fbpx

ŽAIZDOS, SIŪLAI, RANDAI. KIPRO ČERNIAUSKO TAPYBOS DIALEKTIKA

VIDAS POŠKUS

Įsivaizduokime Francį Baconą (taip, taip – yra toks tapytojas, chronologinė jo CV amplitudė 1909–1992) bei jo įamžintą popiežių Inocentą X (tai įvyko 1953 Viešpaties metais). Net nesvarbu, kad ši Romos katalikų bendruomenės galva buvo nutepta ir nupiešta pagal tam tik­rą pirmavaizdį – Diego Velázquezo 1650-ųjų paveikslą. Taigi, įsivaizduokime, jog tūlas F. Baconas paėmė aštrų peilį. Tuomet perskrodė vidurius velaskesiškajam Bažnyčios hierarchui, ištraukė lauk žarnas, jas apžiūrėjo, užfiksavo (nupiešė, nufotografavo, nutapė), tada sugrūdo atgal, užsiuvo ir liko kontempliuoti operacinių siūlų.

Tokia tad yra jaunosios lietuvių tapytojų kartos atstovo Kipro Černiausko darbų visuma (tiesą sakant, norėjau sakyti kūryba, tačiau iš karto prikandau liežuvį supratęs, jog tai skambėtų pompastiškai, senamadiškai, kvailai). Taigi (ir čia be jokių reveransų ar ditirambų pereiname prie formaliosios dailėtyrinės analizės) – jos plastika primena beikoniškus velaskesiškojo popiežiaus pilvo srities, ištraukus iš jos žarnas ir sugrūdus jas atgal beigi mediciniškai užsiuvus, randus. Žinau, esu susidūręs, jog ne vienas aprašomas autorius arba tekstų apie jį skaitytojas dažnai nebūna patenkintas visais tais lyginimais ir palyginimais, kad ir K. Černiauską pakeliančiais (o gal nuleidžiančiais?!) iki baroko klasiko ar postmodernizmo korifėjaus lygmens. Betgi juk gyvename tokioje gadynėje, kuri kaip tas griliažinis tortas ar pyragas, pavadintas Napoleono vardu, yra susisluoksniavusi biskvitinių blynų bei kreminių pertepimų principu. Mes, kartu su K. Černiausku, anstatiškai būdami pačiame viršutiniame sluoksnyje, – it tie pabarstukai ar uogelės, – egzistuojame tik dėl viso bazinio pagrindo. Bet čia lyrinis-istoriografinis nukrypimas… Taigi, Kipro tapybos skambesys yra analogiškas randui. Palietus – skauda. Spalviškai – unikalu (bent jau viso kūno, jo odos kolorito atžvilgiu). Paties potėpio aspektu (o tapyboje tai yra oi, kaip svarbu!) – šiurpokai įtaigu, nemalonokai unikalu… Randišką šio menininko tapyseną apibrėžti galima dėl jos plastiškumo – potėpiai čia kuria tokio lengvai šiurpinančio šiurkštumo, spalviniai deriniai – haliucinogeninio svaigumo (tartum panyrant į afektą po šokiruojančio sužeidimo) iliuziją…

Bet pradėjome ne nuo to galo. Prieš randus būna žaizdos ir siūlės.

Manau, žaizdos kategorija yra ypač tiksli ir teisinga apibrėžiant, kokia yra K. Černiausko tapyba. Nes kas gi toji žaizda? Tai: 1) pjūvis; 2) skrodimas (perėjimas) iš–į. Banalu ir elementaru net sakyti, kad aptariamo autoriaus darbai (kaip ir dera žaizdoms bei jas sukeliantiems pjūviams ar skrodimams) yra skausmingi. Skausmingiausia tai, jog ganėtinai sudėtinga verbalizuoti to skausmo priežastį, poveikį bei savybes. Beje, jokiu būdu nereikėtų painioti skausmo su kančia. Nieko panašaus! Nes kančia būna ilga, juoda, beviltiška, negailestinga. Skausmas – tai trumpalaikis katarsis, po kurio paprasti dalykai – kad ir malkos su kepsnine – tampa Trojos ar Pompėjos liudininkų statusą pasiekusiais herojais.

Kur slypi K. Černiausko tapybos skausmas? Tame jau aptartame potėpyje ar minėtuose spalviniuose deriniuose, nerangokame (kaip Martino Ideno eisena) bet kurio vaizduojamo objekto pavidale? Pamatytame ir nutapytame kasdienybės įprastume?

Žvelgiant į tuos ryškiaspalvius regimojo pasaulio atvaizdus – tartum sudaužytų veidrodžių šukes, kupinas deformuotais judesiais krutančių vyriškų, moteriškų ir daiktiškų, dažnai – iškadruotų figūrų, regisi, jog matai pasaulį po ypač skausmingo potyrio. Konkretinant – gavus galvon kokiu akmeniu ar pagaliu, išgyvenus kažką ypač šiurpaus, aplinka bent ribotą laiko tarpsnį atrodo kažkokia kitokia – ryškesnė, nerealesnė savo realumu. K. Černiausko tapyboje tas skausmas išgaunamas pasitelkus pjūvį, veikiantį kaip Ockhamo skustuvas tapybos kūno atžvilgiu. Iš šios raiškos suvokimo būdų pasirenkamas tas, kuriam reikia mažiausia prielaidų. Pjaunama iš esmės. Tai tapyba dėl tapybos.

2020-05-21