Eglė Petreikienė

Vinilo mirtis ir gyvenimas

„Išmokykite savo vaikus kolekcionuoti plokšteles, ir jie niekada neturės pinigų narkotikams“, – teigia vinilo liaudies išmintis. „Hmm, kokių tik priklausomybių nebūna“, – sakysite, nė nenujausdami, kad vinilizmas plinta it kokia liga (na gerai, sušvelninkim – mada), o plokštelių įrašų aistruolių (vinyl junkies arba vinilo narkomanų) amžius vis jaunėja. Kas atsitiko, kad šis formatas, dar neseniai laikytas merdinčiu, per pastarąjį dešimtmetį atsigavo taip, jog kasmet atsiriekia vis didesnę muzikos leidybos pyrago dalį? Tai atima amą ne tik skaitmeninių įrašų gamintojams, rinkos analitikams, bet ir apžvalgininkams, kuriantiems vis skambesnes straipsnių antraštes: „Vinilo pardavimai nemirė: „naujas“ milijardo dolerių muzikos verslas“ („Forbes“) arba „Vinilas – tai vintažas ir ateitis: naująją kartą šildo sena muzikos forma“ (CNBC).

LABAS, TAI – FONOGRAFAS

Muzikos įrašai plokštelėse laikomi senienomis. Vintažo vertę lemia metai ir jį apipynusios autentiškos istorijos. Vargu, ar daugelis žino, kada padarytas pirmasis analoginis garso įrašas.

Žurnale „Scientific American“ (1896-07-25) buvo rašoma, kaip į šio leidinio redakciją 1877-ųjų gruodį atvykęs jaunuolis be jokių išsamesnių paaiškinimų redaktoriams ant stalo padėjo nedidelę mašiną ir be ilgų ceremonijų pasuko jos rankenėlę. Didžiausiai susirinkusiųjų nuostabai, mašina prabilo: „Labas rytas. Kaip sekasi? Ar jums patinka fonografas?“ Prietaisas, apie kurį tuo metu buvo tiek kalbėta ir rašyta, prisistatė pats. Jaunuolis, atnešęs šį stebuklingą aparatą, buvo Thomas Alva Edisonas, o fonografas – jo naujausias išradimas.

Šiemet vasario 19 d. sukanka 140 metų genialaus išradėjo patentui – „kalbančiai mašinai“, tapusiai gramofono pirmtaku. Iš pradžių T. Edisonas planavo garsą įrašinėti adatėle disko paviršiuje, tačiau šios minties atsisakė, nes, artėjant disko centro link, linijinis greitis mažėja, tad jis pasirinko cilindrus. Fonografas garsą įrėždavo adata kintamo gylio grioveliais ant vertikalaus cilindrinio paviršiaus. Tokiu pat būdu grioveliu judantis adatos smaigalys ir atkurdavo įrašą. Įdomu, kad T. Edisonas fonografą laikė mylimiausiu iš visų 1093 savo patentuotų išradimų.

Po dešimties metų (1887) Emilis Berlineris užpatentavo gramofoną – prietaisą, atkuriantį garsą, įrėžtą spirale disko paviršiuje. Pirmųjų gramofonų garso kokybė buvo prastesnė nei fonografų, tačiau jie sparčiai tobulėjo, be kita ko, plokštelės užėmė mažiau vietos nei cilindrai. Štai kokią šios aparatūros ateitį 1888 m. numatė jų kūrėjas: „Standartinis garso atkūrimo prietaisas, paprastas pagaminti ir lengvai valdomas, bus parduodamas priimtina kaina. Kas tokį turės, galės įsigyti visą fonogramų asortimentą, nuolat didinamą, apimantį recitacijas, dainas, instrumentinius solo ar įvairius orkestrų įrašus. Kiek-viename mieste bus bent vienas biuras, turintis reikiamos komplektacijos įrašantį gramofoną. Asmenys, pageidaujantys įamžinti savo balsą, atsistos prieš „piltuvėlį“ ir po tam tikro signalo dainuos, kalbės arba gros kokiu nors instrumentu. Jiems teks palaukti, kol bus sukurta plokštelė, o kai ji bus tinkama, elektrotipijos ar liejimo būdu bus pagaminama tiek jos kopijų, kiek tik norėsis.“

Gramofono pavadinimą, vartojamą daugelyje Vakarų šalių, Rytų Europoje ilgainiui išstūmė „patefonas“, žodis siejamas su „Pathé“ (Société Pathé Frères) – prancūzų brolių „Pathé“ kompanija, gaminusia fonografus, gramofonus bei kinematografus.

Patyręs įvairias permainas praeitame amžiuje, audiodiskas tapo pagrindine garso įrašų laikmena ir šioje pozicijoje išsilaikė iki pat XX a. pabaigos. Dvipusės šelako plokštelės (šelakas yra natūrali derva, kurią išskiria tropiniai vabzdžiai – lakiniai kirminai), grojančios 78 apsukų per minutę greičiu, buvo populiariausias muzikos įrašų formatas pirmajame–šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.

Pirmąją ilgai grojančią (long-playing arba LP) 33 aps./min. plokštelę, įrašytą mikrogrioveliais vinilo diske, 1948 metais sukūrė kompanija „Columbia Records“, o dar po metų įrašų studija „RCA Victor“ pristatė mažos trukmės, bet patogų 7 colių 45 apsukų vinilinį singlą. XX a. 6-ajame dešimtmetyje šie du nauji formatai visiškai išstūmė 78 apsukų šelako diskus. Lyginant su pirmtaku, vinilo kokybė pasirodė daug geresnė ir gaminant, ir atkuriant muzikos įrašus. Jei naudojama patefono galvutė su gera deimantine adata, pritvirtina ant lengvo, tinkamai sureguliuoto tonarmo (garso ėmiklio svirties), tuomet ši laikmena yra ilgalaikė. Klausant vinilų, saugomų nuo dulkių, brūkštelėjimų ir įbrėžimų, beveik nesigirdi traškesių. Iš pradžių naująsias plokšteles gamintojai pernelyg optimistiškai reklamavo kaip „nesudaužomas“. Tokios jos nebuvo ir nėra, tačiau vinilas tikrai mažiau trapus nei šelakas.

„Kai kas bando man įrodyti, kad CD yra geriau nei vinilas, nes neturi paviršinio traškesio, – pasakoja Johnas Peelas, ilgiausiai dirbantis „BBC Radio 1“ didžėjus, – aš sakau: klausyk, bičiuli, gyvenimo paviršius taip pat traška.“

NOSTALGIJOS DULKĖS ANT JUODO DISKO

Ar išsaugodama savo gilioje jaunystėje sukauptą fonoteką galėjau pagalvoti, kad bemaž po trisdešimties metų tapsiu labai „madinga“? Pirmasis mano šiandieninės kolekcijos šimtukas mena tuos laikus, kai, vos pasklidus gandui, kad užvežė čekiškų, lenkiškų ar rytų vokiečių įrašų, Laisvės alėjoje prie „Plokštelinės“ nutįsdavo ilgiausios melomanų eilės. Pavydėjome tiems, kas turėjo giminių Vakaruose, gaudavo siuntinius ir galėjo sukti legendinius „The Rolling Stones“ ar „The Beatles“ originalus ant rusiškų patefonų – „arktūrų“, „elektronikų“, „korvečių“. Mano brolis, grodamas šokiuose Lukšių kultūrnamyje, iš gauto atlygio susitaupė neblogam grotuvui „Vega 106“ (lenkiškos „Unitros“ rusiškam perdirbiniui), tuo metu kainavusiam „pasakiškus“ 160 rublių, t. y. mokytojos (mūsų mamos) mėnesinį atlyginimą. Vinilai iš siuntinių mums buvo neįkandami: viena plokštelė – apie 50–60 rb., dvigubas albumas – dvigubai. Tarybinė kompanija „Melodija“ (su 8 respublikiniais plokštelių fabrikais ir 7 garso įrašų studijomis) dėl žinomų priežasčių savo piliečių nelepino vakarietiška muzika. Tad džiaugdavomės, kai pavykdavo sumedžioti roko ar džiazo plokštelę, išleistą Rytų Europoje. Turiu prisipažinti, vaikystėje mudu buvome ganėtinai kvaili: suradę tėvų sekcijoje kelias gramofonines šelako plokšteles, laidėme per langą kaip „skraidančias lėkštes“, nes tiesiog nebuvo ant ko jas klausyti, ir mūsų niekas nemokė kolekcionuoti muzikos įrašus. Tarybinius vinilus išsaugojome tikriausiai todėl, kad į juos investavome savo sutaupytas priešpiečių kapeikas, vėliau – stipendijas, o gal dėl to, kad pirkome ir klausėme tai, ką mėgome.

Po Sovietų Sąjungos griūties, griuvo ir visi šios šalies plokštelių fabrikai. Muzikos įrašų rinką užtvindė studijinės kasetės ir nelegalios jų kopijos, vėliau – kompaktiniai diskai (CD), tapę vienu pirmųjų masiškai parduodamų skaitmeninių produktų, labai paspartinusių skaitmeninę revoliuciją. Pastaruoju metu aukso amžių išgyvena muzikos albumų ar atskirų kūrinių pirkimas / parsisiuntimas bei srautinis klausymas internetu (streaming audio), generuojantys milžiniškas apyvartas.

IŠ KUR TAS MILIJARDAS?

2017 m. pradžioje pasaulinė rinkos analizės, audito ir finansinių konsultacijų įmonė „Deloitte Global“ prognozavo, kad vinilas ir toliau patirs nepaprastą atgimimą, o šio garso formato, kurio didžiausias pikas (ir produkto vienetais, ir doleriais) buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje, pardavimų apimtys pirmąsyk šį tūkstantmetį gali pasiekti net milijardą dolerių. Analitikai numatė, kad 90 proc. sudarys naujai išleistų ir naudotų diskų prekybos pajamos, o likusią dalį – patefonai ir jų aksesuarai. „Deloitte Global“ taip pat nuspėjo, kad naujų plokštelių pardavimo pajamos ir kiekis kaip per pastaruosius septynerius metus, taip ir toliau augs dviženkliais skaičiais, bus parduota daugiau nei 40 mln. naujo leidimo diskų, kas sugeneruos 800–900 mln. dolerių apyvartą, imant 20 $ kaip vidutinę produkto kainą. 2017 m. tai gali sudaryti 15–18 proc. bendros fiziniu formatu leidžiamų muzikos įrašų apyvartos, kuri turėtų būti 5–5,5 mlrd. dolerių per metus, arba 6 proc. globalių muzikos (įskaitant skaitmeninę) pardavimų, 2017-aisiais sieksiančių 15 mlrd. dolerių. (2017 Technology, Media and Telecommunications Predictions, „Deloitte Global“).

Ar pasitvirtino „Deloitte“ prognozės, sužinosime netrukus, o kol sveriamas praėjusių metų pasaulinis finansinis derlius, amerikiečiai jau džiaugiasi, kad JAV 2017-aisiais LP pardavimų dalis sudarė 14 proc. visų fiziniu formatu parduodamų įrašų (www.nielsen.com). Didžiojoje Britanijoje pernykščiai vinilo pardavimai pasiekė 26,8 proc.; šio formato parduotų albumų skaičius perkopė 4 mln.; vienas iš dešimties fiziniu pavidalu parduodamų muzikos albumų yra vinilinė plokštelė (www.bpi.co.uk)

Naujausi tyrimai rodo, kad vinilo vartotojų demografija ima plėstis. Remiantis praėjusio rudens duomenimis (www.kantarworldpanel.com), tarp britų, perkančių plokšteles, beveik ketvirtadalis (22,9 proc.) yra žmonės, kurių amžius – 34 metai ir jaunesni. Taip pat visų vinilo pirkėjų ketvirtadalį sudaro moterys (25,4 proc.). Šie skaičiai klibina lig šiol patvaraus stereotipo pamatą: jau nebegalime teigti, kad vinilą suka išimtinai šešiasdešimtmečiai vyrai, žilstantys ir plinkantys hipiai. Turiu pasakyti, kad prieš penketą metų savaitgaliais, besiknaisiodama vinilo dėžėse Aleksoto turguje, apsidairiusi nustebdavau, kad esu vienintelė moteris tarp tuzino įvairaus amžiaus vyriškių. Pardavėjai tą taip pat pastebėdavo ir retsykiais pamalonindavo nuolaidomis.

Žymos: