Vladas Rožėnas laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą. Romanas „Viskas gerai, aš dar jaunas“ knygynuose pasirodys pradėjus kristi lapams ir parduotuves purtant sąsiuvinių bei penalų karštligei. Idealus metas naiviam giminaičiui ar pasiklydusiam jaunuoliui padovanoti šią motyvacinę knygą apie dribsnius, filosofiją ir pasiutligę.

Romano ištrauka

10:10

– Kaip, kaip sakot? – sumikčiojo Robertas. Jo veidas lengvai perskaitomas, vienas tų, kurie nepaslepia jokių emocijų. Vešlūs it gruzino antakiai pakelti iki pat retėti pradėjusios plaukų linijos, burna išsišiepusi, lyg akys žiūrėtų į ryškią šviesą. Ir dabar jo veidas išdavė didį liūdesį.

„Nemanau, kad tai gali būti kam nors įdomu“, – prieš penkiolika sekundžių įvertino moteris kitoje stalo pusėje. Vilkėjo šviesiai rudą švarką, dar labiau praplatinantį jos ir taip tvirtus pečius, ant viršutinės lūpos lyg druskingi ūsiukai blizgėjo prakaito lašeliai. „Ką?“ – garsiai nusistebėjo jis prieš dešimt sekundžių, nors eidamas čia būtent tokios įvykių sekos ir bijojo. Po penkių sekundžių tylos, kurios metu prodiuserė viena ranka sklaidė jo scenarijaus lapus, taip atsainiai keldama vieną nuo kito, kad nebūtų spėjusi nieko juose perskaityti, net jei būtų viena tų greitojo skaitymo čempionių, „Nusikaltimą ir bausmę“ perverčiančių per pietų pertrauką, Robertas nusprendė pakeisti toną, nes bet kokios viltys prasimušti kino industrijoje, net ir turint omenyje ką tik išgirstą kritiką, vis dar buvo jos rankose. Praėjo dar penkios sekundės, Robertas bandė suformuluoti konkretų klausimą.

Neatrodė, kad pašnekovę nejauki tyla trikdytų ar keltų norą prabilti. O jei ir kėlė, pagundoms ji buvo atspari. Ant stalo ekranu į prodiuserę atsuktas nešiojamas kompiuteris liudijo, kad jis čia priimtas trumpam, ir jos akys, pirštams vis dar mechaniškai knebinėjant scenarijų, jau slinko iš kairės į dešinę, skaitydamos ekrane tai, kam savo laiką ji norėjo skirti labiau.

– O jeigu…

Prodiuserė pakėlė akis. Kadangi prasižiojo prieš sugalvodamas, ką nori pasakyti, jis akių kontakto išvengė ir apsidairė po biurą, tarsi ieškotų konkretaus žodžio. Kas, be abejo, rašytojui irgi nebuvo pati geriausia reklama. Ant sienų kabojo senų, pigių filmų plakatai, kažin ar turėję kokį nors ryšį su trumpalaike biuro nuomininke bei citata apie iššūkius, kurios Robertas nespėjo perskaityti.

– O kas fundamentaliai… – iškart pasigailėjo tai pasakęs, nes „fundamentaliai“ sako tik kvaili žmonės, bandantys pasirodyti protingais – …blogai?

– Na. Visų pirma, tu rašai apie rašytoją…

– Taip?

– Rašytoją, kuriam sunkiai sekasi rašyti, – kitame aukšte Robertas išgirdo atitraukiant kėdę – gali būti, kad čia sienos kartoninės ir pokalbyje klausytojų teisėmis dalyvauja visas pastatas.

– Taip.

– Turbūt nėra labiau klišinės temos negu rašytojai, kuriems nesiseka rašyti.

Jis susiraukė ir susimąstė. Ore sklandė kvapas, kurio niekaip negalėjo priskirti jokiam objektui – panašu į puvėsį, nors nesimatė, nei kas galėtų pūti, nei kodėl. Robertą sodrūs kvapai visuomet blaškė.

– Pavyzdžiui? – paklausė nevalingai šiek tiek stačiokišku tonu. Tokiomis akimirkomis Robertas suprasdavo, koks sudėtingas ir painus organizmas yra žmogus, kiek daug raumenų ir ertmių reikia kontroliuoti, norint pateikti aplinkai tokią savo versiją, kokią nešiojiesi viduje. Jo net veidas nemokėjo paslėpti savijautos, o veidas – tai tik pati pradžia. Kažkur skaitė, kad melą išduoda kojų judėjimas, todėl meluodamas stengdavosi pėdas išlaikyti ramias, bet ne pernelyg ramias, nes tai irgi įtartina. Taip pat nekelti akių į viršutinį dešinį kampą, nes visi žino, kad tai išduoda proto norą pasiekti kūrybingesnius (melagingesnius) smegenų kampučius. Vien šios dvi funkcijos reikalaudavo iš jo tokio įtempto mąstymo, kad Robertas visiškai pamiršdavo ne tik kontroliuoti savo veido raumenis, bet neretai ir patį melą, dėl kurio pradėjo visą pasiruošimo procesą.

– Pavyzdžiui, pfff, – prodiuserė purkštelėjo ir susimąstė, nors vis dar spoksojo į ekraną, – esi matęs „Bartoną Finką“?