fbpx

Who cares? Ar menininkas ieško kančios?

Julius Keleras

Tikras poetas visada turi savyje nešiotis žaizdą. Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto. Taip, taip, girdėjome. Ir ne sykį, kaip, tikiu, ir jūs.

Kūrybinės psichologijos akiratyje kančios (sielvarto, skausmo, kentėjimo) motyvas visada buvo aktualus ir įvairiais rakursais siejamas su menininku, jo asmenybe – neigtų tą menininkas ar ne. Populiariojoje kultūroje (TV show, serialai, easy listenings) gal labiau derėtų kalbėti apie pastangas (nes jos skirtos trumpalaikei maloniai žiežirbai, patenkinančiai tam tik­rą mass media auditorijos dalį, ergo, nė iš tolo nepretenduojančią į meninę (o kas, o kas yra menas?) erdvę).

ŠM (šiuolaikinio meno) diskursas, žinoma, leistų, ir netgi įpareigotų, sujaukti įprastas ribas, takoskyras – kartais itin kūrybingai, kartais tiesiog buldozeriškai ar racionaliai (nes „projektas paremtas“) spaudžiant iš š… vašką, norint pademonstruoti naujybės galią, jos tariamą ar tikrą poveikį. Abu organiniai elementai, kaip žinome, natūraliai gamtai neišvengiami ir būtini, nors ŠMinis diskursas vienišam nelaimėliui gali kartais susirodyti kaip sistemingas bandymas izoliuoti jį nuo suvokiamo ir tikro meno, ergo, ir nuo tikro gyvenimo, kuris pagal subjekto poreikius vienaip ar kitaip yra jam susietas su meno zona.

Čia visai neketinu įsileisti į nepabaigiamas diskusijas apie šiuolaikinį meną, kuris bent jau vizualumo lankose daugeliu atveju tapo instituciniu, hermetizavosi ir šviesmečiais nutolo nuo gyvą emociją privalančio skleisti objekto. Toks menininkas ar naujakalbiškai paslaugų tiekėjas, irgi, ir visai neromantiškai, kenčia, geiste geisdamas patekti į isteblišmento panteoną, atsidurti (t.y. išsidrėbti ant sofkos) tame patogiame diskurse ir būti finansiškai bei visaip kitaip karjeriškai išganytas. Išgyvenimas, emocija postindustrinėje epochoje tapo sudėtingu manipuliaciniu dariniu, su kuriuo susidūręs žiūrovas (mano kompiuteris vykusiai jį taiso į beaistrį žiūroną) dažniau nei dažnai pasijunta nepakaustyta blusa, šokinėjančia Guliverio kišenės dugne. Ar menas dehumanizavosi institucine naujakalbe, kitos, matyt, nemokėdami, tegul atsako meno kuratoriai, o meno vartotojas žiūronas tuo metu neretai pats parodoje ar projekto prezentacijoje išgyvena ilgą psichosomatinę kančią, nepatirdamas žadėto ir apvalančio katarsio. Na, bet neabsoliutinkim. Meno kuratorius meno kuratoriui nelygus. Krematoriumai irgi skiriasi savo pajėgumais. Čia būtų vieta ir laikas primirštai Gertrudei Stein: „Rožė yra rožė yra rožė yra rožė“ (1913).

Grįžkime prie kančios fenomeno, žymiai įdomesnio nei nekrofiliško buhalteriškumo bei panašiai sėkmingų meninių projekcijų variantai ir variacijos, kurias (be)viltiškai ir nepaliaujamai gainiojasi finansų nestokojančios šiuolaikinio meno kurijos, o kas galėtų paneigti, ir mielos, rinkai pritaikytos furijos bei jas lydintys elegantiški demonai? Who cares? Palikim mirusiems laidoti savo mirusiuosius.

Kančios motyvas nuo pat žmonijos meninės kūrybos pradžios yra susijęs su savivoka, savirefleksija, ambicijų, pastangų ir galimybių erdve, kuriame kūrėjas bando išskleisti sparnus. Sekasi ar ne, kokio pločio ir kokybės jo sparnai, ar esama gamyklinių garantijų – jau kitas klausimas.

O jei rimtai, pamenu vieną iš begalinių prisimintinų susitikimų su Sigitu Geda, lietuvių poezijos guru (bet kokie superlatyvai čia sveikintini).

2020-08-22