Ievos Mekšrūnaitės nuotrauka
Kalbino Andrius Ropolas

Vytautas Biekša: „Architektas gali tik feilint“

Su Vytautu Biekša susitikom šeštadienio popietę „Processoffice“ architektų studijoje, kurioje jis yra vienas iš trijų partnerių. Kampe buvo suręstas parodos, prie kurios jie dirbo, prototipas, ant lentynų sukrauti maketai, o erdvėje tankiai sustatyti darbo stalai – pastarieji metai studijai buvo sėkmingi. Jie laimėjo keletą didelių projektų – Kėdainių tilto Kaune ir Kauno rotušės rekonstrukcijos konkursus. Didžiausias „Processoffice“ proveržis įvyko nugalėjus Latvijos nacionalinio muziejaus konkurse 2010 m., kai dar jauni ir mažai žinomi architektai pasiglemžė labai patrauklų projektą, pasiūlydami radikalią strategiją – palikti pastatą tokį, koks jis yra. Tai iki šiol ryškiausias studijos darbas, kartu gerai iliustruojantis jų požiūrį į architektūrą. „Processoffice“ projektai kuriami labai gerai įvertinus aplinką ir tai, kas joje yra. Atrodytų, kad taip dirba dažnas architektų biuras, tačiau realybėje į kontekstą atsižvelgiama tik iš dalies – tiek, kiek to reikia norint gauti statybos leidimą. Kitas dalykas, kurio sėkmingai išvengia ši komanda – darbas su pseudokontekstu, kuomet naiviai įsivaizduojama, kad Lietuvoje galima įdiegti olandišką planavimą, šveicariškas detales ar danišką gyvenseną, o tai ypač gaju šiuo metu, kai internete galima išvysti daugybę puikių, pavydą keliančių pavyzdžių. Pokalbio su V. Biekša metu tapo aišku, kad jis, o kartu ir biuro komanda suvokia, jog tokie užmojai nerealūs, todėl reikia geriau suprasti, kas unikalaus yra gimtojoje šalyje ir kaip esamus trūkumus paversti privalumais. Galbūt todėl studijos darbuose galima įžvelgti, kad svarbiausia – ne spalvos, madingos formos, medžiagos, šmaikšti idėja, bet strategija – taktiškai aiškiai ir paprastai išdėliotų elementų, funkcijų ar srautų derinys, apie kurį paskui atsiranda estetika bei formos. Latvijos nacionaliniame muziejuje tai buvo strategija išorę išsaugoti nepakitusią, Kauno Kėdainių tilto konkurse – pėsčiųjų ir dviračių taką palikti tik vienoje Santakos parko pusėje. Akivaizdžiai kontroversiškuose projektuose, kaip Gintaro Songailos pastatai ar Vilniaus oro uostas, V. Biekša mato daug įdomių momentų, kurių neverta nurašyti, priešingai, juos reikia studijuoti ir geriau suprasti. Nes, perkandę šiuos mums būdingus dalykus, geriau pažinsime save pačius.

Susitikome ne aptarti „Processoffice“ projektus ar darbo stilių – tai tiesiog buvo dialogas apie dabartinę architektūros bei architektų padėtį, bandymas geriau suvokti visą mus supantį chaosą ir iš kur atsiranda poreikis kurti nepastebimas architektūrines intervencijas. V. Biekša pokalbį pradėjo iškart plėšdamas politiškai korektišką architekto kaip didaus kūrėjo, žmogaus, galinčio pakeisti visuomenę ir architektūrą kaip idealizuotą meno sritį, kaukę. Viso interviu metu galima buvo justi kritišką požiūrį į architekto profesiją, tačiau tai nepriminė bumbėjimo, jog viskas blogai, veikiau nuoširdų susidomėjimą, kodėl taip yra, norą visą šią situaciją suprasti. Kaip pačioje pokalbio pabaigoje pasiūlė V. Biekša – galbūt mes čia, Lietuvoje, Vilniuje, jau turime labai konkretų naujosios architektūros manifestą, kurio visai nepastebime ir neįvertiname?

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę architekto situaciją?

Architektas yra visiškai apgailėtinas personažas. Ir galios prasme, ir komerciškai žiūrint, kokias mes prisiimam rizikas, kiek uždirbam pinigų, koks yra mūsų atsakomybės ir užmokesčio santykis – tai visiškai neadekvatu. Bet kažkaip per šį naivumą, kurio jokiais būdais nereikia nuvertinti, kai kas pavyksta. Jeigu nori valdyti savo projektą, sprendimus, ne vien interjero dizainą, turi būti ne tik samdomas architektas, pavaldus generaliniam projektuotojui, rangovams, realiai formuojantiems dienotvarkę, viską derinantiems su miestu, bet privalai eiti priekyje ir prisiimti dar daugiau atsakomybės.

Ar per tą laiką, kol dirbate architektu, įvyko kažkokių pokyčių?

Man sunku pasakyti, ar per pastaruosius 15 metų architektų esminė paskirtis kažkaip pakito. Iš esmės niekas nesikeičia. Tiesa, kalbant apie architektūrą, projektų lygis gerėja, taip pat atsiranda proveržis miesto supratime. Pradedama suvokti, kad taškinis užstatymas ir automobilių stovėjimo aikštelės perimetru nėra idealus sprendimas. Bet kur Lietuva mirtinai atsiliko, tai viešajame sektoriuje, kuriame mūsų biuras daug dirba. Nesukurta gera viešųjų pirkimų infrastruktūra. Pernai galbūt buvo tie metai, kai skelbta daug konkursų, tačiau, lyginant su Estija, kurioje bene kas mėnesį atsiranda po naują konkursą mokyklai projektuoti, supranti, kad mes velkamės užnugaryje.

Žymos: