Erika Drungytė

Vivaldis ir onoras

Na, žinoma, kai tik nutinka laikas rudeniop, visi tuoj puola linksniuoti amžinąjį metų laikų motyvą, kurį geriausiai „sugrojo“ Antonio Vivaldis. Sovietmečiu buvo galimybė klausytis Lenkijos radijo laidų, viena jų – „Keturi metų laikai“ – visada prasidėdavo atitinkamais įžanginiais garsiojo koncertų ciklo akordais, o ikoninis italų kompozitorius ilgam įsitvirtino kiekvienoje virtuvėje, supratusioje daugiau nei bežodžio animacinio filmuko „Bolek i Lolek“ pavadinimą. Niekas nežino, kodėl lenkams Vivaldis buvo toks savas ir jų šalyje toks populiarus. Kaip ir Mykolas Kleopas Oginskis, kurį jie laiko tautiečiu ir įrašo į savo kultūros istoriją drauge su polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“.

Šlėktystės istorijos panoramoje riba tarp mužikų ir didikų Lenkijoje buvo gana aiškiai pabrėžiama ne tik iki Antrojo pasaulinio, bet ir komunistinio Jeruzelskio režimo vėliavų fone. Galbūt barokas, skambėjęs taip didingai, pakiliai, rafinuotai ir kilmingai, glostė sentimentais gyvą tautos atmintį. Tam tikros manieros, bendravimo kultūra, temos ir žodynas, kuriuos pietinė Lietuvos dalis netrikdoma stebėjo ekranuose žiūrėdama kaimynų televiziją, neabejotinai signalizavo, kad Varšuva yra arčiau Vakarų Berlyno nei rytų Minsko, nors atstumai bemaž vienodi. Daugybė dalykų, kuriuos lenkiškai suprantantys galėjo išvysti ir išgirsti be vargo, labai ryškiai skyrėsi nuo „Žydrojo žiburėlio“ (naujametė Maskvos TV laida) muilu putojančios popsinės banalybės, nors ją, žinia, ir šiandieną per automobilių langus eterin pila lietuvių jaunimas, nė karto tų „žiburėlių“ nematęs, bet keistai prijunkęs prie prasčiausios kokybės pieną tiekiančio ir skysčio gausa pritrenkiančio papo.

Pašiepiantis posakis „co to ja, co to moja kamizielka“ radosi norint įgelti sulenkėjusiems ir todėl savo poniškumą pabrėžiantiems lietuviams. Tačiau kodėl iki šiol „ponystės“ taip bijoma, o valstietiškąją kultūrą norima parodyti doresne, teisingesne, tikresne? Kas lietuviui įpūtė nuolankiai nusižeminusio, amžino vargšo sindromą, kuriuo jis dar ir didžiuojasi? Mėginant nusverti svarstyklių lėkštę, prie „kamizielkos“ argumento apie „blogą“ lenkų charakterį įprasta pridėti ir „onoravumą“, suprask, išdidumą, užsispyrimą, ambicingumą, nors iš tiesų šis žodis reiškia „garbingas“. Net ir genialiuose meno kūriniuose nesunku palyginti santykio su šiomis savybėmis skirtumus, na, kad ir pažiūrėjus Andrzejaus Wajdos „Poną Tadą“ ir Balio Bratkausko „Tadą Blindą“.

Jei Adomas Mickevičius savo „Poną Tadą“ būtų parašęs lietuviškai ir dabar nereikėtų iš lenkų versti mūsų savimeilei tokios brangios eilutės „Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“, galbūt drąsiau ir aiškiau artikuliuotume savo pozicijas tiek istorijos, tiek kultūros lauke. Bet jei jau jis taip, tai ir mes nenusileisime, piktdžiugiškai pagrūmosime, kad iš mūsų ne tik lenkai, bet ir baltarusiai nori atimti lietuviškosios tapatybės subjektus, objektus, ženklus ir artefaktus. Tiesą sakant, tikrai – o kam mums „onoras“, Vivaldis ir Oginskis? Taip jauku ir saugu su savais šlageriais, latvių Jūrmaloje šviečiančiomis Rusijos estrados žvaigždėmis bei TV ekranuose retransliuojamais „Žydraisiais žiburėliais“…

Žymos: