Stanisławas Wyspiańskis Irenos Solskos portretas, 1904. Pastelė, 48 x 62. Iš Poznanės nacionalinio muziejaus archyvo. Publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Jolanta Miškinytė

Wyspiańskis, arba Kaip grūdinosi lenkų modernas

Jeigu tektų ilgai negalvojus įvardinti renesansiškiausią lenkų menininką, pirmoji galvon šovusi pavardė būtų Stanisławas Wyspiańskis – tapytojas, grafikas, vitražistas, architektas, interjero ir baldų dizaineris, poetas, dramaturgas, scenografas, teatro teoretikas, šiuolaikinio lenkų teatro tėvas. Meno vizionierius, rafinuotas intelektualas, Lenkijos praeitį savo kūryboje interpretavęs filosofiniu-metafiziniu rakursu, o dabartį vertinęs aistringo polemiko balsu.

2019-ieji Lenkijoje tapo Wyspiańskio metais, taip pažymint jo 150-ąjį jubiliejų. Netgi milžiniškose Krokuvos nacionalinio muziejaus erdvėse neišėjo vienu ypu sutalpinti viso kūrybinio šio modernisto palikimo. Jis stulbina, juolab žinant, kad Wyspiańskis mirė nesulaukęs nė keturiasdešimties. Tad po kurio laiko ekspozicija papildyta lig šiol visuomenei dar nematytais menininko jaunystės piešiniais, portretinėmis pastelėmis, knygomis iš asmeninės bibliotekos, išmargintomis jo škicais bei autorių dedikacijomis. Taigi, ne vienas Wyspiańskio kūrybos mylėtojas šią bene svarbiausią pastarųjų metų Krokuvos parodą aplankė mažiausiai du kartus.

Kultūrinės Lenkijos sostinės gidai vedžioja krokuviškius meno gerbėjus ir miesto svečius po Wyspiańskio vietas, kurioms – pati tuo įsitikinau – sunkiai užtenka dienos. Nors ir padejuodamas dėl užplūstančio nuobodulio, menininkas Krokuvoje praleido visą savo gyvenimą. Štai Jogailaičių universitetas – čia būsimasis lenkų dailės ir literatūros klasikas studijavo filosofiją. Štai Šv. Marijos bazilika, kur polichromijos darbams jį kaip išskirtinio talento mokinį buvo pasikvietęs pats Janas Matejko’a. Štai impozantiškasis Juliuszo Słowackio dramos teatras, sunkiai įsivaizduojamas be Wyspiańskio inscenizacijų, novatoriškų scenografijos sprendimų ir netgi uždangos. Kitados šios uždangos konkurse garsiam dailininkui Henrykui Siemiradzkiui pralaimėjęs tuomet jaunas Wyspiańskis ambicingai pareiškė: „Mano uždanga dar kabos šitame teatre.“ Jo pranašystė išsipildė praėjusiais metais – svarbiausio Krokuvos teatro scena pasipuošė pagal menininko parengtą projektą, ištisą amžių dūlėjusį archyvuose.

Štai vitražo muziejus ir tebeveikiančios dirbtuvės, kuriose buvo realizuojami šio žanro Wyspiańskio kūriniai. Paskui kopiame bene įžymiausio Krowoderskos gatvės namo laiptais, menančiais čia septynių kambarių bute su žmona ir keturiais vaikais gyvenus Wyspiańskį. Dabartinis buto savininkas išsaugojo vadinamąją Safyrinę dirbtuvę, t. y. autentišką kambarį, išdažytą menininko itin mėgta mėlynojo safyro spalva. Užtenka atverti duris į nedidelį balkoną, ir atpažįsti peizažinį Kosčiuškos kalno ciklą, kurį Stanisławas kūrė jau sunkiai sirgdamas ir nebegalėdamas iškelti kojos iš namų.

Nusipelniusiųjų kriptoje, kuri yra vienos įdomiausių Krokuvos barokinių bažnyčių – Šv. Mykolo Arkangelo ir Šv. Vyskupo Stanislovo – požemiuose, Stanisławas Wyspiańskis ilsisi šalia Lenkijos kultūros iškiliųjų – Jano Długoszo, Henryko Siemiradzkio, Jaceko Malczewskio, Józefo Ignacy’o Kraszewskio, Karolio Szymanowskio ir kt.

O štai legendinė avangardinio meno judėjimo „Jaunoji Lenkija“ buveinė – kavinė „Jama Michalika“, kurioje gurkštelime ano meto bohemos taip mėgto absento. Wyspiańskis dažnai užsukdavo čia popietinės kavos ir turėjo įprotį piešti tiesiai ant marmurinio stalelio paviršiaus. Kelneriai vis skųsdavosi, kad tuos piešinius labai sunku nuvalyti, tenka ilgai šiūruoti marmurą. Vienintelis būdas apsisaugoti buvo akylai stebėti, kad šiam garbiam klientui niekada netrūktų balto popieriaus bei anglies škicavimui. Tačiau apskritai Wyspiańskis, laikomas svarbiausia lenkiškojo modernizmo figūra, nebuvo bohemos žmogus, o ir alkoholio nemėgo. Kai sykį kažkas iš kompanijos paragino jį išgerti „dėl fantazijos“, šis patikino niekada jos nepritrūkstantis, o nuo degtinės jam tik galva įsiskaustanti.

Wyspiańskis sakė tiesą – jei jam ko nestigo, tai būtent vaizduotės ir įkvėpimo. Juo labiau, kad aplinkoje, kurioje brendo būsimasis lenkų modernizmo klasikas, šie bruožai laikyti skatintinomis ir lavintinomis vertybėmis. Menininkas gimė 1869 m. sausio 15 d. iš pasiturinčios giminės kilusios Marijos Rogowskos ir kuklaus valdininko sūnaus, skulptoriaus Franciszeko Wyspiańskio šeimoje. Kurį laiką Stanisławo vaikystė bėgo vienoje seniausių Krokuvoje – Kanoniczos – gatvėje, tiesiai Vavelio papėdėje. O pirmosios meno pamokos vyko sukiojantis tėvo dirbtuvėje. Deja, po Marijos tėvo mirties Wyspiańskiai niekaip neišsikapanojo iš vis labiau slegiančių finansinių sunkumų. Šeimos galva iš skulptūros uždirbo menkai, negana to, įklimpo į alkoholį ir vis mažiau kūrė. Džiova susirgusi Marija mirties patale paprašė savo sesers Joannos pasirūpinti septynmečiu Stanisławu. Tetos šeima buvo puikūs globėjai, užtikrinę berniukui ramius, šiltus namus, kur svarbią vietą užėmė didžiulė biblioteka ir pokalbiai apie meną. Tiesa, mokslai jam ne itin sekėsi, o šeštoje klasėje būsimasis dramaturgas netgi turėjo dvejetą iš… lenkų kalbos. Tačiau dar gimnazijoje visiems buvo aišku, kad jaunasis Wyspiańskis taps menininku.

1887 m. jis kartu su savo bendraklasiu, vėliau taipogi garsiu lenkų dailininku Józefu Mehofferiu įstojo į Krokuvos dailės akademiją, o sykiu pradėjo filosofijos studijas Jogailaičių universitete. Akademijoje Wyspiańskis iškart tapo vienu geriausių studentų, gyvojo klasiko Jano Mateikos favoritu. Jis anksti susidomėjo meno restauravimu, tad noriai priėmė J. Mateikos ir garsaus architekto Tadeuszo Stryjeńskio pasiūlymą prisidėti dekoruojant svarbiausią miesto bažnyčią – Šv. Marijos baziliką. Čia uždirbti pinigai ir J. Mateikos skirta stipendija leido jaunajam menininkui išvykti į kelionę po Italiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Čekiją. Namo Stanisławas grįžo įsitikinęs, kad tolimesnės studijos akademijoje į tobulėjimą jo nebeveda ir, nepaisydamas J. Mateikos atkalbinėjimų, kartu su bičiuliu J. Mehofferiu leidosi į Paryžių.

Žymos: