Vytautas Rubavičius | Poezija

akimirkos properšoj

apsvaigę iš laisvės šviesos
kuri vasarą dosniai nuliedavo
palangon sugužėjusius kūnus siautulio šventėn
paryčiais žolynuose blėsdavo kimūs nakties šnibždesiai
aistringi atodūsiai užmirštų gyvenimų draiskanos
kol apvalanti saulės šviesa užliedavo miestą ir parkus

bendravome atviro kodo jausmais
nereikšmingais šypsniais nuojautų geiduliais
susitikdavom ir išsiskirdavom atsiduodami jūros bangų malonei
skaityklėlės vėsa inostrannaja literatura kelios poetinės ištarmės
kurių nepaliauji kartoti svaigus puodelis kavos
susitikimai „ant akmenų“ prie kurių susiburdavo
visi „ilgaplaukiai“ – kas kaip ir pas ką – valkatavimo žinios
pliažo smėlis futbolas leidžiantis saulei
kai lengvas vakaro vėjas vis nekantriau glosto kūną
vėstančių kopų palaima nepažįstamų lūpų lapeliams plevenant
ir laikui tekant pro šalį

niekaip negalėjome įsižiūrėti vienas į kitą jaučiau
šalimais tavo didelį kūną ir kartkartėm veriantį žvilgsnį
tamsų ir tiesų be jokios užslėptos minties
tarsi būtum kažkam pasiryžus ko man nelemta suprasti
skydo balsų šurmulys žiebėsi pirmosios žvaigždės
ilgėjo pirštų šešėliai vis aistringiau
ėmė ulbauti butelio fleita ir nutilo
kopų vėsos prislėgta – neįžiūrėjom veidų
lūpos ir pirštai tikriau pažinojo pasaulį
sušnibždėjai – ne čia
pasivaikščiokim – ir vyno aitra atvėsino

ėjome mėnesio glostomi
alėjų šviesų paliūliuojami
ėjom ir ėjom kol kritom į žolę –
prisišaukėm lietų galingą
nuogi sidabriniai
gal kaip tik tą akimirką
vieną vienintelį mirksnį ir buvome
nuplauti kad išliktume atmintyje
baltesni net už sniegą beveidžiai
neįrašyti į jokią gyvenimo kroniką
anei likimą

paveikslas:
pakylėjimas
skradžiai

1
saukia
iš pačios kūno ertmės
iš juodosios
iš čiulpiančios laiką skylės
blizgiais vočių votais
nudabintos

2
eina kẽliais
pilvais keliauja krūtinėmis
šliaužia liežuviais ir ryja
pirštais ir kūno ertmėm
nusimesdami išnaras
vočių votams mėsingiems
paskimbčiojant

3
sukas kelias ir kyla
prie atnašavimo sosto
ir minios drausmingai – kẽliais
smaigstydamos žvilgsniais
nuogybėj mėsos išmirkytais
kad pagarbintum
ir atsiduotum
bedvasis

4
spalvingoje
sosto aukštybės tamsoj
veidas praamžis – kasdienis
vypteli
vadinasi –
              mūsų
5
saukia
iš visų vidurių
pliekia vytintu sielų bizūnų
kad neužmirštumei paaukot
prakeiksmo šventės ekstazėj
net slapčiausios
tau skirtos
angelo sargo plunksnelės

Žymos: