre Femina“ išnuomojo salę jaunojo poeto debiutui. 1909 m. J. Cocteau susipažino su rusų impresarijumi Sergejumi Diagilevu, kuris vadovavo Rusų baletui. S. Diagilevas paskatino rašytoją išmėginti jėgas baleto žanre, sakydamas: „Nustebink mane!“. Vykdydamas šį pageidavimą, J. Cocteau parašė libretą egzotiškam vieno veiksmo baletui „Žydrasis dievas“ (Le Dieu bleu), kuris Paryžiuje ir Londone parodytas vos po tris kartus. Nors šiam scenos veikalui dekoracijas sukūrė Léonas Bakstas, choreografiją – Reynaldas Hahnas, muziką – Michelis Fokine’as, 1912 m. gegužės 13 d. „Châtelet“ teatre Paryžiuje baleto premjera patyrė fiasko. 1913 m. Londone muzika šiam kūriniui buvo sukomponuota iš Aleksandro Skriabino kūrinių, o choreografijos ėmėsi tuomet populiarus Kanados baleto šokėjas Wayne’as Eaglingas, tačiau ir toks bandymas atgaivinti kūrinį nebuvo sėkmingas. Tiesa, 1916–1917 m. su S. Diagilevu jie sukūrė dar vieną baletą „Paradas“ (Parade). J. Cocteau parašė libretą, P. Picasso’as sukūrė scenografiją, Erikas Satie – muziką, o choreografiją – Leonide’as Massine’as. Kuriant „Paradą“ J. Cocteau bendradarbiavo su Valentine’a Hugo, kūrusia rūbus ir kitiems E. Satie baletams. Deja, premjeros istorija pasikartojo – 1917 m. gegužės 18 d. Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“ „Paradas“ buvo nušvilptas, o aktoriai vos paspruko nuo nepatenkintos publikos. Tačiau po keleto metų baletas sulaukė didžiulio pasisekimo.

Po „Žydrojo dievo“ nesėkmės J. Cocteau susipažino su kompozitoriumi Igoriu Stravinskiu, tuo metu pasinėrusiu į „Šventojo pavasario“ kūrimą. 1914 m. poetas Stravinskį aplankė Šveicarijoje. Šio vizito metu pabaigė rašyti savo pirmąją prozos knygą „Potomakas” (La Fin du Potomak) – fantaziją apie būtybę, uždarytą akvariume.

1918 m. J. Cocteau užmezgė artimą draugystę su penkiolikmečiu prancūzų studentu Raymond’u Radiguet – susižavėjo ir įsimylėjo. Jie tapo labai artimi, bendradarbiavo įgyvendindami daugybę projektų ir netgi kartu leidosi į keliones, tačiau net ir intymūs jų santykiai niekada neperaugo į seksualinius, nes R. Radiguet traukė tik moterys. Karšta meilė jaunajam rašytojui padarė didelę įtaką J. Cocteau kūrybai ir gyvenimui.

O štai ankstyvą 1923 m. pavasarį du jauni neseniai susituokę menininkai – dailininkė, rašytoja Valentine’a Hugo (1887–1968) ir Jean’as Hugo (1894–1984), Victor’o Hugo proanūkis – paveikti Sigmund’o Freud’o teorijos ir ankstyvųjų siurrealistų okultizmo nuotaikų, pradėjo kviesti bičiulius į spiritizmo seansus savo bute Paryžiuje. J. Cocteau, Valentine’ą Gross supažindinęs su jos būsimu vyru J. Hugo ir liudijęs vestuvėse, noriai dalyvavo visuose jų rengiamuose pokalbiuose su dvasiomis. Prie apvalaus juodu laku dengto, gėlėmis dekoruoto stalelio jie kvietėsi Jėzų, Mozę, Dantę, Shakespeare’ą. Per šiuos spiritizmo posėdžius aiškiausios žinutės buvo skirtos jauniausiam svečiui – tada jau devyniolikmečiui R. Radiguet, tik išleidusiam savo skandalingąjį debiutinį meilės romaną „Velnias kūne“ (Le Diable au corps). „Neramumas augs kartu su genialumu“, – tvirtino dvasia. Ji sakė, kad Raymond’as turėtų mylėti Jeaną ir perspėjo: „Šlovė nepakeičia meilės net mirus, o aš esu Mirtis“. Kitą savaitę seanso metu buvo paskelbta galutinė Mirties deklaracija: „Aš noriu jo jaunystės“. Tokie Jeano ir Valentine’os susibūrimai sukėlė dalyvių pasipiktinimą ir po kelių bandymų ši grupelė atsisakė praktikų. Tačiau dar nepasibaigus metams atsakymai, kuriuos jie gavo seansų metu, buvo patvirtinti – jaunas rašytojas Raymond’as Radiguet gruodžio mėnesį mirė nuo vidurių šiltinės. Manoma, kad ir Valentine’a, ir Raymond’as užsikrėtė šia liga suvalgę austrių. V. Hugo anksčiau kreipėsi į gydytoją ir pasveiko. Kaip 1964 m. interviu „The Fiction Art“ ir „The Paris Review” pasakojo J. Cocteau, jis sėdėjo prie R. Radiguet lovos ligoninėje, o apleistas pacientas prognozavo savo mirtį. „Klausykite!“ – sušuko jis. – Klausykite baisaus dalyko! Per tris dienas mane nušaus Dievo kareiviai.“ Dėl ligonio gydytojai buvo nusiteikę viltingai. „Jūsų informacija nėra tokia gera, kaip mano, – sakė jiems R. Radiguet. – Įsakymas duotas. Aš girdėjau nurodymą.“ Dėl mylimojo kančių J. Cocteau vos tramdė ašaras ir protestavo, kad gydytojai nusiteikę taip optimistiškai. Jaunuolio mirtis rašytojui buvo stiprus smūgis, paskatinęs pradėti vartoti opiumą kaip eskapizmo įrankį. Narkotikai ir pastangos jų atsisakyti padarė didelę įtaką jo kūrybai. 1928 m. jis ėmė gydytis Priklausomybės reabilitacijos klinikoje ir vėliau parašė romanus „Baisūs vaikai” (Les Enfants Terribles, 1929) bei „Opiumas: narkomano dienoraštis“ (Opium: Journal d’une Désintoxication, 1930). Tačiau jo pasveikimas truko neilgai, opiatų poreikis buvo stipresnis už valią.

Žymos: