Scena iš R. Wagnerio operos „Zigfrydas“ Budapešto festivalyje „Wagnerio dienos“, 2019. Gáboro Kotschy'io nuotrauka
Julijus Grickevičius

„ŽIEDO“ VIDUJE

Mes per mažai žinome apie Richardą Wagnerį, per mažai jo kompozicijų skamba Lietuvos scenose, per mažai kalbame apie jo kūrybą. Regis, mūsų kultūroje tokio kompozitoriaus nėra. Taip netenkame tos operos meno dalies, kuri kartu su Albanu Bergu ir Richardu Straussu laisvinosi iš melodramiškumo, brendo ir augo pamatinių psichologijos, filosofijos idėjų aušroje. Jos skynėsi kelią į gyvenimą ne tik per kruvinus karus, revoliucijas, bet ir meną, ieškojusį naujų išraiškos formų, negailestingai griovusį sienas ir taisykles.Tačiau nemoralizuosiu. Wagnerio kūryba autoriui gyvam esant ir iki šiol kelia aistras bei prieštaravimus. Vis tik pradėdamas rašinių ciklą apie jo „Nybelungų žiedą“ (Der Ring des Nibelungen) arba tiesiog „Žiedą“, turiu apibrėžti savo santykį su šiuo kompozitoriumi. Taip, esu jo gerbėjas ir manau, kad „Žiedo“ teatrologija yra vienas įdomiausių ir įtaigiausių žmogaus per pastaruosius kelis šimtmečius sukurtų meno kūrinių.

Tačiau nuo ko pradėti rašyti apie šį autorių? Nuo jo biografijos, dešimties brandžiųjų operų, santykio su filosofija? Kalbėti apie sunkiasvorius (dažnai tiesiogine šio žodžio prasme) atlikėjus? Muzikos architektūrą? Siekį pakeisti tuo metu nusistovėjusį teatrą? Sukurti visus menus jungiantį totalų meną Gesamkunst­werk? Seksiu dar šiltais pėdsakais – neseniai savo patirtu pilnu „Nybelungų žiedo“ ciklu Budapešto festivalyje „Wagnerio dienos“.

Kelios pastabos apie vagneristus

Operos gerbėjai paprastai pasiskirsto į stovyklas. Net Wagnerio fanai dažniausiai jų turi ne vieną. Sakoma, kad šio autoriaus operų puristai, konservatyvieji gerbėjai, XX a. pabaigoje atvedė Wagnerio kūrybos populiarumą iki žemumų. Terminas, naudojamas apibūdinti nuosekliam, giliam ir pasišventusiam gerbėjui, vagnerizmas (wagnerism), anot BBC, tapo kone keiksmažodžiu, apibūdinančiu pompastišką, politinį, perdėm ambicingą ir bent valanda per ilgą veiksmą. Vagnerizmui mirus, arba bent pasitraukus į pogrindį, išryškėjo ir šviesiosios simbolinės netekties pusės. Wagnerio kūryba su nauja jėga grįžo į menininkų „žaliavos“ apyvartą. Konservatyvūs filosofai, tokie kaip Rogeris Scrutonas, bei radikalai, pavyzdžiui, Alainas Badiou ar Slavojus Žižekas, rašė apie šio kompozitoriaus aktualumą. Prisijungė ir kiti. Kanadietis Rodney’is Grahamas „Parsifalio“ muziką naudojo eksperimentams; viename jų keliolikos šios operos akordų seka virto matematiniu algoritmu, besitęsiančiu 39 milijonus metų. Taigi, Wagnerio vizija apie muziką be pradžios ir pabaigos beveik išsipildė. JAV videomeno pionierius Billas Viola išbandė savo idėjas „Tristano ir Izoldos“ muzikos fone – lėtai lūžtančios bangos ir ugnies kamuoliai.

„Žiedo“ pasaulis

„Nybelungų žiedą“ sudaro keturi veikalai – „Reino auksas“ (Das Rheingold), „Valkirijos“ (Die Walkure), „Zigfrydas“ (Siegfried) ir „Dievų sutemos“ (Gotterdamerung), trunkantys apie penkiolika valandų. Richardas Wagneris jį kūrė dvidešimt penkerius metus. Pagal kompozitoriaus sumanymą, ciklas rodomas tokia tvarka: įžanginio vakaro metu – „Reino auksas“, kitą dieną – „Valkirijos“, likę veikalai – su vienos dienos pertrauka. Nors šiandien neretai jie statomi atskirai arba, imantis viso ciklo, paliekami ilgesni laiko tarpai. Mano matyta versija vyko keturis vakarus iš eilės. Autorius savo kūrinio nevadino opera, kaip ir daugelio kitų savo veikalų. „Žiedas“ – Bühnenfestspiel – pjesė festivalio scenai. Istorijos siužetas remiasi germanų ir islandų mitologija bei sagomis, atrastomis Jacobo Grimmo (vieno brolių Grimmų) veikaluose. Kūrinį ir jo kompozitorių veikė XIX a. pabaigos Ludwigo Feuerbacho, Arthuro Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’ės ir daugybė kitų filosofinių bei politinių idėjų. „Žiede“ nėra konkretaus laiko, bet egzistuoja savitos taisyklės, veikia visos stichijos, sutinkamos pirmojoje operoje „Reino auksas“. Reinas yra pagrindinis gyvybės šaltinis. Pasaulį valdo vienaakis senasis dievas Votanas. Jo valdžios simbolis ir įrankis – ietis, išskobta iš pasaulio medžio, ant kurios runomis užrašyti Votano įstatymai. Šalia pasaulio medžio čiurlena išminties šaltinis. Votano žmona – Frika, šeimos židinio globėja. Jos sesuo Frėja – grožio deivė, auginanti aukso obuolius, dievų jaunystės eliksyrą. Griaustinį valdo Doneris, ugnį – Logė, o žemę – išminties deivė Erda. Dievai gyvena Valhaloje, pastatytoje milžinų Fasolto ir Fafnerio. Reino mergelės saugo stebuklingą auksą upės dugne. Kas turės jį – valdys pasaulį. Tačiau jį gauti gali tik mylinti būtybė. Šis nusistovėjęs „Žiedo“ pasaulis pakrinka, kuomet Alberichas, Nibelheimo požemių valdovas, pavagia stebuklingą auksą iš jo įprastos buveinės, nukaldina žiedą, o jį praradęs – prakeikia. Prakeiksmas veiks, kol auksas negrįš į savo pirminę vietą arba nebus išpirktas meile. Meilė yra visą jungianti, tai ir aistra, ir pasiaukojimas, ir artumas, ir teisingumas, atsvara galiai, valdžiai, savanaudiškumui. Prasidėjus žiedo kelionei įprasta tvarka suardyta. Pasaulio medis sunyksta. Išminties šaltinis išdžiūva. Dievų pasaulio pabaiga prasideda. Kiekvienas gamtos elementas, personažas ar simbolis turi savo muzikinę temą, leitmotyvą, kurių susipynimas, transformacijos, augimas glaudžiai siejasi su libretu ir paverčia muziką atskiru pasakotoju. „Žiedo“ partitūra – 180 leit­motyvų mozaika.

Žymos: